Berlyno centre šviečia, valgyt kviečia

Jei galvojate, kad į Lietuvą prasiskverbė ne tik užsieniniai prekių ženklai, bet ir mūsų šalies maistas jau tapo Vakarų atspindžiu, klystate: keli mėsainių ir sumuštinių pavadinimai dar net ne kregždės, pranašaujančios pavasarį – tai tik kregždžių uodegytės. Arba snapeliai.

Nors Vilniuje jau yra picos, kaip Neapolyje („Jurgis ir Drakonas“), tačiau amerikietiškos versijos mėgėjai dar kūkčioja, braukdami ašaras murzinais kumščiais. Vienas didžiausių pasaulinių tinklų, Pizza Hut (Lietuvoje jis bus privalomai pavadintas „Sūrio blyno pirkele“, tačiau tik Aukštaitijoje – restoranai Žemaitijoje bus vadinami „trobele“, Suvalkijoje – „stubele“, jei patriotiškai nusiteikę Seimo nariai priims įstatymą apie gyvenimo sulietuvinimą) kol kas turi tik supaprastintą variantą, kuris nė iš tolo neprilygsta visos apimties versijai.

Negudrus tinklinės picerijos interjeras nešvyti net ir šlapiame Berlyno mieste

Valgęs tas amerikietiškas picas keliuose žemynuose, aš šiandien noriu prisiminti, ko Lietuva dar neturi. Nieko sudėtingo: klausiu, ar mane laikraštis nusiųs kur nors Vakarų Europoje pavalgyti picos, redaktorius sako, žinoma, jokio vargo, kur nori skristi? Pasirūpink, sako, kad tau užsakytų patogesnį viešbutį – juk norėsi atsipūsti po restorano aplankymo. Taip ir padariau.

Nyki, pilka ir pilna komunistų valdžios palikimo Vokietijos sostinė lietingą lapkritį nėra pati smagiausia vieta turistui (norisi lindėti minkštuose viešbučio pataluose), bet aš čia su darbu, o ne pramogai: prie vienos didžiųjų Vakarų Berlyno aikščių, Potsdamer Platz, mano išsiilgta picerija Pizza Hut.

Žmonių daugybė – kaip ir Lietuvoje, tinklinės picerijos populiariausios.

Nachos buvo perkeptos (perkepti? perkeptiems? perkeptus? o gal načai?)

Kadangi šiandien nesveiko maisto vakaras, jokių salotų (jų yra valgiaraštyje, bet gal kitą kartą), užsisakom užkandžiui kukurūzų traškučių, načos (4,90 EUR, arba 16,90 Lt), su bolognese padažu ir sūriu. Nepykite, bet namie juos padaryčiau skaniau: vokiečiai traškučius perkepė, jie išdžiūvę labiau, nei baro lankytojo gerklė penktadienio vakarą, kai padavėja vis nespėja atnešti alaus.

Daug kas sakys, kodėl negerei pilstomo? O man butelinis labiau patinka, tai ką man dabar daryti?

Čia Vokietija, ir čia alų greitai atneša, ir alus yra vietinis (Berliner Pilsner) – čia picerijos pagarbos gestas šaliai, kurioje ji įsikūrusi. Vienintelis gestas.

Pizza Supreme – gražiai blizga sūrio kraštas, stuffed crust, kai saka, pažiūrėkite, kaip atrodo šoninė.

Užsisakę didelą picą „Supreme“, su šonine, dešra, paprika ir sūrio kraštu (19,90 EUR, arba 68,66 Lt) suprantame, kad ją vargiai pavyktų suvalgyti ir dviese. Taip, ypatingas Amerikos skonis yra čia, kaip Dievas liepė – ir tešloje, ir sūrių mišinyje. Kraštas blizga, apteptas išplakto kiaušinio glazūra. Aš esu danguje. Tai, ko gero, geriausia amerikietiška pica už Čikagos ribų. Aš noriu gyventi Berlyne su tavim, sakau savo lėkštei.

Specialus pasiūlymas, su mažais dešrainiukais, oh my God. Only in America or from America.

Vienos nežmoniško dydžio picos nepakako, o biudžetas šiandien nevaržo: antroji pica yra ypatinga, šiandien – specialus pasiūlymas. Tokios visą laiką nebūna. Man pasisekė. Dešrainių kąsnelių pica („Hot Dog Bites“) kainuoja 12,90 EUR (44,50 Lt) atrodo kaip saulėgrąžos žiedas, tik vietoje žiedlapių čia – maži dešrainiai, iš tiesų, dešrelių gabaliukai, suvynioti į tešlą. Tai amerikietiškas išsidirbinėjimas (panašiai, kaip zefyro gabaliukai, karamelės kąsneliai ir guminukai pusryčių javainiuose), ir jis yra puikus. Tegul nebūna ribų vaizduotei. Kitą kartą aš norėsiu picos su mažais mėsainiais ant viršaus, ir tegu kiekvienas mažutis mėsainis sukasi aplink savo ašį, grodamas Amerikos himną apie laisvųjų kraštą ir drąsiųjų namus.

Dėl tokio maisto dešimtmečiais alkani, pavargę, nusivylę žmonės iš viso pasaulio laivais plaukė į Ameriką, kad ten rastų geresnį gyvenimą – ir geresnę picą.

Reklamuojama ir ant servetėlių, negalvokite.

Bendro įspūdžio smarkiai nesugadina nei vokiškai abejingas aptarnavimas, nei vidutiniška, gana pavargusi ir be širdies projektuota aplinka. Tiesą sakant, pasijuntame kaip prekybos centre, pavyzdžiui, kur nors Panevėžio „Babilone“ – viskas švaru, bet neįspūdinga, personalas itin nepersidirba ir aukščiau bambos nešokinėja, o padavėjos kalba sunkiai suprantamu akcentu. Kuo ne Panevėžys?

Dviese, su arbatpinigiais, sumokėjome 55 EUR (189,75 Lt), ir į viešbutį nusinešiau didelę dėžę nesuvalgytos picos gabalėlių. Jei yra geresni ryto pusryčiai, nei vakarykštė pica, aš jų nežinau.

Keturios žąsys iš penkių.

Pizza Hut, Postdamer Platz 1, 10785 Berlynas. Tel. +49 30 2592 2774. Tinklalapis.

Kasdien, nuo 10:00 iki 23:00.

Vaizdas iš lauko štai toks šviečiantis dailiais langais

Tie, kas kantriai skaitote mano rašymą apie Lietuvos ir pasaulio restoranus, jau žinote, kad mano gimtajam Kaunui labai nesiseka: nė vienas restoranas tame mieste nėra gavęs aukščiausio vertinimo. Ir vis tiek aš gyvas viltimi, ir vėl tenai, ir vėl tenai, kur šlama kalba vandenai: grįžtu į Kauną, kad dar kartą pažiūrėčiau, ar bus kas nors gero toje kulinarijos Hirošimoje prie Kauno marių. Nes labai noriu, kad jiems pasisektų.

Interjere daug baltos spalvos

Restoranas Valick Valley, Senamiestyje – na ir kas, kad pavadinimas lyg nugara sugalvotas (Kaune daugelis pavadinimų yra trenkti, mes, kauniečiai, tiesiog gyvenam pagal savo taisykles, ir mūsų protu nesuprasi; mūsų net šviesoforų atspalviai kiek kitokie, nei Vilniuje – atkreipkite dėmesį kada nors). Sako, kad pavadinimas susijęs su savininkų pavarde. Galbūt. Apie jį (restoraną, ne pavadinimą) perskaičiau gerų atsiliepimų, tai gal, sakau, verta? Užsisakome stalą pietums, eisime bandyti.

Restoranas buvo tuščias, ir padavėjas atbėgo jau vėliau

Pirmasis veiksmas: atviros durys, padengti stalai ir tuščias, absoliučiai tuščias restoranas. Viešbučio darbuotoja (restoranas yra viešbutyje) nėra patenkinta, kai paklausiame, ar reikia laukti ko nors gyvo: iš kur jai žinoti? „Turėtų būti“, sako. Gera pastaba. Mums irgi atrodo, kad restoranui gerai būtų turėti salėje nors vieną darbuotoją. Bet čia tik asmeninė nuomonė.

Skambinu restorano telefonu, galvoju, gal į garsą kas nors atsilieps. Telefonas skamba, ir jo garsas aidi, kaip žingsniai tuščiame pastate, kur vis dar dega šviesos, bet gyvena jau tik vaiduokliai.

Vyno pilstymo politika čia kaip laiko mašina

Kai padavėjas atsiranda ir mes susėdame, smegenyse pasigirsta švilpukas, pranešantis, kad atvyko traukinys – ekspresas iš praeities. Paklausus padavėjo, kokių turi pilstomų vynų, pažada pažiūrėti, „ko turim atkimšto“. Lankytojai susižvalgo: o litais bus galima atsiskaityti, ar reikės mokėti rubliais? Paskutinį kartą, kai restorane pilstomas vynas reiškė „vynas, likęs neišgertas nuo vakar“, buvo gal 1990 metais.

Vyno turi „itališko ir ispaniško“ (vynai meniu neįrašyti, tai tenka klausinėti), ir domimės, kokios vynuogės? „Geros vynuogės“, skamba atsakymas, ir nusprendžiame, kad šiandien gersime vandenį, nes sovietmečio muziejus yra gerai, bet trumpos pažinties su Petro Griškevičiaus laikų gėrimų pateikimo tradicija mums pakaks.

Čia toks sumanymas, karštas vanduo su medum, ir nesakykit, kad jums medus nepatinka.

Nenoriu atrodyti kaip bambeklis, bet restorano sumanymas apie tai, kad visiems svečiams pateikiamas karštas vanduo ir dubenėlis medaus su imbieru, kaip nemokamas pasveikinimas, nėra idealus. Ne visi mėgsta medų (turėjau pasiaiškinti padavėjui, kodėl nesuvartojau medaus, ir jis nebuvo patenkintas mano atsakymu). Manau, kad priimtinesnė, pavyzdžiui, yra kitų restoranų priimta tradicija siūlyti duonos ir sviesto arba užtepėlės. Tačiau čia tik mano nuomonė.

Silkių užkandėlė, tik va to balzaminio sirupo ant visko nereik dėti

Užkandis, pavadintas „silkės tartaras“ (10,36 Lt) buvo neblogas, tačiau tai joks ne tartaras, bet, kaip sakė Šekspyras, kas tas vardas? Rožė kvepia, kaip ją bepavadintum. Man tai buvo panašiau į dailiai patiektą silkės mišrainę ant duonos pagrindo.

Avokadai, kaip pas mamą. Ir vėl balzaminis sirupas.

Avokado užkandis (10,36 Lt) – nieko ypatingo, tiesiog blankūs avokadai, kokius gali pasipjaustyti namie, su džiovinta slyva ant viršaus ir visų restoranų, norinčių vaidinti prabangius, paguoda: saldžiu balzaminio acto sirupu, meniškai trykšteltu ant lėkštės. Tačiau dėl pavadinimo pastabų neturiu.

Bulvinis blinčikas su midijomis grietinėlės padaže yra Midijų Ragu.

Midijų ragu (20,72 Lt) galėjo būti geriau pavadintas „midijoms ragai“, nes riebalų matuoklis peršoko visas padalas: grietinėlės padažas pats savaime yra riebus, bet padėtas ant taukais blizgančio bulvinio blyno, šis patiekalas pasiekė Labanoro kaimo restorano atžymą, kai ten kažkada ragavome baravykų su šonine, plaukiojančių grietinėlės padaže.

Šamas – ir pastebėkite, irgi balzaminis sirupas. Balzaminis sirupas everywhere.

Jautienos befstrogenas (37,98 Lt) buvo kietokas, keptas šamas ant burokėlių pagalvės (48,34 Lt) buvo adekvatus patiekalas – tačiau turbūt nevertas to, kad dėl jo reikėtų vėl važiuoti šimtą kilometrų iš Vilniaus.

Veršiena su moliūgais buvo neblogai

Ko gero, geriausias patiekalas buvo troškinta veršiena su moliūgais (31,08 Lt) – pakankamai švelni ir tikrai be priekaištų. Geras variantas, be išmonės ir aukštumų siekimo.

Steikas ir iškeptas ne taip, ir nužudytas padažu. Nužudytas.

Jautienos didkepsnis (51,79 Lt) buvo pavyzdys, tinkamas dėti į vadovėlius, kaip negalime elgtis su geromis sudėtinėmis dalimis. Jau nekalbu apie tai, kad iškeptas ne taip, kaip prašiau (prašyta kepti labai kruvinai, gavau vos rausvą viduryje mėsą), bet ne tai buvo didžiausia bėda: puiki jautiena buvo užlieta tirštu, labai sūriu, labai sodriu, rudu mėsos padažu, kuris ne tik nužudė kepsnį, bet ir jautėsi burnoje dar kokias penkias valandas. Jei tai būtų vynas, sakyčiau, monumentalus poskonis.

Kas dar? Kava buvo gera, gal geresnė, negu 90% kitų Lietuvos restoranų. Prie espresso reikėtų vandens: visi taip daro.

Ir dar vienas dalykas: net jei jūs pažįstate mano veidą, nereikėtų manęs primygtinai reikalauti „jei kas nepatiko, sakykit iš karto“. Aš tik užsimoku iš karto, o pasakysiu, kai ateis laikas – jeigu norėsiu. Aš nesu jus sustabdžiusi kelių policija ir neturiu prievolės jums pateikti pastabų apie tai, ką darote ne taip.

Penkiese, su arbatpinigiais, sumokėjome 330 Lt. Ar grįšiu? Nemanau: sovietinėje Lietuvoje jau gyvenau, o jei norėsiu vidutiniško maisto ir padavėjo, prieš kurį turi aiškintis, tai, žinoma, paskambinsiu. Jei kas nors atsilieps telefonu. Dvi žąsys iš penkių.

Valick Valley, V.Kuzmos g. 8, Kaunas. Tel. +370 656 60365. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki penktadienio: nuo 15:30 iki 23:30. Šeštadieniais: nuo vidurdienio iki 23:30.

Mėlynos lemputės kaip ML. Švče

Nuo šiol Miesto Kronikos kiekvieną ketvirtadienį visuose Coffee Inn’uose, ir šeštadieniais Protokoluose.

—

Vieną sykį buvo toks atsitikimas. Viena giminaitė, kurios smegenyse buvo daugiau išsidirbinėjimo, negu proto, vyresnių giminių apsuptyje pranešė tetoms ir močiutėms, kad „pasidariau aisiką, dabar galima varyti belekur su nuolaida“. Tetos ir močiutės susižvalgė, nes jos ne tik nežinojo, kad aisikas yra ISIC, tarptautinis studento pažymėjimas – jos net nežinojo, kad toks būna, ir kam jo reikia.

Tačiau jaunoji giminaitė pasijuto labai gerai, nes tetos ir močiutės buvo suglumusios ir pasijuto kvaišos. Studentė kaip mat šiek tiek pasikėlė savo savivertę, nes akimirkai ji jau nebebuvo pati durniausia iš visų kambaryje esančių žmonių (kaip paaiškėjo paskui, vis dėlto buvo, ir dar buvo netikusi, bet tai jau atskira istorija), ir tetos bei močiutės turėjo šiek tiek priklaupti, nukelti kepurę ir paprašyti paaiškinimo.

Ir čia mes turime pavyzdį mechanizmo, kodėl tarp mūsų nebaudžiami vaikšto žmonės, kurie ne tik rašo sutrumpinimais (niekam dar nepakenkė dbr, krč, šnd, nzn, bbz, kuriuos naudoti leidžiu, nors ir nespiriu jų rašyti, tuo tarpu VLN, KNS ir KLP yra jau baustini, nors ir ne griežčiausiai, bet tai negali tęstis; atskiro rimbo nusipelno tie, kas rašo K vietoje OK, nes tai yra tie patys žmonės, kurie viešai prisipažįsta „žinojau kitą filmą šito režisieriaus bet tingiu dbr ieškot“, ir čia blogai yra ne dbr, kiek atviras pasakymas „tingiu“, nes prisipažinti, kad tingi, yra tolygu prisipažinti, kad tau labai daug ko trūksta ir niekada turbūt nebeprisidės) – tie žmonės dar ir DIDŽIUOJASI tais sutrumpinimais, kuriais jie sugeba aplinkinius išmušti iš vėžių ir blogiausiu atveju priversti susimąstyti ir gaišti laiką bandant suprasti, o geriausiu – priverčia juos paklausti.

Kai liga progresuoja ir įgauna rimtas formas, tai iš to klausimo galima išspausti sau papildomos naudos ir pranašumo taškų, suvarčius pašnekovą („aš tau jau sakiau gal penkis kartus, tu visai neklausai, ką aš tau sakau“), dar galbūt ir su išvada („tai kokia prasmė su tavim išvis kalbėtis“).

Primityvu? Žinoma. Nuspėjama? Taip. Tačiau koks skirtumas? Juk niekas neuždraus, vien todėl kad nudrožta ir nuobodu, skelbti nuotraukų socialiniuose tinkluose, kur penktadienio vakarą atsipūtinėja keli bendradarbiai ir būtinai būna prierašas „Sunkiai dirbam!“ – žinoma, už tokią nuotrauką yra blogiau tik tie idiotai, kurie po ja komentuoja dar vienu lygiu žemiau („Nieko sau darbelis… LOL“).

Kalbu apie žmones, kurie vadina Užupio krautuvę „UK“ (pastebėkite, koks čia žodžių žaismas – kaip čia nepasidžiaugsi!), Tymo turgelį – TT (kaip „Tvarka ir teisingumas“, hohoho, kokia čia šmaikštybė), žino ir naudoja sutrumpinimą „ONS“ (one night stand, o jūs ir nežinojote, nes ne kiekvieno juk gyvenimas toks karštas, kad vienos nakties nuotykiui reikėtų nuosavo sutrumpinimo), gyvenime nėra nė karto sakę „namas“, „butas“ ar kaip kitaip – juk yra puikus lietuviškas žodis „NT“, kuris dar ir kiekvieną paprastą pripažinimo alkaną šuniuką, bandantį prisipūsti mažutę savivertę, paverčia nekilnojamojo turto operatoriumi ir magnatu, kuris NT perka, parduoda ir džiaugiasi gausiai prilipusiais prie delnų verslo vaisiais. Žinoma, dar geriau, jei sugeba įvairovės dėka paminėti nedvyžkę – čia jau aukštasis pilotažas.

Šie žmonės visada iš automobilio pavadinimo ištraukia dvi raides – XJ, XF arba netgi iš bėdos ir QX (jei pavadinime nėra raidžių kodavimo, visada galima savarankiškai susitrumpinti iki RR), ir prideda, kad norėtų GT, jei tik ne jų hobis veisti jūrų kiaulytes (atsiprašau, JK) ir vežioti į parodas labai beprotiškai kainuojančiuose šveicariškuose narveliuose su oro kondicionavimu ir automatiniu Alpių šieno purenimu, ir kur tu ten į GT tą narvą įdėsi, todėl ir reikia važinėti su nelabai gražiu SW (imtų SUV, bet tie ima per ##daug dyzelino, nors taip kalbantiesiems pinigai niekada nėra klausimas, bet prie šiuolaikinių kuro kainų, tai net ir milijonieriai yra sukuklinami, kai KS yra 25, o mst dar ir daugiau).

Jūs laukiate moralo ir klausiate, ką su jais daryti? Nieko – šluokit juos lauk iš savo gyvenimo. Rašymas sutrumpinimais yra diagnozė ir požymis, kad šiems žmonėms nieko iš jūsų nereikia, jie nori tik pasimėgauti jūsų suglumimu (kai tik jį pasieks) ir pasijusti geriau, pagiežingai vyptelėję, kad ne visi taip greitai supranta, kaip jie.

Mūsų maistas like tobuliausias

Straipsnis Lietuvos Ryte, pristatantis naują portalą Skonis, kur bus visko daugiau, negu buvo ligi šiolei. Kaip įprasta, keli gerai parinkti žodžiai nuo Autoriteto.

Nedėkokite, aš žinau, kad dirbu jums geriau, negu patys to nusipelnote: nesijaučiu nuskriaustas, nes tikiu savo misija – kai manęs neliks šioje žemėje, Lietuva jau bus skaniau valganti šalis. Rimtai kalbant, tai vienas dažniausiai pateikiamų klausimų apie mano restoranų kritiką yra toks: „Ko jūs siekiate – ar norite, kad restoranai geriau dirbtų“?

Nė velnio. Blogi restoranai nuo kritikos nepagerėja, nes jei jie norėtų tobulintis, jie nebūtų tokioje baloje, kurioje yra dabar, ir nenešiotų nelaimingiems klientams vis tos pačios duonos, užkeptos su česnaku ir užlietos sūrio gaminiu.

Geri restoranai nepradeda dar geriau dirbti nuo pagyrų ir liaupsių: atvirkščiai, kartais profesionalią, bet gerai dirbančią vietą užplūsta minios naujų klientų, visos veržlės atsisuka, ir sudie, geras restorane. Ačiū Dievui, taip atsitinka ne visada.

Taigi, ko aš siekiu?

Mano tikslai yra du, ir kiekvienas jų yra susietas su tavimi, skaitytojau.

Pirmasis: aš stengiuosi, kad žmonės Lietuvoje kas savaitę (arba dažniau) galėtų turėti pramogą, nes skaityti apie maistą, net ir tą, kurį valgė kiti žmonės, yra aukščiausios kokybės literatūra. Nuo tada, kai žmonės pradėjo rašyti, jie pasakodavo apie maistą, nes maistas, kaip ir meilė, išdavystė ar prievarta, yra suprantamas visiems.

Antrasis tikslas – priversti lietuvį pagalvoti apie tai, ką jis valgo. Mano didžiausias priešas yra tie, kurie sako: „Man viskas skanu“.

Skaityti toliau: http://bit.ly/lavinu-skoni

Čia tokie stebuklai yra stikliniai iš lauko

Artėjant metų pabaigai ir belikus, be šitos, jau tik trims apžvalgoms, kuriose kainos bus nurodytos litais (tuoj nusibrauksiu ašarą), gera pereiti prie iškilmingų tonų. Kalbėsim apie pusryčius.

Pusryčiauti mieste yra vienas didžiųjų gyvenimo malonumų. Diena tik prasideda, viskas prieš akis, galima skaityti laikraštį popieriuje arba internete, planuoti dienos darbus ir užsirašyti sumanymus, kurie lenda į galvą. Aš rytais dažnai sugalvoju geriausias savo temas ir labiausiai svilinančias mintis, arba nusigvelbiu svetimas (nesisuksi – negyvensi). Ir čia ne namai, kur žmonės valgo apsivilkę chalatus ir klausydami išeinančių į mokyklą bamblių zirzimo. Restoranas nuteikia iškilmingai, ir per pusryčius pradedi pats sau atrodyti dar svarbesnis.

Meniškas interjero vaizdas

Pusryčiai, tokiu būdu, yra svarbiausias dienos valgis. O tobulas pusryčių patiekalas yra Benedikto kiaušiniai – ant angliškos bandelės (ji taip tik vadinasi, pats kepinys yra amerikietiškas) šoninė ir kiaušiniai marškinėliuose, aplieti riebiu Hollandaise padažu. Mano pareiga ir darbas yra išbandyti restoraną, kurį pusryčiaujantys mieste draugai rekomenduoja kaip geriausią pasirinkimą.

Interjeras tai kaip kokios lelijos

Restorane Stebuklai, aš ne pirmą kartą, ir pirmasis bandymas pietauti (kas buvo, tas buvo) nepadarė didelio įspūdžio. Dabar pradedu nuo švaraus popieriaus lapo – ir iš ryto tai daryti geriausia.

Kas patinka, tai labai geri indai ir įrankiai

Žinote, kaip rimtai aš tai darysiu? Aš išbandysiu restoraną per pora kartų.

Kavą geriu jos nepastebėdamas – man tai geras ženklas, reiškia, normalus produktas. Pusryčiams juoda, su šaltu pienu (negaliu pakęsti visų tų putų, putelių ir putyčių, ir nė nepradėkite man pasakoti apie sirupus, nors kavos aparatų pardavėjai sako, kad Lietuvoje nacionalinis kavos gėrimas yra kapučino kava, kad ją kur galas).

English breakfast toks labai sofistikuotas

Angliški pusryčiai (22 Lt) – sakyčiau, labai restoraniniai ir išradingi, gana tolimi nuo tradicinės angliškos dienos pradžios. Čia kiaušiniai, dešrelės, itin panašios į angliškas „bangers“, kraujinė dešra, užkeptas pomidoras, skrudinta saldžios duonos bandelė. Dar ir pupelės pomidorų padaže, atskirame indelyje. Ant mano stalo civilizacija. Porcija nėra didelė, tačiau viskas pabrėžtinai rafinuota. Manau, čia nepatiks tiems, kas sako, kad jam viskas skanu, ar kad namie pasikepa kiaušinių ir tatai būna žymiai pigiau.

Eggs Benedict

Tačiau neleiskite man atitrūkti nuo pagrindinės temos. Benedikto kiaušinis (16 Lt). Nenustebkite, kad kaina tokia nedidelė – standartinėje porcijoje kiaušinukas yra vienturtis. Pažiūrėkite: Jungtinėse Valstijose paprastai gero viešbučio restorane šio patiekalo porcijoje yra trys kiaušiniai. Vakarų Europoje – du. Lietuvoje čia mes matome vieną.

Toks trynys yra siekiamybė beigi svajonė

Na ir kas, kad vienas. Užtat koks. Šoninė – ne tas lašiniuotas marmalas, kuris paprastai būna siūlomas. Sausa, gerai iškepusi. Kiaušinis marškinėliuose išvirtas tobulai. Hollandaise padažas – švelnus kaip svajonė, šilkas ant lūpų. Ir pačių kepta angliškoji bandelė (English muffin). Ši nesaldi mielinė bandelė tik už Anglijos ribų vadinama angliška, tai, kaip jau sakiau, amerikietiškas sumanymas, bet tai yra baigiamoji sudėtinė dalis šiam patiekalui: Stebuklai patys jas kepa.

Kai patiekale viskas tobula bet vis tiek lyg ir ne iki galo, belieka ateiti dar kartą ir išbandyti, kaip suveiks pirmoji receptūros korekcijos taisyklė: kai patiekalui kažko trūksta, dvigubink porciją. Aš kažkada taip sukūriau „Užkalnio burgerio“ receptūrą sostinės restoranui Drama Burger, pasiūlęs du mėsos paplotėlius. Suveikė puikiai.

Taip ir padarau, ir štai jums rezultatas: prieš mane dviguba Benedikto kiaušinio porcija, oficialiai geriausi pusryčiai sostinėje ir, kiek žinau, visoje Lietuvoje. Liejasi ryškus kaimiško kiaušinio trynys, o mano rytas sužiba naujomis spalvomis, ir aš pasijutau mylintis Vilnių ir savo skaitytojus (ne visus). Kodėl sakau, kad oficialiai geriausi pusryčiai? Nes aš taip pasakiau. Metai praėjo ne veltui.

Pusryčiai vienam žmogui: dviguba Benedikto kiaušinio porcija ir kavos puodelis, su arbatpinigiais – 40 Lt. Pagalvokite – tik 11,58 euro (dar keli litai už automobilio statymą); galėčiau valgyti kasdien. Gal taip ir darysiu.

Penkios žąsys iš penkių.

Stebuklai, Gynėjų g. 14, Vilnius. Tel.: +370 685 85357. Tinklalapis. Facebook profilis.  

Kasdien nuo 08:00 iki 23:00 (pusryčiai nuo 08:00 – 11:00)

Atrodo pastatas kaip holidei

Ką dar gali padaryti picos meistrai, išmokyti Neapolyje, kai jau ir taip gamina turbūt autentiškiausią picą Lietuvoje, prie kurios vasarą stovi eilės (nes jie kepa mobiliose krosnyse, malkomis kūrenamose), atsivežantys iš Italijos miltus, sūrį ir pomidorus? Žinoma, atsidaryti stacionarinį restoraną, kur bus nebe popierinės lėkštės ir nebe plastikiniai puodeliai.

Jūsų laukia raudonas kilimas

„Jurgis ir Drakonas“ atsidarė pirmąjį restoranėlį Pylimo gatvėje, o dabar aš atėjau patikrinti jų naujo, didelio restorano „Ogmios mieste“, kur jie atidarę gyvą velnią naujų įstaigų. Apkaltas lentelėmis, kaip koks kurortinis statinys, restorano pastatas net ir šaltą rudenį ir žvarbią žiemą man primena vasarą (net gretimai esanti Kalėdų eglutė šilumos pojūčio nekeičia). Viduje – daugiau nei šimtas vietų, vasara, sako, lauke vietų tiek, kiek reikės. Skamba grėsmingai, gerąja prasme.

Tame pačiame pastate, už stiklo sienos, dar ir kavinė, ir sušių restoranas, toks lyg ir maisto akvariumas.

Vietos viduje daug, o vasarą bus dar daugiau

Per pietus picerijoje nelauktai daug žmonių: prie nebrangių (tikrai paprastai ir pigiai atrodančių stalų, užtat indai tikrai prabangūs) sėdi ištisos kompanijos iš biurų, kaip suprantu, suvažiuoja iš viso miesto. Matyt, nemokamos ir gausios vietos automobiliams statytis dar niekam nepakenkė. Daugumas valgo dienos pietus (sriuba arba salotos, pica arba pasta – 20,72 Lt), bet mes išbandysime įprastinį meniu, antraip kokia prasmė gyventi?

Sriubitė buvo jauki ir faina

Daržovių sriuba su šoninės gabaliukais (9,99 Lt) – kremo konsistencijos, šildanti, žieminė. Labai malonu.

Pica su BBQ plėšyta kiauliena, OMG

Pica keistu pavadinimu Sapnuoju Teksasą (27,62 Lt) yra pica su lėtai kepta plėšyta kiauliena (skanėstų skanėstas, ir sunku patikėti, kad jo neseniai dar nebuvo Lietuvoje, o dabar tokia madinga pasidarė, kad netrukus net ir atskiras restoranas turėtų atsidaryti sostinėje vien iš tos mėsos patiekalų) – ta pati puiki Jurgio ir Drakono kokybė ir Neapolio skonis, nors krosnis čia didžiulė, nebe mobilioji. Tą picą, sako, klientai renkasi dažniausiai.

Nuo kai kurių pavadinimų man apskritai pakyla antakiai. Mėsiškos picos Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas aš negaliu užsisakinėti iš principo, nes prieš tokius kaimietiškai-folklorinius pavadinimus kovojau ir kovosiu iki paskutinio kraujo lašo. Jie mane šiurpina jau nuo to laiko, kai visokie Marceliukių klėčiai rašė apie „atlakė balundis, apdrabstė palungę“ ir patiekalų pavadinimai buvo „Šok per tvorą“ ir visokie panašūs. Kaimietiškam paveldui ne vieta mieste, juo labiau padoriame vakarietiškame restorane.

O čia su mytbolais, nu ir dar daugiau jų indėkite

Kito vizito metu paragavau picos su mėsos kukuliais (27,61 Lt) – patiekalas su kosminiu potencialu, nes mažyčiai kukuliai yra tokie, kokius pats gaminčiau, tik reikia tobulėti, nes mažųjų kukuliukų man atrodo trigubai per mažai. Prašau, padidinkit kainą kokiais septyniais litais, arba dviem eurais, jei tai bus po Naujųjų Metų (du eurai yra ne pinigai), ir pridėkit ten rutuliukų tiek, kad jų būtų tirštai, kaip lankytojų prie Kalėdų eglutės Katedros aikštėje, ir jūs manęs negalėsite išvaryti.

Pica su prožiūt, kaip pas mumis sako Sicilijoje

Pica su itališku kumpiu (prosciutto) kainuoja 31,07 Lt, turbūt nėra baisiai pigu, palyginti su tinklinių tvartų pasiūlymais prie prekybos centrų, ir kuponų čia niekas nekarpo, tačiau sudėtinių dalių kokybė atperka viską.

Saločikės, lengvaėdžių draugės

Salotas čia sudeda pagal jūsų užsakymą iš baro (maža lėkštė – 12,08 Lt). Sudėtinės dalys šviežios ir salotos susideda puikiai, tačiau man labiausiai norėtųsi tų Beatos Nicholson recepto salotų (restoranas priklauso jos sutuoktiniui), kurios yra meniu Jurgio ir Drakono restorane Pylimo gatvėje. Ten ir mangai, ir užpilas perkelia salotas į aukštesnį lygį. Ten kaip Amerikoje.

Vaikai tempiasi nuo limonadų

Vaikai čia alpsta nuo limonado (ypač daug šeimų sekmadienį, atrodo, kad kitos miesto picerijos turėtų ištuštėti) – citrinų, uogų, 4,99 Lt už stiklinę, ir nedidelės, senamadiškose plieninėse taurelėse ledų porcijos: 3,45 Lt už rutuliuką. Kažkodėl man atrodo, kad po Naujųjų Metų tas rutuliukas kainuos vieną eurą. Dieviška, sviestinė konsistencija – tiksliau, sviestas pereinantis į kremą: skaniau, nei Italijoje. Tai ne šaldytas vanduo su skoniu, kokiais vaišina net ir kai kuriose brangiose ledainėse Vilniuje. Tai toks nostalgiškas ledų valgymas, kaip Dievas troško, kad tie ledai atrodytų ir kad tokio skonio būtų.

Pietūs dviese iš meniu, su kava, kainavo 73,40 Lt – kaina nedidelė, ir jei mano treneris nedraustų man mėgautis pica, aš galėčiau taip pietauti kasdien.

Aš norėsiu grįžti ten, atsivesti draugus, užsisakyti daug picų, alaus ir sėdėti ten visą vakarą, nes – kad ir ką jūs galvotumėte, ir kad ir kaip tai keistai skambėtų, Vilniui reikėjo dar vienos picerijos. Kažkada rašiau, kad Visa pica – geriausia picerija Vilniuje. Jau nebe: Jurgis ir Drakonas pasistengė labiau ir nepaliko jiems šansų.

Keturios žąsys iš penkių.

Jurgis ir Drakonas, Verkių g. 29 (Ogmios Miestas). Tel. +370 645 52250. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais: nuo 11:00 iki 23:00, sekmadieniais: nuo 11:00 iki 21:00.

Piktos turtingos mamos mėgsta šmirinėti siauromis Senamiesčio gatvėmis, nuo vieno brangaus restorano, kuris deja nusivažiavęs, nes Robertas pjauna grybą, prie parduotuvėlės, kur jos sutinka panašias šūdo kandusias elito atstoves. Nuotraukoje mamų nėra.

Jas lengva pastebėti brangiose maistų prekių parduotuvėse, dar kartais degalinėse, ir keliolikoje Vilniaus restoranų, kur jos sėdi su draugėm (kartais visom šeimom, ir su vaikučiais). Vasarą jos būna kurortuose, bet dabar gruodis, tai jos Vilniuje. Jos tarpsta beveik vien tik sostinėje (Kaune ir Klaipėdoje joms netinkamos ekosistemos, o Panevėžys ir Šiauliai tai vapše kaimas).

Nepainiokime jų su šiaip turtingom lervom, marozų draugėm, kurios ant kablų varinėja atkišusios lūpas į permanentinį dakfeisą su savo per didelėm tašėm ir prisidėjusios špakliaus – ne, čia ne tos.

Piktos turtingos mamos yra pasidažiusios visada saikingai ir dažniausiai labai gera kosmetika, gerai iššukuotus ir brangiai pakirptus plaukus dažniausiai susirišusios į uodegą, nu kad netrukdytų, jos apsirengusios gerai ir pas jas viskas vietoje, įskaitant ir figūras, o jei turi kokių trūkumų, jos juos vykusiai paslepia.

Kas išskiria tas mamas – tai ypatingai rafinuota, nuolatos nekintanti šūdo kandusi nepatenkinta veido išraiška ir lengvai užknistas ir susierzinęs balso tonas, tais atvejais, kai jos teikiasi kažką pasakyti – na, pavyzdžiui, paprašo maišelio iš kasininkės. Jos savo bruožais primena piktus paukščius, gal papūgas.

Tie, kas joms atlaidesni, gali pasakyti, kad jos tiesiog yra labai rimtos, susirūpinusios ir koncentruotos, nes joms labai daug kur reikia spėti – ir darbas, ir greitos grožio procedūros (joms visi visada dirba per lėtai – kirpėjai Sergiejai, manikiūrininkės, antakių pešiotojos ir pedikiūrininkės, ir jos visą laiką grąsinasi tas durnes keisti, bet taip ir nespėja), ir privačios klinikos vaikams. Ir visur visi nelabai gerai dirba, pjauna grybą, mala šūdą ir yra nusivažiavę kaip tu neklausk.

Jos pačios gerai vairuoja, nepamiršta įsipilti benzo, prie vairo nesidažo ir joms beveik niekada neišsikrauna telefonas, o jei ir išsikrautų, jos turi kur jį pasikrauti, nes gyvenimas reikalauja nuolatinio tvarkymo, ypač kai aplink vėplos visuose darbuose, visose parduotuvėse ir išvis visur, nuo kurių joms varo vėžį. Mėgstamiausia frazė: „man atrodo, aš šiandien nusižudysiu“, pasakyta abejingu tonu, ir tada seka istorija apie debilus, kuriuos jos per dieną sutiko daugiakampyje tarp darbo, parduotuvės, pietų restorano, joglės, poliklinikos kosmetologo ir vaikų pramogų centro.

Su jomis ypač reikia vengti šnekėtis apie darbą, nes kai jos atidaro burną papasakoti apie tai, kaip viršininkas yra visiškas debilas bet va kažkokia voverė bendradarbė tai sugeba jam įtikti nors yra visiška idiotė, tai jos niekada neužsičiaupia. Kad jų darbo urvelių primityvios intrigėlės niekam neįdomios, jos net neįtaria. O gal įtaria, bet daugiau pasakoti neturi ką.

Jos pačios dažniausiai turi neblogus samdomis darbus ir 5000 Lt joms yra atlyginimas ne iš istorijų apie laimingus Seimo narius, o iš gyvenimo (vyras dažniausiai irgi gerai uždirba, nes lūzerių, bent jau finansine prasme, jos netoleruoja savo lizinginiuose butuose, kur virtuvės spintačkos dailiai sušviestos iš vidaus ir kur vynui nupirktos Riedel taurės, nes buvo prezentacijoje ir „iš jų vynas tikrai skanesnis“).

Jos beveik niekuo ir niekada nesidžiaugia. Gerą laiką jos bando turėti restoranuose, juolab kad šiek tiek išmano maistą pačios (na, jos pakankamai buvusios užsieniuose ir nevalgo vien šaldyto), tačiau kiekvienas nuėjimas virsta pravalu, nes nuėjusios kaskart pajunta, kad daugiausiai džiaugsmo visgi suteikia sudirbinėjimas ir kabinėjimasis prie visko. Tik restorane šūdo kandusią susirūpinusią išraišką pakeičia atlaidi panieka. „Jums gal kavos?“, klausia padavalas. „Bandykit, išvirkit“, sako jos ir leidžia suprasti, kad gal ir norėtųsi tikėtis, kad bus ne taip, kaip visais kitais kartais, bet kur tau.

Į laimingas jos būna panašios nebent korporatyvuose arba kviestiniuose baliuose, kur fotografuojasi ištempusios šypsenas (nes dėl į feisbuką ir reik palaikyt gerą vaizdą), na ir be to negalima juk šeimininkams ar organizatoriams į akis reikšti nepasitenkinimo – apkalbėti ir suvaryti bus galima, ir privaloma, jau paskui, ir tada pasakyti, kad jiems kiek pinigų kainavo, nu ir ką? Pravalas visiškas, darė darė ir nieko nepadarė.

Savo nuotraukas iš renginio jos mikliai įkelia į internetą, ir kai kas pakomentuoja, kad gražu, visada atsako – „baik tu, plaukai tragiški“.

—

Miesto Kronikos ant popieriaus visuose Coffee Inn ketvirtadieniais, o šeštadieniais – Protokoluose.

Interjeras užsuktas kad maža nepasirodytų

Ar kada nors pagalvojote, kaip nelengva Vilniuje pavalgyti lengvus pietus? Na, žinoma, jei sutinkate kokių salotų pašlamšti kaip karvutės, tada gal ir galima šio bei to rasti, tačiau pietų meniu dažniausiai orientuotas į kuo daugiau kalorijų per kuo mažiau pinigų, ir rezultatas visada vienas – daug duonos, arba jos trupinių, arba sviesto, arba kokių kitų riebalų, arba grietinės, arba visų šių dalykų iš karto. Rezultatas? Mieguistumas, kurio neišblaško nė trys kavos puodeliai, ir neproduktyvios popietinės darbo valandos.

Antrasis kambarys pilnas rudų tonų

Viltis miršta paskutinė. Tariamės pietauti su lenktynininku Benediktu Vanagu, kuris džiaugiasi paskutinėmis dienomis Lietuvoje prieš išskrisdamas į Dakaro ralį, ir pasiūlau išbandyti neseniai atsidariusį restoraną Dine, Gedimino prospekte – ten, kur anksčiau buvo, bet taip ir nepasiekusi meilės, užsidarė Piazzetta Italija. Tai buvo vienas iš tų pasmerktųjų miesto restoranų, kuriame nieko blogo nėra, tačiau priežasties sugrįžti – irgi.

Restoranas Dine atsidarė su dideliais lūkesčiais: tai dviejų Lietuvos žvaigždžių, virtuvės vadovo Egidijaus Lapinsko ir vieno geriausių šalies vyno specialistų Armino Darasevičiaus (Arminas yra iš Kauno, kaip ir aš, ir kaip jums tai patinka – mes, kauniečiai, daug pasiekiame už gimtojo miesto ribų) kūrinys.

Vienas restoranų įkūrėjų – someljė Arminas Darasevičius, ir štai todėl prašom kiek drinkų

Lūkesčių būta todėl, kad Lapinskas ir Darasevičius prieš pora metų padarė sostinėje nemažą stebuklą, atidarę staigiai gurmanų pamiltą restoraną Time, įsikūrusį nykioje Kauno ir Mindaugo gatvių sankryžoje, pigiame naujame viešbutyje. Vakarais ten Vilniaus elitas šlamštė austres, džiaugėsi fantastiška antiena ir užsisakinėjo vynus po du šimtus litų už butelį, o šalia alų gėrė biudžetiniai viešbučio svečiai, kartais pasipuošę sportinėmis kelnėmis ir plastiko šlepetėmis. Ir vieni kitiems netrukdė.

Dine publika visiškai kita – žmonės, vilkintys gerais kostiumais (išskyrus gal mane, bet aš – rašytojas, man galima), ir nė vieno turistinio autobuso už langų. Dvi salės: viena vien juoda, balta ir veidrodinė, kita – gausi jaukios rudos spalvos. Pagal nuotaiką, tikriausiai.

Net ir nesitarę, mudu su Benediktu Vanagu abu pasirenkame lengviems pietums jūrą garbinančius patiekalus. Benediktas teisingai pastebi, kad Lietuva – jūrų valstybė, todėl gal ir gera mintis paremti žvejus. Ne veltui nuo seno žemaičiai ir pamario krašto žmonės mėgavosi omarais, Madagaskaro krevetėmis, aštuonkojais ir austrėmis, dar ir ruginuke užsigerdami.

Tuno kepsnys, vos lengvai searintas, kaip paprašė užsakovas

Benediktas užsisako tuno kepsnį (62 Lt) ir prašo, kad jis būtų vos apkeptas iš abiejų pusių (angliškai yra geras žodis „seared“, o lietuviai tokio net ir termino neturi: mes jau kai kepam, tai čirškinam taip, kad visi žinotų, kad kepta).

Ir kepsnį jam atneša idealiai vos karščio paliestą, taip, kaip prašė. Tunas yra naujoji mada Lietuvoje: sako, kiek restoranas užsisako tuno kepsnių, tiek ir parduoda. Tai mūsų naujasis nacionalinis patiekalas. Manoma, kad Jūratė kažkada gintaro rūmuose po vandeniu Kastytį vaišino tuno kepsniais, kad anas būtų guvesnis. Maironis apie tai, tiesa, nerašė.

Prie tuno mano pašnekovas gėrė čilietišką Chardonnay, o man tą patį atnešė prie mano pagrindinio patiekalo. Nebrangus (17 Lt už taurę) ir neperkrautas ąžuoliniu brandinimu, džiugindamas kriaušių ir persikų kvapais, šis vynas puikiai tiko prie lengvų pietų.

Austrės buvo storos ir sultingos

Pamatęs valgiaraštyje austres (9 Lt už vieną) dvejojau, ar užsisakyti tris, ar šešias, bet kuklumas ir susilaikymas nugalėjo (o gal Advento dvasia), ir paėmiau tik tris. Mėsingos, gaivios, gal ne taip kvepiančios jūra, kaip rudeninės, bet vis tiek labai daug malonumo. Austrės tinka visada, prie visko, kiekvienu gyvenimo atveju.

Aštuonkojis su antienos ir žąsienos savos gamybos dešra

Mano pagrindinis patiekalas buvo aštuonkojis su keliais savos gamybos dešros griežinėliais (panašiai, kaip Ispanijoje jis būna su chorizo, o čia dešra kitokia, antienos ir žąsienos) – kvapni dešra patiekiama su jūros gėrybėmis yra dieviškas derinys, kažkada patirtas Japonijos šiaurėje, kur Hokkaido salos sostinėje vietiniai alpsta nuo savo sultinių su lakštiniais (ramen). Švelniai dūmiškas, mėsiškas dešros skonis ir čia puikiai papildė aštuonkojį, kuris buvo palaimingai stangrus ir švelnus. 42 Lt už gana nemažą aštuonkojo porciją – tikrai pradžiuginusi nedidelė kaina. Neabejotinai užsisakysiu ir vėl. Padavėjas pasiūlė paragauti prie aštuonkojo lengvo raudonojo Pinot Noir – žinote, tikrai tinka, pats gal ir nebūčiau sugalvojęs; antra vertus, gal ir būčiau, jei sumočiau derinti vyną ne prie aštuonkojo, o prie jį lydinčių dešros gabalėlių, nes Pinot Noir prie antienos yra net ir pradinukui žinomas variantas. Matote, negaliu apie tą dešrą nustoti kalbėjęs. Turbūt vis dėl to vykęs dalykas.

Restorane dienos ir vakaro meniu skiriasi, nors pietums pateikiami patiekalai nėra pigesni (ir ačiū Dievui, nes jei pradėsi spausti kainas žemyn, tuo pačiu nykščiu visada prisispaus ir žemyn nusileis patiekalų kokybė, ir tada sudie, lengvume ir geras įspūdi).

Dviese sumokėjome už pietus ir kavą, ir pridėję arbatpinigius, 209 Lt. Vilniuje neabejotinai yra pigesnių dienos pietų, negu šie, tačiau tokio tobulo, rafinuoto lengvumo man dar reikėtų paieškoti. Maža to, jei jie taip gamina pietus, netenka abejoti ir tuo, ką pasiūlys vakare. O kaina? Na, tiesiog, man reikės dar daugiau rašyti, o Benediktui – smarkiau vairuoti, kad uždirbtume tokiam malonumui kasdien.

Penkios žąsys iš penkių.

Restoranas Dine, Gedimino pr. 35, Vilnius. Tel. +370 672 23272.

Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 1130 iki 1500 ir nuo 1730 iki 2200. Šeštadieniais nuo 1200 iki 2200.

Who let the dogs out

Perpublikuota iš Protokolai.com

—

Miesto žmonės prisimena, kad yra kaimiečiai, ne tik tada, kai rudenį teta Jolanta atveža keturis maišus obuolių, o jums per pastarąsias 72 valandas jau obuolių atvežė ir dėdė Algirdas, ir Kęstutis iš Babtų buvo užšokęs (nes jam reikia Vilniuje į Regitrą), o dar du maišus patys pasiėmėte, nes jums liepė užvažiuoti pakeliui į Jonavą ir pasiimti giminės, kurie tokie tokie tolimi, kad net ne giminės, bet obuoliams tiks.

Ne, didžiausias susijungimas su kaimo esybe ir būtovės slėpiniais mums, miestiečiams, yra tada, kai vaikštome ar važinėjame į svečius. Nes tatai vyksta ir mieste.

Mūsų mamos, tetos ir močiutės yra italės širdyje, ir jos visą laiką turi kišti, brukti, grūsti mums maistą, o mes visi klaidingai manome, kad čia racionaliai pasikalbėsim: pasakysim „ačiū, aš nenoriu“ (nes nenorime, jau buvome svečiuose, ir tikrai nenorime), tai mus paliks ramybėje.

Ne. „Ačiū, nealkanas“ yra nulinio veiksmingumo atsakymas, kaip ir „nenoriu“, kurį numuša jau pirmuoju bandymu, paprastai ir lengvai: „kaip tai nealkanas?“. Įmanomas ir kitas variantas: „ką reiškia nenori, aš padariau ir reik valgyt“. Tada tiesiog fiziškai jaučiate, kaip ant pėdų užauga vyžos (arba klumpės), o panagės juoduoja, ir jūs, kaip vilkolakis, virstate kaimiečiu.

Tik labiausiai nepatyrę bando sąžiningai pasakyti, kad kažkurių iš siūlomų patiekalų jie nemėgsta. Tada (mano jie) mūsų pasigailės, ir galima bus pasilikti prie gruzdintų krabų lazdelių ir galbūt silkutės pataluose, ir viskas bus gerai.

Didelė klaida. Pirmiausiai, tą jūsų „nemėgstu“ sutrins kairės rankos nykščiu: „Kaip galima nemėgti medaus torto? Visi mėgsta medaus tortą.“ Antra, kai kurių patiekalų atžvilgiu jūs pats atsivėrėte priešininko šūviui, nes žmonės, kurie ne tik nemėgsta karpio, bet dar ir pasisako, kad nemėgsta karpio, yra maždaug su tais žmonėmis, kurie pasako, kad nemyli mamos arba jiems nepatinka Juozo Erlicko kūryba.

Nuo šiol jūs oficialiai nebe žmogus, kuris turi savo nuomonę ir savo pomėgius. Jei jūs nemėgstate karpio, jūs esate tik medžiaga perauklėjimui, daugiau nieko. Pirmasis šūvis be galimybės pralaimėti: „o tai pas jus namuose nedaro karpio (reikėtų sakyti negamina)?“.

Gero atsakymo nėra. Jeigu jūsų namuose daro karpį, ir jūs jo nevalgote, tai kaip čia taip gali būti. Jūs frykas kažkoks. O jei karpio namuose nedaro, tai viską paaiškina: jūs tiesiog esate iš apgailėtinos, disfunkcinės šeimos, kurioje tik tokie, kaip jūs, ir gali užaugti.

Be kita ko, pasisakymas, kad nemėgsti karpio, tuojau iššauks nepatiklią šypseną ir sarkastišką klausimą: „tai ko dar nemėgsti?“. Pripažink jau tada viską, pajuokink mus. Karkos? Troškintų kopūstų? BALANDĖLIŲ? Atskleisk savo daužtos prigimties gelmę. Diskusiją čia užbaigs neatremiamas pasityčiojimas: „O tai ką tu tada valgai? Tik sušius turbūt?“. Nuo čia kelio atgal nėra.

Kai kada jūs bandote valgyti vis daugiau, nes naiviai manote, kad taip išsisuksite iš situacijos ir jus paliks ramybėje. Mišrainytės su majonezu, ir silkutės įsidėsite, ir paukštienos vyniotinio, ir paskui tortuko ir saldaus šampano, ir vyno kokio nors („čia labai geras, gruziniškas, buvo Rasa tenai tai atvežė, tokį tik karaliai geria“ – vertimas: Maximoje toks po 18 Lt be akcijos).

Nepaliks jūsų ramybėje. Tikėtis yra taip pat naivu, kaip vaikui, kenčiančiam patyčias mokykloje, pabandyti įtikti tiems, kas tyčiojasi – kuo daugiau valgysite, tuo daugiau jums dės į lėkštę, ir, kad ir kaip besistengtumėte, jūsų pabaigoje paklaus: „Valgyk, kodėl tu nieko nevalgai?“

Į tą klausimą nieko neįmanoma atsakyti: gali sakyti „valgau“, gali vardinti patiekalus, gali šaukti, kad jau suvalgei trijų žmonių porcijas, tai turės tokį patį poveikį, kaip Josifo Stalino laikais iš kalėjimo rašyti skundą prokuratūrai ir aiškinti, kad esate nekaltas.

Jei kartu su jumis yra jūsų draugai, giminės, sutuoktinis ar sutuoktinė, kaltės dalis teks ir jiems. „Kodėl Aurimas nieko nevalgo?“ – ir prie beviltiškos situacijos prisidės kaltės jausmas: jūs suvoksite: maža to, kad pats papuolėte į bėdą, bet dar ir kitiems pridirbote nemalonumų, nes turės pasiaiškinti ir jie.

Smagiai pabaigti švenčių tortus ir vyniotinius.

Didžiojoje gatvėje, nors visi sako – “Pilies”

Į restoraną Kitchen sostinės Didžiojoje gatvėje atėjau ne iš gero gyvenimo. Na, kaip čia pasakius. Šiaip jau aišku, kad iš gero (kas blogai gyvena, nevaikšto kas savaitę restoranų tikrinti), bet buvo taip: iš kitur mane išvarė. Sakė, jūs nepageidautinas, tai susirinkau fotoaparatą ir blykstę, ir išėjau.

Šiame restorane dažnai tarpsta tikrų tikriausi hipsteriai

Iš kur išvarė, klausiate jūs, trindami rankas. Nesakysiu. Kerštaujantys piktavaliai jau kitą dieną ten nubėgtų su gėlėmis, dovanomis ir sveikinimais pas tą šeimininką, bučiuodami jam rankas ir dėkodami, kad pagaliau, pagaliau kažkas išdrįso pasipriešinti tam savamoksliui išsišokėliui. Be to, juk Kalėdos, gerumo ir susitaikymo metas, todėl aš jiems linkiu, kad jiems daugiau nereikėtų nieko išvaryti ir kad klientai išeitų patys ir uždarytų duris iš kitos pusės.

Dekoras bent jau ne toks, kaip kitur

Tačiau skaitytojai pripratę prie savo savaitinės dozės, ir nejau juos nuvilsiu.

Nuėjome į Kitchen, nors ten vaikščiota ne kartą: kažkada mirtinai madingas, per kelerius metus šis restoranas sugebėjo nenusibosti ir neišbarstyti klientūros, nors sekmadienio vakarą pora laisvų staliukų dar buvo. Publika, kaip visada, specifinė: tėveliai su brangiais vaikų vežimėliais ir barzdoti kūrybinių profesijų atstovai, o taip pat kūrybinių profesijų atstovai be barzdų, užtat su kompiuteriais (vienas pasakė man išeidamas: „gražus jūsų laikrodis“, sakau, ačiū – bet paskui pagalvojau, kad galbūt mano laikrodis buvo vienintelis gražus dalykas, kurį pastebėjo, mane gerai apžiūrėjęs; o kad apžiūrėjo, tai neturiu nė mažiausios abejonės).

Interjeras veri mač kaip kokioje Anglijoje, nu toks sophisticated, in a good way

Kitchen atrodo kaip bet kuris restoranas kur nors Britanijoje, sukurtas dizainerio, kuris vartė daug žurnalų apie restoranų interjerus, ir tai kažkada Lietuvoje buvo nepaprastai gaivu ir nauja ir vakarietiška. Šiandien irgi atrodo visai neblogai ir jaukiai, kaip didelio oro uosto jaukios patalpos kurios nors oro bendrovės svarbesniems keleiviams – minutei pasirodo, kad tai Skandinavijos oro linijų uždaroji salė Kopenhagoje arba Londone.

Duona iš Mantingos, aber šviežia und puri

Valgiaraštis čia irgi nestandartinis, nors nepatyrusi akis to gal ir nepastebės. Maistas čia ne restoranui sukurtas – tai iš esmės namų maistas iš madingų ir garsių autorių receptų knygų – Jamie Oliver ar Nigella Lawson. Nors kai kurie patiekalai keičiasi, pati koncepcija lieka nepakitusi jau keletą metų.

Žuvies pyragėliai, otherwise known as fiškeikai, ir padažas nu ou mai gad koks skanus, bet gal riebokokas.

Užkandžiams – seni pažįstami žuvies pyragėliai (€4.64, mokėjome litais, bet kainos jau dabar naujametinės), anksčiau šie gruzdinti kukuliukai būdavo gal kiek per riebūs, dabar – gal kiek sausoki, tačiau man dabar pats tas su nuostabiu baziliko padažu.

Paštetas garsiam vyrui pasirodė per pigus. Kitų priekaištų nesurado.

Vištienos kepenėlių paštetas (€2.61) – nieko išskirtinio, paštetas kaip paštetas, bet be jokių priekaištų. Nebrangiai, ir kaip namie (net per pigiai, sakyčiau).

Grilyje žarintos krevetės: sakau, jei pac daryčiau, tai tokias irgi daryčiau

Grilyje keptos krevetės (€4.64) irgi nenuvylė. Ir šį kartą tai buvo patiekalas, kurį nesunkiai pasigamintum namie, susipirkęs produktus ir turėdamas šiek tiek laiko. Dažnai žmonės eina į restoraną ko nors, ko nepasidarytų namie, bet čia kitaip.

Jūs aware apie tuos žmones, kurie žodį curry taria KĄĄĄĄĄRIS? Tai jie apie tokius patiekalus tada šneka.

Daržovių ir kario troškinys (€7.54 su ryžiais) buvo negudrus, bet šiltas ir jaukus, kvepėjo cinamonu ir buvo tai, ko reikia širdžiai šaltą, šlapią ir nejaukų gruodžio sekmadienio vakarą.

Su triušienos ragu. Gaila mažo, pūkoto triušiuko

Lakštiniai casareccia su triušienos ragu (€6.38 Lt, ir prašau, pataupykite juokus apie triušių ragus – aš jau visus juos esu girdėjęs) buvo irgi kaip namie. Triušiena visada gerai (išskyrus, žinoma, paties triušio požiūriu, bet čia jau kitas klausimas).

God bless them, čia jau ne šiaip sau dešrelės, čia tikros itališkos (nors Lietuvoje gamintos) salsyčės su pankoliais, kai nuostabumas tai jūs neklauskit.

Labiausiai išskirtinis patiekalas buvo naminės kiaulienos dešrelės (€4.64 Lt, ir dar €1.16 Lt už bulvinius traškučius): pridėta tiek pankolio, kad kvepėjo kaip Sicilijoje. Manau, kvepėjo net ir tiems, kas jų nevalgė. Rodos, dar ir stabus jūros druskos kristalas trakštelėjo. Tai, kad Lietuvoje tokių dešrelių niekas negamina ir neparduoda parduotuvėje, yra didelė neteisybė, ir kol ji nebus ištaisyta, tol mano gyvenime kažko stigs.

Trise, su arbatpinigiais (bet be alkoholio – juk Adventas) sumokėjome €43.48: ne tik skanu, ir lengva, bet ir įtartinai nebrangu. Atsilošiu ir galvoju: pavalgiau kaip namie, kur mėgsta gaminti, visai ne kaip restorane. Ar tai blogai? Nemanau. Žinau daugybę restoranų, kuriems iki tokio jaukumo ir paprastumo tik stengtis ir stengtis.

Keturios žąsys iš penkių.

Kitchen, Didžioji 11, Vilnius (įėjimas pro bromą, iš kiemo, antras aukštas). Tel. +370 688 80558. Interneto puslapis. Facebook puslapis.

Kasdien, nuo 11:30 iki vidurnakčio.

Marche de Provence

Lietuvos Ryto žurnalas Stilius, pirmasis 2015 metų numeris

Pirmasis šių metų Stiliaus numeris įpareigoja apžvelgti, kas padaryta, ir nukreipti žvilgsnius į ateitį maisto srityje. Viltis, sakoma, yra kvailių motina, tačiau žmogus gyvas viltimi, todėl, kruopščiai tikrinęs Lietuvos restoranus 2014 metais, daug ko tikėsiuos visais naujaisiais metais.

Pirmoji viltis. Galbūt nebeliks arba bent jau sumažės sakančių apie savo naujus restoranus, kad tai „tiesiog geras maistas iš šviežių produktų“. Niekas neina klausytis muzikanto, kuris sako, kad „tiesiog groja tvarkingais instrumentais iš natų ir visas natas pataiko“. Tegul kiekvienas naujas restoranas, kuris atsidarys, turi aiškią misiją ir sumanymą, kodėl jie atsidaro ir kuo jie nori nustebinti.

Antroji viltis. Išaugusios iki piktybinio auglio mastų, galbūt pradės pamažu trauktis šešėlin tinklinės picerijos (taip pat ir tinkliniai lietuviško maisto restoranai). Picerijų tinklai rungtyniavo vienas su kitu liūdnoje rungtyje, kurią anglai vadina „race to the bottom“ (kas greičiau pasieks dugną) – kuo pigiau, kuo prasčiau, ir visą laiką nuolaidos – kurių jau niekas net rimtai nepriima, nes nubraukti skaičiai spausdinti pagrindiniame meniu. Pirkėjas įpratintas žiūrėti tik kainos ir sakyti „man viskas skanu“.

Jurgis ir Drakonas pamokė Lietuvą daryti picas. Gaila, kad ne visi skuba mokytis.

Pamažu užaugusi ir sustiprėjusi sostinėje picerija Jurgis ir Drakonas parodė, kad galima ir kitaip: ne pigiausios picos, bet visos teisingos sudėtinės dalys, tinkamos krosnys ir Neapolyje išmokyti kepėjai. Tikiuosi, jie nebe ilgai bus be konkurencijos.

Trečioji viltis. Tikiuosi, kad Azijos maisto niekinimas prastais sušiais ir nevykusiomis Japonijos ir Kinijos imitacijomis pagaliau baigsis. Pakeitę veidą iš Čili Kinijos restoranai Soya žadėjo nemažai, ir vis dar yra lyderiai, tačiau visam tinklui būdingas abejingas aptarnavimas ir nenuosekli kokybė (tie patys patiekalai labai skiriasi to paties tinklo restoranuose) verčia laukti, kada gi kažkas pasistengs labiau. Šviežios jūrų žuvies Lietuvoje yra, ir jos patiekti galima – jei tik nelenktyniausite su kitais tinklais biudžetine kaina, kuri vers viską gardinti majonezu ir Filadelfijos sūriu.

Soya gali būti labai gerai, bet ne visur ir ne visada, ir neišsprendžia Azijos maisto problemos Lietuvoje

Ketvirtoji viltis. Visokios tavernos ir užeigos, pačios importuojančios vyną, turi liautis tai dariusios. Vyno importas yra rimtas verslas, o ne dekupažas, kuriuo teta Zosė užsiima laisvu laiku tarp chorų karų ir žvaigždžių duetų. Labiausiai savamoksliai vyno vertintojai (kai kurie net ir mokslus išėję) mėgsta tai daryti Kaune, ir rezultatai kiekvieną kartą liūdni. „Tiesiai iš vyndario, be tarpininko“ visada atvažiuoja tokie vynai, kurių parduotuvėse nebūna, ir dėl suprantamos priežasties: jų niekas nenori. Mažas vyndarys, patyliukais ir pigiai gaminantis dievišką nektarą, yra mitas: vynas yra prekė, reikalaujanti sudėtingos technologijos laikymosi, ir gerų specialistų, todėl pigiai nepagaminamas. Nėra Šveicarijoje nagingų keistuolių, patyliukais meistraujančių puikius laikrodžius ir parduodančius juos už sūrio kainą: rankų darbo laikrodžiai turi vertę. Tas pat ir su vynu.

Penktoji viltis. Mano gimtasis miestas Kaunas pagaliau turi liautis liūdinęs. Praėjusiais metais padovanojęs man du metų nusivylimus – Monte Pacis ir Valick Valley, jis taip ir nesugebėjo pasiūlyti nė vieno restorano, į kurį norėtųsi grįžti. Pasisamdykite specialistus iš Vilniaus ir liaukitės daryti viską pagal savo kaunietišką išmanymą, kuris geriau tinka sekcijoms svetainėse puošti ir paveikslams kaimo turizmo sodybose rinktis.

Valick Valley simbolizuoja Kauno gastronomiją

Šeštoji viltis. Norėjau sakyti, kad tikiuosi, kad Palangoje trenks žaibas, supleškės visos cepeliniškės ir kebabų kioskai, ir iš J.Basanavičiaus gatvės liks tik platus pakilimo takas, kuriame galės leistis lėktuvai, atskraidinantys gerus mėsainius iš Vilniaus. Tačiau suprantu, kad greičiau atgis ir nubėgs į jūrą Eglė žalčių karalienė iš Roberto Antinio skulptūros, nei nustos gyvavusi J.Basanavičiaus gatvė.

Septintoji viltis. Net ne viltis. Troškimas. Lietuvos Seimas turi skubos tvarka priimti įstatymą, kuris uždraustų visoms kaimo turizmo sodyboms gaminti, siūlyti ir tiekti maistą svečiams. Geriau tegu tos virėjos ima rąstus ir skaptuoja dar daugiau velnių ir raganų, sodybai papuošti. Kaimiškos vaišės turėtų nugarmėti pragaran, kartu su karšto vandens kubilais, kuriuose teliuškuojasi apgirtę svečiai, atvažiavę į darbovietės dešimtmečio sukaktuves.

Aštuntoji viltis. Aš noriu, kad pagaliau atsirastų konkurentai geriausiam šalies meksikietiško maisto restoranui sostinėje Sofa de Pancho. Jie puikūs, tačiau kodėl vieninteliai sugeba suderinti maisto kokybę, gėrimų pasirinkimą ir tokią atmosferą, kurios dėka jie visą laiką yra prikimšti ir reikia užsisakinėti prieš kelias dienas?

Sofa de Pancho yra geriausias, ir kiek jis gali būti be konkurencijos?

Devintoji viltis. Aš noriu, kad žmonės, atidarantys naujus restoranus, ne pavydžiai apkalbėtų tuos, kam sekasi, o mokytųsi iš jų: paprastumo, nuoseklumo ir idėjos laikymosi.

Drama Burger (nuotraukoje), kaip St Germain – iš tokių reikia mokytis

Man tokie kokybės ramsčiai 2014 metais buvo Marche de Provence, St Germain ir Drama Burger.

Su skoniu

Perspausdinta iš Protokolai.com

—

Miesto gyventojas su giminaičiais iš kitų miestų ir miestelių susiduria vis rečiau, ir, tiesą sakant, jis nėra dėl to labai nelaimingas. Jei miesto gyventojai labai mėgtų susitikimus su giminaičiais, tai jie ten dalyvautų dažniau, bet dabar artimesnis ir geidžiamesnis kontaktas su kaimu yra apsilankymas Senukuose ir daiktų ir šriubų pirkimas savo užmiesčio sodybai.

Anksčiau į sodybą galima buvo vežti senus baldus iš mamos, kurių jai jau nebereikia, bet net ir sudrožtų sofų ir paklypusių 1975 m. pavyzdžio asimetriškų trikampių staliukų ant smailų kojų lobynai sumenko, mamų turtai išvežioti, ir mamos kuo toliau, tuo labiau apsistato 1992 m. pavyzdžio „poilsio namų“, t.y., fanieruoto negražios spalvos medžio, baldais, tuo tarpu kai jųjų vaikai atsinaujina interjerus Ikėjoje, ir taip ir sukasi amžinas ratas.

Viena proga, kur jis akis į akį susiremia su išplėstine gimine, yra šeimos jubiliejus, kuris būna kieno nors namuose už miesto arba, šiais laikais vis dažniau, kaimo turizme, nes nors ir kažkiek kainuoja (pagal apgyvendinimo baisumą ir prajodytas lovas, galėtų išvis nekainuoti), tačiau visada turi nešvaraus karšto vandens kubilą.

Giminių baliuje miesto gyventojas sutinka visus socialinius stereotipus, kurių būna pasiilgęs.

Kalbas mėgsta sakyti, dar ir šiek tiek tragiškai laužydama rankas, laiba, bet liūdno veido moteris vardu Danutė – ji dirba mokykloje rajono centre ir yra žymiai labiau išsilavinusi, nei visi jos giminaičiai kartu paėmus, ir labai dažnai apie tai galvoja. Jos tostai jubiliato garbei visada prasideda taip pat: „Giedriau! Tavo močiutės vienkiemyje Šabakščiuose ant lauko auga medis. Jo šaknys eina gilyn į žemę, o šakos stiebiasi į viršų.“ Dar tostui neįpusėjus, kitos giminaitės pradeda ašaroti, o vyriškiai sukioja tarp pirštų čierkutes.

Prie kiekvieno stalo būna rausvažandis ir palyginti gerai išsilaikęs dėdė Vaclovas, kuriam dabar apie 60, bet jis atrodo geriau, negu kitas giminaitis, Kęstas, kuriam nei 50 nėra. Kęstas per visą gyvenimą gėrė smarkiai ir su noru, ir susidrožė žymiai greičiau.

Dėdė Vaclovas yra tai, ką mėgsta vadinti „kompanijos siela“, ir jei kompanija turėtų sielą, tai turbūt taip ir būtų, o gal ir ne, nes jis ne siela, o greičiau tik nesąlyginis refleksas: kaip padas nevalingai reaguoja į kutenimą, taip ir dėdė Vaclovas negali nieko praleisti pro ausis, ką išgirsta prie stalo. Jis viską, kaip lęšis, perverčia į šiek tiek nešvankų juoką. Pavyzdžiui, išgirdęs, kad drovi giminaitė Irena (beje, Irutė dar netekėjusi – jis labiausiai mėgsta kabinėtis prie netekėjusių) pirko čiužinį ir jai šiek tiek kainą nuleido, Vaclovas neišvengiamai suriks nuo kito stalo galo: „O tai pala pala, kas ten tau ant to čiužinio nuleido?“. Suprunkščia vyresnio amžiaus tetos, jau užglaistytos brendžiuku, šypteli vyrai, nenorintys aiškiau rodyti, kad juokas jiems patiko, nes antraip gaus per skiauterę nuo piktų žmonų, kurioms visai nepatinka, kad tokie juokai yra kažkam juokingi.

Kai didžioji dalis tostų pasakyta, vyrai – ir miestiečiai, ir giminaičiai iš kaimo – eina į lauką rūkyti, ir kalbasi visuomet apie tą patį: kam kiek kainavo automobilio remontas, kaip nežmoniškai brangu yra taisyti mašiną, jeigu paeina turbodyzelis, ir galiausiai apie tai, kaip gerai kuris mobilus operatorius traukia duomenis kaimo turizme. Miesto gyventojas, ypač jaunesnis, pasako, kad iš jo sodybos net neina įkrauti nuotraukų į Instagramą, ir tik supratęs, kad jis yra vienintelis, kuris naudojasi Instagramu, o kitiems tai nieko nereiškia, nutyla sau.

Moterys tuo tarpu susirenka grupelėms, prie sustatytų kėdžių prisistumdamos dar daugiau kėdžių, ir dažniausiai aptarinėja tas, kurias mato kitame stalo arba kambario gale (Dainius su nauja žmona, ji už jį jaunesnė, gal ne tokia durna kaip atrodo, bet nu koks skirtumas, kaip jinai su juo gyvens, kai jis jau tuoj pradės į sauskelnes daryt), paskui aptaria kaip ta žuvis tai nelabai buvo, nors mišrainės tai šį kartą nieko, ir tuomet jau būna laikas, kaip per futbolo rungtynių pertrauką komentatoriai susirenka prie stalo aptarti geriausių momentų, taip ir čia yra aptariami geriausi ir blogiausi tostų nusišnekėjimai.

Vaizdas iš lauko – kaip nouneiminės girdyklos, kokių Vilniuje daugybė

Ką daro maisto apžvalgininkas, kai jo nebeleidžia į restoranus, arba grasina suluošinti, jei tuoj pat neišeis? Žinoma, ką: arba eina valgyti mėsainių į tinklinį greito maisto restoraną, arba braukia į degalinę dešrainių, nes juk degalinėje niekas neatsisakė parduoti maisto net ir pikčiausiam rašytojui, ir maisto kritikų čia nebijo.

Apie degalines jau esu rašęs, ir apie McDonald‘s bei Hesburger – taip pat, tačiau šį kartą ypatinga sėkmė: mano kolega, Lietuvos Ryto tarptautinių temų redaktorius, Vaidas Saldžiūnas, yra didelis Amerikos maisto mėgėjas, ir sako, ar žinai apie dešrainių gamintojus prie Generalinės Prokuratūros?

Meniu virš baro, kaip tikras tikras fastfudas

Nežinau, sakau, papasakok. Sako, čia tokia paprasta vieta, labai viskas negudriai atrodo, ten teisėsaugininkai eina valgyti, o greta jų kapoja maistą, užsigerdami alumi, vietiniai asmenys, su kuriais (net ne su visais) teisėsauga turės reikalų ateityje. Bet dešrainius gamindami jie stengiasi, sakė Vaidas.

Ąsotis kai saka etnografinis

Sakau, tai einam, parašysiu apžvalgą. Taip ir padarėm: kur du stos, gerą apžvalgą padarys, kaip sako aukštaičiai.

Kvepia eglutė žaliuoju mišku

Užkandinė (kitaip nepavadinsi) išties nestebina interjero išmone: ji panaši į tokią skylę, kurios jau, regis nebėra, ir kurią kažkaip išmoningai vadindavo (gal „Dinozaurų gūžta“, gal „Mamutų ligonine“, nebepamenu) išgerti mėgstantys kolegos iš nacionalinio transliuotojo S.Konarskio gatvėje. Ten buvo baisu ir visi gėrė pigų alų.

Dešrainis24 (būtent taip vadinasi, ir reiškia tai ne 24 valandas per parą, nes dirba tik dvylika, o namo numerį) stebina tokiomis alaus kainomis, kad Senamiestyje ir Užupyje turbūt pasirodytų juokingos arba valdžios subsidijuotos. Niekas čia pinigais nesišvaisto.

Toks Chicago dešrainis ne visai Chicago, bet jie bando

Valdas užsisako dešrainį Chicago (komplektas su bulvytėmis ir gėrimu – €4,50), kuris nėra baisiai arti to, ką valgo vėjų nugairintame mieste prie Mičigano ežero. Taip, garstyčios yra gerai, agurkėliai – irgi, pomidorai – duoklė lietuviškumui, bet dešrelė perdėm paprasta ir panaši į pienišką. Aš noriu sodrios, pačių gamintos dešros, su grilio žymėmis, kurią vien prakandus jaustumeisi darbo žmogumi, o čia visgi gana blanku.

New Jersey dešrainis. Bulvės tai kaip New Bajorkiemis, frankly

Mano užsisakytas New Jersey dešrainis (rinkinys irgi kainuoja €4,50) pradžiugina svogūnais ir padažu. Pomidorai šiame patiekale man nepatinka, dėl manęs jų galėtų ir išvis nebūti niekur, išskyrus itališkas pomidorų ir mocarelos salotas. Tačiau dešrelei priekaištai tie patys. Pasigaminkit patys dešrelių, po velnių, arba raskit, kas jums pagamins, tegu ir dar reikės šiek tiek pabranginti gatavą patiekalą. Žmonės prie jūsų stovės eilėje iki pat Generalinės Prokuratūros, o kitus atvesdins su antrankiais, jei reikės.

Juo labiau kad Naujasis Džersis – tai ne šiaip sau valstija, tai Sopranų klano namai. Gerbkite visų laikų geriausią televizijos serialą, kad niekas nenusiųstų maudytis su betono batais.

Abu dešrainiai buvo rudoje (ne baltoje) bandelėje, nes, kaip sakė bufetininkė, baltų bandelių šiuo metu nėra, atveš vėliau. Atleidžiam – gal mieste transporto kamščiai, o gal tiesiog bijo vairuotojai arti prokuratūros važiuoti.

Cleveland – geriausias iš visų ragautų

Geriausiai pavykęs buvo Cleveland dešrainis (šitą jau ėmėme vieną, be papildomų bulvyčių ir be gėrimo, kaina – €2,80). Sodresnė, tamsesnė dešrelė, dar ir apsukta šonine, ir su begėdiškai pridėtomis gruzdintomis bulvytėmis buvo palaima. Iš tiesų, tai labai nesveika, bet labai skanu, ir šitaip žmonės tikrai valgo; Britanijos šiaurėje apskritai valgo chip buttie – neįtikėtinai nesveikas patiekalas, kai tarp dviejų baltos duonos riekių, užteptų sviestu, pridedama gruzdintų bulvyčių; sunku įsivaizduoti, bet tas patiekalas tikrai randa savo vartotoją. Ir čia rudoji bandelė priklauso pagal receptūrą.

Dviese sumokėjome €11,80 ir dar palikome pora eurų arbatpinigių, nes juk ne kokie užsispaudę šykštuoliai.

Na, ką aš jums galiu pasakyti? Šiaip jau turbūt vertinčiau santūriau, nes dešrainyje svarbiausias dalykas yra dešrelė, ir jomis šiuo metu, pavyzdžiui, Statoil rūpinasi labiau (atsiveža iš Skandinavijos, nes tokia jau pas juos tvarka), o čia nelabai pasistengta kol kas. Tačiau noras daryti gerus amerikietiškus dešrainius yra labai pagirtinas, o užvis mieliausias man yra pasiryžimas padaryti restoraną iš patiekalo, kurio Lietuvoje ir patiekalu niekas nelaiko.

Keturios žąsys iš penkių, ir tegu pas jus ateina ne tik išalkę prokurorai, tardytojai ir jų klientai, bet ir žmonės tegul atvažiuoja iš kitur mieste. Tegul Vilnius kada nors tampa dešrainių miestu.

Dešrainis24, Rinktinės g. 24, Vilnius. Tel. +370 609 13871, +370 677 31099. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, 11:00 nuo 23:00.

Prie mano senosios mokyklos, yo

Apie šią kavinę rašyčiau turbūt net ir tada, jei ji nebūtų atsidariusi: negaliu būti abejingas vietai, kuri yra tiesiai priešais mano mokyklą (dabar – S.Nėries gimnazija sostinėje), ant Vokiečių ir Dominikonų gatvių kampo, o kad ir kaip bepasuksi, ši mokykla dalinai prisidėjo prie to, kad išaugau toks, kuriuo pusė Lietuvos didžiuojasi. Ką galvoja kita pusė Lietuvos – tai jau kitas klausimas.

Prekystalis ir užsakymą tuoj priimsim

Tas kampas mano vaikystės laikais vadinosi kitaip: vokiečiai būdavo tik fašistai iš filmų apie karą, arba kryžiuočiai, arba revanšistai iš Vokietijos Federacinės Respublikos, sutinkantys savo teritorijoje įkurdinti sparnuotąsias raketas, todėl gatvė vadinosi Muziejaus. O dominikonai vienuoliai apskritai negalėjo būti minimi, klerikalai prakeikti, ir todėl jų vardu dabar vadinama gatvė vadinosi J.Garelio gatve. Juozas Garelis buvo komunistas ir kenkėjas, tarpukariu pardavinėjęs savo tėvų žemę Kremliui ir, ačiū Dievui, užvertęs kanopas ir iškeliavęs pas velnius likus porai savaičių iki sovietų okupacijos 1940 metais – negalima sakyti, kad visai nebūna teisingumo.

Kavų visokių yra

Dabar ten kavinė, Mood Makers Cafe (nuotaikų kūrėjų kavinė, kaip čia nenusistebėsi tokiu kūrybišku pavadinimu) nepriklausanti jokiam tinklui, turinti daugiau maisto (sumuštinių ir pyragaičių), nei tos kavinės, kurios specializuojasi vien kavą parduodamos, ir daugiau kavos, nei, sakykime, vien sumuštinius parduodantis Subway. Vieta – auksinė, ypač vasarą, nes po Antrojo pasaulinio karo rusų architektų išgriauta gatvė, nepaisant savo baisumo, yra didžiulis miestelėnų ir svečių traukos centras.

Pro langą matosi Vokiečių gatvė

Interjeras santūrus, klientūra išgryninta (ir gerai, kad taip): gal kainos padeda išvaryti centų krapštytojus, o gal šiaip atmosfera suaugusi: taip pat, kaip ir didieji kavinių tinklai (kažkada užaugę būtent paauglių dėka), jie šiais laikais žymiai labiau galvoja ne apie paauglius, o apie tuos, kas nesirenka kavos pagal puodelio kainą. Ir gerai. Apie inkščiančią jaunąją kartą vis tiek visi pagalvoja, o kas pagalvos apie mus, suaugusius, kurie pražilo, dėl Lietuvos nerimaudami? Todėl tegu paaugliai šiandien žino, kad man atostogos ir jais ir jų tuščiomis kišenėmis aš rūpintis atsisakau.

Kava kaip kavinėje, ne kaip sumuštininėje

Kavinėje visokios kavos – tas pats pasirinkimas, kaip ir daugumoje vietų, vidutinio dydžio Americano kainuoja €1,78, sakyčiau, žmoniškai (jei sakote, kad tai yra brangu, tai ne tik pasakysiu jums, kad jūs turbūt Vakaruose nebuvę: pasakysiu dar ir tai, kad jūs dar ir pelnytai ten nebuvę, nes niekam ten jūsų nereikia, sėdite ir sėdėkite kur dabar esate, provincijoje gimėte, ir joje greičiausiai ir mirsite).

Meniu keturi sumuštiniai, ir pageidaujamo (su kalakutiena) šiandien kaip tyčia nėra, nes neatvežė kalakutienos. Tai pasikvieskite tiekėjus, kurie jums turėjo suknistą kalakutieną atgabenti, ir beskite juos veidu į dubenį su salotomis, ir pamurkdykite gerai, nes nėra labiau erzinančio dalyko, nei užsisakius tai, kas yra jūsų meniu, pradėti istoriją, kuri prasideda: „Žinokit…“. Aš nenoriu žinoti, aš noriu užsisakinėti be spėliojimo.

Be to, meniu nėra išgraviruotas metalo plokštėję, jis parašytas ant lentos. Nutrinkite, jei kažko neturite, tik, dėl Dievo meilės, nelinksminkite klientų tuo „žinokit…“, nes ne kliento reikalas jūsų apsileidę, netikę tiekėjai, kuriems kaip tyčia sugedo furgonas arba kaip tyčia susirgo vairuotojas arba dar kas nors, visada jiems kas nors. Klausykit, ar matėt kada nors, kad McDonald‘s neturėtų kurio nors mėsainio, kuris yra įrašytas jų meniu? Vienu žodžiu, padėkokit savo tiekėjams, kad radau prie ko prisikabinti. Nepamirškite: jei ką ir reikės išdeginti ugnimi Lietuvoje 2015 metais – tai restoranų valgiaraščius, kurie yra pasakojimai apie tai, kas būtų, jei tiekėjai viską atvežtų. Aš noriu valgiaraščių, iš kurių galiu drąsiai užsisakinėti. Ir nesigraužkit, kad jus „kaip tyčia“ pavedė tiekėjai tą dieną, kai pas jus atėjo žinomiausias šalies maisto kritikas. Jie jus paves ir vėl, jei nešveisite jų velniop, tų varijotų.

Sumuštinis su lašiša

Sumuštinis su lašiša (€3,30) buvo neblogas (majonezo daugokai, bet duonelė traški, ir daržovių daug), o karštas sumuštinis su saliamiu ir tąsiu sūriu patiko dar labiau (€2,70), ir vis ta pati traški duonelė. Taip, jie daro gerus sumuštinius. Aš čia ir vėl valgysiu sumuštinį, ir tai yra didelis pagyrimas.

Su saliamiu ir tąsiu sūriu

Vitrinoje daug saldumynų, paragaujame spurgą (€1,00) ir tris migdolinius macarons sausainius. Spurga kiek nuvilia, bet gal čia skonio reikalas: taip, parašyta, kad su džemu, bet džemas panašus į tą, kuris buvo mano vaikystės tarybinėse spurgose, į kurias dėdavo džemą, nes daugiau neturėdavo ko dėti. Aš tokių nepasiilgstu – kitiems gal kitaip atrodo. Macarons (€1,19 už vieną) yra puikūs, gal ir ne tokie, kuriuos snobai sakosi valgę Paryžiuje ir Milane (aš irgi jų ten valgęs, taip kad cit tiktai ir neaiškinkit), bet visiškai adekvatūs ir džiuginantys. Kava buvo puiki ir nenuvylė.

Čia tokie saldumynai

Kava, sumuštiniai ir desertas dviem žmonėms kainavo €14,35. Būčiau davęs penkias žąsis iš penkių, kadangi labai mėgstu sumuštinius, bet dabar teks duoti keturias, nes padėkokit savo tiekėjams. Galėsiu oficialiai pakeisti į penkias, kai atsiųsit man nuotrauką, kaip visi tiekėjo darbuotojai alkūnėmis skaičiuoja elgetos centus, susirinkę prie darbo biržos.

Mood Makers Cafe, Vokiečių g. 15, Vilnius. Tel. 370 610 12551. Tinklalapis, Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 07:00 iki 20:00. Penktadieniais nuo 07:00 iki 23:00. Šeštadieniais nuo 08:00 iki 23:00. Sekmadieniais nuo 08:00 iki 22:00

Iš lauko tik lemputės ir švieselės mirga, tik mirga

Sostinės suklypusiame ir vietomis gražiais pastatais apstatytame Žvėryno rajone yra toks kampas (Kęstučio ir Vykinto gatvių sankryžoje), kurį žino visi: neseniai atsidaręs restoranas keistu pavadinimu „Panama Food Garden“, dar keistesniame pastate, o greičiau pobaisėje Žvėryno izbuškoje. Jis pakeitė kažkada buvusį irgi atsilupusiu pavadinimu („Jalta“ – kas per rusiškas kurortinis pavadinimas restoranui Vilniaus pelkyne, Neries upės kilpoje?) ir pašėlusiai nevienoda kokybe ir aptarnavimu. „Jalta“ kartais paduodavo fantastiškus pietus (apie juos kažkada rašiau čia), o kartais nustebindavo lankytojus neįsivaizduojamai išplėstomis atsipalaidavimo ribomis: vieną kartą mane nustebusi padavėja perklausė, ar tikrai čia norėsiu maisto (nes „šefas dar neatvyko į darbą“), o kitą kartą draugų gimimo dienai, užsakytai iš anksto, jie turėjo du butelius vyno, ir pasakė, kad principe tiek ir turės užtekti, nes niekas daugiau neatveš, o savo gėrimų neštis negalima.

Yra ir šiltamis, tai net ir žiemą ten šilta, kaip ir priklauso.

Atsikėlusi Panama čia padarė tvarką: pirmiausia, atsirado dailus šiltnamis su auginamomis žolėmis, kurios galimai ir į jūsų patiekalus pataiko, tačiau ten galima taip pat ir jaukiai sėdėti; pats namukas žiemą, kai yra sniego, ir dar padabintas lemputėmis, atrodo visai kaip kokia Šveicarijos kalnų stūbelė.

Kaip kokia Šveicarija

Viduje interjeras yra lyg namai, kuriuose per pusdienį pasiruošė priimti svečius. Apšvietimas, indai ir aptarnavimas kaip restorane, baldai kaip pas mamą namie, negudrus sovietinių laikų pianinas šone – kaip pas tetą namie, koklinė krosnis kaip pas prosenelę kaime.

Čia šita nuotrauka įdėta tik tam, kad galėtumėt pamatyti, kad moku įrankius fotografuoti

Lankytojų daug, reiškia, turbūt toks buitiškumo ir restorano mišinys jiems netrukdo.

Viduje tai kaip kokie namai ar kažką

Belieka pažiūrėti, kaip čia šiandien reikalai su maistu: atėjome su draugu iš Žvėryno tik vieną kitą alų išgerti, bet nusprendėme, kad pasiaukosime dėl apžvalgos (juolab kad ir fotokamera kaip tyčia visad su savimi), ir užsisakysime maisto, juolab kad reikia juk kažkur ir pinigų šiek tiek išleisti, negali vien uždirbinėti ir dėti banknotus dežutėn.

Kalmarų žiedai čia garsėja, nu ir ką čia padarysi.

Bičiulis užsisako kalmarų žiedus (€4,63), apie šį restoraną sakoma, kad čia geriausi kalmarų žiedai visame Vilniuje (arba jie apie save patys taip sako) – ką gi, aš negaliu pasakyti, ar tikrai Vilniuje geresnių nėra, nes aš kalmarų žiedus retai užsisakau už Šiaurės Amerikos ribų (Amerikoje tai kitas reikalas, ten reikia susiliesti su šalies kultūra kiekvieną sykį), tačiau ir patys kalmarai malonūs, ne guminiai, ir tešla nėra persotinta riebalais. Riebokas padažas – ne mano skoniui, bet manau, kad 90% lankytojų jis patinka.

Jautienos salotos – daug jautienos

Apie jautienos salotas (€6,66) padavėjas įspėja – čia, sako, tikrai bus daug jautienos, čia ne šiaip kad salotos su užuomina apie mėsą, ir iš tiesų, kai atneša tas salotas, tai manau, kad gal jau čia ir kepsnį atnešė, paskui prisimenu, ak ne, juk užsisakiau salotas. Apie šį patiekalą galiu pasakyti, kad vien jo turbūt būtų užtekę sočiam ir sveikam pavalgymui (tikrai nebloga jautiena, tačiau, žinoma, už šešis eurus kažin kokios išpjovos negali tikėtis).

Kepsnys iš elnienos

Tačiau argi mes galime ir norime elgtis saikingai? Saikas – viena didžiųjų nuodėmių senojoje lietuvių mitologijoje; jei atėjome į restoraną, reikia dar kažko, tai užsisakau elnienos kepsnį (€19,40) ir paprašau, kad būtų toks žalias, kad vos pakeptas, pusiau raudonas, pusiau melsvas. Na, jūs supratote.

Už saikingos kainos – o dvidešimt eurų už kepsnį yra gana kuklu, o čia dar žvėriena – slepiasi puikus gaminys; sakau, dėl šitos elnienos aš dar kartą čia ateičiau.

Koklinis pečius, ko tik nebūna,

Dviese sumokėjome €50,41 ir palikome arbatpinigių.

Net ir pijeninas yra

Apsidairau ir vėl. Praeities demonų nebėra, nebeliko ir šito restorano pradinių silpnųjų vietų (kai tik atsidarė, apžvalgos nusprendžiau nerašyti, nes tai būtų lyg parpuolusį spardyti; pavyzdžiui, tuomet meniu turėjo tik du kokteilius, kažką su tekila ir džiną su toniku, kurių užsisakius pastarąjį pasakė, kad ne, nebus ir to, nes nėra džino). Liko tvarkingas, jau klientus spėjęs susirinkti ir kompetentingai maistą gaminantis restoranas keistose, bet mielose patalpose gurmaniškų vietų neišpaikintame Žvėryne. Žvėryne valgykite žvėrieną. Keturios žąsys iš penkių.

Panama Food Garden, Vykinto 17A, Vilnius. Tel. +370 650 82 829. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki penktadienio: nuo 11:30 iki 23:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00

Senuose rūsiuose

Jei tik retkarčiais einate į restoranus Vilniuje, jums gali pasirodyti, kad šiek tiek atpalaidavus piniginės raištelius, pasirinkimas yra kosminis: jei esi pasiruošęs išleisti kokį šimtą eurų žmogui (įskaitant ir gėrimus), mano daugelis, tai tave pasitiks dešimtys vietų, kurios pinigus iškeis į neprilygstamus gastronominius malonumus.

Čia toks baras

Tai ne visai tiesa. Tokių vietų ne kelios dešimtys, o kelios, ar, geriausiu atveju, keliolika. Nors jos gali visai kitokius produktus leisti sau ir nesivaikyti centų taupymo (idant pagrindinio patiekalo kaina neduok Dieve neperžengtų psichologinės dešimties eurų ribos) šiaip jau brangiems restoranams yra sunkiau, nei pigesnėms užeigoms. Atsitiktiniai žmonės ten užeina retai, reti turistai net iš turtingų šalių šauna į tokią kainos teritoriją, o ateinantys gerai žino, ko nori, ir išmano, už ką moka pinigus. Jie klaidų neatleidžia, todėl reikia stengtis kiekvieną sykį.

Dar daug odos, kaip turtingo dėdės kabinete

St.Hubertus, kepsnių ir žvėrienos restoranas, atsidarė netoli puikaus ir jau seniai mano plunksnos besiprašančio „La Provence“, neišgriautoje ir sovietų nesudarkytoje Vokiečių gatvės pusėje. Kažkada čia buvo Žemaičiai, alaus baras, kurį tikrai pavadinčiau legendiniu, jei ne mano alergija žodžiui „legendinis“ ir jei nors viena legenda būtų su tuo baru susijusi. Dabar to baro vaiduokliai gyvena išpuoselėtame interjere, bet būna tyliai ir nieko nesako.

Paveikslai tokie ironiški

St.Hubertus užima šimtamečius rūsius – kelios salės, kiekviena savo stiliaus: šviesesnė, tamsesnė, biblioteka, baras, su paveikslais, kuriems nesvetima į save nukreipta ironija: viename pavaizduotas iškilmingoje pozoje raguočio portretas kaip nors galimai susijęs su Arūnu Oželiu, kuris yra šio restoranos savininkas ir vienas nedaugelio Vilniaus restorano valdovų, kuris yra pats sau legenda ir standartas.

Šita salė celebratina šventąjį Hubertą, kuris laimina medžiotojus

Restorano įkūrėjas nesibaimino atidaryti medžiotojų restoraną ir taikyti į aukščiausią kategoriją, nors pati koncepcija Lietuvoje jau yra pakankamai apgadinta: dažnas jų susiliečia su medžiokle tik per ragus ir iškamšas, o virtuvė ten vargsta su tais pačiais įprastiniais patiekalais, tik tarp jų dar žvėrienos įsimaišo.

Koks gi restorano aprašymas be peilių ir šakučių

Čia viskas rafinuota ir aplinka įpareigojanti: matosi, kad neinama atsitiktinai ko nors užkrimsti. Valgiaraštyje, kuris remiasi daugiausiai mėsa, patiekalai solidūs ir nepigūs.

Stirnienos tataki

Stirnienos tataki (€12), vos kaitros paliesti mėsos griežinėliai (paruošimo būdas atėjęs iš Azijos) – pilnas intensyvaus skonio užkandis. Šiuo patiekalu smagu bauginti jaunesniuosius lankytojus ir sakyti jiems, kad čia patiektas stirniukas Bambi (tiems vaikams, kurie žino klasikinę 1942 metų animaciją). Jei atsivesite filmų klasiką vaikų, būtinai jiems tai pasakykite.

Šukutės, yeah.

Jūros šukutės (€14) yra vienas mėgstamiausių patiekalų, kuriuos dar ir lengva paruošti, nors ir nepigu nupirkti. Jų reikia tik neperkepti. Čia šukutės beveik hermetiškai uždarytos švelnios tešlos rėmeliu – jį plėšome rankomis ir skanaujame atskirai. Dieviška. Ir dar angliška itin stambi, plokščių kristalų, „Maldon“ jūros druska. Klausiate, iš kur žinau? O aš žinau. Prieš pora metų aš pasirūpinau, kad ją pradėtų importuoti Lietuvon, ir tuo didžiuojuos. Padariau savo šalį truputį geresne vieta.

Fazanienos Čiken Kijavas, kaip sakoma (Kijevo kotletas)

Pagrindiniams patiekalams pasirinkome vieną keistą: Kijevo kotletą, bet ne iš vištienos, o iš fazano (€22), su foie gras paštetu, su ančių taukuose keptomis bulvėmis. Prabangu, ir nepriekaištinga, bet paukštiena lieka paukštiena, net jei paukštis yra fazanas – ji gana sterili, ir nepritrenkia valgytojo skonio sprogimu, nors paštetas tikrai padeda.

Užtat Niujorko steikas (€25.50 su garnyru), iškeptas vidutiniškai, įrodo, kad šis restoranas yra vienas iš trijų geriausių šalies pasirinkimų tiems, kam vertina mėsą. Jautiena išskirtinė, stiprus skonis, rodos, lenda per ausis, o kvapas apkabina ir nepaleidžia. Man asmeniškai pailga Niujorko išpjova yra skanesnė ir įdomesnė už minkštesnę ir švelnesnę file, ir šį kartą dar kartą įsitikinu, kad ne be reikalo taip manau. Tai lyg tiesioginė injekcija į mėsos skonio receptorius. Kai Europoje mėsą uždraus veganai ir žaliavalgiai, tokius kepsnius pardavinės tik elitiniai narkotikų prekiautojai.

Pavlova desert

Desertai – minimalistinis sūrio pyragas (€7) ir Pavlova su sultingomis uogomis (€7) nenuleidžia pakeltos kartelės. Tai tobula vakarienė, kurios kokybė pasilieka atmintyje dar ilgai po to, kai pamirštate apie sumokėtą kainą. Aš eisiu dar, ir būtinai valgysiu mėsą.

Dviese už vakarienę su vynais ir kava sumokėjome €142,43 ir arbatpinigius.

Penkios žąsys iš penkių. Šiandien tai drąsiai vienas geriausių sostinės ir šalies restoranų ypatingam vakarui arba šiaip bet kokiai progai, kai jaučiatės nusipelnę geriausio. Aš taip jaučiuos kasdien, bet tai jau mano problema.

St. Hubertus, Vokiečių g. 24, Vilnius. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, nuo vidurdienio iki vidurnakčio.

Restorane pečius kaip turi būti

Manęs dar niekas neapkaltino, kad pernelyg mėgstu Ispaniją. Tiksliau, man labai patinka vietos vaizdai ir architektūra, man labai patinka anksčiau buvusios didžios šalies pojūtis, nors didžios šalies nebėra, yra tik didelė teritorija, karalystė su 46 milijonais gyventojų, kurių didžiulė dalis yra senstantys arba pasenę (vaikus mažai kas gimdo), o jaunimas dažniausiai neturi nei darbo, nei perspektyvų. Ir jie jau prisitaikė nieko nenorėti. Vakarų civilizacijos saulėlydis čia matosi taip pat ryškiai, kaip geltonai raudona Ispanijos vėliava vakarėjančiame danguje.

Saragosa yra nedidelis miestas, Aragono regiono sostinė, gyventojų skaičiumi truputį didesnis už Vilnių, paslėptas Ispanijos šiaurėje, pusiaukelėje tarp Barselonos ir Madrido, ir čia yra tokia Ispanija, kurios turistai paprastai nelabai patiria: nei pajūrio kurortų ir paplūdimių, nei sostinės blizgesio, nei pretenzingo jaunimėlio nulaižytos Barselonos, kurią jie vadina „Barsa“ ir kurioje daugelis išeina tinginystės pradmenis, programuojančius juos visam gyvenimui.

Pribambasų ant sienų tai kaip kokioje marceliukėje

Saragosoje turistų iš užsienio beveik nėra, tačiau pilnos religinių suvenyrų parduotuvės (nuo mažyčių statulėlių iki natūralaus dydžio asiliuko ir ant jo atjojančio Jėzaus skulptūros) liudija, kad į miestą atvyksta maldininkai: mūsų eros pradžioje, sako žinantieji, čia atvykusiam apaštalui Jokūbui vyresniajam apsireiškė švč. Mergelė Marija, ir nuo tada miestas tapo Ispanijos Šiluva.

Jei dar per mažai pakabukų, tai prašau jums dar

Kai nedaug išmanai, kur eiti ir ką valgyti (būtume prie jūros, tai kaip visi turistai, valgytume paellą ir gertume alkoholinį kompotą, vadinamą sangria, o čia juk ne tokia vieta) tai ir eini į restoraną, kurį vietiniai rekomendavo kaip „tipišką Aragono restoraną“, ir tą patį sako užrašas prie iškabos „El Fuelle“, kas reiškia dumples.

Ir Dievo motina su šviestuvais

Restoranas skelbiasi esąs taip pat ir muziejus, ir man jis priminė lydinį Vilniuje iš „Marceliukės klėties“, „Katpėdėlės“ ir „Forto Dvaro“, tik gal vietos daugiau ir visi pasieniai nukabinėti viskuo, kas tik buvo sandėlyje – ir dviračiai, ir puodynės, ir vėliavos, ir dar salės viduryje nemenko dydžio Dievo motinos skulptūra ant šviestuvo su dviem papildomais šviestuvais iš šonų. Ir dar su margom servetėlėm apkaišyta. Kai gražumo.

Duonos trupiniai su vynuogėmis

Nebūtume turistai, užsisakome „Degustacinį meniu“ (€24,50 žmogui, siaubas, iki ko priėjome – bet jei jau turistų restoranas, tai tebūnie ir meniu turistinis), ir prasideda maisto nešimas. Šviežių daržovių salotos – tokios pat blankios, kaip Lietuvoje žiemą, matyt, žiema ir Ispanijoje žiema, nors jau šiek tiek kvepia ore pavasariu. Ore, bet ne lėkštėje. Duonos trupiniai, migas, pakepti su trupučiu mėsos ir taukų, amžinas pietų Europos varguolių patiekalas, atnešami dar ir su vynuogėmis (vynuogės irgi kaip Lietuvoje žiemą, jeigu ką). Trupinius paragaujame, vynuoges suvalgome.

Mėsgaliai visokie

Kiaulienos dešros gabalėliai nuo grilio: kraujinė dešra kaip kraujinė, paprastos dešrelės gana sūrios ir rausvos. Mėsėdžių maistas. Aplink beveik tik vyrai – gal moterims čia nepatinka, o gal kokia diena, kai jos turi būti namie pagal vietos papročius, sunku pasakyti. Geriausias dalykas iš tų, kur atnešė, yra vytintas kumpis. Ispanijoje jį gaminti moka, ir net viešbutyje, per pusryčius, tas kumpis puikios kokybės. Jis – kaip varškės sūrelis arba sviestas Lietuvoje: retai rasi prastos kokybės. Jei valgai sviestą, žinoma. Būna, kas nevalgo.

Apie marinavimą jie negirdėjo, viskas labai paprasta

Pagrindinį patiekalą renkamės iš triušienos arba ėrienos. Ir vienas, ir kitas variantas nenustebina: atrodo, apie marinavimą ar kokį kitokį mėsos suminkštinimą, kad kristų nuo kaulo, čia niekas negirdėjo. Blanku, kieta. Tikrai, ir Ispanijoje yra vidutiniškų vietų. Na tiek to. Tebūnie Dievas jiems teisėjas. Svarbiausia, kad viskas šviežia.

Prie valgio įskaičuotas ir butelis vyno (vienas trims). Išgeriamas, toleruotinas, tačiau tai, koks jis piktybiškai vidutiniškas, suprantame, tik užsisakę dar butelį raudonojo iš baro (€21,50). Čia jau kitas reikalas.

Desertukas

Desertai nepakeitė vidutiniškumo įspūdžio, tik plaktos grietinėlės buvo daug. Jei ką reikėtų papasakoti, net nežinau, ką sakyčiau. Klaustų manęs – ką prisimeni? Sakyčiau, na, buvo daug dalykų ant sienų, ir šviestuvas su Dievo motina. Daugiau, sakyčiau, nieko neprisimenu.

Trise sumokėjome, su arbatpinigiais, €110. Dvi žąsys iš penkių. Nuo tipinių vietų mes paskiepyti labai ilgam.

El Fuelle. Calle Mayor 59, 50001 Zaragoza, Ispanija. Tel. +34 976 39 80 33. Tinklalapis.

Tinklalapis sako: visada veikia. Na, gal ne visada, bet kasdien, manau taip.

Momo Grill aplytoje Klaipėdoje

Visada sakiau, kad aš nediskriminuoju Lietuvos miestų, ir jeigu Vilnius gauna daugiausiai gerų įvertinimų, tai tik todėl, kad čia daugiausia puikių restoranų. Kai už sostinės ribų bus kas nors labai gero, aš taip ir pasakysiu, visada žadėdavau.

Klaipėdoje rekomendacijų apie Momo Grill – daugybė. Jei kiti, chuliganiški, „kaip namie“ restoranai (Ridikai, Pankolis) turi savo gerbėjus, kuriems patinka egzotiškas paprastumas ir brutaliai neformalus aptarnavimas, tai Momo Grill jau turi solidumo reputaciją (tik, sako daugelis, ten brangoka).

Interjeras yra kaip kokiame Niujorke

Tai ir pasižiūrėsim, ar pelnyta reputacija, ar uostamiesčio žmonės džiaugiasi protingai, ir ar tikrai taip ten  brangu, kaip sakoma.

Restoranas yra Klaipėdos centre. Ačiū Dievui, kad čia Klaipėda, nes galima automobilį pasistatyti priešais maitinimo įstaigą: mirusio miesto statusas turi savų privalumų. Na, gerai, ne miręs miestas. Tiesiog jame beveik niekas nevyksta ir todėl visiems daug vietos. Bet į Momo Grill mes patenkame tik iš antro karto: be rezervacijos dažnai staliuko negausi.

Gaivu ir santūru, net netikėta

Interjeras radikaliai nelietuviškas: ant sienų baltos dailios plytelės, kaip vonioje, yra ne kiekvienam: gal šiek tiek Manheteno delikatesų parduotuvė ar mėsinė, kur galima ir sumuštinį nusipirkti, o gal madinga kepsninė Brukline. Man tai labai patinka, kaip ir išraiškingi juodi šviestuvai. Vietų nedaug, vos keli staliukai, gal nė trisdešimties žmonių netilptų.

Valgiaraštis trumpas ir tu the point

Meniu trumpas, stalai šiurkštūs, brutalūs, įrankiai surinkti eklektiškai (kai kurie senoviniai, kai kurie naujesni), kaip ir indai, ir tai palieka keistai teigiamą įspūdį. Čia kaip koncerte ar spektaklyje: scenoje viskas šiek tiek kitaip, negu paprastai, bet atrodo teisingai. Valgiaraštis išskirtinai trumpas.

Užkandėliai

Prie duonos užkandžiams paduodamos alyvuogės, agurkėliai ir gabalėlis pašteto. Priblokštas nesijaučiu, bet viskas vietoje.

Cukinijos su ožkos sūriu – net anti-vegetaras liko sužavėtas

Cukinijos su ožkos sūriu (€4,80) – vienas geriausių daržovių patiekalų, kuriuos esu ragavęs. Kažkada seniai man cukinijos buvo baisiausias įsivaizduojamas patiekalas: jį valgydavau tada, kai nenorėdavau nuvilti šeimininkų. Paskui, galbūt dažnų važinėjimų į Italiją dėka, prie jų pripratau. Čia jos buvo tokios geros, kad aš padaryčiau neįsivaizduojamą dalyką: užsisakyčiau daržovių patiekalą ir vėl. Aš, nusipelnęs mėsėdis. Pagalvokite apie tai.

Silkė su kiaušiniu, virtu marškinėliuose – trynys išbėgo saulėlydžio spalva.

Kitas pirmasis patiekalas – silkė su kiaušiniu, virtu be lukšto (€4,50), jau privertė dūsauti. Teisingai išvirtas kiaušinis, iš kurio išbėga saulėlydžio spalvos trynys, beveik visada gali mane papirkti, ir čia aš esu papirktas. Puikios silkės gabaliukus mirkau į išbėgusį trynį, prisimenu kažkodėl mėgstamiausią Londono japonų restoraną, Asakusa, kur į skystą trynį sultinio dubenėlyje mirkiau krevetes, ir galvoju, viskas čia tik geryn. Gerai, pagrindiniai patiekalai parodys, kas yra kas.

Šamas, geriausiai kažkada valgytas šamas mano gyvenime

Šamas grietinėlės padaže (€11) buvo rizikingas pasirinkimas. Šamas, kaip ir karpis, man yra visada yra nuobodžiausios, beviltiškiausios žuvys lėkštėje. Karpio apskritai nekenčiu (gal todėl, kad giminių pokyliuose visi stebisi, kodėl nenoriu karpio). Kad iš šamo gautum gerą rezultatą (bent jau mano požiūriu), turi būti ne šiaip geras, bet tikrai labai geras virtuvės šeimininkas. Čia rezultatas pribloškia. Čia ne tik geriausiai paruoštas šamas, kokį tik esu valgęs – tai yra vienas įspūdingiausių žuvies patiekalų, kuriuos esu valgęs Lietuvoje.

Kepsnys, o Dieve, antrekotas. Aš jo noriu kasdien.

Klausiu padavėjo, kokią jautieną jis patartų: sako, ne išpjovą, o stipresnio skonio antrekotą (€16,95). Kaina, vilnietiškais masteliais, nedidelė, ypač kai pamatau mėsos gabalą, stebiuosi dar labiau – Vilniuje tikėčiausi už jį sumokėti ne mažiau dvidešimties eurų. O dar sako, kad čia brangu. Nebrangu. Na, gal Klaipėdoje kuklesnė perkamoji galia, pagalvoju sau.

Ateina su puikiais Portobello grybais, arba, kitaip šnekant, pievagrybiais

Antrekotas burnoje sproginėja skonio intensyvumu. Šalia jos – bulvių pyragas ir Portobello pievagrybiai, su sviesto ir riešutų skoniu. Virtuvės šeimininkas sako, jie lietuviški: sakau jums, ir Lietuvoje užaugina kai ką gerai. Galim, kai norim.

Obuolių pyragas

Desertas (karštas obuolių pyragas su trupiniais) nenuleido kartelės ir buvo vertas pietų užbaigimas, kaip ir puiki kava. Atsilošęs pagalvojau, kad čia viskas gerai ir ne tik kad negaliu nieko prikišti. Man labai patiko šis restoranas. Ne, palaukite, man jau seniai niekur Lietuvoje nebuvo patikęs toks restoranas.

Dviese sumokėjome, su pora taurių vyno, €54,95 ir arbatpinigius – taip, manau, Klaipėdoje tikrai galima rasti ir pigiau, bet geriau – vargu ar rasčiau.

Taip, šis restoranas būtų vienas geriausių mieste, net jei jį perkeltų į Vilnių. Klaipėdoje jis neturi konkurentų. Penkios žąsys iš penkių.

Momo Grill, Liepų g. 20, Klaipėda. Tel. +370 693 12355. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo antradienio iki šeštadienio, nuo 11:00 iki 22:00.

Restoranas visas yra understated, šviečia kviečia mėlyna santūria šviesele

Vienoje senoje knygoje sakė: „Belskite, ir bus atidaryta“. Aš galvojau, jei pakankamai ilgai barškinsiu lėkštę, ar bus išgirstos mano maldos, ir atsidarys kokios naujos įstaigos durys? Kelis metus vertinu Lietuvos restoranus, ir kelis metus kalbu nesustodamas, kad Lietuva laukia, kaip motulė išplaukusio į marias Kastyčio, jūrinės žuvies restorano.

Interjeras uber-santūrus, indeed

Gėlavandenių žuvų srityje jau kuris laikas specializuojasi Šturmų švyturys Kintuose, o dabar ir Vilniuje, bet gėlavandenės žuvys yra gėlavandenės žuvys: jos yra tik neturtingosios jūrinių žuvų seserys.

O aš visą laiką ilgėjausi menkės, lašišos, tuno, ir jūros gėrybių – aštuonkojų, šukučių, ilgųjų moliuskų ir kitokio velnio, ir norėjau, kad tie dalykai būtų restorano pasididžiavimas, o ne antras pasirinkimas tiems, kas šiandien nenori jautienos. Sakiau, Lietuva bus tikri Vakarai, kai čia bus jūrinės žuvies restoranas.

Dabar jau galima bandyti, ar tikrai. Vilniuje, Ogmios mieste, greta žuvies ir jūros gėrybių parduotuvės, yra to paties pavadinimo restoranas Šiaurės Jūra.

Žvakutės visokios žaismingai šviesą laido

Žmonių kol kas nedaug, o gal ankstokai atėjau, ir interjeras griežtai industrinis, net asketiškas. Teisingai. Brutalus paprastumas neblaško dėmesio ir leidžia galvoti apie maistą. Tik mėlynai šviečia akvariumas, kuriame plaukioja omarai – jei vieną jų pasirinksite, jis keliaus į puodą su verdančiu vandeniu.

Taip mane daug kas norėtų matyti

Kiek žmonių norėtų ir mane pamatyti plūduriuojantį tame baseine, surištomis žnyplėmis, kad galėtų pasakyti: „į puodą jį!“. Kokios mintys mane aplanko. Todėl, kad rašytojas.

Meniu išties nedidelis

Valgiaraštis nedidelis – nuolatinis ir besikeičiantis (pastarasis šiek tiek trumpesnis), ir viskas apie žuvį ir jūros gėrybes.

Žuvienė buvo pati geriausia iš visų žuvienių

Pirmasis patiekalas – įvairios žuvies sriuba (€8). Aš nestabdysiu. Tai geriausia žuvienė, kurią esu valgęs Lietuvoje. Gal kas nors sakys, kad tai brangoka už sriubą, bet tai ne koks nors dienos pietų dubenėlis. Tai meno kūrinys. Žuvies viduje daug, dar geldelės, ir daržovės paruoštos smulkiai, delikačiai – neprimėtyta, kaip kitur būna, domino kauliuko dydžio bulvių kubelių. Aš vėl prašysiu tos žuvienės, kai ateisiu kitą sykį.

Austrės

Austrės su agurkų kapotiniu ir citrina (trys austrės, €7) buvo geros, bet man visada patinka austrės be nieko. Nei agurkų, nei svogūnėlių, nei acto, nei citrinų – tiesiog šliurpsintis, šlenus, lūpas glostantis austrės kūnas, kvepiantis jūra, ir nieko daugiau. Aš toks, aš keistas.

Tunas epinis, virš epinio, tiesiog tuno motina

Tuno kepsnys (€19) buvo tobulas. Tokį tuną Vilniuje pagamina gal dar pora restoranų, ir viskas. Mėgėjai meldžiasi tokiam tunui. Mėgėjai vartosi naktimis, laukdami, kada dieną atsidarys restoranas ir jie vėl galės jo paragauti. Rausvas, beveik violetinis, na, tiesiog tobulai žalias viduje. Spyruokliuojanti, elastinga konsistencija. Ir švelnus vyno padažas, neužgožiantis, elegantiškas.

Vilkešeris! Vilkešeris! Nerealu tai buvo.

Kai tik atnešė vilkešerį (€16), pagalvojau, kad man sunku bus jį pagirti: esu nuo vaikystės išlepintas, ir visa žuvis ant lėkštės reiškia, kad reikės rakinėti kaulus, o tai ne ponų užsiėmimas. Man labiau patinka žuvies piršteliai – gali kąsti nuo kurio nori galo. Tačiau šis žuviukas ne tik buvo patogus valgyti (pagrindinis kaulas lengvai atsiskyrė). Ne tik. Skonis mane pravirkdė džiaugsmo ašaromis: padariau, ko paprastai nedarau, ir paklausiau šefo, kaip tai pasiekiama (pakepama ant grilio, pasirodo) – švelniai rūkytas, dūminis skonis nerūkytoje žuvyje, kur švelniai spurdėjo delikatus baltumas, glostantis gomurį kaip kiaušinio, virto be lukšto, baltymas.

Jei reikės kažkam kažką rekomenduoti sostinėje, sakysiu, eikite tenai, klaupkite ant kelių, ir prašykite to vilkešerio, ir dėkokite Dievui, kai jums atneš valgį.

Šokoladinis desertas

Desertai, vanilės putėsiai su šokoladu (€2) ir kriaušių pyragas (€4) buvo puikūs, švelnūs, maloniai kandantys aviečių sniego rūgštele, tačiau ne dėl jų buvome atėję į restoraną, tiesiog toks kritiko darbas, reikia ir desertų paragauti.

Kriaušių pyragas

Dviese sumokėjome už vakarienę su vynu ir kava, įskaitant arbatpinigius, €80. Jei būtume valgę dvi picas tinklinėje picerijoje, būtų brangoka, tačiau už absoliučiai nepriekaištingą, tobulą maistą – santūri kaina.

Šis restoranas įgyvendino dar vieną mano svajonę: taip, pagaliau Vilniuje yra nuostabios jūrinės žuvies, kurią gamina tie, kas dievina jūrinę žuvį.

Penkios žąsys iš penkių. Stokit į eilę, nes greitai čia reikės rezervuotis prieš savaitę.

Šiaurės Jūra, Šeimos aikštė 3, Verkių g. 29 (Ogmios Miestas), Vilnius. Tel. +370 621 28 533. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:00 iki 23:00, sekmadieniais – nuo 11:00 iki 21:00.

Iš lauko įvėjimas signalizuoja tokią generinę prabangą. Like per Maskvos olimpiadą

Švedijoje viskas gerai, ten gi socializmas, viskas dėl žmogaus ir kaliniai belangėse gyvena gražiau, negu mūsų mokytojai ir bibliotekininkai Kybartuose, sako liaudies legenda. Tiesa? Nebūtinai, bet aš šį sykį netikrinsiu kalėjimo valgyklos maisto, geriau pažiūrėsiu, ką Stokholmas siūlo atvykusiam prakutėliui – na, kuris svetimame mieste nori nueiti į kokią nors vietą, kuri yra vietinių pasididžiavimas, kur reikia užsisakinėti staliuką prieš savaitę ir kur nuėję žmonės paskui pasakoja vieni kitiems, kad, žinote, mes ten buvome.

Toks jau iš lauko vaizdas, kaip kokio gigantiško statybinio krano

Erik‘s Gondolen Stokholmo centre yra tokia vieta. Restoranas atrodo kaip koks statybinis kranas – ilgas kaištis, įsmeigtas į aukšto pastato viršutinį pastatą, toks lyg ir šiltnamis padebesiuose. Iš viršaus galima matyti, ne, ne visą Stokholmą, bet didelę jo dalį (tiesa, gal ir ne pačią gražiausią), tačiau vis tiek įspūdinga. Restoranas atidarytas 1979 metais, ir tais laikais žmonės buvo lengvai stebinami, lengviau nei dabar. Ne tik Švedijoje – net ir Lietuvoje anais laikais Gedimino prospekte ožkos ganėsi ir nebuvo nei telefono, nei televizijos.

Mokėti čia bare reikia KIEK?

Įdomiau tai, kad restoranas kaip tada nustebino švedus, taip jie ligi šiol ir neatsitokėjo: rezervacijos tai pačiai dienai negausi (užsakinėjau prieš savaitę), ir atėjus raukosi ir liepia laukti, sako, staliukas neparuoštas. Nieko baisaus, palauksime prie baro, kaip ir daugelis kitų, kurie čia atėjo ir geria per brangius kokteilius. Labai vidutiniško vyno taurė čia kainuoja apie 10 eurų – Švedijoje valdžia žmones moko mažiau girtuokliauti, keldama kainas. Švedai ašaroja, bet geria, viltingai laukdami atostogų pigesnėse šalyse, kai galės užlipti ant kamščio kaip reikalas. Dešimt eurų, viešpatie mieliausias, už tiek Lietuvoje juk galima nusipirkti keturis butelius skanaus vaisių-uogų vyno, kur Monikutė ant etiketės ir butelis plastikinis. Rinkis prekę lietuvišką – bet ne, ne šiandien.

Šukutės tokios buvo. Sunku sugadinti.

Užkandžiams šukutės (man visada patinka šukutės), 155 kronų (€16,61). Gerai pagaminta? Normaliai. Ir aš taip pagaminčiau, jeigu ką. Graži lėkštė su restorano logotipu. Senamadiška, šiek tiek vakarykštis skonis, bet čia vakardiena tvyro visur. Toks patenkintas snaudulys.

Omaras, arba greičiau pusė jo

Pusė omaro (160 kronų, €17.13) – omaras kaip omaras. Paprastas, kaip virta bulvė. Šalia liūdnas citrinos griežinėlis. Kaip Babtų kooperatinėje kavinėje prie kalmarų žiedų iš šaldiklio. Gerai, kad geras vaizdas pro langus ir brangus labai vidutiniškas vynas užglaisto atitraukia dėmesį.

Velniena, velnių mėsa. Gerai, elnių.

Pagrindiniam patiekalui renkamės elnieną (330 kronų, €35,34), nes juk Švedija, kur net kelio ženklai specialūs yra, perspėjantys apie laigančius elnius, ir kariuomenėje, sako, yra kavalerijos divizija, kinkomais elniais važinėjanti. Mat šiaurės kraštas. Na, vėl nieko ypatingo. Uogienė ant mėsos kaip iš IKEA parduotuvės Vilniuje, kas gal nėra blogai. Niekuo dar nesu nusivylęs IKEA parduotuvėje, bet ten už 35 eurus tai gali ne patiekalą, o dvi sofas nusipirkti, pagalvoju sau.

Menkė tokia labai ordinary

Ar labiau nustebins menkė (295 kronų, €31,59)? Ne, nenustebino, menkė kaip menkė – gera žuvis, kuri buvo kažkada nebrangi, kol visos neišgaudė, dabar jau beveik delikatesas. Prie menkės patiekta žuvienės dešrytė įspūdingesnė, bet ar vėl užsisakyčiau šį patiekalą? Ne, tikrai ne.

Desertas

Kriaušių putėsiai (110 kronų, €11,78) sunkiai įsimenami. Papuoštas laužyto šokolado lakšteliais, desertas atrodo kaip iš kulinarinio žurnalo – kokiais 1985 metais.

Paršelis kviečia pasirašyti atsiliepimų knygą.

Supratau, ką šis restoranas man primena. Neringą Vilniuje – tik Neringoje dar ir skanūs Kijevo kotletai, o čia tai šiaip viskas tiesiog kompetentingai paruošta, ir tiek. Vaizduotės jokios nėra, vaizduotė paskutinį kartą čia lankėsi prieš trisdešimt metų. Jei aš būčiau Erik‘s Gondolen šefas, nerašyčiau šito savo gyvenimo aprašyme.

Už vakarienę dviese, įskaitant arbatpinigius, sumokėjome 1300 kronų, arba 140 eurų. Dvi žąsys iš penkių.

Erik‘s Gondolen, Stadsgården 6, 104 65 Stockholm. Tel. +46 8  641 70 90. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:30 iki 01:00. Šeštadieniais – nuo 16:00 iki 01:00.