Iš lauko kaip koks Paryžius

Ar įmanoma Klaipėdoje padaryti kavinę, kad atrodytų kaip drėgniausia kauniečio svajonė, tačiau būtų geriau, negu Kaune, bet kad pamėgtų visi klaipėdiečiai, ir kad net atėjęs vilnietis liktų nenusivylęs? Pasižiūrėkim.

Apačioje viskas understated

Klaipėda dar tik kelia galvą, kaip vieta pavalgyti (tik šiemet pirmoji, ir kol kas vienintelė įstaiga, ten buvo įvertinta penkiomis žąsimis iš penkių – Momo Grill), tačiau procesas vyksta greitai, ir jei toliau taip eisis, po metų galėsiu skelbti, kad tikrai būtent Klaipėda, o ne Palanga (ir jau tikrai ne Kaunas) tapo antruoju Lietuvos kulinariniu centru.

Baltos spalvos ir raižinių tiek kad, neduok Dieve

Kavinę ilgu prancuzišku pavadinimu (La maison du croissant – sviestinio ragelio namai, skamba išdidžiai, beveik kaip „tekančios saulės namai“ iš dainos) man rekomendavo Klaipėdos vynų specialistai, sakė, dabar čia karščiausia uostamiesčio vieta, visi nuo jos alpsta. Turbūt eina, jei tik sugeba atsiminti kavinės darbo laiką – per savaitę ji turi penkis skirtingus darbo laikus, aš pasimesčiau nesunkiai, ir turbūt važiuočiau numojęs ranka į degalinę, ta nors ištisą parą veikia. Na, čia toks juokas, jei nesupratote.

Krosnis ir bandelės

Dar klaipėdiečiai sakė, kad tos kavinės savininkai pamišę dėl teisingų sviestinių ragelių (kruasanų), ir kai neturi bent vienos teisingos sudėtinės dalies, tai jų tiesiog nekepa. Kai aš atėjau, rageliai buvo, reiškia, visos dalys buvo vietoje.

Pilna šeimų ateina ypač šventą dieną

Kavinė įsikūrusi Turgaus gatvėje, kuri yra viena pagrindinių Klaipėdos centre, bet žmonių šventą dieną nedaug – maždaug tiek, kiek būna Vilniuje ketvirtą valandą ryto. Nieko, kada nors uostamiestis pagyvės.

Lankytojos žiūri į skirtingas puses

Tačiau viduje labai daug žmonių, daugelis – su vaikais, pietaujančios tuštutės, vyresnio amžiaus lankytojos, žodžiu, visokios kategorijos.

Valgiaraštis nėra per daug ilgas

Interjeras čia verčia iš koto. Daug baltos spalvos, krištolo sietynai (Kaune sakytų „krikštolo liustrai“) bei visokios puošmenos patenkintų net ir išrankiausią Kauno priemiesčio gyventoją, jei jis turėtų tiek pinigų. Čia yra lyg hibridas iš operos teatro, vestuvinės fotografijos studijos ir baldų salono. Man nebaisu, aš turiu tamsius akinius, bet jautresnį lankytoją galėtų ir apakinti.

Šiandien siūlomas jų specialusis rusiškų patiekalų meniu (girdėjau, kad savininkai susiję su Rusija, bet negaliu patvirtinti), kurį ir pabandome.

Agurkinė

Agurkinė sriuba (€1,50) yra tikrai gera, jauki ir tiršta šaltą pavasario dieną. Kas čia per kaina? Vilniuje už tiek nė arbatos nenusipirksi, o čia visas patiekalas. Gal tikrai uostamiestyje perkamoji galia yra pristabdyta. Sakau, sostinėje pasiūlius tokias kainas, žmonės stovėtų eilėje lauke, rašytų kreidutėmis ant grindinio SRIU-BOS ir skanduotų patiekalo pavadinimą.

Virtinukai su bulvėmis

Virtinukai su bulvėmis (€4,00), irgi iš „rusiškojo“ meniu, man pasirodė švelnūs ir jaukūs. Na, toks naminis patiekalas. Nieko baisiai įsimintino, bet labai nebrangu ir sotu, ir pilvo neskauda.

Porcija nežmoniška, iš tiesų. Čia tos didelės vištienos pusės tai dydžio sulig delnu.

Cezario salotos (€7,00) nustebino porcijos dydžiu. Vištienos gabalas, keptas ant grotelių, tokio dydžio, kad vidutinis taupus restoranas iš tokio kiekio vištienos paruoštų kokius tris patiekalus. Už septynis eurus tomis salotomis galėčiau pamaitinti visą kieno nors šeimą (na, žinote, tą pačią šeimą, apie kurią komentaruose man žmonės rašo prie kiekvieno straipsnio – „už tiek pinigų, kiek tu praėdei per valandą, mano šeima minta mėnesį“). Cezario salotos be vyšninių pomidoriukų, ir tai palieka šypseną mano veide. Ačiū jums, gerieji žmonės.

Croissantas yay

Pats sviestinis ragelis (€1,10) yra labai sviestinis. Labai, labai sviestinis – kai kas sakytų, kad toks ir turi būti, man, pavyzdžiui, labiau patinka Vilniuje kepami Thierry kepyklos gaminiai, kurie yra truputį sausesni. Bet nebandau pasakyti, kad čia croissantas prastas. Ne, labai geras.

Dviese sumokėjome, kartu su arbatpinigiais, €20 – nemanau, kad daug už pietus, net ir be alkoholio. Ypatingo nieko ten nėra, išskyrus interjerą (kuris yra tikrai vertas pamatyti, ir atsineškite fotoaparatą, nes galėsite mamai ir močiutei parodyti), tačiau priekaištų jokių – irgi. Tai, kad La maison du croissant yra prikimšta žmonių, liudija, kad kavinė užpildė didelę žiojėjančią nišą Klaipėdoje, ir kad tame mieste prie jūros dar daug, daug vietos augimui.

Keturios žąsys iš penkių.

La maison du croissant, Turgaus g. 11, Klaipėda. Tel. +370 616 92909. Facebook profilis.

Antradienį ir trečiadienį – nuo 09:00 iki 19:00, ketvirtadienį – nuo 09:00 iki 20:00, penktadieniais – nuo 09:00 iki 21:00, šeštadienį – nuo 10:00 iki 22:00, sekmadienį – nuo 10:00 iki 20:00

Kadangi jums nepatinka, kad tas pats per tą patį, kad sugedusi plokštelė, kad nusibodo, kad unsubscribe, tai jums prašau šį didelį storą kotą (pienės kotą) į akį ir dar to paties, kas nusibodo, ir dėl to, dėl ko unsubscribe.

Nekenčiu jūsų, debilai skaitytojai (šis laiškas skirtas debilams, kitų prašau neįsižeisti ir ignoruoti, nes čia ne apie jus), ateinantys savo sunykusiomis, pavandenijusiomis, kvailomis akimis pakramtyti mano tekstų apie restoranus, maistą ir apie mane patį, nes pusė teksto apimties Laukinėse Žąsyse visada yra apie mane patį.

Net ir pakramtyti jums sunkiai sekasi, nes tekstai jums per tiršti. Jūs pratę suvirškinti maximum vieną bajerį per puslapį, ir tą tik tada, jei jums jį paaiškina, kad labai specialiems glušiams. Ir tas bajeris turi būti paprastas, kaip Jūros šventė.

Aš nekenčiu jūsų, bet jūs man reikalingi. Taip pat sanitarinėms įmonėms reikia žiurkių ir kitų parazitų, kad trūčinti, nes be jų santitarinės įmonės neturėtų darbo ir pajamų. Taip laidojimo biurams reikia numirėlių ir advokatams – nusikaltėlių.

Kuo efektyvesnis purškalas tarakonui ar kitam parazitui, kuo greičiau tas gyvis krato kojas, tuo naikintojui geriau, tuo labiau jis džiaugiasi.

Man lygiai taip pat. Šitame darbe man labiausiai patinka tai, kas jums labiausiai užkliūna, jūs kvailos, bailios beždžionėlės, savo kasdieniame darbe tarnaujančios viršininkams, valdžiai ir projektų sponsoriams iš Skandinavijos. Čia aš parašiau apie jūsų liūdną dalią, kad jums labiau skaudėtų. Kitų prašau neįsižeisti – jūs gyvenkite, kur jums patinka, ir kur jums yra gerai.

Jums labiausiai nepatinka ir kilbasina, kad aš pats save pasiskyriau maisto kritiku, pats sugalvojau sistemą, pats ją įgyvendinau, pats taikau kriterijus, kuriuos noriu taikyti (išskyrus tuos atvejus, kai dėjau skersą ant kriterijų, ir tiesiog klausau širdies). Aš pats save kontroliuoju ir pats sau atsiskaitau. Aš esu vienintelis Lietuvoje ir todėl aš geriausias Lietuvoje tai darantis. Jūs galite paspringti iš savo pagiežos, bet jūs šito nepakeisite. Niekas šito nepakeis.

Nes aš tai padariau, o jūs nepadarėte – jūs manote, kad galite ir jūs taip, kaip aš. Bet jūs nieko negalite, jūs galite tik kasytis sau kankolus, valgyti akcijinius čipsus ir naršyti internetą, nes jūs ofisinis planktonas, o planktonas neturi nei rankų, nei smegenų. Jūs esate nevykėliai ir niekam neįdomūs. Jūs esate tie, kas neturi pasekmių.

Jūsų, nenusisekusių kritikų, kurie net iki noro kritikuoti nedatraukė, nes per mažas variklis ir kurie allegedly “irgi galėtų taip” neskaito ne todėl, kad mane spausdina, o jūsų ne. Jūsų nespausdina todėl, kad jūsų niekas neskaitytų, nes jūs nesugebate nei rašyti, nei papasakoti apie nieką. O aš galiu parašyti apie kefyro pakelį nuo lentynos, ir 50,000 žmonių perskaitys. Ne, gal ne tiek. Gal 150,000 žmonių perskaitys. Čia ne pasigyrimas. Čia faktas, apskaičiuotas kompiuterių klikų skaitliukais. Ir tą faktą jums dabar į akį, kaip kotą. Pienės kotą su kopūstų sunka. Tirštais kopūstų sunkos lašais ant jūsų išbalusio veido.

Tie klikai, kuriuos gauname iš jūsų, yra viskas, o jūs esate klikai – skirtingai nuo protingų skaitytojų, kurie generuoja mintis, turi savo patirtis, patys kažkuo dalinasi ir supranta, jūs esate tik pikti, maži, pagiežingi klikai. Klikai kaip klipatos, klikai kaip klišiai, klikai kaip kledarai.

Tačiau klikai, kaip ir pinigai, nekvepia, arba mes neuostome.

Jūs galvojate ir sakote, kad geriau už mane išmanote maisto kritiką, maistą, virtuvę ir produktus, ir drįstate savo iškrypėliškais balsais mane mokyti, kaip man rašyti ir apie ką. Tai tik įrodo, kad jūs esate debilai, nes iš jūsų mokymų išeina tik tolimesnis tyčiojimasis iš jūsų.

Nes kai rašau, priminsiu aš jums, paskui dešimtys tūkstančių skaito, o aš valgau restoranuose ir fotografuoju ir rašau viską, kas man šauna į galvą, ir man tai labai patinka – žmonės nuo gretimų staliukų žiūri ir galvoja, kaip jiems pasisekė, ir kad paskui papasakos, kad matė, kaip Užkalnis valgė, sėdėjo per du staliukus. Ir dar papasakos, su kuo buvo. Daug ką papasakos, viską, ką matė, nes tai bus didžiausia naujiena, kuri viską pasako ne apie Užkalnį, bet apie juos.

Man užtenka pasmeigti ką nors ant šakutės, ir visiems įdomu. Jums, debilai, galėtų kas nors susmeigti šakutę į akį, prime time on national TV, gyva transliacija iš Vingio parko ir tai niekam nebūtų įdomu – dėl to tokio šou ir nėra, nes jūs esate niekas. Manote, aš tuo nesidžiaugiu? Džiaugiuosi, ir dar kaip. Žema, niekinga, kvaila, pigu, aiškiai turiu psichologinių problemų, reikia gydytis kol nevėlu? Whatever. Varykit dar. Vis tiek čia mano žaidimas, o jūs esate tik masinės scenos aktoriai.

Duokit aš jus dar toliau užmotyvusiu: jūs esate niekas, tuščia vieta, interneto masė be smegenų, valdoma refleksų, paveiksliukų ir antraščių. Jums sušvilpia – jūs bėgate. Aš spragteliu pirštais – jūs šokinėjate. Ir darote klikus. Tai viskas, ko iš jūsų reikalaujama.

Taigi, aš skanauju ir fotkinu kada man užeina, kur man užeina, kol jūs savo pilkuose, dulkinuose biuruose, kur langai nevalyti nuo rudens, tempiate savo beprasmių, nuobodžių darbų šūdinas virves, laukiate, kol jus darbdavys palinksmins kaimo turizme pigiu alum, ir pripuolę prie interneto lojate kaip žiurkės, cypiančios prie konteinerio, apie mane, kuris tuo metu daro, kas jam prie širdies. Šito jūs nerealiai pavydite. Parašykite dabar, kad nepavydite. Jau galit dabar.

Jus labiausiai siutina, kad aš pats sau susigalvojau darbą ir titulą ir funkciją ir kas savaitę bedu pirštą į restoranų rinką ir aplaižęs sakau, ar man patiko, ar ne, ir skiriu įvertinimą žąsimis, kaip gydytojas nustato diagnozę, o teisėjas skiria bausmę nusikaltėliui ir nustato, kaltas-nekaltas, ir gydytojo sprendimą gali apsvarstyti ir gal pakeisti konsiliumas, o teisėjo sprendimą galima apskųsti aukštesnės instancijos teismui, o manęs niekam apskųsti negalima, aš pats sau paskutinė instancija, apeliacijų nebūna (nors buvo čia bandę lįsti su pasiūlymais – padarykit, kad skaitytojai galėtų balsuoti; nedarysiu, nes man demokratijos nereikia ir durniams pagarbos neturiu ir čia ne talentų konkursas, kad debilus leistų ant scenos, tiesa, talentų konkursuose irgi ant scenos leidžia tik tuos debilus, iš kurių galima pasijuokti).

Būna dar skaitytojai, kurie parašo: aš tai nesutinku ir skiriu šiam restoranui, iš Užkalnio gavusiam dvi žąsis, dabar keturias. Neskiri, nes niekas tau neleido. Tai yra, tu gali skirti žąsis savo virtuvėje, o savo portale aš ištrinu tokius komentarus. Nes galiu.

“Patinka žaisti Dievą”, sako man gudresniais įsivaizduojantys kitokie debilai, kurie taip pasako ir galvoja, kad jau čia įgėlė. Patinka, nes galiu. Jums irgi patiktų, jei galėtumėt, tik negalite. Aš žaidžiu Dievą, o jūs tuo pačiu metu žaidžiate Candy Crush Saga, nes jūsų prie kitų žaidimų niekas neprileidžia.

Aš kiekviename straipsnyje jums numetu vis ką nors, tai apie krabų lazdeles, tai apie žuvies pirštelius, tai apie daktarišką dešrą, kuri man primena triufelius, tai apie moliūgų tyrę, kuri man panaši į morkas, tai čiobrelį, kuris man primena apynius, tai parašau apie tai, kaip iš baltojo vyno pasidaryti raudonąjį, dapylus kolos, ar dar kokią nesąmonę, ir tada jūs lojat, debilai, pagal komandą, spjaudotės nuo to, ką aš esu užprogramavęs jums, nes toks mano žaidimas.

Aš mėgstu matyti jūsų pavydą, jūsų pyktį, jūsų bejėgiškumą, ir gyvenu kiekvieną savaitę tam, kad dar labiau jus erzinčiau. Aš linkiu jums blogo, ir aš įsivaizduoju jus, susigadinusius nuotaiką, dusinamus pavydo, nekenčiančius savęs ir besišlykstinčius savo beprasmišku gyvenimu, apie kurio kosčiojantį lėkštumą aš jums primenu kas savaitę. Aš esu Lamborghini, kurį jūs vadinate “Lambordžini”, kuris praskrieja jums pro šalį, kol jūs bandote nesėkmingai užvesti savo supuvusį daužtą grabą, kurį meistriukai lievai permušo ant dujų, ir dabar kartais nevažiuoja.

Jūs kandate mano dulkes ir pasiliekate purvinoje šalikelėje, prie šiukšlių ir skarbonkių, ir laukiate, kol kitą savaitę aš vėl pravažiuosiu, ir jūs galėsite save lyginti su manimi, ir aš tikiuosi, kad tai jus arčiau prives prie jūsų grabo lentos, nes aš nenešu jums gerumo ir atlaidumo.

Jūs turėjote tų dalykų jau turėti iš savęs, nes jums Dievas siūlė, kaip ir visiems, o jūs jo neėmėte, nes stovėjote eilėje prie pavydo ir durnumo, o kadangi gerumo, atlaidumo ir proto neturite ir esate pikti kaip širšinai, tai aš ne auklėti jūsų atėjau, o aš esu jūsų baudėjas ir mano atpirkimas yra per jūsų kančias, mano jums atnešamas ir teisingumo būdu skiriamas.

O dabar palinkėkime vieni kitiems ramybės.

Chef2 House iš lauko kaip bet kuris namas Jakšto gatvėje

Laikraštis, kurį vadinu savo laikraščiu (pavyduolių pykčiui), „Lietuvos rytas“, nusprendė pažiūrėti, kaip aš vertinu restoranus (netrukus bus apie tai šeštadienio numeryje, sekite, prašom, spaudą). Kodėl man jo nevadinti savu? Nesu jo savininkas, tačiau juk daugelis sako apie gyvenamąją vietą „mano miestas“, nors ir neturi nuosavybės dokumentų visiems miesto pastatams, aikštėms ir parkams. Taigi, mano laikraštis norėjo pažiūrėti, kaip čia viskas vyksta, atsiuntė korespondentę ir fotografą, ir, šiek tiek pabauginę personalą, pasodino mane prie lango.

Kartu atėjo fotografas Ramūnas Danisevičius, mano draugas ir gerasis angelas

Ne, tikrai neliepė ruošti nieko išskirtinio, net nesakė, kas ateis, bet pasakyk žmogui, kad ateis fotografas į jų įstaigą, ir visiems prasideda nevalingas žegnojimasis. Nuo seno lietuvis bijo žmogaus su kamera. Atsimenu, kai man buvo kokie penkeri, aš išeidavau į gatvę prie namų Kaune ir, pasiėmęs kažkokią įrangą nuo palėpės, apsimesdavau, kad matuoju automobilių greitį. Ir ką jūs galvojate – automobiliai pristabdydavo. Nežinau, kodėl papasakojau šią istoriją. Tačiau jums nepakenks žinoti.

Matyti atvira virtuvė

Tai štai, neseniai atsidaręs Vilniaus centre, Jakšto gatvėje, restoranas keistu pavadinimu „Chef2 Food House“ išmušė savo fantazija saugiklius net man – aš maniau, kad garsaus šefo Deivydo Praspaliausko „Bistro1dublis“ jau buvo toks pavadinimas, kurio niekas negali prisiminti ir, juo labiau, užrašyti, ir kad jau keistesnio nebus. Būna, pasirodo. Na, kitas žingsnis jau bus toks, kad pavadinime bus vien nepažįstamos kalbos nežinomos raidės, keli skaitymenys ir šypsniukas, bet kol kas turim šitą pavadinimų čempioną. Aš nieko nesakau. Aš tiesiog sakau, kad reikia žinoti, kur sustoti, man taip atrodo.

Lankytojai valgo dienos pietus

Atėjome per pietus, ir pietų metu čia tik dienos pietūs – na, nieko baisaus, toks jau yra biuro darbininkų metas. Esu kalbėjęs iš aukšto apie dienos pietus, dabar taip jau nebekalbėčiau: žmonėms reikia valgyti, ir valgyti greitai, ir negali kasdien pietums išleisti penkiasdešimties eurų, nes nelabai kas iš atlyginimo liks, ypač jei ne vieną šampano taurę užsisakysi.

Valgiaraštis paprastas, kaip Dievas liepė

Valgiaraštis paprastas: pagrindinis patiekalas €5, du patiekalai – €6, ir trijų patiekalų pietūs – €7. Jei jums, kaip ir man, atrodo: ką galima padaryti iš trijų patiekalų už septynis eurus (viename mano pamėgtame restorane vien sriubos dubenėlis kainuoja aštuonis), pristabdykite nuostabą, nes Vilniuje pilna kavinių, siūlančių dienos pietus už €3 – €4, ir ten, na, aš nežinau, kaip ten ir ką gamina. Todėl septyni eurai dar yra neblogai, pažiūrėsime, ką jie padarys už juos. Juo labiau, kad, daugelio skaitytojų įsitikinimu, bet kurio patiekalo savikaina yra penkiasdešimt eurocentų. Apie jų įsitikinimus aš žinau, nes skaitau komentarus, kuriuose jie man taip pat praneša, kad esu maitinamas nemokamai. Aš vis bandydavau išeiti nemokėjęs, mojuodamas išspausdintais ant popieriaus komentarais („visi žino, kad valgau nemokamai“, sakydavau), bet viskas baigdavosi tuo, kad iškviesdavo policiją ir tekdavo susimokėti. Nėra lengvas profesionalaus kritiko gyvenimas.

Salotytės dienos pietukuose

Pirmasis patiekalos – salotos: viskas labai šviežia, tačiau nenustebina, net ir burokėliai, supjaustyti kubeliais, nesusmulkina ir nesupjausto mano širdies. Užtat salotose pasislėpusios marinuota skumbrė (puiki) ir sūdyta lašiša (irgi labai gera) laukia, kaip siurprizai ir atlygis už tai, kad triauškiau lapus. Gera proga papasakoti pašnekovams, kad vaikystėje buvau kaip visi vaikai, valgydavau kaip visi, ir nemėgdavau daržovių. Tikriausiai širdyje vis dar esu šiek tiek vaikas, nes, kaip visi mažyliai, visada renkuosi kepsnį, alaus bokalą ir desertui dvigubą porciją viskio. Daržovės man tik antroje vietoje.

Kreminė špinatų sriuba kaip meno kūrinys

Kreminė špinatų sriuba pasirodo visiškai ne dienos pietų kokybės: tai tikrai restoraninis patiekalas. Spalva ryški, kaip tik ką nudažyta tvora mano gimtajame Žaliakalnyje, ir lėkštės viduryje grūdėtosios varškės gumuliukai atrodo egzotiškai ir rafinuotai. Ir varškės tekstūra burnoje maloniai kontrastuoja su kreminės sriubos glotnumu. Neprisimenu, ką tada pasakojau mane stebėjusiai žurnalistei. Gal tylomis šlamščiau. Puiku.

Vištienos suktinukas, kaip Cumberland sausages

Pagrindinis patiekalas buvo vištienos suktinuko riekelės su morkų muslinu (o iš spalvos maniau, kad gal tai moliūgai) ir grikių kruopainiu (neklauskit manęs, ar taisyklingas šis žodis, aš manau, kad jei įrašytas valgiaraštyje, jis yra tinkamas). Vištiena atrodo, kaip mažytės į spiralę susuktos dešrytės – prisiminiau, liūdnai dūsaudamas, savo ankstesnį gyvenimą Anglijoje ir ten mėgtas „Cumberland sausages“, nubraukiau šykščią vyrišką ašarą: kaip gera buvo civilizuotoje, pažangioje šalyje, kur pinigai liejosi upeliu ir nereikėdavo rašyti užsakytų straipsnių, kad sukrapštyčiau kelias monetas maistui ir šildymui. Gaila, kad išprašė mane iš ten. Na, bet kaip išėjo, taip išėjo. Dabar valgau tą vištieną ir vėl galvoju, kad visai nebloga. Tikrai nebloga. Nepavadinčiau patiekalo išskirtiniu, bet vis sau primenu: septyni eurai už visus pietus, Andriau, čia kaina kaip pusė kokteilio.

Garsus vyras dar gavo ir komplimentinio desertuko

Galiausiai dar pavaišina mažyčiu desertu (šaukštelis ledų su saldžiu kremu, sako, čia duoda visiems, ne tik žinomam vyrui ir pripažintam apžvalgininkui), ir tada suprantu, kad tikriausiai kas nors finansiškai remia šį restoraną. Kaip jie tai daro už septynis eurus, aš nesuprasiu. Ir dar gerti duoda kompoto.

Dviese sumokėjome 12 eurų ir dar palikau arbatpinigių (dviese, nes fotografas Ramūnas Danisevičius gėrė tik kavą). Maistas gal ir nebuvo stebuklingas, tačiau už tokią mažą sumą tai jau kažkokia magija. Aš gal nueisiu ir vėl, tik tam, kad įsitikinčiau, kad jie gali tai padaryti kiekvieną dieną. Keturios žąsys iš penkių.

Chef2 Food House, A. Jakšto g. 7, Vilnius. Tel. +370 620 67306. Facebook profilis.

Pirmadieniais ir antradieniais – nuo 11:00 iki 16:00. Nuo trečiadienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki 16:00 ir nuo 18:00 iki 22:00. Šeštadieniais nuo 13:00 iki 22:00.

Klausimas liko neatsakytas

Esu portalo „Laukinės Žąsys“ įkūrėjas, savininkas ir pagrindinis autorius. Dažnai ir vienintelis autorius. Papasakosiu, kaip veikia šitas projektas ir kodėl, o jūs manim patikėsite.

(Parengta pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje LOGIN 2015, 2015 m. gegužės 8 d.)

Kodėl taip sakau – „patikėsite“? Nes atotrūkis tarp to, kaip projektą įsivaizduoja žmonės, ir tarp realybės yra toks didelis, kad jis man tapo didžiausia „Laukinių Žąsų“ problema.

Įsivaizduokite, kad turite verslą, rašote ir parduodate kompiuterių programas ir IT sprendimus. Tačiau 80 proc. jūsų vartotojų yra įsitikinę, kad jūs programas tiesiog vagiate internete.

Arba jie yra mano, kad jūsų verslas susideda iš to, kad atėję pas klientus į biurus, jūs apsimetate, kad kažką instaliuojate kompiuteriuose. Tačiau iš tikrųjų tiesiog ateinate į klientų biurus, kad pavogtumėte jų rašiklius, gėrimus iš virtuvės ir nemokamai pasinaudotumėte internetu iš jų kompiuterių.

Kad ir kokios absurdiškos šios fantazijos, 80 proc. vartotojų galvoja būtent taip.

Lygiai taip pat maisto kritika ir konkrečiai „Laukinės Žąsys“ yra matomi Lietuvoje – nes Lietuvoje „Laukinės Žąsys“ ir yra maisto kritika. Visa maisto kritika.

Kai papasakoji apie procesą, kaip kuriamos „Laukinės Žąsys“, didžioji dalis vartotojų tuo netiki. Jie negali patikėti, kad kažkas gali jau keletą metų kas savaitę leisti savus pinigus valgymui restoranuose. Patys gal ir turėtų pakankamai, tačiau jų prioritetai kitokie. Todėl jie niekada neišleis tiek pinigų restoranams.

Panašiai niekas, išskyrus žvejus ir fotografus, nesupras, kiek pinigų galima išleisti žvejybos reikmenims ir fotografijos įrangai.

Skaitytojai negali patikėti, kad kažkas gali elgtis taip paprastai, kad tiesiog pavalgo, surašo savo subjektyvius potyrius, ir to pakanka. Jie negali patikėti, kad viskas maisto kritikoje apskritai gali būti taip paprasta.

Daugybė žmonių – ir jų skaičius mane labai liūdina – mano, kad Užkalnis gauna pavalgyti už apžvalgas, ir kad dar nuėjęs leidžia suprasti, kad jei negaus iki soties prisiėsti, tai restoranas bus aprašytas iš pačios blogiausios pusės.

Toks modeliavimas daugiau pasako apie taip galvojančius žmones, kurie tikriausiai, jei galėtų, taip ir darytų – rašytų už pavalgymą ir reketuotų maisto įstaigas. Tegul Dievas būna jiems teisėjas.

Yra juk ir tokių, kurie neįsivaizduoja, kam dirbti savivaldybėje, jei negali vogti plytų ir cemento iš miestui pavaldžių statybų įmonių arba bent jau rinkti kyšius už statybos leidimus ir projektų suderinimą. Skaityti toliau.

Atrodo, kad lankytojai pozuoja, bet ne, viskas natūralu.

Ką daro virtuvės meistras, kuris gali padaryti, ką tik nori? Pasakysiu geriau, ko jis nedaro. Jis nekuria restorano kaip visi – su brangiomis patalpomis, miesto centre, su iškabomis ir sunkiai surinktais sutikimais iš kaimynų, kad galėtų prekiauti alkoholiu.

Galima ir kitaip. Liutauras Čeprackas, daug matytas per televiziją ir kelis kartus filmavęsis kartu (aš atsimenu, kai vieną kartą viename TV projekte turėjau vertinti jo kulinarinės komandos darbą, ir ten nebuvo geras įvertinimas, džiaugiuos, kad jis manęs tada nepasmeigė, nes būtų buvę už ką), mokyklos „Le Cordon Bleu“ auklėtinis, sukūrė ne restoraną, o kažką, kas atrodo, kaip restoranas, tačiau žmonės čia ateina ne įgeidžių demonstruoti, o mokytis iš to, ką pasiūlo Liutauras.

Marcinkevičiaus paveikslas ant sienos

Restoranas atrodo, it kokia nelegali vieta ne pačiame geriausiame kvartale Čikagoje arba Niujorke, kur nėra iškabos, pramoniniai kiemai be pradžios ir be pabaigos, kažokie madingi loftai sumaišyti su neaiškiais verslais, ir dar trūksta tik, kad ant kampo jaunas juodaodis pardavinėtų narkotikus, o gatvėje jau vyresnio amžiaus žilagalvis ir kuoktelėjęs juodaodis stovėtų, garsiai kalbėdamas su savim, maskatuodamas rankomis.

Vieną tokį esu matęs nelabai gerame Čikagos rajone (iš automobilio išlipti dar galima, bet toli vaikščioti nėra labai gera mintis), kur mano mielas draugas Vladas, kuris tada ten dirbo, nuvežė į labai gerą meksikiečių restoraną. Taip ir siūlė rinktis – arba vidutinį restoraną gerame rajone, arba labai gerą ten, kur vėjas tuščiomis gatvėmis blaško šiukšles ir sudžiūvusias krūmų šakas, ir kur seni juodaodžiai kalba patys su savimi, nes su visais kitais jie jau viską pakalbėjo.

Lašiša su garstyčių sėklytėmis ir sūriais ledais

Taigi, restoranas „Gastronomika“, be iškabos, labai sunkiai surandamas Vilniaus Naujamiesčio kiemų raizgalynėje (paskambinkite, jums paaiškins, kaip jį rasti, jei esate guvus – suprasite), veikiantis vos kelias dienas per savaitę (dažniausiai – dvi), kur vakarieniaujate tada, kai prasideda vakarienė, o ne tada, kai jūs sugalvojate. Ir galbūt reikės užsisakyti vietas prieš kelias savaites, kaip kokį gerą koncertą.

Čia ne prisikimšti pilvo einama. Čia rodomas Liutauro Čepracko supratimas apie skonius.

Nes čia yra labiau renginys, negu maistas ant stalo, nors, be jokios abejones, viskas čia yra būtent apie maistą – pro stiklą matyti didžiulė įspūdinga virtuvė, kurią Liutauras Čeprackas pasididžiuodamas rodo svečiams vakaro pabaigoje. Jis ją pasidarė taip, kaip pats norėjo, ir čia daug erdvės, čia – ištisa kulinarinė studija (erdvės pakankamai, kad galima būtų ir kulinarinės televizijos laidas filmuoti).

Pačios restorano patalpos – labai tradicinės, apie praeityje buvusią pramoninę pastatų praeitį kalba tik aukštesnės už vidutines lubos ir dosnus erdvių paskirstymas, tačiau jokio pigumo ir jokio mėgėjiško improvizavimo. Čia ateina valgyti ir hipsteriai (nedaug jų), tačiau tai nereiškia, kad kas nors pateikinėja maistą ant nutrintų rusiškų 1969 m. gamybos lėkščių su rožių ir abrikosų atvaizdais ir ironiškų ukrainietiškų stiklinių, kurios anksčiau būdavo automatuose su gazuotu vandeniu ir ligoninių valgyklose. O ne. Viskas labai rafinuota, brangūs indai ir įrankiai, Vilmanto Marcinkevičiaus darbo paveikslas ant sienos, ir pabrėžtinai aukšto kalibro, vyresni padavėjai – ne studijuojantis jaunimas, uždarbiaujantis picerijoje vakarais.

Vakarienės kaina (€70 vienam asmeniui, su vynu) atsijoja neformalių ir alternatyvinių pigių malonumų ieškotojus. Čia ne ta vieta.

Duona su solidifikuotu alyvų aliejumi ir ožkos pieno sviestas

Iš patiekalų gausos paminėsiu nuostabų startinį užkandį – namų kepimo duoną su sutirštintu žaliuoju alyvuogiųų aliejumi (paragavau – šios žiemos spaudimo). Klausiu Čepracko, kuris pats ir atneša patiekalus kai kuriems valgytojams, kaip jis tirština alyvuogių aliejų? Nesako, tik šypsosi. Na, gerai, tebūnie paslaptis.

Kinkanai, kuriuos paskui užpylė moliūgų sriuba

Moliūgų sriuba su kinkanais (pirma pateikia kinkanus, uždengtus skaidriu karameliniu stikliuku, ant jo pila karštą sriubą, stikliukas ištirpsta sriuboje, o kietoki, karamelizuoti kinkanai lieka plūduriuoti, kaip akcentas) man pasirodė tikrai aukštas pilotažas – jaukus patiekalas, namų prisiminimas, čia su dvisluoksniu skoniu ir pakylėtas į kulinarinio meistriškumo aukštumas.

Apskritai, Liutauras Čeprackas (kaip ir pats pripažįsta, kai jam tai pasakau) nemaišo skonių ir džiaugiasi jų atskyrimu – kone kiekvieną sudėtingą dalį galima apčiuopti ir ja pasidžiaugti, pereinant prie kitos – ar tai būtų pasifloros sėklytės su perlamutriniu minkštimu, ar sūrio skonio ledai, ar dar kas nors.

Po šituo bulvių švelnumėliu slepiasi plėšyta mėsa

Itin patiko lėtai kepta ir plėšyta mėsa, užlieta švelnios, šilkinės bulvių antklodės – iš esmės, pagal struktūrą tai toks pašlovintas ir pagerintas piemens pyragas („shepherd‘s pie“), kuris būtų standartinis ir nuobodus neegzistuojančios angliškos virtuvės patiekalas, jei ne nuostabus interpretavimas. Panašiai vasarinis balto vyno ir gazuoto vandens kokteilis irgi gali būti paprastas ir trafaretinis, kol jo nepadarai iš puikaus šampano ir neduodi užsikąsti trumų sausainėliais.

Desertas su sūrio ledais

Vynų derinimas yra kompetentingas, tačiau už €70 vienam asmeniui kažkokių kosminių dalykų tikėtis neverta, aš įsivaizduoju, kad padidinus mokestį iki kokių €170 jau galima būtų patiekti labai rimtus vynus, tačiau tokia bilieto kaina labai sumažintų galinčių mokėti klientų skaičių.

Man įspūdis geresnis, nei tikėjausi. Žymiai geresnis. Tikėjausi daugiau vaidybos ir išorinio, vizualaus pretenzingumo, o gavau skonių fejerverką, labai patyrusių rankų atliktą. Penkios žąsys iš penkių.

Gastronomika, T.Ševčenkos g. 16i, Vilnius. Tel. +370 663 60 225. Facebook profilis.

Dėl darbo laiko teirautis telefonu.

Vaizdas iš lauko šaltoje Stokholmo gatvėje

Dažnai sakoma, kad įsteigti restoraną – greičiausias būdas susigadinti gyvenimą (nes nebeturi nei vakarų, nei savaitgalių) ir galiausiai bankrutuoti (nes nedaugelis restoranų sugeba pasiekti apsimokėjimą). Tačiau daugelis vis tiek juos atidarinėja, nes svajonė yra stipresnė už logiką.

Ką jums pasakyti apie interjerą? Nieko nesakysiu.

Šį restoraną Stokholme pasirinkome todėl, kad Švedijoje kažkaip širdžiai norisi jūros gėrybių (na, gerai, visą laiką norisi jūros gėrybių, tačiau jūrų šalyje tokių priežasčių žymiai daugiau, juo labiau, kad jūros gėrybėmis mėgautis Lietuvoje kol kas yra tas pats, kas Dubajuje slidinėti – yra dirbtinio sniego kalnas, slidinėti galima, bet tai yra nenatūralu ir priešiška natūraliai gyvenimo tėkmei ir aplinkybėms). Juk turėtų būti gerai, bent jau sprendžiant iš to, kokia jūros gėrybių gausa džiugina akį Stokholmo turguose. Be to, Švedijoje yra ir įspūdinga perkamoji galia, kuri yra svarbiausia priežastis geram jūros maistui atsirasti: nelabai yra kaip austres ir omarus parduoti tiems, kas tikisi dienos pietų už tris eurus.

Tokia iškaba

Neišskirtinėje Švedijos sostinės gatvėje įprastinės miestietiškos išvaizdos restoranas „Oyster Bar“. Austrių baras, sakote? Taip, tikrai, pavadinimas toks, tačiau čia tik pavadinimas: baras čia nėra svarbiausia vieta, čia visi sėda prie stalų ir valgo.

David Bowie čia garbinamas be saiko

Interjeras būtų konvencinis, jei ne nesustabdomas ir besaikis britų dainininko David Bowie garbinimas. Atvaizdai visur, įvairiausiais variantais. Aš nežinau nieko, kam labiau patiktų David Bowie, išskyrus galbūt mano draugą Algį Ramanauską, kuriam kažkada iš antikvariato pirkau senas jo plokšteles Anglijoje kaip geriausias lauktuves iš mano tuometinių namų.

Savininkas ten matyti tolumoje

O štai ir pats savininkas: pasidabinęs skrybėle (kaip vienas Vilniaus restoranų savininkas, kuris sugalvojo manęs savo restoranuose neaptarnauti ir lipdukais apklijavo su mano atvaizdu – Užkalnis su juodario kepure, perbrauktas raudonu brūkšniu, suprask, mes jo nelaukiame) ir auliniais kaubojiškais batais, kasdien savo restorane. Pakalbu su juo, ir pasirodo, kad tai tikrai jo nuoširdus hobis, iš kurio dar ir užsidirba (sprendžiant pagal patiekalų ir gėrimų kainas ir neblogą užpildymą). Jo sūnus dirba virtuvėje, šefas. David Bowie kultas? Niekaip su jūros gėrybėmis nesusijęs, bet jam tiesiog patinka. Na, pagalvoju, nebent galima būtų susieti su tuo, kad Bowie gimęs Londone, kur kiekvieną rudenį prie Temzės atidaromas austrių sezonas, ir suvežama geriausia produkcija iš visos šalies ir iš užsienio. Bet matyti, kad jam paprasčiausiai smagu. Galėtų pateikinėti ir dešrainius, ir taip pat būtų patenkintas.

Omarų sriuba buvo puiki

Omarų sriuba (149 kronų, arba €16) nepigi, tačiau tikrai labai labai gerai. Švelni kaip undinės bučinys arba galbūt nes jos nepadorios glamonės iš žvejo erotinių sapnų. Valgyčiau tą sriubą ir vėl.

Toks padėklas dviems

Jūros gėrybių rinkinys dviems žmonės, surinkęs visus standartinius elementus – krabus, omarus, austres, krevetes, kainuoja 1190 kronu (€129) ir visiškai nenustebina.

Oysteris toks

Tiesiog kokybiškos gėrybės, sąžiningai ir dorai pagamintos, viskas tikslu ir viskas neįdomu. Austrės kvepia jūra, bet taip vidutiniškai. Apgautas nesijaučiu, tačiau prisiminti kažką sunku – tą patį galima pasakyti ir apie butelį baltojo Pouilly-Fumé (300 kronų, arba €32): viskas nuobodoka ir labai paprasta. Dėl šio restorano tikrai į Stokholmą negrįžčiau, tačiau gal rasčiau ir kitų priežasčių.

Duona big time su sviestuku

Už vakarienę dviese, su arbatpinigiais, sumokėjome 2000 kronų (215 EUR). Trys žąsys iš penkių.

Oyster Bar, Storgatan 20, Stockholm. Tel. +46 8 662 88 00. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo antradienio iki penktadienio, nuo 17:00 iki 23:00

Tokia iškaba, greitai nepastebėsi

Nesitikėjote, kad cituosiu Juozą Erlicką, bet visaip būna gyvebnime. Kažkada jis rašė apie buvusį „Lietuvos“ viešbutį:

„Lietuva“ – virš durų parašyta, 
Ties durim sueina daug kelių.
„Lietuva“ – grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuose baro butelių.

Durininke, nevaryk į vėją,
Nesakyk, mielasis Petka, „von“
Vakar tik iš „Lietuvos“ išėjęs,
Šiandien vėl grįžtu aš „Lietuvon“.

Žinoma, čia tik parodija, Jono Strielkūno dar garsesnės poezijos parodija.

Tokia ta teritorija prie Neries ir liko mano atmintyje. Parduotuvė, viešbutis, ir didelė duobė, kurios apačioje buvo linksmybės. Atsuksiu atmintį dvidešimt penkerius metus atgal. Ant vieno duobės krašto stovėjo rusiškai kalbantis turistas, apsivilkęs sportiniu kostiumu, ir gestikuliavo bičiuliui, stovinčiam už keliasdešimties metrų kitame duobės krašte, rodydamas tai apačion, tai kilnodamas alkūnę, lyg kilnotų bokalą.

Interjeras toks, taip sakant

Bičiulis nesuprato, tada pirmasis sportininkas, įsirėžęs trumpomis drūtomis kojytėmis į betono plyteles, išspaudė viską, ką galėjo, iš plaučių, ir rusiškai sušuko: „Alaus.“ Bičiulis nesuprato ir vėl. Tada pirmasis šykščiais judesiais vėl pabaksnojo apačion ir šovė paskutinį bandymą: „Alaus einam gerti.“ Bičiulis susivokė, ir jie kartu nulipo į duobės apačią iš skirtingų jos pusių. Kur jie abu dabar?

Į restoraną „7 Elephants“, garsėjantį ir besigiriantį bizono mėsa (pirmasis Baltijos šalyse), irgi reikia lipti apačion, bet arčiau požeminės perėjos ir Konstitucijos prospekto – pasakyti, kad juos sunku rasti, reiškia nieko nepasakyti. Tiems, kas dar prisimena laikus, kai nebuvo interneto, paaiškinsiu, kad tame pastate kažkada buvo oro linijų kasos, tik įėjimas iš kiemo pusės ir žemyn pro tokias duris, kur kažkada buvo turbūt katilinė. Ieškodami, mes skambinome jiems du kartus, ir antrą kartą darbuotojas, tegu Dievas jį laimina, išėjo į viršų mūsų pasitikti ir pamojuoti ranka.

Tokie šviestuvai kaip iš Mad Men

„Jūs tikrai ne pirmas klaidžiojate“, sako. Sutinku su darbuotoju, kad kažką reikia su reklamomis daryti, nors gal nauja reklama pasimestų šiame betono šabakštyne, kurį reikėtų griaut ir kuo greičiau dideliu buldozeriu su visais pigiais kazino, neaiškios kosmetikos salonais, prezervatyvų parduotuvėmis (ne, gal jūs man pasakykite, kam gali būti negana apsisaugojimo priemonių iš prekybos centro ir kas gali tarti: kažką turiu daryti su savo gyvenimu, privalau nusipirkti dovaninę dėžę iš trijų šimtų vienetų, kad užtektų mėnesiui; o gal čia perka tie, kam nusimato didelė šventė kur nors prie ežerų, partijos sąskrydis, ir reikia visiems įduoti po penkis, kad naktis neprailgtų?). Juo labiau kad „7 Elephants“ iškaba labai santūri, tokių gražios rūdies spalvų, ir labiau tiktų Senamiesčiui, pagalvojau aš.

Alaus bokalas, yo

Kodėl toks pavadinimas? Neklauskit manęs. Aš kažkada svajojau, kad visi pavadinimai Vilniuje būtų angliški, panašu, kad mano svajonės pildosi. O tas skaičius? Gal tiesiog laimingas skaičius, ir tiek.

Viduje interjeras kažkoks lyg iš senų nuotraukų: prietema, tamsios sienos ir minkštasuoliai pasieniais. Na, čia toks lydinys iš viešbučio restorano kur nors Amerikoje, prie Fynikso oro uosto Arizonoje, kur nakvoja ir nuobodžiauja keliautojai, atvykę siūlyti kuro siurblių arba dalyvaujantys motyvaciniame seminare kopijavimo aparatų pardavėjams, ir galbūt valiutinio baro užsieniečiams iš to paties netoliese esančio buvusio „Lietuvos“ viešbučio, kuris ten funkcionavo tarybinių laikų saulėlydžio metais. Atsimenu, kaip jaučiausi laimingas, tame bare gerdamas skardinę alaus už du dolerius – tai anais laikais buvo savaitės vidutinis atlyginimas, o aš jau uždirbinėjau pirmąją tvirtą valiutą savo gyvenime ir norėjau jaustis tikru ponu. Gerai, kad visada teisingai turėjau prioritetus išsidėliojęs.

Valgiaraštis nedidelis, ir bizoniena gerai matyti – čia ir mėsainis, ir kepsniai, ir net salotos su bizono mėsa.

Salotos su bizoniena

Nuo salotų ir pradedame (€7). Salotos vidutiniškos. Priplėšyta bizono mėsa nebloga, tačiau ji yra sau, o daržovės – sau. Koks bizono skonis? Šiuo atveju – kaip plėšytos traškiosios aromatinės anties kinų restorane, kurią paduoda su blyneliais, agurkais ir tirštuoju hoi sin slyvų padažu.

Krevečių geriau nebūtų buvę

Kitas užkandis – krevetės ant grilio (€9) visiškai nuliūdina. Jos beskonės, ir padažas su baziliku – negelbsti. Prieš penkiolika metų gal ir sakytų kas nors, kad kitokių Vilniuje negausi, bet dabar nebe tie laikai, ir tokių pavargusių gyvių, vien tik išvaizda primenančių jūros gėrybes, nereikia pateikinėti.

Bizono steikas

Brangiausias patiekalas valgiaraštyje, kaip suprantu, restorano pasididžiavimas, yra bizono steikas (€26). Kaina prie didesnių, ar pateisins lūkesčius? Vidutiniškai kepta raudona mėsa labai sultinga, fantastiška, minkšta, tik gal per daug padažo užpilta, sakyčiau. Geram steikui nereikia padažo. Gausus padažas – blogos mėsos palydovas ir maskuotojas. Jei lankytojas labai nori to savo padažo, tai gal jam atskirai jo įpilti, bet tegu mėsa pasipuikuoja ant lėkštės.

Bizonienos medaljonai žymiai pigesni ir irgi labai faina mėsytė

Pigesni, ir turbūt ne ką mažiau gardūs, yra bizonienės medaljonai (€12) – jei šį mėnesį piniginėje ne kas, galite paragauti šio biudžetinio varianto. Irgi sultingi, ir padažas ne taip dominuoja.

Už pietus dviese sumokėjome dviese €59 ir arbatpinigius. Įspūdis dvilypis. Viena vertus, aplinka lauke baisesnė už karą, rasti restoraną sunku, interjeras gal ironiškas, o gal ir rimtas. Ar yra taisytinų patiekalų? Yra. Tačiau yra ir nepaaiškinamas jausmas, kad jei norėčiau užkirsti raudonos mėsos ir pažadinti savyje žvėrį, plėšrūną ar šiaip agresorių, turbūt eičiau čia ir vėl.

Keturios žąsys iš penkių.

7 Elephants, Konstitucijos pr. 12, Vilnius. Tel. +370 600 50777 Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki trečiadienio – nuo 11:00 iki vidurnakčio, ketvirtadieniais – nuo 11:00 iki 01:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:00 iki 03:00.

Garliava, ant durų parašyta, ties durim sueina daug kelių

Užkalnis, kebabas, Garliava – šioje antraštėje yra viskas, ko reikia sėkmingam straipsniui, ir aš tai žinau. Jei norėčiau dar padidinti skaitomumą, būčiau pridėjęs “orgija”, “atskleidė” ir “bomva”, bet nėra reikalo. Jūs skaitysite šitai ir taip, nes visi nori sužinoti apie geriausią šalies kebabą.

Ir visgi šis tekstas iš Laukinių Žąsų, pirmasis, kurį publikuoja DELFI, nėra optimizuotas maksimaliam atsivertimų skaičiui. Taip tiesiog gavosi. Aš važiavau į Marijampolę, ir užsukau į gimtąjį Kauną, o iš ten kaip kitaip nuvažiuosi? Tik per Aleksotą, per Narsiečius (ta pati gyvenvietė, kur gyveno garsiausias Lietuvos keikūnas iš Petruičio g. 8, kuris nenorėjo nei keiktis, nei nieko, bet jam vėl dingo internetas ir jis negalėjo žiūrėti varžybų, nors statė tūkstančius “TOP Sporte”), ir jau tada Garliava.

Garliavą jūs visi žinote iš violetinės epopėjos puslapių, bet pasakysiu jums tiesą: tai yra mielas, švarus miestelis, su didele biblioteka ir puošnia XIX a. pradžios Švč. Trejybės bažnyčia, kur gyvena puikūs žmonės, daugelis kurių ligi šiol jaučia nuoskaudą, kad jų gyvenamoji vieta išgarsėjo skandalingame kontekste.

Į vakarus nuo Garliavos, už 10 km., yra Pažėrų kaimas, kurio kapinėse ilsisi mano seneliai ir iš kur yra kilusi ne tik mano mama, bet ir keli garsūs žmonės, kurių čia neminėsiu, nes girtis man nėra būdinga.

Pačios Garliavos visuomeninį maitinimą pažįstu iš dviejų kavinių: “Klajūnė” ir “Sauda”, kur esu valgęs gedulingus pietus ir dalyvavęs metinių minėjimuose, ir turbūt bus geriausia, jei nieko daugiau apie tai ir nesakysiu.

Senokai ieškau Lietuvoje gerų kebabų, kurie yra greitojo maisto klasika, nepelnytai nuvertinama: net ir mano treneris Andrius Pauliukevičius valgo juos per iškrovos dieną, kai jis valgo viską. Vilniuje skanių kebabų dar neradau: visur per pigi mėsa ir per daug pažliugusių daržovių, nuskendusių majonezo pakaitalo padaže. Esu girdėjęs, kad gerų kebabų yra Panevėžyje, ir kolega Mantas Katleris žadėjo kada nors parodyti man geras vietas, bet čia reikės sulaukti, kol mudu su juo koncertuosime dviese Katlerio gimtajame mieste, ir toji data gali būti dar negreitai.

Prie Maximos stūkso geriausias šalies kebabų kioskas

Pravažiuodamas, prie Garliavos “Maximos” pamačiau kebabų kioskelį, kuris atrodo lygiai taip pat, kaip visi Lietuvos kioskai, parduodantys kebabus: skardinė konstrukcija su langeliu, ir parašyta “KEBABAI”. Ir pagalvojau, kad kartais puikūs dalykai įvyksta atsitiktinai, ir pasistačiau automobilį aikštelėje kitoje gatvės pusėje, ir nuėjau prie kiosko. Dabar, pagalvojau sau, labai pasiseks arba ir man, ir kioskui (nes bus geras kebabas ir geras aprašymas), arba tik kioskui (nes gaus iš manęs du eurus).

Kioskas populiarus: per pora minučių, kol pastačiau automobilį, kol prie jo priėjau ir kol galvojau, kurį čia kebabą išsirinkus, prie kiosko priėjo net keturi žmonės – arba užsisakyti, arba užsakymo atsiimti.

Pasirinkau mažą kebabą su kiauliena ir jautiena (nes valgiaraštyje buvo pirmas), kaina – du eurai ir keli centai, turbūt, pagalvojau, buvo septyni litai, ir perskaičiavo sąžiningai. “Septynios minutės”, pasakė pardavėja: geri dalykai greitai neįvyksta, o pačių geriausių tenka ir ilgiau palaukti. “Padažas?”, paklausė manęs. Hm, geriausia būtų laukinių mėtų organinio jogurto, pagalvojau, ir taurę brandinto ispaniško Rioja vyno, bet čia turbūt viskas paprasčiau. Kokių turite? “Česnakinis, pomidorų, pikantiškas, miksas” – atrodo, toks buvo atsakymas.

Miksas, sakau, tik daug prašom nedėti.

Štai toks jis, geriausias Lietuvos kebabas

Kebabas buvo tobulas. Puiki lavašo duona, dosniai įdėta puikios kokybės mėsos, tobulai apskrudusios, ir daržovės buvo traškios, šviežios, nors ir paprastutės. Kandau ir kiekvienas kąsnis man buvo tikra gastronominė palaima: balansuotas, kvapnus, šviežias, karštas. Nieko ne per daug, nieko ne per mažai.

Pasižiūrėkite prašau dar

Aš gailėjausi, kad paėmiau tik mažą. Tikrai, nesitikėjau, kad Kauno priemiestyje, prie kelio, kur valgytojai tikrai neturi tokios perkamosios galios, kaip išlepusiame Vilniaus centre, kebabas buvo toks, iš kurio galėtų mokytis visos kitos šalies kebabinės.

Kebabo kokybė čia tokia, kad bet kam rekomenduočiau, jei tik bus Kaune ar netoliese, sustoti prie to kiosko, užsisakyti po didelį, skanauti ir nusifotografuoti, kad visa Lietuva žinotų, kad geriausi šalies kebabai gaminami čia.

Penkios žąsys iš penkių.

Kebabų kioskas priešais Garliavos “Maximą“, artimiausias pašto adresas – Vytauto g. 90, Garliava.

Darbo laikas pagal paklausą ir situaciją.

Čia vaizdas iš Naugarduko gatvės

Vilniuje taip jau Dievo patvarkyta nuo seno, kad yra vienas Gedimino pilies bokštas, viena Prezidentūra, vieni Valdovų rūmai, vienas oro uostas ir vienas geras meksikiečių restoranas. Ir visi galvojo, kad taip ir bus per amžius, nes kam lietuviams daugiau Šiaurės Amerikos pramanų, mums ir taip gerai, mes labiau linkę prie tikrojo Baltijos jūros paveldo: picų ir šašlykų.

Vaizdas ant stalo yra kažkuo biškį Mexican

Aš irgi maniau, kad vienintelis geras Vilniaus meksikiečių restoranas yra Sofa de Pancho (Visų Šventųjų gatvėje), kuris taip mylimas žmonių, kad, ko gero, vienintelis, kurį reikia kaskart užsisakinėti prieš savaitę – ten norinčių daugiau, negu pas gerai negalias diagnozuojantį gydytoją po šauktinių sąrašo paskelbimo. Visur kitur – meksikiečių virtuvės vien pavadinimas.

Restoraną „Salsa“ Naugarduko gatvėje man užrodė bičiulis Tomas Nicholsonas, kuris yra garsios kulinarės vyras ir picerijų savininkas. Sako, tu gyveni visai netoli to naujo meksikietiško. Sakau, ar ne? Sako, taip, tikrai. Jam tas restoranas, visai neseniai atsidaręs, pasirodė vidutiniškas; kitas autoritetas ir patyręs valgytojas, Aidas Puklevičius, sakė, kad labai neblogai, bet dar tik pati pradžia, jie gal net ne visai susistygavę.

Aš pagalvojau, o man ką. Aš nelauksiu, kol pakvies. Aš niekada nelaukiu kvietimo.

Nuėjau ir sakau: žinote, kas aš toks?

Tai ir nuėjom, na, ir sakau kaip visada: „žinote, kas aš toks?“. Puolė ant kelių, sako, žinom, žinom, sveiki atvykę, sako, šiandien valgykit viską ką norite nemokamai, ir gerkite iki dugno, jūs ir jūsų draugai visada čia laukiami svečiai, ir nereikia mums jūsų pinigų, tegu jus Dievulis laimina, tik valgykit ir parašykit iš teigiamos pusės.

Na, iš tikrųjų nieko šito nebuvo, nes niekada nebūna, bet jūs galvokite, kad buvo.

Restorano patalpos yra panašiose patalpose, kaip greta esanti Kinza

Restoranas įsikūręs panašiose patalpose, kaip ir greta esanti Centrinės Azijos patiekalų Kinza – atrodo, kaip kažkokios įstaigos buvusi valgykla, ar gal bufetas. Žinote, tokios margos betono grindys. Tarybinė estetika.

Kaktusai yra, nėra sombrero

O daugiau viskas kaip pas žmonės – paprasti baldai, šiek tiek meksikietiškų akcentų – kaktusai, vazonėliai, bet nėra plačiabrylių sombrero kepurių ir tos įkyrios „ay-ay-ay“ muzikos, kurią, kai netyčia įsijungi Amerikoje vairuodamas, tai negali išsijungti. Atrodo, kad stotis groja visą laiką tol vieną dainą, ir gali laukti valandų valandas, smalsaudamas – tai ar bus kas nors dar, ar vis grosite tą pačią? Tai blogiau net už TV laidą „Duokim garo“, kur bent jau dvi dainos yra, kurias groja pakaitomis jau dvidešimt metų kiekvieną penktadienį.

Užtat meksikiečiai turi skanesnį maistą, negu lietuviai (kas turbūt paaiškina, kodėl pasaulyje lietuviškų restoranų yra gal penki, o meksikietiškų – penki šimtai tūkstančių).

Empanadas, kurias Aidas Puklevičius įvertino teigiamai

Aidas Puklevičius sakė, paragauk tų pyragėlių (empanadas) su jautiena, ką ir padarom (€4,85). Tikrai geri, ir nepaisant to, kad gruzdinti, bet ne per riebūs, ir nebėga taukais, kaip kokie čeburekai (pagalvojau, kad pasiilgau gero čebureko, pasakykit kas nors, skaitytojai, kur tokį gauti, ir geriausia būtų, kad ne su benamių katinėlių sprandine būtų viduje).

Enchiladas tokios, kad dar dabar noriu

Enchiladas (tokie blyneliai, jei nežinote) su jautiena, aplieti sūriu, kainuoja €7,95 ir yra švelnūs ir gausūs skonio, ypač gerai su meksikietišku alumi („Desperado“, €2,30 už buteliuką, su truputėliu tekilos prieskonio).

Vištienos sparneliai

Restoranas labiausiai didžiuojasi vištienos sparneliais (allas de pollo, €6,75), man tai labai patiko, o kolegė valgytoja sakė, gerai būtų, kad be to raudono glaisto, sakė, kitą kartą reikės užsisakyti be jo. Nors aš įtariu, kad jų be raudono padažo nebūna, kaip nebūna cepelinų be spirgų arba penktojo maršruto troleibuso be kišenvagių.

Šitos kesadijos tai buvo geriausios

Visko viršūnė buvo quesadilla con pollo (tarp dviejų blynelių įdėta vištiena, toks lyg labai plonas sumuštinis, €6,20) – galima valgyti ir valgyti ir niekada nesustosiu. Kada nors, kai vakare suims nežmoniškas alkio jausmas, eisiu ten ir užsisakysių tų kesadijų ir valgysių, alum užsigerdamas, kol užsnūsiu ir tegul tada mane nuneša į namus ir paguldo į lovą ir apkamšo ir aš sapnuosiu ūsuotus meksikiečius, grojančius gitaromis.

Margarita

Dar jie atnešė paragauti Margaritos (čekyje „savaitės kokteilis“, €3,50, na, juk Meksikos restoranas, ir tai galėtų būti kiekvienos savaitės kokteilis), išgėrėm ir sakom, viskas, neškit sąskaitą, daugiau nebegalim valgyti. Pravalgėme €44 ir dar sumokėjome arbatpinigių.

Ar tai kažkokia nereali fantastika ir kelionė į Meksiką? Ne, tai kelionė tik į Naugarduko gatvę Naujamiestyje, ir labai smagus maistas, draugiškas padavėjas, galintis patarti, ir antrasis meksikiečių restoranas Vilniuje, į kurį vertą grįžti. Vilniuje tai labai didelis pagyrimas ir pasiekimas.

Keturios žąsys iš penkių.

Salsa Bar and Grill, Naugarduko g. 12, Vilnius. Tel. +370-65243739. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:30 iki 23:00. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:30 iki vidurnakčio.

Akropolyje, pirmąjame laisvos Lietuvos prekybos centre

Jurgis ir Drakonas, neapolietiškos picos, mano jau buvo aprašytos, su visa jų istorija, nuo pat tada, kai Tomas Nicholsonas, atvykęs iš Anglijos į Lietuvą paskui savo žmoną Beatą Nicholson, išmoko Neapolyje kepti picas ir pradėjo jas pardavinėti lauke per muges. Aš neketinu kalbėti apie kiekvieną jo piceriją, tačiau čia ypatingas atvejis: tai, kas gyvena kitur, nebūtinai išgyvena dideliame prekybos centre. O jei ir išgyvena, nebūtinai lieka nepakitę.

Ieško naujų komandos narių

Prekybos centrai turi savo gyvenimą. Žmonės čia atvyksta dažniausiai ne dėl maisto – jie čia atvažiuoja apsipirkti arba kartais patys nežino, ko atvyko. Akropolis, pirmasis didelis sostinės ir Lietuvos prekybos centras, dar mena tuos laikus, kai žmonės atvykdavo ten kaip į pramogų parką: čiuožinėti čiuožykloje, pamatyti didžiausią šalies maisto prekių parduotuvę, ko nors pavalgyti, na, ir dar jie ten veždavo užsieniečius, parodyti, ką mes dabar turim. Ukrainiečiai ir baltarusiai vartydavo akis. Japonai mandagiai linksėdavo galvomis, nuoširdžiai nesuprasdami, kodėl juos ten atvežė.

Tokios erdvios picerijos nėra turbūt niekur

Dabar Akropolis man atrodo kaip drąsi ir keista vieta geriausioms Lietuvos picoms. Pasidairius į daugelį lankytojų, su visa pagarba, jie neatrodo kaip tie, kas mokės €9 už picą. Juo labiau €11. Tiesiog čia lankytojų lūkesčiai dėl kainų yra kuklesni.

Aliejus ir visa kita

Tačiau, reikia pripažinti, ir pats planas anglui kepti picas Lietuvoje, kai šalis jau buvo pertekusi tų valgių – ne tik picerijų tinklų, bet ir restoranų didžiausia koncentracija tūkstančiui gyventojų pasaulyje (arba bent jau taip atrodo). Miestelis gali neturėti ambulatorijos, bibliotekos ar net autobusų stoties, bet picerija visada bus, ir joje bus 150 picų rūšių valgiaraštis. Tačiau man visada labiausiai patinka tie projektai, kur daroma kas nors, apie ką kiti pasakys „neįmanoma“. Todėl linkėjau jam sekmės.

Jie kepa picas

Tomo Nicholsono naujasis kūrinys Akropolyje įsikūrė prie pat didžiulio (gal šalyje didžiausio) Pegaso knygyno antrame aukšte, kur 2500 kvadratinių metrų teritorijoje daug tūkstančių knygų, kilometrai lentynų, keliolika darbuotojų ir maždaug trys pirkėjai. Gal daugiau ateis prie šventes, arba prieš mokslo metų pradžią. Tačiau dabar atrodo, kad lankytojai, kurie ateina čiuožinėti ir pirkti drabužių, knygoms didelio dėmesio neskiria.

Užtat picerijoje lankytojų nemažai – per pietus staliuką gauname, tačiau nebūtinai visada taip pasisektų. Galima dairytis į knygyną, kas labai ramina ir nuteikia pakylėtai. Didžiulė erdvė – palaima akims.

Valgiaraštis ant jaukiai rudo popierio

Man didžiausias klausimas: ar sugebės toks didelis maisto fabrikas išlaikyti kokybę ir siūlyti tokias pačias picas, kaip ir kitose vietose? Didelė krosnis, keli picakepiai, viskas turi būti daroma labai greitai.

Pica su BBQ kiauliena

Viena iš picų, kurias nuo seno mėgau iš Jurgio ir Drakono, yra keistu pavadinimu Sapnuoju Teksasą (jau esu sakęs, ką galvoju apie išmanius pavadinimus šioje picerijoje, tai Beata Nicholson man sakė – ką čia aiškini, geri pavadinimai – ir ji teisi, tikriausiai, nereik klausyt vieno susireikšminusio kritiko).

Iš arti arti

Tai pica su plėšyta lėtai kepta kiauliena (dėl specialaus paruošimo ji tiesiog krenta nuo kaulo gardžiais plaušais, ir dar su barbekiu padažu) – įprastinė kaina €9,50, tačiau aš dar užsisakau „dvigubai kiaulienos“ (€1,50), ir pica gaunasi tikrai prabangi, karališka, kaip man ir pridera. Padažo saldumas tinkamai sugroja su picos pado sūrumu, pati tešla tinkamai iškildinta ir tiksliai iškepta.

Galima išsinešti – taip, galima išsinešti

Ši pica yra viena iš tų, kurios nesuvalgius iki galo, galima išsinešti dėžutėje ir paskui namie užkirsti ataušusios (išsinešti leidžia visas, tik ne visos tam tinkamos). Kiaulienos drėgmė ilgai neleidžia ir ataušusiam gaminiui išdžiūti.

Dar yra toks amerikietiškas patiekalas, viengungių ir naktinėtojų pusrytinis maistas – vakarykštės picos gabalas, pašildytas orkaitėje su patarkuotu parmezano sūriu, su šoninės gabalėliais, ir šoninės aromantingose taukuose ant keptuvės iškeptu pusiau skysto trynio kiaušiniu, uždėtu ant picos viršaus jau prieš patiekiant. Receptų knyga „Valgyk kaip vyras“ (Eat Like A Man), kur tokių stebuklų yra ne vienas, vadina tai „Pica po reanimacijos“ (Resuscitated Pizza). Jei kada norėsite išbandyti, ką reiškia gyvenimas greitojoje eismo juostoje, pabandykite šį receptą su vakarykšte barbekiu kiaulienos pica, ir pamatysite, kad ligi šiol jūsų gyvenimas judėjo tik antrąja pavara.

Šefo Micheles

Antroji pica šiandien – ypatingoje šefo Micheles (€9). Ji primena anksčiau buvusį „Sūrskio ir Mauzerio“ receptą iš šio picerijų tinklo, kurį jums vis dar pagamins, jei paprašysite ir jei pasiseks pataikyti ant darbuotojo, kuris prisimena ankstesnius receptus (Pylimo gatvės picerijoje man vis pasiseka), o šiuo atveju daugiau ir aštresnės mėsos.

Specialioji pica, stambus vaizdas

„Sūrskis ir Mauzeris“ buvo ne su Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko mėsos išpjova, kaip galbūt galėtų kas nors pagalvoti – tai tiesiog penkių sūrių pica, kur sūrio daug ir jis užkloja kaip jauki antklodė. Šefo Micheles pica – su aštrios minkštos Kalabrijos dešros, nduja, gabalėliais – patiks tiems, kas mėgsta aštriau.

Išsinešimui

Dviese už pietus sumokėjome €21,50, ir dar namo parsinešti šiek tiek liko (picų dėžutė – €0,30).

Pipirai štai tokie

Aš likau labiau patenkintas, nei galvojau, kad būsiu patenkintas. Gal gera diena pasitaikė, o gal jie šiaip kažką gerai daro. Maniau, įsikūrimas prekybos centre gali perlaužti stuburą ir paversti piceriją didelio prekės ženklo parodija, kaip Didžiojoje Britanijoje atsitiko su garsių šefų Antonio Carluccio ir Jamie Oliver prekių ženklais, kur ant vidutiniškų tinklinių restoranų tik užklijuoti dideli vardai. Bet čia taip neatsitiko. Aš juos stebėsiu ir kabinėsiuos, kad neužmigtų ant laurų, o kol kas penkios žąsys iš penkių.

Jurgis ir Drakonas, Ozo g. 25, PC Akropolis, Vilnius. Tel. +370 602 02 035. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien nuo 10:00 iki 22:00

Rašytojas ant poilsio

Kaip daugelis žino, Laukinės Žąsys publikavo specialius straipsnius Air Lituanica žurnale, kurio nebebus, kaip nebebus avialinijos.

Kadangi paskutinis straipsnis buvo parašytas ir darbas buvo įdėtas, todėl manau, kad bus sveika nors čia pagerbti buvusią avialiniją ir buvusį jos leidinį.

Sun, sea and potato dumplings / Saulė, jūra ir cepelinai

Trobelės fragmentas su nupaišytu langu

Teigti, kad lietuviai gali didžiuotis savo virtuve, gali tik tie, kas galvoja, kad mūsų gamta yra išskirtinė ir verčianti iš koto. Tokių žmonių yra daugybė, ir nieko blogo apie juos nesakysiu, tačiau aš nesu iš jų tarpo.

Įėjimas prašom čia

Aš manau, kad lietuvių virtuvė yra tradiciškai vargo pasirinkimas palyginti šaltame ir nelabai derlingame Šiaurės Europos krašte, tačiau mes visai neblogai pasistengėme gauti geriausią rezultatą iš tų primityvių produktų, kuriuos mums pametėjo gamta ir užkariautojai. Garbės žodis, gerbiamieji, kas tai per dalykas – grybai? Net voverės ir vilkai jų nevalgo. O bulvės? Jas tik prieš kelis šimtus metų iš Amerikos atvežė, ir tai tik todėl, kad ten prekybos centruose buvo jų perteklius, ir neturėjo kur dėti. Gumbainis, padarytas iš krakmolo? Kas galėjo tokį sugalvoti? O be to, mes daugiau nieko neturime, tik burokus, runkelius ir agrastus.

Vasarą galima sėdėti ir lauke

Restoranas Senoji trobelė garsėja daugeliu dalykų. Pirmiausia, daugelis sakė, kad ten visai ne taip blogai, kaip galėtų pasirodyti. Kiti minėjo, ten ateina tik užsieniečiai (ir pasirodė, kad taip ir yra – restorane nė vieno nebuvo, be mūsų, kas galėtų nors pirmąjį posmą iš Tautinės giesmės atmintinai pasakyti). Galbūt todėl, kad lietuviai negali patikėti, kad tokioje miesto vietoje gali būti vertas dėmesio restoranas.

Alus čia buvo geras

Jeigu Gedimino prospektas arba Pilies gatvė yra miesto širdis, tai Naugarduko gatvės tolimesnė dalis, ties sankryža su Švitrigailos gatve, yra labiau sostinės, sakykim taip, alkūnė. Nelabai prižiūrėta alkūnė. Tokia alkūnė, kuriai reikia gero nušveitimo, o paskui drėkinančio kremo ir poilsio.

Interjeras su tautosaka

Aš prisiminiau, kad ten, labai netoliese, buvau vienose iškilmėse daugiau nei prieš du dešimtmečius. Buvo mano draugo vestuvės (gyvena iki šiol laimingai ir linksmai, ačiū, kad klausiate). Kažkokiame blaivybės klube. Vestuvės buvo be alkoholio. Organizatoriams atrodė, kaip labai geras sumanymas. Daugeliui svečių – nelabai. Galbūt todėl mes gėrėme Moldovos brendį ant suolelio prie pokylių salės, lauke. Iš čia ir gyvenimo pamoka: jei pats savimi nepasirūpinsi, tavimi tikrai niekas nepasirūpins.

Restoraną labiausiai mėgsta užsieniečiai

Restoranas yra iš esmės gražiai sutvarkyta troba iš tų laikų, kai Vilniuje buvo daugiau besiganančių ožkų, negu automobilių. Dabar ten viskas kaip pas žmones – ir sutvarkyta lauko terasa su stogu, ir viduje viskas išpuošta nors ir nelabai originaliai, bet akių nebado. Prisimenate, buvo toks restoranas (ir dabar dar yra), Marceliukės klėtis, tarp Žirmūnų ir Šnipiškių? Va ten ant sienos tai buvo spragilai, klumpės ir viskas, ką tik galime rasti kaime, išskyrus galbūt karstą, kurį senolė Marijona įsigijo iš anksto su nuolaida ir laiko ant aukšto, kad paskui vaikams nereikėtų rūpintis.

Čia yra toks valgiaraštis

Valgiaraštis – išmanus ir labai ilgas. Išmanus – gerai, pusė patiekalo sekmės (bent jau per pirmąjį kliento apsilankymą, o kadangi čia eina daugiausia svečiai, tai pirmasis apsilankymas būna ir paskutinis, ne iš blogos valios). Kad ilgas – blogai, nes nėra įmanoma šviežiai pagaminti tiek įvairių patiekalų, nebent būtų didžiulė virtuvė su keliolika darbo vietų ir penkiais šefais, ir penkiskart daugiau pagalbininkų. Tačiau ragaukime.

Terinas su saldžiu padažu

Specialusis šefo užkandis – triušienos terinas su anties kepenėlių paštetu ir morkų vanilės putėsiais (€8) buvo adekvatus, tačiau žymiai paprastesnis, negu galėtum pasakyti iš aprašymo. Tai buvo iš esmės šaltiena su nenuobodžiu saldžiu padažu. Ir ant lėkštės visko per daug. Patiekalas per sudėtingas, nes gal reikia parodyti, kad čia nestabdo. Sudėsim ir granatų sėklytes, ir šilauogių, ir morkų, ir kuo daugiau visko sudėsim, tuo gudriau atrodys. Neatrodys. Kiekviena sudėtinė dalis turi būti dėl tam tikros priežasties.

Koldūnėliai su grybukais

Koldūnai su elniena ir grybais (€8) užkandžiui buvo maloniai nedidukai, kaip itališki tortellini, bet kad būtų labai skanu valgyti, nepasakyčiau. Prisiminiau Labanorą ir ten buvusį lietuviškų taukų restoraną, kur grįžti nebenoriu (o ir jie manęs nelaukia). Na, nereikia to tiršto padažo.

Kiaulienos sprandinė

Kiaulienos sprandinė (€12) buvo dar vienas normaliai padarytas patiekalas, bet kodėl jį valgėme, nepasakysiu nei dabar, nei tada. Valgoma. Skanu? Vidutiniškai. Pripuošta viskuo, žolytėm sėklytėm ir dar balzaminiu padažu? Taip. Kodėl taip padaryta? Atsaką žino tik vėjas. Ne dėl skonio tai tikrai.

Kijevo kotletas patikrintas iš vidaus

Aš užsisakiau Kijevo kotletą (€10), nes patiekalas nors ir nelietuviškas, bet ukrainiečiai mums kaip broliai. Tik tada suspurdėjo mintis, ką mums visiems padarė valiutos pakeitimas. Anksčiau, jei kas troboje tarp apsilupusių Vilniaus naujamiesčio namų paprašytų 35 litų už Kijevo kotletą, klientai sukiltų, griebtų dalges ir spragilus nuo sienų ir eitų ieškoti savininko, ir savininkas bėgtų neatsigręždamas nuo lankytojų įniršio. O dabar – dešimt eurų, ir nieko.

Kijevo kotletas buvo neblogas. Ne toks, kaip Vilniaus Neringoje, kurioje geriausi Kijevo kotletai Europoje į rytus nuo Lisabonos, bet tikrai neblogas. Tačiau pasakyti, kad jis kuo nors labai smarkiai skyrėsi nuo geros kooperatinės kavinės produkcijos Ukmergėje prieš dvidešimt metų, irgi negalėčiau.

Duoną kepa patys, su sėklomis

Išties, geriausias dalykas buvo Jovarų kaimiškas alus su medumi (€2 už mažą bokalą).

Dviese sumokėjome €43,20 ir palikome €5 arbatpinigių (nes jau kai esi tinkamai išauklėtas, šito niekas neatims). Normalu, bet jokios priežasties grįžti. Nieko, ateis užsieniečiai, jų vis daugiau. Trys žąsys iš penkių.

—

Kaip supyko savininkas po apžvalgos, skaityti čia.

—

Senoji trobelė, Naugarduko g. 36, Vilnius. Tel. +370 609 99002. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki 23:00, šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00.

Šalmai ant kėdžių reiškia, kad lankytojai atvyko keturračiais

Kam lyginti mažą žvejų kaimelį Kretoje su Palanga? Tam, kad abiejų šalių virtuvė panašiai nukentėjo nuo turizmo ir atsilikusių valgytojų.

Po stalais uolos ir jūra.

Į Palangą važiavo ir važiuoja žmonės, kuriems skaniausias kurortinis valgymas – kepta duona su majonezu, žuvies gabalėliai tešloje, virti senuose taukuose, ir medaus tortas desertui.

Kažkada Anglijos turistai pirmieji masiškai atrado Kretą (na, šiaip civilizacijai saloje keli tūkstančiai metų, bet ne tai kalba – šneku apie masinį turizmą iš kitų salų, esančių ūkanotame šiaurės Atlante), ir prasidėjo negeri dalykai, kuriuos vargšė Graikija srebia ligi šiol.

Plaukioja, laukia kepimo

Kalbu ne tik apie tas baisias aludžių imitacijas, įspraustas pajūrio promenadose, ir anglams pritaikytas suvenyrų parduotuves, kurios atrodo kaip Šventoji, tik dar baisiau. Jei prie Šventosios sprogtų kinų administruojamas fabrikas, gaminantis perkreiptus cheminių spalvų teletabius ir čiužinius, tai Šventoji atrodo taip, kaip Kretos kurortų pigieji pakraščiai su visomis tebešmirinėjančiomis anglų bobomis ir diedais, dėvinčiais išplaukusias tatuiruotes ant pabalusių kūnų ir pilančius pigų alų ant dantų, parudusių nuo pigių kontrabandinių lietuviškų cigarečių.

Kalbu apie tai, kad anglai išmokė kadais išdidžią šalį, demokratijos tėvynę ir pirmojo, originalaus Akropolio namus prie absoliučiai visko patiekti gruzdintas bulvytes ir šiaip viską gruzdinti aliejuje. Šalis, kurioje valgymo įpročius formavo pramoninė revoliucija ir fabrikuose gamintas maistas, sudirbo tyru alyvuogių aliejaus ir ožkos sūrio šalį ir pavertę ją savo prasto skonio kulinariniu viešnamiu.

Taverna be pavadinimo ir jūros vaizdas

Žvejų kaimelį įšdidžiu pavadinimu Sisi, netoli Hersonissos miesto Kretoje, mums rekomendavo keturračių nuomotojas, sakė, ten gera bus pavalgyti. Na, jei žmogus, nuomojantis keturračius taip sako, negalima neklausyti. Juk dar ir šalmus mums davė, su kuriais atrodome kaip kosmonautai. Sako, čia Graikijoje privaloma pagal įstatymus važinėti su šalmais. Vairuodamas oranžinį keturratį gatvėmis, plentais ir keliukais, kitų keturračių mačiau daugybę, bet visų jų keleiviai buvo be šalmų. Teisingai sakė tas nuomos direktorius: „įstatymai liepia“. Jei Graikijoje ką nors liepia įstatymas, to niekas nedaro. Tokia specifika.

Kaimelis nedidelis, trys gatvės, ir keli restoranai ant jūros kranto, visi, sprendžiant iš reklamos, specializuojasi šviežios žuvies srityje. Norėčiau pasakyti, kad pasirinkome tą, ant kurio iškabų mažiausiai prirašinėta rusiškai, tačiau tada meluočiau. Pasirinkome tą, kurio savininkas su didžiausiais ūsais.

Valgiaraštis – paminklas anglų turistams. Nežiūrėkite į valgiaraštį

Staliukas visiškai virš vandens – uolos ir žaliai mėlyna, nuostabiai švari (tikriausiai tokia ir yra) Kretos jūra. Nuotekų vamzdis, vedantis iš restorano terasos į jūrą, jau sudužęs ir visiškai sausas, kas nuteikia puikiai.

Valgiaraštis – toks pat, kaip visuose kituose restoranuose Kretoje, su paveiksliukais (prie visko, išskyrus ledus, patiekiamos gruzdintos bulvytės) ir visiškai neskatinantis nieko užsisakinėti. Bet aš žinau, kad nebūtina žiūrėti į valgiaraštį. Aš pakalbėsiu su padavėju ir viską sužinosiu. Taip ir reikia – kalbėtis, apie ką rūpi, ir tada būna gerai.

Ančiuviai su alyvuogių aliejumi ir citrina

Ančiuviai – paprasčiausi ančiuviai, išdarinėti ir patiekti alyvuogių aliejuje su citrinų sultimis (€6,50) – yra tokie, kad vien dėl jų galima buvo nuomotis keturratį ir čia važiuoti. Kaip ir daugelis lietuvių, su ančiuviais, labai stipriai sūdytais, aš pirmą kartą susipažinau kaip su picos priedu (ir nuo to laiko dažnai jų užsisakinėju ant picos), bet čia jie ne priedas prie nieko, čia jie tiesiog spindi savo riebiu žuviškumu ir kviečia mirkyti duoną į alyvuogių aliejų.

Aštuonkojis, paprastas aštuonkojis

Paprasčiausias ant grilio keptas aštuonkojis (€8,50) yra irgi puikus savo paprastumu. Stiprus skonis, kuris patinka tiems, kam patinka jūra ir jos gyventojai, ir kuris verčia žiaukčioti nemėgstančius jūros gėrybių. Aš dievinu tą aštuonkojį. Pasijuntu, kaip koks Neptūnas per pietus. Pasiglostau barzdą.

Paprastos krevetės, bet odieve.

Paprastos ir sultingos yra krevetės, irgi keptos ant grilio, ir patiektos su prakeiktomis bulvytėmis (na, pagrindinis patiekalas, be bulvyčių čia niekaip, anglai nesuprastų). Kaina nėra simbolinė (€14,50), bet geros krevetės niekada nebūna pigios, nebent kur nors pietryčių Azijoje, prie šiltų jūrų.

Sardinės, visai elementarios, bet visas kvapas, kurį galima sugerti

Tokios pačios paprastos buvo sardinės (€8,50 – ir kodėl visi patiekalai su penkiasdešimčia centų, gal jiems tikėjimas taip liepia?), kvapnios, sultingos, dvelkiančios dūmais.

Panaši į kardžuvę

Pagaliau, pagrindinis žuvies patiekalas (irgi bulvyčių pridėjo) – keptas ant grilio žuvies gabalas (€11,50). Kokia tai žuvis, taip ir nesupratau (graikiškai moku ne visus žodžius), bet pagal pjūvį atrodo, kad didelė, pagal skonį panaši į kardžuvę, o padavėjas tik tiek galėjo paaiškinti, kad ši žuvis yra vietinė.

Desertas su braškėm

Desertui buvo blyneliai su braškėmis (€5) – norėjome vaflių, vienintelio dalyko, kurį rinkomės iš valgiaraščio, bet jų nebuvo. Braškių daug. Graikijoje apskritai mėgsta braškes, nežinia kodėl, bet pažiūrėsim, iš kur braškes imsite, kai iš jūsų atims eurą, pagalvoju piktdžiugiškai.

Graikų katiniukas

Už pietus, su arbatpinigiais, sumokame €70 ir dar duodame gabalėlį maisto atėjusiam katinėliui, kad taip gerai laukė.

Puikus pajūrio potyris. Jei taip būtų kur nors prie lietuviškos jūros, Nidoje ar Palangoje, džiaugčiausi. Bet nebus, o čia yra. Keturios žąsys iš penkių.

Bevardė taverna, Sisi, Kreta, Graikija.

Darbo laikas nenurodytas.

Tarp notarų biuro ir dar kažko

Žinote, kaip aš tapau pats skaitomiausias Lietuvoje restoranų kritikas ir įtakingiausias apžvalgininkas? Visada klausau, ką man sako skaitytojai. Ta prasme, kartais išklausau ir pasiunčiu kur nors tolyn, bet išklausau visada.

Pastaruoju metu redakcijoje gavau nemažai nusiskundimų iš skaitytojų, kurie piktinasi, kad aš per daug išleidžiu maistui – parašai apie 70 eurų kainuojančius pietus, ir jau beldžiasi Vytauto Šustausko įkvėptas Ubagų Balius į pašto dėžutę.

Darbo laikas čia kai saka

Sako skaitytojai, mes už tiek visa šeima pavalgom. Kiti sako – mūsų šeimai tiek savaitei tenka. Kiti vėl: cit, sako, buožės, mes namie su boba už tiek mėnesį mintam, ir dar susitaupom pakankamai, kad kiekvieną kartą, kai tik paskambina telefoniniai sukčiai iš Marijampolės pataisos darbų sanatorijos ir liepia nunešti 5000 eurų prie „Lukoilo“, mes visada tam turim pasiruošę gražų pluoštelį grynųjų.

Mailboxes

Kiti dar sako, pasodinkit tą Užkalnį ant vargo dietos (nors taisyklingiau reikėtų sakyti: „priverskime Užkalnį biudžetine dieta kamuotis“, bet argi jie myli gimtąją kalbą), tai pamatytų jis, koks čia yra laukinių žąsų dalinimas. Būtų tam Užkalniui pamoka visam gyvenimui.

Man padėjo kolegos iš DELFI Kauno biuro, sako, ramiai, Užkalni – būsi Kaune, mes tau parodysim tokią vietą, kur praktiškai nemokama. Ne tik nemokama, tau primokės. Sako, Laisvės alėjoje, prie Soboro. Ten visi statybininkai ateina maitintis.

Grotos tai kaip už Tėvynę kalidoriuje

Sakau, ai, tai būtų „Lietuviški patiekalai“? Ne, sako, ne visai, bet visai prie pat.

Prisiminiau „Lietuviškus patiekalus“ (Laisvės al. 21, gretimas namas). Ten mes eidavom valgyti, kai buvome studentai. Mūsų mėgstamiausias prasimanymas buvo į kieno nors krepšį įstatyti šakutę ar peilį (taip, kad matytųsi aplinkiniams), ir priėjus kasą, garsiai pasiteirauti to žmogaus: „Ryti, ar jau tiek nusigyvenai, kad turi vogti iš valgyklos įrankius?“. Mums tas atrodė labai juokinga. Tiesą sakant, ir dabar nemanau, kad juokas buvo labai blogas. Tokius talentus augino Vytauto Didžiojo Universitetas.

Toks paprastas valgiaraštis

Bet tai ne ta pati valgykla, į kurią atvykau šiandien. Į ją reikia eiti per laiptinę, kur senovinės surūdijusios pašto dėžutės, kilti į antrą aukštą, apžiūrėti grotas ir tada jau yra valgykla.

Valgykla be pavadinimo (tiesiog „Valgykla“) atrodo lyg suleidus į veną praeities serumo ir prieš akis sumirgėjus nublukusioms užmarštiems spalvos. Toks trimatis, apčiuopiamas Instagramas. Tai net ne muziejus: muziejų taip gerai niekas nepadaro. Ten viskas taip autentiška, kad galima tik sustatyti prožektorius ir pradėti filmuoti filmą apie 1980 metus nors ir šiandien.

Antikvarinė druskinė

Gal tik kasa naujoviška, pagal šių laikų VMI reikalavimus. Bet net ir druskinės ant stalo yra tokios, kokias dabar rastum tik antikvarinėje parduotuvėje. Lyg tokia degtinės čierkutė, tik platesnė. Prisiminiau Ukrainoje matytą mano vaikystės laikais užrašą „Pirštų ir kiaušinių į druską nebadyti“. Ne tų kiaušinių, kur jūs pagalvojote. Tai ne kokia nors keista etnografinė ukrainiečių pramoga. Aš kalbu apie vištos kiaušinius, kuriuos kai kurie baksnodavo tiesiai į bendrą druskinę, pagardinimui.

Valgykla kaip valgykla, net stiklo staliukai

Bet mes čia atėjome ne tik ir ne tiek į interjerą dairytis. Parodykit mums valgį, sakau aš.

Ir parodė. Dieve mano, viskas užmiršta ir vėl prisiminta, tik ne ant skardinių lėkščių.

Šaltibarkščiai. Matyti ir silkutės užkandis

Šaltibarščiai (klausė, ar su bulvėmis, sakiau, ne – tai išėjo pigiau) kainavo €0,80 ir tai buvo tikrai labai neblogi šaltibarščiai. Ir kremiškumas juose buvo, ir rūgštelė (žinau, kad kitiems patinka dar rūgščiau, bet tų kitų valgytojų ten nebuvo).

Silkutės užkandis (€0,80) – gerai, sakykite, kad gal iš „Norfos“, ir aš tikrai manau, ne pačios tos moterys tas silkes sūdė ir darinėjo – buvo vienas geresnių, net ir palyginti su prabangiais lietuviško maisto restoranais, kur jis galėtų kainuoti penkis kartus brangiau.

Kolegos iš redakcijos, kurie mane čia atvedė ir saugojo, kol valgiau, kad gerbėjai manęs nesuplėšytų į gabalus iš susižavėjimo (ne, į mane niekas nekreipė jokio dėmesio, ir tai yra geriausias potyris profesionaliam maisto kritikui), gardžiavosi kažkokiu karbonadu ar kitokiu mėsos gabalu, kuris atrodė itin sultingai ir prie jo bulvių košė buvo švelni ir be matomų gumulėlių.

Žemaičių blynas, padažiuko tai nemažai, kaip sakant

Kadangi aš nesu valgus, ir saikas yra tiesus kelias į išmintį ir ilgą gyvenimą, paėmiau tik pusė porcijos „Žemaičių“ blynų, tai yra, vieną blyną (€0,90). Ak, žemaičiai, mano jaunystės paguoda ir jaukumas. Laimingi žmonės šiaurės vakarų Lietuvoje, kad tokius dalykus sukūrė ir mums visiems kitiems pasiūlė, ir mes jais galime mėgautis savo etniniuose regionuose.

Čia kaip tipo koks tai karbonadas, kur valgė mano kolega

Čia blynas buvo gal labiau švelnus ir minkštas, o ne tvirtos konsistencijos, prie kurios mus per nepriklausomybės metus pripratino prekybos centrai (jie kitaip negali, jiems reikia, kad tas pagamintas blynelis ilgai laikytų formą ir prekinę išvaizdą). Aš nesitikėjau, kad suvalgysiu visą (jau sakiau, kad esu nevalgus), bet suvalgiau. Blyną užsigėriau džiovintų vaisių kompotu (€0,30), kuris gal buvo ir saldesnis, negu pripratau gerti mokyklos valgykloje, bet nesikabinėsiu.

Sumokėjau už visus pietus iš trijų patiekalų €2,80. Nežinau, kaip sekasi jums, kur jūs gyvenate, bet Vilniuje mes mokame tiek už puodelį madingos kavos arba už buteliuką negazuoto vandens, kuris yra lygiai to paties skonio, kaip vanduo iš krano. Už pietus mes mokame penkis kartus brangiau.

Aš taip pigiai valgęs dar nebuvau. Niekur ir niekada. O jei ir buvau, tai neprisimenu. Tai yra mažiausiai pinigų pareikalavęs mano valgymas ne namie, ir už nepilnus tris eurus gavau ne tik gerą maistą, bet ir krūvą prisiminimų, ir jokio sovietinio kvapo, ir įrankiai švarūs. Nežinau, kaip jums. Man tai atrodo labai geras sumanymas.

Žinote, ką? Be šitos valgyklui Kaunui labai daug ko stigtų. Todėl šiandien penkios žąsys iš penkių.

Valgykla be pavadinimo, Laisvės al. 23, Kaunas (iškaba virš įėjimo į laiptinę, antras aukštas). Tel. +370 (37) 201351.

Darbo dienomis, nuo 09:00 iki 17:00.

Prabangiai atrodantys stogai prie vandens. Tai irgi restorano dalis.

Kaip būtų, jei kas nors išleistų milijonus gamtoje, nelabai toli Vilniaus, pastatytų puikų maniežą arkliams, prie ežero – didžiulę terasą, padarytų didelius ir gražius aptvarus, pilnus triušių, ožių, lamų, stručių ir dar visokių egzotinių gyvių (tik dinozaurų nėra), ir dar ten padarytų didelį restoraną, ir tas restoranas būtų organizuotas su tokiu pat išmanymu, kaip aklų beždžionių organizuotas šachmatų turnyras Palangos paplūdimyje, tai ką gautume? Aną sekmadienį pamačiau, ką gautume. Jei nuvažiuosite į Dubingių žirgyną, pamatysite ir jūs.

Reto meilumo ožys, vardu Boleslovas

Pinigai, žinokite, neturi begalinių galių. Kai atvažiuoji į fantastišką, labai brangiai pastatytą užmiesčio kompleksą sekmadienį, kuris turi būti karščiausias vasaros sekmadienis, šviečia saulė, blizga vanduo, pučia vėjelis, ir viskas yra tuščia taip, lyg būtų atskridę marsiečiai ir pradėję visus deportuoti, tai susimąstai – kaip taip gali būti?

Čia terasa prie vandens

Tai gali būti buvimo būdu. Tuo pačiu metu Trakuose tikriausiai ežerų pakrantėse jau priimdavo tik stovinčius lankytojus, žmonės po dvi valandas laukė kibinų ir nebuvo gyvos vietos, kur pasistatyti automobilį, čia sugebėjo atkurti gerai prižiūrimų, prabangių, tuščių kapinių atmosferą. Ir automobilį yra kur pasistatyti, nes nelabai kas ten atvyksta.

Čia taip kai jau atsisėdome viduje

Ko lankytojai ten galėtų važiuoti? Veikia ar ne, nelabai aišku. Gyvūnams daugiau rūpesčio, nei lankytojams (kas gal ir nėra blogai, humanizmo požiūriu – žmonės gali patys savimi pasirūpinti, o gyvūnėliams dažnai tokios galimybės nėra). Ožiukas turi aptvarą ir ateina lankytojams parodyti gražios barzdelės, kaso ragus, lamos staiposi lyg aukštuomenės moterys vakarėlyje, kur reikia fotografuotis prie ištemptos sienelės, triušiai apskritai turi atskirą salą, bet lankytojams kokių nors nuorodų padaryti niekas neprisiruošė.

Geltoni vakarai and stuff

Nelabai aišku, ar esi laukiamas, ar ne. Žirgų lyg ir yra, bet iš kur žinoti, ar jais galima jodinėti. Maudytis gal ir galima, bet ką gali žinoti? Galima numanyti, kad yra restoranas, bet iš kur žinoti, jei niekas net nepažymėjo?

Čia yra valgiaraštis, neilgas visai

Gal sėdėsime lauke? Gal ir sėdėsime, jei kas nors atkreips dėmesį. Padavėjų tik truputį mažiau, nei lankytojų, bet visos atrodo pasimetusios ir išsigandusios. Atneša trumpą valgiaraštį, tačiau padavėjo reikia palaukti: ateina išsigandęs vaikinas, kuris gali patarti truputį mažiau, negu nieko – jis sąžiningai pripažįsta, kad dirba čia neseniai ir nieko nežino.

Arbata buvo vanduo, šiek tiek paspalvintas

Nežino jis ir apie tai, kad be trumpo valgiaraščio, yra šiandienos ypatingi grilio pasiūlymai, apie kuriuos sužinome jau tik tada, kai maistas būna užsakytas ir sugalvojame persikraustyti į vidų (restoranas yra didelėje patalpoje su prabangiu, tviskančiu maniežu, kuriame matyti arkliukas ir dvi kumelės). Kiaulienos sprandinės šašlykas, kiaulienos šonkauliukai, ant grilio keptas karpis, ėrienos nugarinė – būtų gerai, jei būtume žinoję.

Apie šiuos patiekalus niekas nepraneša, jei sėdite prie vandens

Neskubėkite manęs moralizuoti. Aš nekaltinu padavėjo. Jis daro viską, kaip išmano, tik jo niekas nemokė ir jam niekas nepadėjo. Jei mane nuvežtų prie keleivinio orlaivio Vilniaus oro uoste ir lieptų atlikti techninę apžiūrą, turbūt jausčiausi lygiai taip pat. Nežinočiau, nuo ko pradėti. Gal paspardyčiau ratus, pažiūrėčiau, ar gerai pripūstos padangos, ir pažiūrėčiau, ar abu sparnai vietoje.

Baras restorane. Lankytojų nedaug

Kur sėstis restorano viduje? Na, ten, kur pats sugalvosi. Padavėjos prie baro užimtos savais reikalais, jų viršininkės, atrodo, nėra (ją pamatome, kai jau būname pavalgę). Bendras įspūdis yra toks, kad restoranas gal dar ne visai atidarytas, o mūsų padavėjas yra paliktas mokytis profesijos pats, ir mes turbūt būsime geriausi jo mokytojai.

Apkeptas sūris

Keptas sūris su uogiene (€6) yra neblogas, bet aš pats tokį iškepčiau. Indai dailūs, matosi, kad kažkas pasirūpino receptūra, pinigų nepagailėjo nei staltiesėms, nei įrankiams, nei taurėms, tačiau restoranas yra ne tik virtuvė su indais ir produktais šaldytuve.

Sriuba

Dienos sriuba su pomidorais (€4) yra nejokia. Praėjo kelios dienos, ir aš jau pamiršau, kokia ji buvo, ir tikrai dėl jos negrįžčiau.

Ravioliai su bulvėmis viduje ir daugybe padažo

Ravioliai su bulvėmis, aplieti tirštu padažu (€7) nebuvo nevykę, bet tokius pagaminčiau ir aš pats, nusipirkęs kokioje Senamiesčio krautuvėlėje.

Lasagne su stručio mėsa, absoliučiai niekinė, apie nieką – aš jau ją pamiršau nuo to laiko, ir tai nėra gerai

Labiausiai egzotinis patiekalas buvo lazanija su strutiena (€9,50). Gal ir buvau kažkada anksčiau valgęs stručio, bet nepaliko didelio įspūdžio, nepalieka ir čia. Gal prieš dvidešimt metų ir galėtum ką nors nustebinti tokiu patiekalo pavadinimu, bet pavadinimo nepakanka.

Desertas “Johnny”

Dar buvo desertas „Jonis“ (€4) su morengais, kurio skonis buvo kaip Jonio (ne, aš irgi nežinau, koks Jonio skonis – kaip dar jums paaiškinti, kad praėjo laikai, kai patiekalus galima buvo vadinti „Salotos „Danutė““, „Kalvio plaktinis“ ir „Laumės kepsnys“, šiais laikais valgiaraštyje reikia tiesiog parašyti patiekalo aprašymą), ir gana prabangus morkų pyragas (€4), kuris man visai patiko.

Prabangus morkų pyragas

Baigiantis pavalgymui, kuris liūdnai dirsčiojant į keturkojus manieže, apytuštėje salėje pasirodė administratorė (bent aš manau, kad ji buvo administratorė), kuri garsiai telefonu aptarinėjo kažkokios Ivetos krikštynas ir ar išsiteks tos krikštynos numatytame biudžete, o taip pat informavo visus šimto metrų spinduliu (turėjo girdėti ir arkliai), kad rytoj važiuos į Žirmūnus ir ten apie kažką tarsis. Reikia tikėtis, kad jai pavyko susitarti geriau, nei jai sekasi tvarkytis restorane. Aš net nemoku paaiškinti, pagaliau, ir ne mano reikalas aiškinti, kad restorano salėje dirbantys turi savo pareigas ir funkcijas.

Restorano interjeras

Gal juos kada nors išmokys. Gal kada nors tai bus geras restoranas, bet mes to nesužinosime. Sumokėjome €42,10 ir arbatpinigius, bet noro grįžti buvo tiek pat, kiek buvo kokybės tragiškame arbatos puodelyje (€1,80), kuriame turbūt kelios arbatžolių dulkės buvo pamirkytos kelias sekundes, prieš atnešant drungną padažytą vandenį ant stalo.

Dvi žąsys iš penkių.

Dubingių žirgynas, Žalktynės k., Molėtų rajono savivaldybė. Tel. +370 656 56 333. Tinklalapis. Facebook profilis.

Pirmadieniais: nuo 11:00 iki 19:00, nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 20:00, penktadieniais: nuo 11:00 iki 21:00, šeštadieniais: nuo 10:00 iki 21:00, sekmadieniais: nuo 10:00 iki 20:00.

Restoranas yra Rotušės aikštėje, kaip aišku ir iš adreso

Yra laikas mėtyti akmenis į langus ir nubėgant kikenti, o yra laikas mėtyti akmenis į orą iš džiaugsmo, trimituoti ir šokinėti. Nors esu griežtas, bet niekas nepaneigs, kad esu tuo pačiu ir teisingas.

Visiems, kas man priekaištavo, kad skriaudžiu Kauną ir iš jo maisto šaipausi, neduodu jam gerų įvertinimų, o jei duodu, tai nebent kokiai pigiai reliktinei valgyklai (taip dar labiau tą miestą skaudindamas), sakydavau, kad kai Kaune bus restoranas, vertas didžiausio įvertinimo, tai ir gaus tokį įvertinimą.

Restorano interjere yra ir sombrero

Kaunas ilgai prašėsi skriaudžiamas. Miesto restoranai buvo mišinys iš liaudiškų kleckų ir zacirkų, komiškų plikbajorių pretenzijų į dvarininkus (sietynai, salionai, kvarbatkos ir teatralizuotos durnystės per Božolė dienas), įprastinio apsileidimo ir neišmanymo (Valick Valley) ir restoranų, kurie gal ir geri, bet į juos niekada neisiu, nes kai man nusibosta nesibaigiantys kaulijimai „apsilankykit būtinai būtinai būtinai nepasigailėsit“, tai jie nusibosta visiems laikams. Todėl, pavyzdžiui, niekada neisiu Kaune į restoraną Uoksas. Jiems geriau be manęs, o man – be jų. Aš nežinau, ar ten gerai, ar blogai. Ir niekada nesužinosiu.

Galiausiai, mano pasidygėjimas gimtuojo miesto nesugebėjimu sukurti puikaus restorano pavirto įsitikinimu, kad Kaunui nelemta džiaugtis sėkme. Gali Klaipėda, gali Palanga, gali Druskininkai, gali net Anykščiai (kai ten atvažiuoja vilniečiai), bet Kaunas, maniau, tiesiog nepajėgus. Jam nestovi.

Po tiek tekilos vairuoti nebūtų galima

Ar girdėjote apie kokį nors puikų virtuvės vadovą, kuris dirbtų, arba būtų dirbęs, Kaune, ir apie tai pasakotų? Nė vienas garsus chirurgas nemeta darbo didžiosiosiose universitetinėse ligoninėse ir nevažiuoja į kaimo ambulatoriją išrašinėti tepalo nuo sumušimų girtiems traktorinininkams, išsivertusiems iš kinkomojo transporto ir apsidaužiusiems ant žvyrkelio. O Kaunas kulinarine prasme visada tebuvo kaimo ambulatorija.

Viskas pasikeitė vieną šeštadienį, kai Kaune lankiausi darbų dirbti (buvau kalbėtojas miesto šventėje, garbinusioje maistą – kai festivalis kviečia Užkalnį į hedlainerius, tai daug ką pasako apie festivalį, pasakysite jūs). Pakalbėjęs ir ant scenos priešais kameras paskanavęs džiovintų svirplių ir lervų (kas gi nemėgsta lervytės paskanauti), turėjau susirašęs visą eilę rekomenduotų restoranų, iš kurių reikėjo pasirinkti vieną.

Šefas ir savininkas Rodrigo Torres Canela

Pasirinkome Agave – ne dėl to, kad čia pat, Rotušės aikštėje (Kaune beveik viskas netoliese, išskyrus Aleksotą ir hidroelektrinę), gal greičiau dėl to, kad Vilniuje vos ne kas tris dienas einame į tą patį meksikietišką, Salsa (Naugarduko gatvėje) ir laukiame, kada jis nusibos, bet jis niekada nenusibosta, ir kaip tai paaiškinti? Be to, Tex-Mex virtuvė (lietuviškai turbūt čia būtų Teksaso ir Meksikos) yra šiaip viena mėgstamiausių, nes tolima nuo lietuviškos, o man tik duok, kad užsienietiška. Tiesa, buvo toks liūdnos atminties meksikietiškas restoranas Vilniuje, Gedimino prospekte, vadinosi Vidudienis (dar anksčiau ten buvo picerija tuo pačiu pavadinimu) – ten prieš daug, daug metų kepdavo paprastą lietuvišką karbonadą, pašlakstydavo Tabasco padažu ir tada jis vadindavosi „Kepsnys Sombrero“ ar kažkaip panašiai. Baisūs laikai buvo.

Tai štai, Agave, Kauno Rotušės aikštėje. Rūsys, kai ir visi tenai – bet su šiek tiek puošybos, signalizuojančios apie tai, koks čia restoranas (baras toks margas nuo šviesų ir butelių, kad reikia akinius nuo saulės užsidėti, prieš žiūrint).

Į barą geriau ateiti su akiniais nuo saulės

Valgiaraštis nedidelis, bet gerai, kad ateina pasišnekėti šefas (Rodrigo Torres Canela), nes po pokalbio užsisakome ir to, ko nebūtume užsisakę – jūros gėrybių. Lietuvoje jūros gėrybės retai būna vykusios, bet šis virtuvės vadovas išsamiai ir užsidegusiai pasakoja apie tiekėjus ir apie tai, kaip jis renkasi tik tai, ko jam reikia, o jei tinkamos kokybės sudėtinių dalių nebūna – tai patiekalo irgi nebūna.

Šefas turi patirties kituose Lietuvos restoranuose, bet jo svajonė buvo savas restoranas, ir kad būtų meksikietiškas, ir kad galėtų patiekti tai, ką pats labiausiai mėgsta iš jaunystės, kur jis užaugo – prie vandens. Dabar mes tą jo svajonę ir išbandysime.

Mangų Margarita

Mango Margaritos su aitriaisiais pipirais (€4,50) yra išskirtinai gaivios, ir pipirai, kurių gali susiurbti šiaudeliu tiek, kiek leidžia drąsa, yra pats tas, ko reikėjo. Aš ten gersiu šį gėrimą, manau, dar daug kartų.

Guacamole ir traškučiai – trijų spalvų

Guacamole su ridikėliais (€4,63) ir su trijų spalvų kukurūzų traškučiais (kaip Meksikos vėliava) yra geriausia, kas galėjo nutikti avokadams jų gyvenime. Ir dar, žinote ką? Kiekvienoje detalėje matyti dėmesys ir perfekcionizmas. Indai iš Anglijos tiksliai tokie, kokių tikėčiausi gerame meksikietiškame restorane kur nors Los Andžele ar San Diege. Stiklinės ir taurės – ne bet kokios, bet tiksliai tokios, kokių reikia. Atrodo, viskas magiškai limpa prie rankos ir prie akies.

Kesadija su vištiena

Kesadija su vištiena (€5,21) lengva, puikiai suformuota, ir aš apie ją dar daug čiulbėčiau, jei ne tie patiekalai, kuriais šefas norėjo nustebinti, ir, Dievas mato, nustebino.

Jūros gėrybių lėkštė buvo pietų pasididžiavimas

Jūros gėrybių lėkštė (€30), kur puikus aštuonkojis (aš žinau, ką sakau, kai kalbu apie puikų aštuonkojį), šukutės iš Naujojo Orleano su sūria ir stipraus skonio chorizo dešra, ir puikios krevetės, su meksikietiško sūrio sniegučiu, buvo turbūt vienas įstabiausių patiekalų, kuriuos ragavau pastaraisiais metais. Tai buvo gastronominė tobulybė, dėl kurios aš važiuosiu į Kauną ir vėl. Girdite, ką sakiau? Aš važiuosiu į Kauną vien dėl šio restorano ir dėl šito patiekalo.

Tokios kokybės ir gilaus skonio geldelių net Vilniuje nerasi

Nors nustebinti jau atrodė sunku, bet midijos su čipotlės padažu (€11,58) buvo irgi neįtikėtinos. Tai buvo absoliučiai geriausios midijos Lietuvoje. Visi restoranai, Marijos žemėje apsimetantys belgiškais ir atnešantys tas pačias blankias nuoviras balkšvame vandenyje, šiandien gali užsidaryti su visomis savo puodynėlėmis, nes jie nežino, kas yra midijos. Midijos yra čia. Ir jos yra dar viena priežastis važiuoti į Kauną.

Desertas buvo maloniai drėgnas ir su tekilos kvapu

Desertui „trijų pieno rūšių“ pyragas (€4,63), gardintas tekila, irgi buvo toks, kad paragavau ir aš, nedidelis desertų mėgėjas. Ta prasme, aš didelis, bet nelabai mėgstu desertus.

Galėčiau dar daug rašyti apie ilgus pašnekesius su šefu, ir jo aistrą ir norą pasakoti apie tekilą, ir apie sudėtines dalis, ir apie maistą, bet tai jau nebus restorano kritika. Todėl nerašysiu.

Už valgį Laukinėse Žąsyse visada mokame patys

Dviese sumokėjome, įskaitant ir arbatpinigius, €73.

Šis restoranas Kaune turi didžiausią TripAdvisor reitingą iš visų (faktiškai tai užsieniečių vertinimas, nes lietuviai retai Lietuvoje šia sistema naudojasi, ir vertina ne specialistai, kaip Laukinėse Žąsyse, o visi, kas netingi parsisiųsti programėlę). Paprastai skeptiškai žiūrėjau į liaudies balsą restoranų vertinimuose, nes daugelis valgytojų visada pasirinks karbonadą su ananasu ir užlyditu ant viršaus sūriu, ir tegu jiems Dievas būna teisėjas. Tačiau čia taip išėjo, kad žmonių reitingas sutapo su mano mintimis – taip, šiandien geresnio restorano aš Kaune nežinau, ir tai pirmasis ir kol kas vienintelis restoranas, dėl kurio verta važiuoti į Kauną ir iš Vilniaus, ir iš Klaipėdos.

Penkios žąsys iš penkių, ir neregėta pagarba už tai, kad kaip Kristus išpirko mūsų visų nuodėmes, taip ir šis restoranas, užsieniečio rankomis, prikėlė Kauno kulinariją iš klinikinės mirties. Dabar viskas eis tik geryn.

Agave, Rotušės aikštė 3, Kaunas. Tel. +370 (616) 98 496. Facebook profilis.

Nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo vidurdienio iki 22:00 val., penktadieniais ir šeštadieniais – nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais: nuo vidurdienio iki 20:00 val.

Prie prekybos centro, tarp Saulėtekio ir Antakalnio

Kokias apžvalgas rašyti sunkiausia? Puikias vietas aprašinėti – vienas malonumas. Išskirtinis valgymas visuomet yra istorija (tiems, kas supranta – yra dar tie, kas rašo „man viskas skanu“ arba „man namie pigiau“, tai tuos metam lauk iš skaitytojų, jie teeinie Žemaitės raštų vartyti).

Blogas vietas sudirbinėti irgi linksma, nes jei aptinki kažkokią užeigą su besikeikiančiomis padavėjomis, idiotišku valgiaraščiu arba absurdišku maistu, tai irgi istorija, kurią žmonės mėgsta skaityti.

Prie parduotuvės šono, matosi ir čiutački gamtos

Sunkiausia yra rašyti apie restoranus, kurie apie save sako: „gardus maistas, jauki aplinka, malonus aptarnavimas“. Tai yra mirties nuosprendis. Į tokias vietas mane dažniausiai veda per prievartą, surištą arba prišertą narkotikų, kad nesipriešinčiau. Gyvenimas ir šiaip trumpas, mano laikas labai brangus, ir per metus aš apžvelgiu tik kiek daugiau nei 60 restoranų, ir aš nenoriu matyti dar vieno tokio, kurie apie save nieko negali pasakyti.

„Mano sūnus labai geras žmogus“, sako kažkieno mama. „Kuo jis geras?“, klausia jos.

„Nė karto nesėdėjo kalėjime.“

Tai suprantate, kurlink sruvena mano minčių upeliukas. Restoranai, kurie tegali pasisakyti, kad jų peiliai ir šakutės švarūs, niekas nebuvo nusinuodijęs ir nė vienas patiekalas nebūna toks, kad siųstum atgal į virtuvę, yra tokie, maisto kritiką ir autorių dusina savo nuobodybe. Aš jų nekenčiu.

Čia tokia terasa lauke

Pateiksiu vieno lankytojo atsiliepimą apie restoraną „Kino studija“, esantį tarp Saulėtekio ir Antakalnio, ten, kur kažkada stūksojo Lietuvos kino studija. Kai ji buvo uždaryta, nugriauta ir vietoje jos pastatyta parduotuvė ir nauji daugiabučiai, visi ramiau atsikvėpė.

Atsiliepimą pateiksiu šiek tiek modifikuotą, kad viskas būtų lietuviškai, ir jūs suprasite viską iš pirmo sakinio: „Jauki aplinka – yra, puikus aptarnavimas – yra. Maisto sakė nebegamina, tad teks sugrįžti dar kartelį. Pirmas įspūdis – viskas gerai!“

Prašau, čia ir valgiaraščio dalis

Mes kalbame apie žmonės, kurie atėjo į restoraną, net negavo maisto (bet jiems, reikia suprasti, tai pranešė mandagiai), ir jie ateis vėl, nes jiems viskas gerai. Jauki aplinka, yra kėdės, stalai.

Tai restoranas žmonėms, kurie nemėgsta maisto. Kaip Baltijos jūra – idealiai pritaikyta tiems, kas nemėgsta maudytis jūroje, nes visada arba vanduo per šaltas, arba jei vanduo tinkamas, tai aplink tiek žmonių, kad ir į tą vandenį eiti nesinori.

Restoraną „Kino Studija“ rasite prekybos centro „Iki“ pašonėje, ir, kaip pamatysime, tai geriausia, ką apie jį galima pasakyti. Viena vertus, yra kur pastatyti automobilį, antra vertus – prie prekybos centro dažniausiai būna tokio baisumo tinkliniai siaubai, kad čia bet kuris restoranas, nepriklausantis tinklui, atrodo kaip gaivi ir gera naujiena.

Ant lentos surašyti ypatingi pasiūlymai, lauke didelė terasa, keli lankytojai atsivedę šunis. Šiaipjau labai svarbu su savimi tampytis į restoraną šunis ir zyziančius vaikus, arba ir viena, ir kita: šunys po stalu privers jus atrodyti tokiais rafinuotais miesto snobais, beveik kaip Paris Hilton arba kokios nors tuštutės iš idiotiško serialo, o zyziantys vaikai šiaip įprasmina jūsų gyvenimą ir kasdien bent jau žinote, ko laukti: kol parazitas užmigs ir galėsite ramiai pasiskaityti telefoną ir išgerti fronteros.

Padavėjos kreipia į naujai atvykusius šiek tiek mažiau, negu jokio dėmesio. Norite pasijusti tuščia vieta? „Kino studija“ bus jums geriausias pasirinkimas. Pastovėkite prie durų, kol pro jus lakstys svetingumo industrijos vaidilutės susirūpinusiais veidais, ant kurio parašyta: „ne mano darbas“. Dabar dar pastovėkite prie durų. Jus pasodins tuomet, kai pasiteirausite, ar restoranas atidarytas.

„Žinoma, atidarytas“, atsako viena, nustebusi, kad toks klausimas galėjo kilti. Gal kilo todėl, kad atidarytuose restoranuose svečius kažkas pasitinka. Vadinkite mane išlepusiu, bet aš nekenčiu stovėti prie durų, kaip našlaitis.

Palaukit, tuoj parašysiu apie maistą. Valgiaraštis didžiulis, jie turi absoliučiai visko, ir aš jau net nesakysiu, ką galvoju apie tokius valgiaraščius. Ir picos, ir kepsniai, ir kepta duona su sūrio padažu. Nežiūrėjau, ar turi gruzdintų koldūnų.

Nesakysiu ir to, ką galvoju apie restoranus, kuriuose yra „rinkinys prie alaus“ (aš jo neragavau, tik sakau, kad pats buvimas valgiaraštyje sako „gero nelauk“). Gerai yra tai, kad pagaliau kažkas gerai išvertė pavadinimą „beer appetizers“, kas yra penkis kartus geriau, negu vertimai „snacks to bear“ arba „snack with beer komplekt“.

Gruzdinti gnocchi, su grietinėlės padažu ir su šonine

Paimam gruzdintų bulvinių virtinukų gnocchi su šonine ir grietinėlės padažu (€4), daugiausia dėl to, kad išgirstume, ar padavėja pasakys „gnoči“. Palieku jums spėti, kaip pasakė. Virtinukai pavalgomi, nežinau, ką dar apie juos pasakyti. Gal kažką norėjau pasakyti, bet pamiršau. Ką jūs, pavyzdžiui, prisimenate apie žarną degalinėje prie pompos, kai paskutinį kartą pylėtės benziną? Kuo ta žarna buvo ypatinga? Kaip blizgėjo, ar suvirpino širdies stygas? Turbūt ne. Taip ir tie njokiai.

Pomidorų sriuba buvo normali

Pomidorų sriuba buvo normali, kiaulienos sprandinės kepsnys nuo grilio buvo nepriekaištingas ir neįsimenamas, ir tą patį galima pasakyti apie jaučio žandą. Pažiūrėkit nuotraukas, gal kažką suprasit, nes aš visiškai nieko neprisimenu.

Jaučio žandas čia, su tirštu padažu

Alus su medumi, kurio norėjome, kaip tyčia baigėsi, tai gavom tik paskutinį bokalą, o kitą paėmėm kažkokio šviesaus, ir tegalime pasakyti, kad jie beveik nesiskyrė. Aš nepasakyčiau, kuris iš jų buvo su medum, o kuris – iš miežių. Gal abu.

Mėsa ir cukinijos, pakapotos ūkiškai

Dviese sumokėjome €29 ir arbatpinigius.

Būna tinkliniai restoranai, kurie bando imituoti nepriklausomus ir vaidinti šeimos verslus, nors yra štampuoti korporatyviniai kūriniai. Čia, reikia manyti, yra nepriklausomas restoranas, kuris sėkmingai apsimeta beveidžiu, abejingu ir niekam neįdomiu tinkliniu gardu, į kurį galima eiti, nes gyveni netoliese ir nenori vairuoti. Dvi žąsys iš penkių.

Kino studija, Nemenčinės pl. 2, Vilnius. Tel. +370 698 82257. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki ketviradienio, nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:00 iki vidurnakčio.

The Karūna of the Šiluva in the Lithuania of the Republic Yeah

Du šimtu kilometrų į vieną pusę, du šimtu kilometrų atgal. Netaisyk, redaktoriau, „du šimtu“ į „du šimtai“ – kažkada, tarpukario Lietuvoje, juk rašydavo „du litu“, ir buvo viskas gerai.

Viso keturi šimtai kilometrų – ilgiausias kelias, kurį esu nuvažiavęs gyvenime dėl vienos vakarienės. Vairavęs esu ir toliau, bet kad dėl vienos vakarienės ir daugiau dėl nieko, tai to dar nėra buvę.

Vanduo su braške

Važiavau ten, kur visi važiuoja poteriauti, nes mažame Šiluvos miestelyje, kuris pats yra minimas rašytiniuose šaltiniuose dar nuo akmens amžiaus, ar galimai nuo dinozaurų laikų, 1608 metais yra pasirodžiusi švč. Panelė Marija (Dievo Motina), ir todėl miestelis tapo garsus. Dėl to ten ir atlaidai būna, ir popiežius kažkada lankėsi, o dabar apie Šiluvą išgirdau kalbant, kad ten esama restorano, kuris yra neproporcingai geras tokiam Žemaitijos užkampiui: panašaus dydžio mieste ne tik kad restorano nerasi padoraus, net ir sušius ne visur gerai gamina, o ir kolekcinio šampano butelis ne visad bus tinkamai atšaldytas.

Dar yra daina, raginanti „nenulipk nuo akmens, o Marija, pušynėly žaliam Šiluvos“, kurią girdėjau atliekant per pageidavimų koncertus ir giminės susibūrimuose. Kas galėjo pagalvoti, kad kada nors aš, paprastas berniokas iš Kauno, galėsiu ten atvažiuoti vakarienės ir valgysiu, kaip ponas, net kelis patiekalus? Kai apie ką nors svajoji, tai tampa realybe.

Virtinukai su gražuolėm

Provincijos restoranai būna visokie, ir visokių reikia, bet dažniausiai viską riboja aplinkinė perkamoji galia: negali vežti gerų vynų ir importinės jautienos po €50 už kilogramą, jei jos ten niekas nepirks, nes visi norės gruzdintų koldūnų už du eurus arba dar pigiau. Tai todėl ir klesti vietos, parduodančios gruzdintus koldūnus.

Tačiau apie „Šiluvos Karūną“ pasakojo, kad ten geriau, ir aš turėjau tai sužinoti. Du šimtai kilometrų yra niekai patyrusiam vairuotojui, patikėkite manim.

Jei manote, kad miestas pakankamai mažas, kad centre esantį restoraną aš turėčiau lengvai rasti, jūs klystate. Pamačiau reklaminį skydą ir nuvažiavau prie jo, nesuprasdamas, kad nebūtinai restoranas ten, kur skydas (panašiai, nebūtinai kandidatai į rinkimus slepiasi kiekviename pastate, ant kurio priklijuoti jų portretai). Įsijungiau navigaciją (jei paklausite, kam tau Šiluvoje navigacija, gal durnas, tai patys jūs durni, galiu nepasakoti), ir nuvažiavau purvo keliukais pro kažkokius suklypusius tvartus ir obelyną, apsukau didelį ratą ir grįžau ten, kur buvęs.

Man reikėjo pavaryti 10 metrų atgal, bet navigacija šito nežinojo.

Restoranas yra erdviame naujame pastate prie bažnyčios, ir automobilius galima statytis už namo. Man tai patinka mažuose miesteliuose: nereikia, kaip Vilniuje, kovoti dėl stovėjimo vietos su kitais asmenimis. Provincijoje visiems pakanka vietos.

Restorane – daug salių (vienoje jų kaip tik ruošė balių, ir muzikantai repetavo: pirmą kartą girdėjau vestuvinius muzikantus repetuojant, ypač turint galvoje, kad visas tas dainas jie yra atlikę po penkis šimtus kartų ir klavišinių garsinė agresija tokiuose pasirodymuose turi tik vieną formą, čia tas pats, kas repetuoti alaus kamščio atidarinėjimą – dar nėra taip buvę, kad kam nors nepavyktų). Muzikos garsai mus pasiekė ir jaukioje terasoje su neblogais vaizdais į Šiluvos mažaaukščius mažabučius gyvenamuosius namus ir žaliąją gamtą.

Geri indai, geri įrankiai, gyvos gėlės ant stalo ir padavėjas tikrai stengėsi, kas yra žymiai daugiau, nei galima pasakyti apie daugelį labiau pasipūtusių vietų Vilniuje. Gal būkit biškutį paprastesni ir atvažiuokit į Šiluvą, nebent labai tikrai žinote, ką norite tam savo Vilniuje padaryti. Bet būkit paprastesni bet kuriuo atveju.

Virtiniai, patys geriausi virtiniai

Valgiaraštis buvo nemažas ir, nors nesu labai didelis išmoningų patiekalų pavadinimų mėgėjas, čia man suminkštėjo širdis. Kai pamačiau „Gertrūdos ruoštus virtinukus su bulvėmis, paskanintus gražuolėmis voveraitėmis“ (€5), aš turėjau jų užsisakyti. Norėjome vieną porciją pasidalinti, nepakankamai gerai paaiškinome, ko norime, ir gavome tiesiog dvi porcijas, tačiau tai buvo tik į gerą, nes virtinukai buvo puikūs. Aš nesakau, kad būtinai dėl jų važiuosiu iš Vilniaus, tačiau atsiradęs Raseiniuose ar Kelmėje, tikrai nepatingėčiau ten važiuoti ir barškinti šaukštu į stiklinę, kol gaučiau tų virtinukų.

Sterkas

Kukliausias (nors ir išmaniai pateiktas) patiekalas buvo sterkas („Teodoro sterkas su traškiais daržovių suktinukais, bulvių košės pyragėliu, paskanintu grūdėtomis garstyčiomis“), €7,80 – viskas ten kokybiška, tiesiog neįsiminė, ir tiek.

Lašiša sakė buvo okei

Lašišos file (€8) atrodė puikiai, tačiau valgytoja sakė, kad lašiša kaip lašiša, nieko tokio.

Šašlykas, kurį rekomendavo padavėjas

Padavėjo patartas, rinkausi ne mėsainį („Ant grotelių keptas Šiluvos Antano jautienos mėsainis“), bet šašlyką – sakė, tikrai bus geriau. „Motiejaus marinuotas kiaulienos šalykas“, €7,50, buvo vienas smagiausių šašlykų, kuriuos valgiau per pastaruosius keliolika mėnesių, ir tikrai dėl jo atvažiuočiau. Gal net nuo Kryžkalnio atvažiuočiau, ar nuo Šiaulių. Mano draugė sakė, kad net Šiauliai neturi tokio lygio restorano, ir aš ja tikiu. Ar girdėjote kada, kad kas nors būtų važiavęs į Šiaulius skaniai pavalgyti? Čia tas pats, kaip važiuoti į Šventąją kultūringai praleisti laiką.

Desertas ir gėlės

Desertai buvo negudrūs, bet smagūs – iš šokoladinio kepinio, kaip ir priklauso, bėgo karštas šokoladas, o kitas pyragas su putėsiais ir žele, švelnus ir gaivus.

Šokolado bombikė

Trise sumokėjome €46,70 ir dar palikome arbatpinigių.

Negalvojau, kad kada nors taip sakysiu. Negaila buvo keturių šimtų kilometrų ir ilgokos kelionės, puikiai praleidome vakarą ir pamatėme, kad nieko nėra neįmanomo: provincijos miestuke gali būti skanu, tvarkinga ir jauku. Jei būsite netoliese, tikrai verta. Jei važiuosite iš Kauno į Klaipėdą, verta išsukti iš kelio. Aš tai, matote, net iš Vilniaus tyčia atvažiavau.

Keturios žąsys iš penkių.

Šiluvos Karūna, Bukoto 10a, Šiluva. Tel. +370 618 35888. Tinklalapis. Facebook profilis.

Sekmadieniais ir pirmadieniais: nuo 11:00 iki 20:00, nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 20:30, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:00 iki 22:00

Terasa kaip terasa

Prieš kurį laiką gyriausi, radęs nuobodžiausią pasaulio restoraną. Maniau, mano kritiko karjeroje jau nebus kito tokio potyrio. Pasirodo, aš nelabai protingai galvojau (gal ir nebe pirmas kartas mano ilgame gyvenime, kai kažką sugalvoju, ir pasirodo – nelabai). Pasirodo, konkursas nesibaigė.

Leiskite viską papasakosiu iš pradžių, tik prašau, gal galėčiau išsišnirpšti nosį ir nusibraukti ašaras, kurios kaip pupos rieda per mano įdubusius žandus.

Klausiate, ko aš verkiu? Man gaila Graikijos. Ne, iš tikrųjų, man Graikijos visai negaila; man gaila pinigų ir laiko, išleistų vieniems pietums. Tai man nebūdinga: į restorano čekio apmokėjimą aš žiūriu kaip į būtiną verslo išlaidą, be kurio aš negalėčiau dirbti savo darbo (taip pat, kaip butų vagis juk nesiskundžia, kad jam reikia leisti pinigus kaltams, pjūkliukams ir kitiems šaltkalvystės įnagiams).

Tolumoje matyti ežero vanduo. Biškutį.

Tačiau dabar sėdžiu ir verkiu. Nenusinuodijau, niekas manęs nemušė, aptarnavo vidutiniškai, bet man gaila. Gaila iššvaistytos valandos, kuri niekada nebegrįš. Gaila, kad išleidau pinigus, kuriuos reikės užsidirbti iš naujo. Visko gaila, suprantate? Nes mano sieloje yra lygus, apvalus nulis.

Valgiaraščio fragmentas

Gal restoranui Margis nepasisekė. Mes į jį užvažiavome po pribloškiamo apsilankymo su visais varpeliais ir švilpukais viešbutyje IDW Esperanza <<<įdėti nuorodą į atitinkamą DELFI straipsnį, kuris bus penktadienį>>>, po kurio daugelis Lietuvos, ir ne tik Lietuvos, restoranų atrodys gana paprasti ir konvenciniai. Tačiau visgi ne. Apie daugumą restoranų randu ką parašyti, apie šitą aš labiausiai norėčiau palikti tuščią popieriaus lapą. Bet tuščio popieriaus lapo portalas nespausdins.

Interjeras – švarus ir sintetinis, kaip kiekvienas viešbutis po saule

Nuvažiavome į viešbutį ir restoraną Margis, nes kažkas rekomendavo, ir mano širdis jautė, kad tai nėra gera rekomendacija – žmogus tiesiog buvo važiavęs pro šalį ir parašė, kad toks yra. Tokių rekomendacijų nereikia klausyti lygiai taip pat, kaip negalima kalbėtis su tais žmonėmis, kurie autobusų stotyje jums prieis papasakoti apie tai, kaip pametė piniginę, ir jiems reikia dviejų eurų bilietui, kad galėtų parvažiuoti į Biržus pas seserį. Bet mes gal buvome pernelyg išmasažuoti ir išdaužyti Tailando sadistės-masažistės, gal vakar buvo per daug gero vyno, kad galėtume priimti blaivų sprendimą.

Viešbutis sako, kad restoranas yra su vaizdu į ežerą, ir tikrai, atsisėdus lauke prie klibančio stalo, tolumoje matyti ežero vanduo. Gerai, nemelavo. Palaukite, ar aš pasakiau, kad stalas klibantis? Stalas buvo klibantis. Aš nežinau, kas dar gali taip sugadinti nuotaiką, kaip klibantis stalas. Stalas neturi klibėti niekada, jokiomis aplinkybėmis, absoliučiai niekaip ir niekur negalima leisti, kad stalas kada nors klibėtų. Jeigu savininkui reikia pačiam, asmeniškai, po valandą per dieną ropoti ant betono plytelių ir rūpintis, kad nė vienas stalas neklibėtų, reiškia, jis turi taip ir padaryti, bet klibantys stalai, ant kurių pastatytos stiklinės ir bokalai laisto gėrimus, yra nusikaltimas žmogiškumui, nusikaltimas svetingumui, nusikaltimas kulinarijai.

Žuvienė yra žuvienė

Bet kodėl aš kabinėjuos prie klibančio stalo? Todėl, kad daugiau mažai ką turiu pasakyti. Jei bus vienas geras dalykas iš šito apsilankymo, tai bus pasižadėjimas, čia ir dabar, ir visiems laikams, daugiau kojos nekelti į jokį restoraną, apie kurį žinau tik tiek, kad jis turi adresą ir valgiaraštį.

Aš visą maistą apsakysiu viena pastraipa, jei man leisite.

Sriuba su ravioliais yra su ravioliais

Žuvienė (€4) – paprasta žuvienė. Daržovių sultinys su ravioliais (€3,50) – sultinys su ravioliais. Kiauliena su baravykais (€11,50) – kiauliena su grybais, iškepta normaliai. Jautienos išpjova (€14), užsakyta kepta vidutiniškai, atnešta kepta gerai (perkepta), bet čia daug kam pasitaiko. Migdolų pyragas (€3,50) – migdolų pyragas. Dviese sumokėjome €40,70 ir arbatpinigius.

Kiauliena su grybais

Tai šiaip jau ir viskas. Viskas su tuo restoranu tvarkoje, ir įtariu, kad devyniems iš dešimties klientų, ar potencialių klientų, viskas absoliučiai savo vietoje, nes jie nieko daugiau ir nesitiki, ir neieško.

Kepsnys kaip kepsnys kaip kepsnys

Aš kaltinu rekomendavusius. „Geras kainos ir kokybės santykis“, „jauki aplinka, skanus maistas“. Geras kainos ir kokybės santykis nėra priežastis eiti į restoraną. Nepriekaištingas meniu nėra priežastis eiti į restoraną, jei tame valgiaraštyje nieko išskirtinio nėra. Bent jau man. Aš noriu būti nustebintas. Aš noriu kažką prisiminti. Aš noriu, kad apie maistą galima būtų pasakyti daugiau, negu apie stiklinę vandens.

Migdolų pyragas su ledais

Aš kaltinu save, nes širdyje jaučiau, kas bus. Bet vis tiek nuėjau, nes neklausiau širdies balso. Reikėjo atsistoti ir eiti, kai, paprašius pardavėjos rekomendacijos, kokį patiekalą ji gali patarti, atsakė: „čia priklausomai kas kam patinka“. Jos atsakymas buvo teisingas, viskas pagal taisykles. Tas atsakymas turėjo būti man komanda eiti lauk.

Supratau, kad pats kaltas – tas pats, kas klausti kasininkės kine, kokį filmą ji patartų pažiūrėti. Su visa pagarba kasininkėms. Arba kaip klausti civilinės metrikacijos pareigūnės, su kuo kurti šeimą. Ji visą gyvenimą išrašinėja liudijimus, ji turėtų žinoti.

Aš kaltinu dar ir Lietuvą, kuri taip greitai pasidarė savimi patenkinta, pagaminta pagal standartinius brėžinius ir procesų schemas, kad restoranais gali vadintis ir sėkmingai gyventi – ir tegu gyvena, man negaila – vietos be jokios dvasios, be jokios idėjos, be jokios svajonės.

Dar niekada nesijaučiau taip prastai, dirbdamas savo, maisto kritiko, darbą. Atėjo laikas, turbūt, neturėti kvailų vilčių ir netikėti atsitiktinumais. Lietuva didelė, ir įdomių vietų joje pilna. „Margis“ nėra viena jų. Dvi žąsys iš penkių.

Margis, viešbutis ir restoranas, Penkininkų kaimas, Trakai. Tel. +370 528 21717. Tinklalapis. Facebook profilis.

Restoranas nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo vidurdienio iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 12:00.

Įėjimas iš prekybos centro

Manęs dažnai klausia, koks skaniausias mėsainis Vilniuje arba Lietuvoje, ir aš visada atsakau, pabrėžtinai, „man labiausiai patinka ten ir ten“, ir toliau taip pat darysiu. Nes sakyti, kur skaniausias, yra tiesus kelias į žmogaus nuvylimą. Aš žinau, ko ieškau aš. Aš žinau, ko ieško ir ką vertina Laukinės Žąsys, tačiau aš ne visada suprantu, ko ieškote jūs.

Yra ir dienos pietūs

Kelionė po restoranus paskui maisto kritiką yra pasitikėjimo žaidimas, ir taip pat kiekvieną kartą patikrina jūsų pasitikėjimą savimi. Jei jums maistas, aplinka ar bendras įspūdis pasirodo kitaip, nei man, tai nereiškia, kad jūs suprantate mažiau arba daugiau už mane. Tai nereiškia, kad man sumokėjo restoranas arba jo konkurentai. Tai reiškia tik tai, kad mūsų nuomonės išsiskyrė.

Restorano baras

Burger Geek, prekybos centre Ozas Vilniuje, man rekomendavo daug kas. Penktadienio vakarą atėjo laikas pabandyti.

Valgiaraštis sudėtas į šią, visiems pažįstamą, knygą iš vaikystės

Penktadienio vakaras prekybos centre nėra tas pats, kas penktadienio vakaras miesto centre, kai visos geriausios vietos užsakytos ir gali pasiūlyti nebent labai kaltą šypseną – žinokit, tikrai nieko negalim padaryti (taip, net ir aš kartais negaunu vietos). Burger Geek, kuris yra prie įėjimo į centrą iš Siemens arenos pusės, turi daug laisvos vietos. Prisiminiau: čia kažkada buvo nelabai sėkmingas Korėjos patiekalų restoranas. Noriu, kad šitai burgerių vietai pasisektų labiau.

Seni vinilai ant sienų. Rask Andrių Mamontovą

Pirmas įspūdis – neregėtai malonus. Įlindus į tamsesnį salės kampą, kur šviečia pseudo-senovinės kaitrinės lemputės (tokios labai madingos) ir sienos nukabinėtos senų plokštelių vokais – galite pamatyti, kaip jaunystėje atrodė Andrius Mamontovas ir grupės Hiperbolė nariai, o taip pat, kaip atrodė rusiški Elton John ir The Rolling Stones albumų variantai, o atrodė jie baisiau už karą, turiu galvoje, rusiški variantai, ne Mamontovas ir ne Hiperbolė – užplūsta nuostabus jaukumo jausmas.

Madingos senovinės lemputės

Sienų išpaišymas dideliais beprotiškais burgeriais, medis, lemputės, keistos kėdės ir odiniai apmušalai, bet banalios mokyklinės lentos ir senos knygos lentynose, valgiaraštis, įklijuotas į seną mokyklinį muzikos vadovėlį – visa tai ne kažin kokia išmonė, ne kažin kokia naujovė, bet veikia puikiai.

Atsiverčiau valgiaraštį ir radau negrų lopšinę. Hm.

Aptarnavimui jokių priekaištų – padavėja žino, kas yra meniu, gali patarti, ką labiausiai mėgsta klientai, nepamiršta ir neapleidžia lankytojų. Sakau, jei dar ir maistas bus toks, tai liksiu radęs puikią vietą. Aš jau nusiteikęs girti. Aš jau pusiaukelėje į susižavėjimą.

Alaus pasirinkimas

Er, kaip čia pasakius. Net ir geriausia padavėja, deja, neša tik tai, ką pateikia virtuvė. Vidutiniškai neblogos saldžiosios bulvės (€2) ir neblogi svogūnų žiedai (€1,50) atnešami mažiausiai 20 minučių anksčiau, nei burgeriai, ir mums lieka nuspręsti – ar pirma valgyti priedus, kurie turi būti pateikiami prie pagrindinio patiekalo, ar rizikuoti ir leisti jiems ataušti. Su burgeriais ateina tik naminės bulvytės (€1,50), o užkandžiui užsakyti vištienos sparneliai (€4,80) – pabaigoje, ir mes paprašome juos nunešti virtuvėje palaikyti šiltai, kol baigsime burgergius. Sparnelius valgiaraštis žadėjo aštrius. Mums jie tokie panašūs į smarnelius su barbekiu padažu (iš mūsų dviejų žmonių kompanijos vienas nemėgsta barbekiu padažo labiau, nei Andrius Mamontovas nemėgsta popso), kad klausiame padavėjos, ar tikrai čia toks aštrus padažas. Sako, tai, čia mūsų toks. Na, gerai. Gal tiesiog aštrumo įspūdis gali labai skirtis.

Pažadas ant sienos, sakykim taip, įvykdytas ne iki galo

Lenta ant sienos skelbia pažadą – Burger Geek Promise – kad burgeriai bus su pačių kepta brioche bandele (ir dar žada naminius padažus ir 100 procentų meilės, dėl ko negaliu ginčytis). Aš turiu to pažado (ne padažo) nuotrauką. Aš moku skaityti.

Tai ne naminė briošinė bandelė

Ir mėlynojo sūrio burgeris (€5,40), ir Jack Daniels burgeris (€5,70) yra tikrai ne su brioche bandele, o su normalia sezamų sėklomis apibarstyta bandele iš prekybos centro. Ir dar kepta ne šiandien. Dar nesudžiūvusi, bet jau ir nebe svajonė. Žinote, kokia yra pažado esmė? Pažadų reikia laikytis.

Vidutiniškai kepta nėra tai

Visus mėsainius, sako, kepa vidutiniškai. Tai ne vidutiniškai iškepta mėsa. Tai gerai iškepta mėsa. Smulkmena, bet per dažnai pasitaiko Lietuvoje. Tiek to, bet taškų neprideda.

Aštrūs sparneliai nepasirodė aštrūs. Mėlynojo sūrio padažas buvo geras

Padažai – skanūs. Daržovių nepagailėta. Tačiau burgeriai visai neišskirtiniai. Jaučiu, kad man dėl to šiek tiek liūdna. Kaip kartais būna, į interjerą ir vaizdą įdėta daugiau darbo, negu į virtuvę. Ką darysi.

Bulvinio alaus egzotika

Dviese sumokėjome €29,40 ir arbatpinigius.

Tokia sąskaita

Tai nėra blogas restoranas. Tai restoranas, kuriam teko daug geranoriško rūpesčio iš jo kūrėjų ir kuris pasiekė jaukumą, kurio daugelis kitų sostinės restoranų gali tik pavydėti. Tačiau kažkur, kažkaip tas traukinys sustojo, neatvykęs į galinę stotelę. Gal kada nors jį pataisys ir jis galės stebinti ne tik interjeru. O kol kas trys žąsys iš penkių.

Svogūnų žiedai

Burger Geek, PC Ozas (1 aukštas), Ozo g. 18, Vilnius. Tel. +370 626 26586. Tinklalapis. Facebook puslapis.

Kasdien nuo 10:00 iki 22:00.