Pilies gatvėje, kur forever buvo blyninė

Manęs dažnai klausia: kodėl aš taip pasiruošęs save žaloti, kad einu net į tokius restoranus, kurie sukuria linksmas istorijas, bet ne gerus kulinarinius prisiminimus. Neseniai rašiau apie Lakštingalą Vingio parke, o štai aplankiau La Crêpe, įsikūrusią kažkada sovietiniais laikais buvusios „Gorkio Blyninės“ vietoje, kurią taip žmonės vadino pagal tuometinį Pilies gatvės pavadinimą. Toje blyninėje anuomet visuomet smirdėdavo sudegusiu aliejumi, ir tą kvapą galėjo išnaikinti nebent laikas arba vidutinio stiprumo branduolinis sprogimas.

Kaip atrodo La Crêpe šiandien?

Puošniame meniu yra visko. Virtuvėje yra kai ko.

Pradėsime nuo to, kad už tinklinės blyninės reputaciją Lietuvoje žemiau gali būti turbūt tik tinklinės picerijos reputacija, o taip pat greitųjų kreditų bendrovės ir pigių skyrybų konsultantai (nežinia dar, kurie baisiau). Bet aš išbandysiu. Dažnai žmonės atsiliepia apie kai kuriuos restoranus blogai be reikalo, tiesiog pykčio vedini: pavyzdžiui, tie, kas nemėgsta mėsainių, apskritai per šį nekaltą ir sveiką patiekalą, ir per savo panieką jam transliuoja susikaupusį apmaudą dėl nykaus asmeninio gyvenimo ir sudužusių vilčių. Laimingi žmonės mėsainius mėgsta. Bet čia dabar rašau apie blynus.

Šio tinklinio restorano meniu didelis. Labai didelis. Šiaipjau tai paprastai reiškia, kad kažkur virtuvėje yra didelis šaldiklis ir kelios mikrobangų krosnys, nes šviežiai tiek patiekalų paruošti vidutinio dydžio restorane nėra įmanoma.

Atėjus padavėjai, pasirodo, kad valgiaraštis yra labiau pasakojimas apie tai, kas galėtų būti šiame restorane, jei gyvenimas būtų kitaip pasisukęs (pavyzdžiui, jei aš būčiau nuo vaikystės mokęsis šokti, šiandien galėčiau dalyvauti TV projektuose, o ne būti maisto kritiku).

Meniu yra picos (aš norėjau paragauti, kaip picos blyninėje – juk pica yra viso labo didelis blynas), tačiau užsisakyti nepavyko. Picų šiandien nėra – jokių. „Nesklandumai čia tokie“, sako padavėja.

Pasirodo, nėra ir dalies lietinių – tų amerikietiškųjų, mažų sudedamų bokšteliais. Belieka spėlioti, ar juos naudoja šaldytus, ar mažo dydžio keptuvei nukrito rankena ir jos negalima naudoti. Tačiau šių blynų irgi nėra. Nesklandumai.

Lietinis su špinatais. Špinatų buvo mažiau, nei žadėjo reklama

Užsisakome lietinių su špinatais (8,99 Lt). Kai jie pagaliau atnešami (blyninėje laukti 30 min. nėra gerai – turbūt virtuvėje šiandien ne vienas nesklandumas, o ištisa jų puokštė), pasirodo, kad lietiniai yra kompetentingai pagaminti, nors ir paskui buvo sunkumas skrandyje, bet špinatų ne tiek, kiek galėtum pagalvoti iš nuotraukos.

Niekuomet negalima tikėti maisto nuotraukomis restoranuose. Niekuomet. Tos nuotraukos – tai lyg besituokiančiųjų pažadai vienas kitam prieš vestuves. Skamba gražiai. Na, jūs supratote.

Lietiniai su grūdine tešla. Su vištiena. Visai nieko.

Lietiniai iš tešlos su grūdais, su vištiena (13,99 Lt) jaunajai valgytojai patiko, tačiau jai beveik viskas patinka, išskyrus šprotus ir virtą kiaulieną.

Su vienišu čiobreliu ant viršaus

Bulvinis blynas (9,99 Lt) nebuvo blogas, ir toks maloniai plonesnis, nei diktuotų lietuviškoji kaimo tradicija, bet gana riebus, ir kažkodėl su negyvėliu vienišu čiobreliu ant viršaus. Čiobrelis atrodė liūdnai: turbūt taip pat atrodo buvusi teisėja, besislapstanti Čikagoje – atplėšta nuo gimtosios žemės ir be jokių vilčių grįžti į ten, iš kur yra kilusi. Kai tas čiobrelis dygo iš žemės ir svajojo apie savo ateitį, jis tikrai negalvojo, kad atsidurs tinklinėje blyninėje, kur aplink sėdi beveik vien užsieniečiai (kai kurie iš jų jau galimai buvo prisipirkę Lietuvos žemės, po to kai valdžia sužlugdė referendumą).

Salotos su krevetėmis ir mangais negalėjo pasigirti nei vienais, nei kitais

Galiausiai, salotos su krevetėmis ir mangais buvo apgailėtinos (24,99 Lt). Perdžiūvusios krevetės buvo tokios tekstūros, kad skanaudamas užsisvajojau apie kokią sultingą krabų skonio lazdelę iš pakelio; o mango skiltelės buvo tikrai labiausiai beskonės, suvargusios, suzmekusios ir nuvytusios, kokias tik galima įsivaizduoti.

Čia toks nealkoholinis mojito. Kam reikalingas nealkoholinis mojito?

Trise sumokėjome 80,71 Lt ir arbatpinigius.

Kad ir kaip mes didžiuotumėmės geriausiais sostinės restoranais ir savo lietuviška kulinarine tradicija, turime suprasti, kad tokie restoranai, kaip La Crêpe, įsikūrę Pilies gatvėje, yra tikrieji mūsų Lietuvos ambasadoriai. Nusmuktkelniai, lėti, vidutiniškos virtuvės ir su „nesklandumais“ – tai ir yra toji Lietuva, kurią mato tūkstančiai turistų, praeinančių per tų neįspūdingų verslu konvejerį.

Mes taip pat klaidingai manome, kad Lietuvą užsienyje atstovauja mūsų sportininkai ir menininkai. Deja, ne. Didieji ambasadoriai yra tie, kurie yra kiekvieno kaimynai Airijoje ir Norvegijoje. Negudrūs salotų skynėjai, mūrininkai ir žuvų darinėtojai, su savo manieromis, muzika ir penktadienio vakaro linksmybėmis yra mūsų tikrieji atstovai, kurie formuoja Lietuvos veidą, kaip jį formuoja ir šis atbulom rankom ir be meilės sustyguotas restoranas be pusės patiekalų virtuvėje, kur gražiausias dalykas yra valgiaraštis – gaila, jo atsikąsti neišeina.

Dvi žąsys iš penkių.

La Crêpe, Pilies g. 8, Vilnius. Tel: +37061120576. Tinklalapis. Facebook profilis.

Pirmadieniais nuo 09:00 iki vidurnakčio, nuo antradienio iki ketvirtadienio – nuo 09:00 iki 01:00, penktadieniais nuo 09:00 iki 03:00, šeštadienais – nuo 10:00 iki 03:00, sekmadieniais – nuo 10:00 iki vidurnakčio.

Stiklių gatvėje, kaip žaisliukas. Daug turistų.

Kartais būna taip, kad patirtis ir nuojauta ima ir apgauna. Restorano Lokys praeitis nieko gero nežadėjo. Įkurtas 1972 metais, restoranas buvo sovietinio „visuomeninio maitinimo“ ir Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto kūdikis ir laimingos Sovietų Lietuvos parodinė versija. Juo žavėjosi svečiai iš Maskvos ir rodė kaip pavyzdį apie tai, kaip Lietuva panaši į Vakarus.

Žvėrienos restoranas toje šalyje, kur kulinarijos viršūnė buvo pikantiškos salotos ir Kijevo kotletas, buvo daugiau nei egzotika. Tai buvo tikrovėje įkūnyta svajonė apie gerą gyvenimą laisvajame pasaulyje.

Iškaba primena senus laikus, kai tai buvo Pabaltijo egzotikos viršūnė

Tokie restoranai, kaip Lokys anais laikais buvo iš esmės spalvotas žurnalas, skirtas už spygliuotos vielos sėdintiems kaliniams, kad truputėlį pasidžiaugtų. Savo funkciją jie tada atliko, tačiau perkelti į laisvos Lietuvos aplinką senieji žaisliukai džiugina dažniausiai tiek pat, kiek ir nešviečiantys Operos ir baleto teatro šviestuvai. Ar gali eksponatas iš praeities veikti ir konkuruoti rinkoje dabar? Atėjome netikėdami, kad tokia transformacija galima: pavyzdžiui, kitas panašus objektas, restoranas Medinininkai, irgi buvęs sovietinių turistų tako pažiba, dabar yra tik neįspūdinga maitinimo įstaiga gražiuose mūruose, su nuobodžiu meniu, be misijos ir be svajonės.

Restorane Lokys sėdi vien užsieniečiai. Bent jau dabar, vasarą. Gal mums tik taip pasirodė? Paklausiu padavėjos. Sako, taip ir yra. Pagalvoju, gal lietuviai irgi mano, kad čia nėra ko eiti.

Visi lankytojai – užsieniečiai. Lietuviai bijo užeiti.

Meniu – nemažas, tačiau laukinės mėsos čia nedaug: tai natūralu, juk neįmanoma prišaudyti giriose visko, kas juda, ir užkimšti šaldytuvus, kad būtų ir lūšies mėsos sriuba, ir erelio kepsnys (šie patiekalai išgalvoti, nebandykite užsisakinėti). Užtat vynų korta – plati ir protinga. Nustembame, pamatę meniu, kad prie patiekalų pateikti vyno pasiūlymai. Ne sovietinis palikimas. Galėtų dažniau taip būti daroma ir kitur: išmokyti padavėjus vyno derinimo nėra paprasta, čia toks tarpinis variantas.

Čia alus, bet geras vyno sąrašas ir išmanios rekomendacijos sąlygoja, kad daugumas geria vyną. Gerai: didesnis pelnas.

Pasižvalgius į valgančius, atrodo, tai veikia: daugiau nei pusė lankytojų geria vyną, o ne alų, kuris Vilniuje dažnai užsisakomas ne todėl, kad labai mėgstamas, o todėl, kad vynai yra siūlomi bet kokie, bet kaip ir be jokio supratimo. Tai alus būna paprastesnis pasirinkimas.

Absoliučiai vienintelis nevykęs dalykas buvo užtepėlė

Šiek tiek per paprastai atrodo gana paprasta duona ir tikrai nei šioks, nei toks užtepas: per rūgštus, per nykus, ir atrodo lyg iš pareigos padėtas.

Čia salotos su šilta stirniena

Užkandai užsisakome salotas su šiltais stirnienos gabalėliais, vytintais vynuoginiais pomidorais, baltuoju ridiku ir uogomis (25 Lt). Nepatikliai ragauju, bet viskas labai gerai. Stirniena švelni, salotos balansuotos protingai, ir, ačiū Dievui, niekas nesugalvojo recepto patobulinti prakeiktais šviežiais vyšniniais pomidoriukais (yra vytintų, bet čia kitas reikalas). Mažų pomidoriukų puselės dažniausiai sako klientui: „norėjome papuošti, nežinojome kaip“.

Šernienos kepsniukas – laukinė kiaulė žuvo ne veltui

Pagrindiniai patiekalai. Aš sakyčiau, šernienos kepsnys (55 Lt), tačiau meniu sako kitaip: „Kunigaikščio Gedimino pamėgtas šernienos kepsnys su bruknėmis ir saldžia kriauše“. Tebūnie kunigaikščio, tebūnie pamėgtas. Sudėtingi patiekalų pavadinimai atrodo kiek komiškai ir teatriškai, išversti į anglų kalbą, bet kai taip skaniai iškepta žvėriena ir kriaušės bei bruknių saldi gaiva taip gerai dera, aš jiems galiu atleisti tą valgiaraščio išmonę. Linguoju galva – štai dar vienas patiekalas, brandus ir profesionalus, ir nė lašo sovietinės virtuvės palikimo.

Prapjauta stirniena pasirodė tiksliai iškepta – vidutiniškai, kaip ir prašome

Stirnienos kepsneliai su baravykais ir obuoliais, ir su bulvių skiltelėmis (65 Lt), stebina toliau. Kas čia darosi, bene čia nepastebėtas Senamiestyje lindi ir užsienio keliautojus sau linksmina visai geras restoranas? Mūsų klausė, kaip iškepti stirnieną, pasakėme – vidutiniškai, ir tiksliai taip ir iškepė. Nė vienos klaidos visame patiekale.

Sienoje – šventieji, išganytojai ir gyviai

Ir aptarnavimas nenuvilia – gėrimus papildo tada, ir tiksliai tada, kai reikia, ir padavėjų pakankamai, kad galėtų suspėti prie visų lankytojų. Šalia patenkintas burbuliuoja stalas su vienuolika australų pensininkų: jie dabar manys, kad visur Lietuvoje tokia tvarka restoranuose. Tegu taip ir galvoja, grįžta į kengūrų žemę ir visiems papasakoja, kokie toje Lietuvoje įspūdingi žmonės ir valgiai jaukiuose vidiniuose Senamiesčio kiemuose.

Čia toks gražus mėsyčių rinkinys, ir visai viskas gerai, nė vienos mėsos iš Norfos biudžetinės linijos

Dar pabaigai užsisakome mėsų rinkinį (22 Lt) – lėkštutė nelabai didelė (kitos porcijos kaip tik pasirodė dosnios), tačiau visos mėsos puikios kokybės, ne iš pigiausio prekybos centro. Ir vėl jokio broko.

Dviese už vakarienę, su arbatpinigiais, sumokėjome 260 Lt.

Įvertinti nebuvo sunku: pirmiausia, tai vienas nedaugelio restoranų (kitas būtų Stiklių aludė), kur Vilniuje galima drąsiai nusivesti svečius iš užsienio, kurie nori „ko nors lietuviško“ kontroliuojamoje ir kompetentingoje aplinkoje, ir kur būtų tinkamai dozuotas Senamiesčio jaukumas, šiek tiek neįprastas maistas (čia išskirtinumas yra žvėriena), vietos spalva ir saugus vakarietiškas aptarnavimas. Antra, pagal mano kriterijus, penkias žąsis iš penkių gauna ne tie restoranai, kurie nedaro didelių klaidų, o tie, kurie yra kažkuo įsimintini, ir kurių nelikus, miestui daug ko stigtų. Lokys pasirodė būtent toks, ir todėl – penkios žąsys iš penkių.

Lokys, Stiklių g. 8, Vilnius. Tel. +370 5 262 9046. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, nuo vidurdienio iki vidurnakčio.

Čia šiais laikais toks Užkalnio burgeris yra restorane

ŠIS RESTORANAS DABAR GAUNA NAUJĄ ĮVERTINIMĄ.

Ne, ne dėl to, kad pradėjo gaminti ir visą 2014 rugpjūtį gamins Užkalnio burgerį (23 Lt) – du paplotėliai jautienos, mėlynasis cibulis, BBQ sauce, no tomato no cheese. Mano asmeninis receptas.

Buvau ten kelis kartus pastaruoju metu, ir klaidos iš praeities yra ištaisytos. Na, man atrodo, tikrai visos klaidos ištaisytos. Greitis, dėmesys, įrankiai, šiltos bandelės.

Ir jų briošinės bandelės yra the best thing, tikrai.

Dar pakaštavojome vištienos burgerį (21 Lt) ir tas buvo super irgi. Limonadas (5 Lt) dabar jau nebe toks saldus, viskas vietoj.

Štai tikrai yra 100.00 Lt billas, exactly, no kidding. Wow.

O dar kadangi ten išėjo taip, kad pirmą kartą (ir turbūt paskutinį, nes litą tuoj panaikins) išėjo trijų žmonių čekis EXACTLY 100.00 Lt (plius labai patogiai Darius ir Girėnas arbatpinigių), tai manau irgi verta paminėti.

Priedo ten dar ir savaitgalio pusryčiai dabar yra, ir pusrytinis burgeris (yay!), ir dar jie pradėjo daryti absoliučiai fainus pastrami sandwiches (daugiau apie tai gal artimiausiu metu, čia atskira tema), tai žiūrėkit kaip išeina. Aš pavarčiau ir taip, ir kitaip, ir man pačiam nefaina, kad tas restoranas neturi penkių žąsų like it should, pagal tą kriterijų, kad restoranas yra Vilniui toks dalykas, kurio labai stigtų, jei jo neliktų. Pagal tą kriterijų aš duodu kai kuriems restoranams penkias žąsis.

Žinoma, čia bus prietrankų, kurie pradės rašyti, kad štai Užkalnis susidraugavo su restoranu, ten jiems net burgerį sukūrė, ir štai geras įvertinimas, ir jums prašom korupcija. Tai aš visiems jums linkiu užsivartyt grabais, here and now. Visus smartass komentarus šia tema aš ištrinsiu, o jų autorius išbaninsiu. O kas man? Aš žinau, kad rašau kaip man atrodo ir niekas manęs nenuperka.

Ai ir dar. Druskos Namai, attention-seeking freaks, aš jums turiu pranešimą. Man pa barabanu, kiek jūs bruksitės įvairiausiais būdais ir inkšite. Aš pas jus nebūsiu niekada, ir rašymų apie jus nebus. Jūsų savininkas rovėsi, rovėsi, ir užsirovė. Jūs esat ten pat, kur ir Kristupas Baublys su savo lipdukais (tas nors publicity pasidarė), ir kur Piccolo Canopi su savo rašteliais ant langų ir kur yra tas whatever itališkas kažkoks Oze restoranas ar tai picerija, kur jūsų žmonės floodina paštą ir galvoja, kad išsiverks recenziją – jūs visi esate už borto, ir jeigu jums nuo to neskauda, tai ir labai gerai. Tai čia naudojantis proga toks informacinis pranešimas. Bye tuo tarpu.

Drama Burger, penkios žąsys iš penkių.

Istorinė apžvalga apie juos iš anksčiau yra žemiau.

— — —

Aš turiu sudėtingą santykį su mėsainiais, arba burgeriais (pastarasis žodis nėra blogas, tik be reikalo kartais keičiamas į neva lietuviškesnį, bet pats patiekalas nėra lietuviškas, tai nieko baisaus, jei jis bus pavadintas užsienietiškai). Jie kažkuo panašūs į mane, aš panašus į juos: supranti, kad negerai, supranti, kad nesveika, supranti, kad nereikėtų, bet dažnas nevalioja atsispirti. Turiu omenyje mano rašymus.

Burgerius pamilau jau seniai, pirmą kartą dar labai jaunas būdamas nuvykęs į Helsinkį. Su bičiuliu naktį ėjome per barus, ir aš vis nusipirkdavau užkąsti. „Kiek tu gali jų valgyti?“, nusipirkus ketvirtąjį, klausė mano draugas, vardu Vytautas (jis tada vadinosi „Vycka Bomberis“, bet tai jau tolima praeitis). Tai man buvo dievų maistas, tikrieji Vakarai, kur troškau gyventi ir siurbti į save visas jų vertybes ir puošmenas.

Paskui valgiau mėsainius visame pasaulyje, gal net kiek pernelyg entuziastingai, rašiau apie juos savo knygose, dainavau pagyras kepamai ant grotelių mėsai ir varvantiems taukams, kai, užtiškę ant žarijų, jie išsisklaido kvapniu dūmu. Dar vėliau, užsiėmus sportu ir susirūpinus svoriu, už kiekvieną jų teko atidirbti. Elgesys turi pasekmes, tebūnie mums tai visiems pamoka.

Nors mėsainių šiais laikais beveik nebevalgau, daugelio skaitytojų sąmonėje tebesu su jais siejamas, ypač kai kas nors geidžia mane pažeminti ir išjuokti. Ne veltui: burgeris yra amerikietiško maisto simbolis, jo šventasis patiekalas, ir nekenčiantys Amerikos privalomai laiko jį šėtono maistu, o jo valgytojus – tais, kas su velniu ne tik eina obuoliauti, bet ir sėdasi su juo vakarienės. Tebūnie.

Atvira virtuvė ir labai modernus interjeras

Drama Burger, išmaniai (tačiau nepaaiškinamai) pavadintas naujas ir greitai tapęs madingu restoranas vidurinėje, pačioje nykiausioje Gedimino prospekto dalyje prie Lukiškių aikštės, vaišina burgeriais. Mėsainiai yra beveik ir viskas, ką jie siūlo. Interjeras – beveik skausmingai modernus, vien juoda ir balta, ant baltų sienų – juodi piešiniai kažkokių pasakų siužetais maloniai priminė Nykštuko kavinę (ten, kur dabar restoranas Lauro Lapas). Paprasti, bet nepigūs, baldai, atvira virtuvė, lakoniški meniu  – sakyčiau, pažįstamas vakarietiškos įstaigos, parduodančios „prabangius mėsainius“ („gourmet burger“, arba „designer burger“), variantas. JAV ir Vakarų Europoje tokie restoranai, pakylėję burgerį nuo greito maisto iki patiekalo (ir kilstelėję jo kainą nuo kelių monetų kišenėje iki keliolikos dolerių), pasidarė populiarūs prieš maždaug dešimtmetį, o Lietuvoje tai vis dar naujovė.

Rankšluostis vietoje servetėlių, jei jį gausite.

Egzotiškai atrodo popierinio rankšluosčio rulonas vietoje servetėlių – jei jį gausite. Mums atnešė, kai priminėme. Kiti išvis negavo ir turėjo ieškoti servetėlių, užsilikusių kišenėse ir krepšiuose iš kelionių į kitus restoranus ir kavines (disciplinuotas valgytojas visada turi kišenėse servetėlių, kaip tik tokiems atvejams).

Užkandžių neužsisakome (na, skrandžiai juk ne guminiai), bet pavadinimai nenuobodūs: „gruzdinti brokoliai su čederio padažu“, „žaliųjų žirnelių spurgos ir jogurtas su kuminais“, „keptos jautienos kaulų smegenys su svogūnų ir česnakų padažu bei juoda duona“ (visi po 12 Lt) – reikės pabandyti kada kitą kartą.

Klasikinis mėsainis, kuriuo vaišinosi kolega.

Pagrindiniame meniu – septynių rūšių burgeriai, tai mes tuojau prie jų ir puolame. Kolega vaišinasi klasikiniu jautienos burgeriu (22 Lt) – ten dar šoninė, pomidorai, salotos, karamelizuoti svogūnai (su vanile!), agurkėliai ir harissa majonezas (čia toks gardintas aitriųjų pipirų mišiniu). Už bulves ir padažą prie jų reikia mokėti atskirai.

Na, ir kaip? Kolega patenkintas, sako, sudėtinės dalys puikiai jaučiasi kiekviena atskirai, nesusimaišo į košę – žiūrint į jį, atrodo, kad su užduotimi tvarkosi puikiai. Jis prašė vidutiniškai kepto mėsainio paplotėlio, tokį jam ir atnešė.

Manęs neklausė, kokio mėsainio norėsiu (gal moka skaityti mintis?), tačiau vis tiek gavau tokį variantą, kuris man labiausiai prie širdies – raudoną viduje, vos apkepusį. Gal pamiršo paklausti? Sako, kažkur meniu apie tai informuoja. Galbūt. Burgerio užsakymas – ne paskolos sutartis, neskaitysiu viso teksto išsamiai.

Ponų mėsainis, pats brangiausias. Tokį ir rinkomės!

Eksperimento tvarka (o ne todėl, kad būčiau koks išponėjęs), aš pasirinkau gurmaniškąjį burgerį, kur širdį jautresniam lankytojui sustabdys ne riebalai ir ne cholesterolis, bet nejuokinga kaina: 34 Lt. Užsisakęs dar saldžiųjų bulvyčių, batatų (7 Lt) ir chipotle (rūkytos aitriosios halapos paprikos, dar vadinamos jalapeño, skonio) majonezo prie jų (3 Lt), gavau turbūt brangiausią Vilniaus miesto mėsainio rinkinuką. Ne, būtų dar brangesnis, jei vietoje to majonezo imčiau kečupą su trumais (6 Lt).

Mano burgeryje kapota jautiena ir antiena (jei ne meniu, tikrai pats nebūčiau supratęs), svogūnai, agurkėliai, čederis su trumais (Dieve mano, dar reikėtų aukso dulkių, ir aš būčiau visai laimingas!) ir majonezas. Na, ir ką? Man skanu.

Mėsainis mano atveju laiko formą (ne visi valgytojai pritaria – bet galbūt čia kaip kam pavyksta), nors jokių peilių ir šakučių neduoda, ir čia pasirinkimo nėra, tenka valgyti rankomis ir nevaidinti pasipūtusio katino. Tai patinka toli gražu ne kiekvienam (ypač tiems, kas negavo servetėlių): švariai ir tvarkingai valgyti labai sunku. Nesivilkite geriausio kostiumo.

Mus nudžiugino savos gamybos brioche bandelė: tai palyginti nauja mada, kai mėsainis suvožiamas ne klasikine bandele su sezamų sėklomis, bet salstelėjusia, puria prancūziška bandele. Vykęs pasirinkimas – žinoma, tik tuo atveju, kai bandelė nebūna visiškai šalta, kaip teko patirti kitiems valgytojams.

Čia taip atrodo saldžiosios bulvės, kurios yra garnyras.

Šalta bandelė yra rimta klaida, kaip ir sunkiai paaiškinamas šefo vojažas per restorano salę su žalia mėsa, sudėta į skaidrius polietileno maišus visų lankytojų apžiūrai. Aš suprantu, kad tą mėsą kažkaip reikia nugabenti į virtuvę, bet gyvo jaučio juk nevesit tarp staliukų. Ypač jei nešiojate brangiausius miesto mėsainius.

Namų gamybos limonadas.

Savos gamybos limonadas (7 Lt, imbierinio kmynų nebuvo, todėl užsisakiau citrinų) man pasirodė kiek per saldus. Ne, tiesiog smarkiai per saldus: geriau būčiau užsisakęs to alaus, kurį gėrė kolega. Kitą kartą žinosiu.

Dviese už pietus sumokėjome 81 Lt ir arbatpinigius. Man patiko restorano aiškiai suvokiama misija. Gerai tai, kad drįsta burgerius pagaliau pakylėti iki atskiros maisto kategorijos ten, kur tiek žmonių šį kilnų maistą vis dar niekina kaip prasto skonio sinonimą. Tačiau daug ką reikėtų taisyti.

Trys žąsys iš penkių.

Drama Burger, Gedimino pr. 31, Vilnius. Tel. (8-618) 42288. Facebook profilis.

Kasdien nuo 11:00 iki 23:00.

Restorane yra atviras grilis, ir čia mes matome jo meistrą

Pasaulio pabaiga: nuvažiavau nesurištas, laisvanoriškai, į dar vieną kaimo turizmo sodybą prie Trakų. Maistą tokiose vietose paprastai reikia vertinti ne žąsimis, kaip esu pratęs, bet viena bedante drožinėta ragana iš penkių, nes ką galima pasakyti apie lietuviškas mišraines su majonezo pakaitalu ir atšildytus „Ledynmečio“ vištienos karbonadus?

Ten, tolumoje, tarp medžių slepiasi KARŠTO VANDENS KUBILAS.

Na, gerai, TonyResort prie Trakų lyg ir ne visai kaimo turizmas, viskas atrodo žymiai šiuolaikiškiau, tačiau prie vandens pastebėjau kubilą, skirtą pasimirkymui su kitais prakaituotais kūnais mėgstamiausioje šių laikų tautiečių pramogoje, kai, burbuliuojant aplink paslėpsnius neskaidrioms pamuilėms su šampūno likučiais, geriamas alutis ir užsikandama kepta duona su česnaku, laužant paskutinius dantis. Mmm, kaimo džiaugsmai gamtos prieglobstyje. Laimei, apsilankymo metu tas kubilas buvo uždarytas.

Terasos žolės, tokia vasara.

Tačiau čia ne apie tai. Atvykome išbandyti restorano su vasaros terasa. Dažniausiai puota Lietuvos kaime yra tiek gera, kiek iš jos būna išvarytas lietuviškas kaimas. Tai yra, ko mažiau liaudies tradicijos, tuo geriau. Slapčia šito laukiame būtent iš šio kurorto, kuris savęs kaimiečiais nevadina, greičiau nori būti miestiečiais sutvarkytoje gamtoje.

Čia, kaip galite suprasti, yra ne kas kita, o žuvienė.

Atvykome pietums. Daržovių sriuba (12 Lt) buvo tiršta ir kvapni, dar labiau džiugino žuvienė su vėžių uodegėlėmis (16 Lt). Daug, daug žuvies skonio. Kad nebūtų tiek daug vairuojančių, būtų labai gerai tikęs šaltos degtinės stiklelis, tačiau dabar dienos vidurys, ir mes – civilizuoti žmonės.

Šurmuliuoja valgytojų pasiutpolkė restorano terasoje

Tie, kas nevalgė sriubos, gėrė balto Kim Crawford Sauvignon Blanc 2012 vyno (112 Lt), kuris buvo geresnis, kai anais metais buvo jaunas – dabar vaisiškumas beveik visas iškeliavęs. Sauvignon Blanc vynuogė retai pagerėja nuo brandos. Šiemet gerkite šį vyną tik iš 2013 metų, kad ir kiek būtų senesnis variantas nukainotas.

Cezario salotos – viskas būtų gerai, jei ne tie pomidorai

Cezario salotos (23 Lt) buvo visiškai kompetentingai paruoštos ir iš puikių sudėtinių dalių, tačiau ar nenusibos jums, jei ir vėl pasakysiu: vyšninių pomidorų Cezario salotose negali būti, neturi būti, ir aš jus vieną kartą išmokysiu, ir nebus jų ten. Kaip esu sakęs, aš jau išmokiau Lietuvą nebekarpyti servetėlių trikampiukais. Sutvarkysiu ir šias salotas.

Čia salotos su antiena

Rūkytos antienos salotos (29 Lt) buvo giriamos jų valgytojo: antiena tiksliai tokia, kokios tikėjosi, ir granatų sėklytės, tegu ir ne tokios saldžios, kaip kur nors Azerbaidžane arba Irane, gaivino ir turtino skonį.

Vištienos vėrinukai buvo mažųjų bamblaičių pasirinkimas

Vaikai valgė vištienos vėrinukus (34 Lt) – negalėjo sustoti, sakė, taip sultinga, o taip pat padalintą į dvi porcijas jautienos išpjovos didkepsnį (69 Lt), kas yra puiki mintis ir pamoka mums visiems: atėję su alkanais bambliais arba bamblaitėmis į bet kokį restoraną, nežiūrėkite į „vaikišką meniu“, kuris būna tragiškas. Imkite suaugusiųjų patiekalą ir dalinkite perpus.

Antano Guogos pamėgta nugarinė su kaulu.

Jautienos nugarinės kepsnys su kaulu (49 Lt), pavadintas pagal šeimininką („Tony G kepsnys“, na, ne iškeptas Antanas Guoga, kaip norėtų daugelis pavyduolių, bet vis tiek gerai) buvo nuostabus: tokį mėsos gabalą gerai iškepti nėra lengva – ir iškepti tiksliai tiek, kiek reikia, ir atpjauti ne per riebiai nėra kiekvienam prieinamas įgūdis. Man regis, mėsa buvo taip pat tinkamai marinuota ir (arba) brandinta. Bet kuriuo atveju, padaryta labai gerai.

Čia toks baklažanas su lęšiais

Vegetariškas patiekalas buvo lęšiais įdarytas baklažanas su pomidorais ir sūriu (29 Lt) nebuvo pats geriausias iš ragautų patiekalų (kartais taip pasitaiko), tačiau kulinarinis brokas tai irgi nebuvo.

Anupriškių upėtakio porcijos už 110 Lt būtų užtekę keturiems

Padavėjas, vardu Erikas (išmanus, greitas ir pažįstamas iš kito sostinės restorano) primygtinai siūlė Anupriškių upėtakio, sakė, nepadoriai skanus. Labai didelė porcija (virš pusantro kilogramo), su daržovėmis, kainavo 128,40 Lt – tačiau to upėtakio užteko keturiems žmonėms. Taip, tikrai nepadoriai skanus, tobulai iškeptas, jis buvo pietų pažiba.

Nuvylė kavos kokybė – juoda kava buvo prasta, espresas buvo žemiau kritikos. Pastebėjau: ne pirmą kartą restoranuose puodeliai, pažymėti logotipu „Šviežia kava“ yra labai vidutiniškos arba tiesiog vandeningos kavos pažadas. Keista. Šio pavadinimo kavinės verda puikią kavą (dažniausiai), o restoranuose kažkas išeina labai pro šalį.

Sąskaita, priskaičiavus arbatpinigius, sudarė 720 Lt – prasminga ir gal net gana kukli kaina už dešimt valgytojų. Vis ne Vilnius.

Vertinti nėra lengva: patiekalai nepribloškia išmone, tačiau klaidų nėra irgi. Aplinka, aptarnavimas, viskas, išskyrus kavą, yra nepriekaištinga. Aš visuomet vertinu restoranus aplinkos kontekste – Vilniaus Senamiestyje šis restoranas gautų keturias žąsis iš penkių, nes tikrai yra labiau išskirtinių vietų, nei ši, tačiau kaime? Prie kibiningų Trakų? Kur netoliese lieptas ir karšto vandens kubilas?

Tokioje aplinkoje panašios vietos Lietuvoje nesiveisia – ši yra išskirtinė, ir be jos Vilniaus apylinkės netektų labai daug. Todėl penkios žąsys iš penkių. Ir keiskite kavos tiekėjus.

TonyResort Restoranas, Anupriškių kaimas, Trakų rajonas. Tel. +370 620 914 07. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki trečiadienio: nuo 11:00 iki 21:00, nuo ketvirtadienio iki šeštadienio: nuo 11:00 iki 22:00.

Hesburger Gedimino prospekte, kur negalima fotografuoti

Šis mėsainių tinklas iš Suomijos, populiarus Lietuvoje, garsėja dviem dalykais: daugelis sako, kad ten pigiau, nei McDonald‘s (ypač prikarpius kuponų), ir visi žino, kad ten negailima padažų. Pirmoji savybė ne tiek aktuali (kiek jau ten iš mėsainio sutaupysi), antroji man labai nepatinka, nes kai noriu mėsainio, nepageidauju, kad pro visas puses sunktųsi majonezas, kaip iš kaimo kavinėje per gedulingus pietus patiekiamos maltos mišrainės.

Vieną vakarą, gerokai prisivaišinę su draugais Senamiesčio baruose, pasiekėme tą stadiją, kai buvo antra valanda ryto ir labai norėjosi valgyti, todėl užėjome į Hesburger Vokiečių gatvėje ir vienas jų mėsainių buvo nuostabiai neperpildytas padažu. Buvo taip skanu, kad pavalgę vieną sykį, tą rytą dar grįžome ten dar du kartus. Jei švęsti, tai švęsti. Ir nusprendžiau kada nors šiuos restoranus patikrinti rimtai: gal jau pasitaisė?

Jaunimas atėjo paskanauti majonezo.

Inspekcijai pasirinkome Hesburger restoraną Gedimino prospekte. Ant durų lipdukas su perbrauktu fotoaparatu – suprask, nuotraukų čia nebus. Na, aš galiu ir be fotoaparato apsieiti interjero paveikslėliams (turiu gerą mobilųjį telefoną), o visą grobį parsinešiau namo, kad galėtume išsidėlioti gražią mėsainių fotosesiją ir pradžiuginti skaitytoją dailiais vaizdais.

Jau kai man veža tos grindys klėtkuotos tai negaliu, kaip Brooklyne.

Interjeras žavus ir primena Ameriką savo juodomis ir baltomis grindų plytelėmis (apskritai, daugumos Hesburger restoranų Lietuvoje vaizdas yra puikus, man gražiausias – tas išvažiavus iš Klaipėdos, pakeliui į Kauną, stovi dailus laukuose, kaip kur nors Amerikoje tarp begalinių Ajovos kukurūzų pasėlių).

Nors paprastai tenka laukti ilgai, šį kartą neprailgo. Gerai. Gal ir maistas pagerėjo? Pažiūrim.

Čia Mega mėsainis perpjautas, kai saka.

Mega mėsainio kompleksas (16,50 Lt) galėjo pradžiuginti nebent kola su ledu. Bulvytės buvo sprangios ir beskonės, na, o pats mėsainis… Deja, kaip visada, jis pliuškenosi padaže. Ploni, vargani mėsos paplotėliai buvo iš visų pusių apsemti majonezo, kuris varvėjo, tepė ir gadino visą reikalą. Matyt, tą naktį įsimintiną naktį mums tiesiog pasisekė gauti sausesnį variantą, o gal per vakarą jau buvo ištuštinti majonezo rezervuarai, bet tuomet, matyt, tebuvo maloni atsitiktinė išimtis.

Arizonos mėsainis? God help Arizona.

Normalus variantas yra padažo orgija, kas buvo matyti iš Arizonos mėsainio (7,95 Lt) su svogūnų žiedais. Svogūnai lyg ir jautėsi, bet kai viskas kliuksi, koks skirtumas. Sūdyta silkutė būtų turbūt panašaus skonio, nuskandinus ją padaže. Niekada nesužinosiu.

From bad to worse, sudegusi kuročka ir dar majoneziuko.

Vištienos sumuštinis (7,90 Lt) buvo ne tik užlietas padažu, bet ir vištiena buvo perkepta, jautėsi sudegęs aliejus. Nieko tokio: užtat vištienos kepsneliai (9,90 Lt) buvo iki galo neiškepti: nepadoriai storas tešlos sluoksnis iš išorės jau buvo pagruzdintas, o viduje tešla dar buvo apyžalė.

Mėsainis su kumpiu. More like, su lašeku.

Mėsainis su kumpiu (7,90 Lt) galėjo išsiskirti nebent labai riebia šonine (tai matyti ir nuotraukoje). Ir čia buvo pasismaginta majonezu.

Desertui paimti ledai su rudais sausainiais (4 Lt) buvo neįsimintini ir labai paprasti, gal net prasti.

Pietūs keturiems žmonėms kainavo 63,95 Lt. Supratome, kodėl jie nenori fotoaparatų. Niekas neturi sužinoti, kur prapuola pusė Lietuvos Respublikoje suvartojamo majonezo.

Iš esmės, kita stadija būtų tiesiog pilti majonezą į puodelius ir vidun primėtyti bandelės gabalėlių ir maltos mėsos arba vištienos. Gal kada nors darys ir taip. Kol kas Hesburger daro tik labai prastus mėsainius, kurių rekomenduoti negaliu. Viena žąsis iš penkių.

Hesburger, Gedimino pr. 5, Vilnius. Tel. +370 672 94713 (kiti restoranai daug kur Lietuvoje). Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 10:00 iki 23:00, penktadieniais: nuo 10:00 iki 06:00, šeštadieniais: nuo 11:00 iki 06:00, sekmadieniais: nuo 10:00 iki 22:00.

Išpuoselėtas Užupio namas blizga tviska

Senokai Vilniuje nebuvo pasirodę tokių naujų restoranų, kurie būtų miesto sensacija ir privalomai rekomenduojama vieta visiems, kas nors retkarčiais domisi skaniu maistu. Lauro lapą“ paliko šefas, Time atsidaręs jau senokai, kaip ir Sofa de Pancho. Patyrę miesto valgytojai dažniau galvoja ne apie naujas vietas, o apie tai, kaip čia nepraradus senųjų, kai jos aptingsta, apsileidžia ir pradeda nuvilti.

Sweet Root atsidarė Užupyje, kur geri restoranai randami rečiau, nei nesukirmijęs baravykas miške karštą vasarą. Daug nesitikėjau: be kelių malonių išimčių, Užupis geriau veisia įstaigas pretenzingiems snobams ir tokius nesusipratimus, kaip Užupio klasika arba amžinatilsį Druskos namai, kur geriausia svečiuotis jau tuomet, kai esi komoje ir negali atskirti triušienos nuo rauginto agurko.

Sweet Root lauko terasa žiūri į žavias Užupio griuvenas

Įėjus Sweet Root stebina erdvė: kartu su vasaros terasa restorane turėtų būti ne mažiau 80 vietų. I6 lauko atrodo apgaulingai. Interjeras santūrus, bet ne mėgėjiškai padarytas. Matyti, sprendimai priimti asketiškumo pagrindu, tačiau tie dalykai, kurie jau yra – stiklinės, indai, įrankiai, vandens buteliai – solidūs. Jokių bjaurių plastmasinių servetėlių laikiklių ar kriaušės formos cukrinių ant stalų.

Interjeras tai toks tvarkingai asketiškas

Valgiaraštis palyginti trumpas (tegu juos laimina už tai Dievas), ir sukurtas tradicinio eklektiško restorano pagrindu. Užsakymą priėmęs žmogus (gal šeimininkas, bet aš ne iš tų, kas vardais pažįsta visus šefus ir savininkus, tai negaliu jums dabar pasakyti) žino apie meniu absoliučiai viską. Tik tada, kaip pradeda nešti maistą, suprantame, kad labai kruopščiai akcentuojamas ne tik maisto sezoniškumas, bet ir oras lauke: kai karšta, maisto pasirinkimai bus kitokie, nei šaltą ir šlapią rudenį. Porcijos nėra didelės, įspėja mus, todėl pilnai vakarienei kiekvienam valgytojui geriau imti tris patiekalus. Tris tai tris. Gerai. Nejau nesusitvarkysim.

Virtuvė tai atvira, kaip diktuoja mados

Ir dar: nors mums kukliai pasakė, kad vyno korta tai ne korta, o tik šiaip, kol kas tik sąrašiukas, bet pasirinkimas palieka puikų įspūdį. Ir pilstomų vynų lygiai tiek, kiek galima tikėtis iš tokio dydžio restorano, ir tiekėjai ne tie, kurie vis tas pačias žirafas ir sidabrines lapes veža visiems restoranams iš eilės.

Skumbrė su agurkais ir agrastais

Užkandžiai: grilyje kepta skumbrė su agurkais ir ridikėliais, ir dar agrastais (14 Lt). Delikatu, profesionalu, visiškai be priekaištų. Stogo nenuplėšė, bet ir viskas vietoje.

Drebučiai su kapota žalia jautiena – toks gaivumas

Drebučiai su kapota žalia jautiena ir krienais (15 Lt) man labai patiko tuo, kad tai buvo visiškai vasarinis, labai gaivus, patiekalas. Itin aukštos kokybes jautiena, kurios buvo nedaug, buvo lyg pažadas apie tai, koks gali būti pagrindinis patiekalas, jei viskas bus gerai.

Morkų, miežių salyklo ir chorizo dešros sriuba buvo neįtikėtina. Neįmanoma sustoti valgius.

Morkų, miežių salyklo ir chorizo dešros sriuba (12 Lt) buvo tokia, kad ją buvo galima suvalgyti kartu su lėkšte. Ten grįžti galima vien dėl šios sriubos. Miežių salyklas nuspalvino sriubą švelniu, nuostabiu alaus ir duonos skonio atspalviu. Visiškas triumfas.

Tagliatelle pasta su juodos duonos padažu ir ančiuviais

Lakštiniai tagliatelle su juodos duonos padažu ir ančiuviais (25 Lt) buvo itin vykę. Paties restorano gaminti lakštiniai iš rupių miltų turėjo jaukią, mažiau slidžią tekstūrą, o ančiuviai – pasirodo, irgi pačių importuojami ir ruošiami – buvo tokios kokybės, kad kitur Lietuvoje aš tokių nesu užtikęs.

Lynas su grikiais ir porais. Ir grikiai puikūs.

Pagrindiniai patiekalai atsispyrė nuo jau patirto lygio ir kilstelėjo jį dar aukščiau. Lynas su grikiais (žaliais, visai kitokio skonio, nei įprastiniai kepinti), porais ir rūkytu padažu (34 Lt) buvo nepamirštamas. Padažas buvo užuomina, šnabždesys, tyliai pasakytas žodis apie rūkytą skonį. Dar vienas patiekalas, dėl kurio verta grįžti. Nuo to laiko, kai Deivydas Praspaliauskas parodė lietuviams perlinį kuskusą, nebuvo tokio vykusio garnyro, kaip šie grikiai, kurie įprastai yra nuobodžiausia Lietuvos grūdinė kultūra, užsitarnavusi liūdną šlovę baisiais dzūkiškais grikių blynais, kad jie kur prasmegtų. Tebūnie prakeiktas balanos gadynės paveldas.

Jautienos nugarinė su šilauogėm, voveraitėm, česnakų ir kalafiorų padažu buvo fantastiška. Tokios geros jautienos Lietuvoje seniai nevalgiau.

Jautienos nugarinę su šilauogėm ir voveraitėm, gardintą česnakų ir kalafiorų padažu (45 Lt), užsisakiau kaip patikrinimą – jei jautienos išpjova dar kai kada leidžia netikusiam šefui praslysti, pateikus pusėtiną didkepsnį, tai nugarinė visuomet yra kaip Paskutiniojo Teismo svarstyklės: jos parodo ir gamintojo meistriškumą, ir produktų kokybę.

Paprašiau labai mažai apkeptos mėsos – ir apkeptas buvo tik sluoksnelis iš išorės, viduje jautiena buvo dailios jauno vyno spalvos. Ji buvo tobula. Jautiena pjovėsi kaip sviestas, ir kramtant konsistencija priminė prisirpusį mangą. Tai buvo taip gerai, kad jau nebeturėjau jėgų žavėtis nei puikiomis voveraitėmis, nei labai švelniu ir subtiliu padažu. Įvyko tas momentas, dėl kurio vaikštoma į restoranus.

Potyriai buvo tokie įstabūs, kad padariau tai, ko paprastai nedarau: užsakiau desertus. Nesu saldumynų mėgėjas, patikėsite ar ne.

Agurkų panna cotta su vasaros uogomis

Agurkų panna cotta su nuostabios kokybės vasaros uogomis (8 Lt) buvo labiau gaivu, nei saldu – kaip ir norėjau. Liepos žiedų kremas traškioje tūtelėje ir lazdynų riešutai, dar ir su apskrusiu zefyru (9 Lt) buvo keli fantastiški koncentruoti kąsniai.

Liepžiedžių kremas ir lazdynų riešutai su kepintu zefyru

Baigėm viską espresso kava (pagaliau, geros kokybės kava restorane, galvojau, gal jau girdžiu dangiškus trimitus, taip juk nebūna) ir išskirtine, švelnia, brandinta grapa – jei nereikėtų skubėti prie kompiuterio ir rašyti šio straipsnio, aš turbūt būčiau dar ko nors užsisakęs, nes norėjosi, kad šventė nesibaigtų niekada.

Sweet Root storulis angeliukas nusisukęs nuo klientų

Dviese už vakarienę su vynu ir arbatpinigiais sumokėjome lygiai 300 Lt. Įvertinimas? Kai vienoje vakarienėje – nė vienos klaidos ir keli nepamirštami patiekalai? Kaip jūs galvojate? Nėra priežasčių ar galimybių restoranui skirti kitokio įvertinimo, nei penkios žąsys iš penkių. Ploju atsistojęs.

Sweet Root, Užupio 22, Vilnius. Tel. +370 685 60767. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo antradienio iki šeštadienio: nuo 18:00 iki vidurnakčio.

Prie Swedbanko ir Radisson Blu viešbučio

Apie greitą maistą rašau daug ir noriai, nes ten lankosi penkis kartus daugiau skaitytojų, nei brangesniuose restoranuose. Iš visų greitų maistų sušiai turbūt yra brangiausias, tačiau vis tiek Lietuvoje jie seniai tapo masiniu dalyku: net ir prekybos centruose jau galima nusipirkti pusėtinų (nesakau – gerų) sušių, kuriuos gali suvalgyti, nebesižegnodamas ir nesakydamas „daugiau – niekada“. Todėl pažiūrėkim, ką siūlo vienas populiarių tinklinių restoranų, kuris save vadina „japonų greito maisto restoranu“.

Plėvelė ir padėklas nėra idealus būdas patiekti išsinešimui

„Sushi Express“ turi Lietuvoje šešis restoranus – sostinėje, laikinojoje sostinėje ir uostamiestyje. Pasirinkau tą, kuris Vilniaus Konstitucijos prospekte, ir nusprendžiau užsisakyti išsinešimui (gal ir gerai – restoranas pasirodė pilnas žmonių, kai atvažiavau pasiimti užsakymo).

Pirmas įspūdis – telefono skambutis, kuris nubloškė tikrai ne į Japoniją. Kalbėjimo maniera ir draugiškumas buvo maždaug toks, kaip bandant užsisakyti taksi Vilniuje tais laikais, kai sostinėje buvo vienintelis taksi parkas ir vienintelis užsakymo telefonas: 77 29 29. Ten dispečerės labai aiškiai leisdavo suprasti, kad be tavo skambučio joms būtų gyventi žymiai smagiau. „Sushi Express“ telefonu atsiliepusi mergina pasiekė panašų pojūtį: nuo nesuvaidinto abejingumo ir erzelio balse pasijutau atjaunėjęs keliais dešimtmečiais, nors pokalbis truko gal tris minutes.

Vidutiniški sušiai

Papildomo žavesio pridėjo netikrumas ir diskusija su gamintojais, kiek gi laiko gamins užsakymą. Pirma sakė „dvi valandas mažiausiai“, paskui susiderėjo dėl pusantros.

Rinkinys „Party 1“ (69,99 Lt) pasirodė adekvataus dydžio – tik pakavimas, paplitęs Lietuvoje, erzina: padėklas, kuris nėra labai stabilus, apvyniotas plėvele, neatrodo nei patraukliai, nei labai praktiškas. Įsigykit, sakyčiau, tvirtų dėžučių. Jos kainuos kiek brangiau. Bet viskas atrodys profesionaliau.

Sušiai nebuvo blogi, tik sausoki ir ritinėliai buvo per dideli. Sušiuose nebuvo geriausi ryžiai, kokius tik galima įsigyti Lietuvoje – per birūs, ir drėgmės lygis nebuvo teisingas. Ritinėlių įdarai buvo vidutiniški. Lašiša nepribloškė. Geriausia sudėtinė dalis turbūt buvo krabų lazdelės (taip, Japonijoje irgi naudoja krabų lazdeles sušiams, tai nieko blogo, skirtingai nuo kai kurių tautinių gurmanų įsivaizdavimo). Komplektavime keista disproporcija: imbiero kiekis – vidutiniškas, žaliųjų krienų (wasabi) – tiek daug, kad užtektų dvidešimčiai žmonių, o sojos padažo – aiškiai per mažai. Gerai, kad namie turiu šaldytuve atsargų. Išsivertėm.

Gyoza

Japoniški koldūnai, gyoza, su kiauliena (12,99 Lt) buvo tvarkingoje dėžutėje (tik meniu pavadinimas „koldūnai su kiauliena“ gal per paprastas), padažo jiems buvo pakankamai, tačiau jie nebuvo iškepti idealiai – pernelyg išdžiūvę. Tai nebuvo restorano lygio patiekalas – net nupirkęs kokybiškus šaldytus Azijos koldūnus iš prekybos centro, aš juos namų sąlygomis pagarinu ir apkepu sezamo aliejuje kokybiškiau. Tai ne brokas, bet nieko ypatingo.

Gruzdintos jūrų gėrybės

Keptas traškus rinkinys (17,99 Lt) buvo riebokas: ant krevečių tešlos sluoksnis man pasirodė per storas, tik ryžių popieriaus ritinėliai spring rolls buvo adekvatūs. Koldūnai su daržovėmis buvo ganėtinai per kieti.

Sumokėjome 100,97 Lt už visus pietus, pavalgėme keturiese. Didelių lūkesčių neturėjau, kartelė nebuvo aukštai užkelta, ir nuostabos jokios nebuvo.

Išties, labiausiai įsimintinas dalykas buvo tas telefono pokalbis. Su klientais panelei nereikėtų kalbėti taip, lyg jie skambintų ne maisto užsisakyti, o ji būtų ne darbo vietoje, o prie naktinio klubo. Jei jai per sunku dirbti su klientais, reikėtų pamąstyti apie kitą karjerą, kur mažiau susidurs su žmonėmis.

Kai labiausiai įsimena šalutiniai dalykai, o ne maistas, tai blogas ženklas. Ne beviltiška, bet nyku ir vidutiniška. Dvi žąsys iš penkių.

Sushi Express, Konstitucijos pr. 20, Vilnius. Tel. +370 699 14314. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio: nuo 10:00 iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 10:00 iki vidurnakčio.

Ten ne Ururu, bet taip armėniškai parašyta

Šio restorano apžvalga ilgai brendo ir sirpo, kol jai atėjo laikas. Mano draugas ir įkvepėjas Algis Ramanauskas, gyvenantis Vilniaus šiaurinėje dalyje, gal kokius 50 kartų ragino mane ir geruoju, ir piktuoju nuvažiuoti pas armėnus prie Molėtų plento, ir nepraėjo nė metai, kai jo vilionėms pasidaviau ir lioviausi būti atsitvėręs mandagių atsikalbinėjimų sieną.

Už langų lijo ir matėsi tvenkinio vanduo

Lietingą sekmadienį svetingumo kompleksas už miesto, tiesą pasakius, atrodo kaip įtaigus pasiūlymas važiuoti pro šalį. Čia yra ir restoranas HBH, apie kurį parašysiu kada nors, kai man persodins smegenis ir pradėsiu savanoriškai lankytis tokiose vietose, bet šiaip viskas iš tolo atrodo kaip tipiškas neskoningas kaimo turizmas, primenantis tą jau uždarytą svirną prie Trakų kelio, kuris reklamavo pigius kibinus, arba Bajorkiemį prie Vilniaus-Kauno autostrados (kur išsukimas į Grabučiškes). Tiesa, Bajorkiemis paskui sudegė.

Čia sėdi Araks lankytojas

Armėnų restoranas vadinasi Araks, o greta ant iškabos dar parašyta Ururu, bet tai ne ururu, o tiesiog taip armėnų raštu parašytas žodis Araks. Ar žinote, kad armėnai ir gruzinai vieni kitus nuolatos traukia per dantį dėl raidžių? Armėnai sako, kad gruzinų raštas yra kaip makaronai, o gruzinai atsiliepia: „jūsų raidyne apskritai tik trys raidės“. Kai mačiau bendraujančius gruzinus su armėnais, jie visuomet apie tai kalbėdavo.

Interjeras matė ir geresnius laikus

Armėnų virtuvė apskritai ne itin skiriasi nuo gruziniškos, jeigu ką (gal mažiau kvapnių žolių, nes armėnai gyvena toliau nuo jūros ir dirvožemis ten skurdesnis). Pačiame Jerevane geriausi restoranai vadinami „kaukazietiškais“, ir ten iš esmės visi valgo gruzinų maistą ir to nesigėdina. Gal jie truputėlį panašūs į mus, lietuvius, kurių visi mėgstamiausi patiekalai skolinti iš aplinkinių tautų ir yra pica, Kijevo kotletas ir rusiška balta mišrainė. Keptą duoną su česnaku mes paveldėjome iš kryžiuočių agresorių, kurie tais kietos duonos gabalėliais mūsų protėviams kadais skaldė kaukoles.

Viduje Araks – vis tas pat tipiškas kaimo turizmas per du aukštus. Tyliai, bet įtikinamai groja rusiškas „šansonas“ (romantinės kalinių dainos apie gerves virš lagerio ir paskutinę surūkytą nuorūką prieš „etapą“, tai yra, prieš pervarymą į kitą lagerį), o publika, na, sakykim, daugiau tokia, kuri mielai tokios muzikos klausosi. Sakykim taip: Vilniaus pakraščiuose tokių lankytojų nemažai. Aš nieko prieš juos neturiu, jie prieš mane – irgi (kol neperskaito straipsnių).

Kaip kaimo turizmas

Kol mūsų su Algiu kiaurai nepragręžė žvilgsniais pažinę žmonės („čia tas kur na žinai, na ir tas kitas, kaip jis“), administratorė palydi į antrą aukštą, kur mažiau žmonių ir dar vaizdas į tvenkinį.

Sūris brinza nebuvo nei per sūrus, nei ką.

Užkandžiams užsisakėme brinzos sūrio (8 Lt) – buvo švelnus ir drėgnas, ir nepersūdytas, kaip dažnai būna. Šviežumas matyti net nuotraukoje.

Balandėliai tokie.

Dolma (sąskaitoje parašyta – „tolma“), armėniški balandėliai vynuogių lapuose su česnakų padažu (18 Lt), yra taip pat gruzinų, graikų, kipro ir visokių Artimųjų rytų restoranų kokybės patikrinimui puikiai tinkantis patiekalas: pirmiausiai žiūrėkite vynuogių lapus, kad būtų neperdžiūvę, negysloti, nesiveliantys medienos siūlais, o taip pat tai, kuo jie prikimšti: mėsa ir daržovės neturi būti pigiausias užpildas, kaip dažnai pasitaiko. Čia balandėliai buvo švelnūs ir gaivūs.

Antrieji patiekalai buvo chačapuris (duona su sūriu – dar vienas gruzinų virtuvės patiekalas, kurį armėnai noriai ruošia ir pateikia kaip savą). Nepigiai (23 Lt) kainavęs ir, pasak meniu „įdarytas trijų rūšių sūriais“ – pasitikėsiu jais, nes kaip gyvas negalėčiau atskirti, ar ten trys, ar septyni – kepinys buvo labai geras. Algis sakė, kad net išrankūs jo šeimos nariai valgo ir myli šį patiekalą be kalbų. Restoranas man ėmė atrodyti vis geriau ir geriau.

Čia jau ėrienos šašlykas

Kadangi esu pratęs valgyti lengvai ir skrandžio neprisikimšti, užsisakiau avienos vėrinėlius Iki-Bir (du iešmeliai – 29 Lt). Tikriausiai daugumas lankytojų jį tiesiog pavadintų šašlyku. Avienos gabalėliai, suverti pakaitomis su lašinukais ir labai plonais bulvių griežinėliais, buvo tobuli. Algis siūlė imti dvigubą porciją, bet tai ar aš jo klausysiu, aš gi nevalgus. Užteko ir standartinio dydžio. Švelni mėsa ir jokio seno avino kvapo: skirtingai nuo lietuvių, vis sugebančių įkišti seno gyvulio mėsą ir apskritai avies mėsiniu gyvuliu nelaikančių, Kaukaze žmones išmano avieną, ir čia buvo vienas pavyzdžių, kaip aviena gali būti stalo pažiba.

Užsisakysiu ir vėl, jei tik pritildys rusišką muziką, ir galbūt net keturis iešmelius, ką gali žinoti.

Už šiuos greitus pietus (tikrai greitus – nelūkuriavome, vos spėjome aptarti interneto ir pramogų verslo aktualijas) ir visiškai pavyzdingą aptarnavimą sumokėjome 85,50 Lt ir dar palikome arbatpinigių.

Jei ši vieta būtų arčiau miesto, ji galėtų būti geriausias Kaukazo restoranas Vilniuje, dabar tai tiesiog labai kompetentingai paruoštas, kvapnus maistas, ir restoranas, kur galima ir reikia grįžti vėl. Keturios žąsys iš penkių.

Araks, Vilniaus-Molėtų plento 17 km., Raudondvario kaimas, Vilniaus rajonas. Tel.: +370 5 250 2288. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, nuo 11:00 iki 23:00.

Štai taip Manami matyti VCUP iš upės pusės

Azijos virtuvė Lietuvoje dar nepasidavė: nors autentiška japonų virtuvė pati savaime neturi pakankamai didelės klientūros, Tailando ar Malaizijos virtuvei apskritai stinga paklausos (lankytojai tenori sriubos iš tų šalių), tačiau „visos Azijos“ restoranai, rodos, yra šių laikų formulė: didelis meniu, kuriame kiekvienas randa kažką sau. Tie, kas nenori nei Japonijos, nei Korėjos, nei Tailando, pasiima saldžius ir sočius kinų virtuvės patiekalus su daug krakmolo ir visi lieka laimingi.

Pro langus galima žvelgti į pastatytus ir net nedastatytus pastatus

Žinoma, didelis meniu taip pat reiškia, kad sunku tikėtis nuoseklios kokybės, tačiau pažiūrėkime, kaip pavyko dar vienas bandymas, įsikūręs, ko gero, kukliausiame sostinės prekybos centre VCUP. Buvęs „centrinis univermagas“ (taip daugelis jį vadindavo mano vaikystėje) įsileido šiek tiek natūralios šviesos, ir restoranas „Manami“ penktame aukšte turi didelius langus, pro kuriuos toli matyti.

Tie akmenukai po lazdutėm tai nei šis nei tas

Interjeras, palyginti su daugeliu Azijos restoranų Lietuvoje, yra labai asketiškas ir gana dirbtinis (jautiesi, lyg architekto pieštame paveikslėlyje), ir akmenėliai, skirti pasidėti valgymo lazdelėms, yra visiškai nevykęs sumanymas, nes lazdelių ant jų padėti neįmanoma, tačiau nepaneigiamas bendras geras švaros ir tvarkos pojūtis.

Gal ir nereikėtų ant geros vėduoklės dėlioti messy sušių, kaip suggestina ši nuotrauka iš meniu

Meniu didelis ir jo nuotraukos kai kur stebina paprastumu: sušiai, išdėlioti ant vėduoklės, yra kažkieno kūrybinis sumanymas, kuris turbūt žada valgytojui, kad „čia mes darom truputį savaip“. Man labiau patiktų tradicinis pateikimas, o ne provincijos fantazija: žinoma, daug kas galima. Galima ir sriubą pilstyti į šampano taures. Bet gal geriau nereikia.

Restoranas kalba apie „kelionę po neragautą Aziją“, kas šiek tiek klaidina, nes patiekalai yra tradiciniai (bent jau pavadinimai), ir nieko nepažįstamo ten nematyti. Valgiaraštis daugiausiai dėmesio skiria japonų virtuvei. Todėl užsisakome tradicinius patiekalus ir žiūrim, kas bus.

Sušiai gal ir nieko, bet kas čia per dėliojimas ratuku. Be to, wasabi reikia užtepti tarp žuvies ir ryžių

Sušiai palieka neblogą įspūdį: ryžiai adekvačios (nors ir ne pačios aukščiausios) kokybės, lipnumas ir drėgnumas – geri, o pamirštas žaliųjų krienų, wasabi, tepinėlis po žuvies lakšteliu yra pernelyg dažna klaida Lietuvoje, kad dėl to kelčiau tragediją. Ir sušiai su unguriu (9 Lt už vieną), ir su tunu (7,50 Lt) pradžiugina geros konsistencijos žuvimi, sušiai su omletu (4 Lt) mažiau pavykę – omletas blankus ir pailsęs, o „gunkan“ sušiai su jūrų šukutėmis su aštriu padažu (12 Lt) patiktų stipresnio skonio mėgėjams. Patarčiau pasirūpinti ir tradiciniu išdėliojimu, nes sudėjimas ratuku, lyg pyragėlių prie kavos, nėra vykusi mintis.

Tom Kha Kai, arba bent jau taip meniu sakė

Tailando sriuba „Tom Kha Kai“ (17 Lt) tegalėjo pasigirti trimis krevetėmis ir skonio intensyvumas buvo padalintas iš trijų, palyginti su tuo, ką norėtųsi gauti. Optimizuota šiauriečiams?

Ramen su lakštiniais atrodė odieve kaip gerai, tačiau skonis? Skonis atsiliko labai toli.

Sultinys „Tori Ramen“ (18 Lt) su makaronais ir kiaušiniu labai gerai atrodė nuotraukoje, tačiau skonis buvo blankus. Paprastai to sultinio dubuo Japonijoje atstoja pietus – čia žymiai kuklesnis variantas. Ir ne tas kuklumas, kurį reikėtų sveikinti.

Raisukaris nustūmė dar laipteliu žemyn.

Ryžiai su vištiena kario padaže (20 Lt) patirtį stumtelėjo dar vienu laipteliu žemyn. Šparaginės pupelės buvo iš giliausio šaldiklio, o pats kario padažas nepataikė į standartinį japoniško kario skonį: atvežtas į Japoniją britų XIX amžiaus pabaigoje, šis populiarus padažas yra ir turi būti visuomet vienodas. Jo skonio su niekuo nesupainiosi niekur pasaulyje – vienodas kaip „Coca Cola“ arba teisingai iškeptas prancūziškas sviestinis ragelis.

Tempura – per daug tešlos, per storas sluoksnis, stigo lengvumo

Paskutinis patiekalas, jei būtų fantastiškas, galėjo išgelbėti situaciją, deja, nebuvo lemta. Apkeptos japoniškoje „tempura“ tešloje krevetės ir paprika (16 Lt) buvo nuviliantys: tešlos sluoksnis per storas, o padažas buvo tiesiog neteisingas: prie šio patiekalo patiekiamas labai skystas ir lengvas, sultinio pagrindu gaminamas skystis, o čia buvo tiršta masė, panašesnė į „teriyaki“ padažą iš visai kito recepto.

Trise sumokėjome 170 Lt, įskaitant ir arbatpinigius. Galbūt galėčiau ateiti ir vėl, valgyti sušių, kai vėl būsiu netoliese, tačiau bandymas gana vidutiniškas. Dvi žąsys iš penkių.

Manami, Konstitucijos pr. 16, Vilnius. Tel. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 10:00 iki vidurnakčio. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 10:00 iki 01:00.

Tylioje Ligoninės gatvėje

Ko jūs tikitės iš restorano, kurio darbo laikas nežinomas, kuris neturi tinklalapio, kurio telefonu niekas neatsiliepia, ir kuriame vietoje iškabos – ant lango priklijuotas A4 formato balto popieriaus lapas su užrašu „Trattoria da Flavio. Tradicinė italų virtuvė“?

Mes gavome ir tai, ko tikėjomės, ir tai, ko nesitikėjome. Paklausykit istorijos.

Tetos gerokai spoksojo

Restoranas įsikūręs tylioje Ligoninės gatvėje Vilniaus Senamiestyje, kur viskas, apsidairius, labai jau panašu į Italiją, jei ne tas bjaurus XX amžiaus pabaigos namas priešais – tačiau Italijos miestuose irgi nemažai baidyklių pristatyta, todėl nesiskundžiame. Čia kažkada buvo mažai žinomo viešbučio „AAA Mano Liza“ restoranas, o dabar viskas viduje pasipuošė pieno ir grietinėlės spalvomis ir atsirado trattoria, tai yra, paprasta itališka užeiga, bet su staltiesėm ant stalų ir daugybe taurių (net per daug), ir italu savininku, Flavio Brenta, kuris visą laiką salėje ir bendrauja su klientais taip noriai, lyg čia būtų ne Lietuva.

Meniu štai taip atrodo

Jūs juoksitės, bet Vilniuje dar yra vietų, kur manęs nepažįsta kaip restoranų kritiko, ir aš labai mėgstu, kai taip atsitinka, nes tada mažiau žvilgsnių ir sulaikyto kvėpavimo. Čia spoksojimu į matytą veidą pasirūpina kelios tetos prie gretimo staliuko, kurios praktiškai išsinarina kaklus, bet savininko dėmesio gaunu saikingai, nes prie kito stalo atėjusios dvi poros ir dvi kikenančios merginos tose porose jam daug įdomiau, nei nepažįstamas pražilęs maisto kritikas, kuris tuoj jo restoranui gali atnešti sėkmę ir turtus, o gal ir nieko neatnešti, kaip kokia paniurusi geros kloties fėja.

Taurių buvo tiek daug pristatyta, būtų gerai, jei ir vyną pilstytų

Bet aš visai nesu paniuręs: man šiaip jau kol kas viskas patinka. Man patinka, kad valgiaraštis kreida parašytas ant lentos itališkai, ir tą lentą padavėjas atneša prie stalo ir viską papasakoja. Man patinka, kad padavėjas išmano apie vynus. Ir net kompanija prie kito stalo su beribiu linksmumu netrukdo. Tegul, jie dar jauni, juos gyvenimas dar pamokys. Arba ne.

Savininkas yra iš Milano, bet išskirtinio Lombardijos virtuvės atspindėjimo nepastebėjau: ponas Flavio sakė, kad jis bando parodyti visą Italiją. Jungiantis visus patiekalus išskirtinumas buvo nuostabus, stipraus skonio, alyvuogių aliejus iš Lazio, kuris šefo naudojamas liberaliai ir tinkamai, su tiksliu jūros druskos dozavimu.

Mozzarella

Tai pradedam. Užkandžiai – mozzarella su pomidorais, gardinta alyvuogių aliejumi (29 Lt). Pomidorai tokie, kokie yra Lietuvoje (ką padarysi), mozzarella itin švelni, bet alyvuogių aliejus yra toks, kad mes jį godžiai išdažom duonos gabalėliais, ir kartojame tai su visais patiekalais. Gaila, padavėja atrodo pasimetus ir negali paaiškinti, iš kur yra duona („iš Lietuvos“). Na, mes suprantame, kad ne iš Kanados ir ne „Mantingos“ pusfabrikatis, tačiau man patiktų, jei galėtų pasakyti, ar pačių kepta, ar iš kokios Vilniaus kepyklos. Esu tikras, savininkas pasakytų, bet jis užsiėmęs: akimis gręžia tas kikenančias merginas, tai nejau trukdysiu.

Cukinijos

Cukinijos, garintos skiltelėmis ir patiektos su parmezanu (15 Lt), yra vienas tų patiekalų, kurie priverčia net ir genetinius mėsėdžius džiaugtis daržovėmis. Paprastai paruošta – būtų dar tobuliau, jei šį patiekalą būtų atnešę tada, kai prašėme (prie užkandžių), tačiau akivaizdžiai matyti, kad esant kiek daugiau užsakymų, virtuvė nespėja.

Nespėja ir padavėjai: ypač tai matyti situacijoje su vynu. Kadangi baltas vynas (užsisakėme sicilietiško Pecorino ir Verdeca, abu buteliai po 70 Lt) turi būti šaltas, o kibirėlių su ledu šis restoranas nelaiko, tai vynas turi būti šaldytuve, kas ir buvo padaryta. Tik prisišaukti papildymo yra didelė ir sunki užduotis – teko kviesti, mojuoti, ir net vaikščioti prie baro, kad taurės nebūtų tuščios.

Sakiau ir sakysiu: nesugebėjimas priimti alkoholio užsakymo, greitai jį įvykdyti ir sudaryti sąlygas naujam užsakymui bet kuriam restoranui yra kelias į finansinę savižudybę. Vynas jums neša didžiausią pelną. Sutvarkykite šį reikalą, nes ne visi bus tokie geranoriški ir pakantūs, kaip aš.

Lėtai ruošta jautiena

Jautiena su vyno padažu ir paprastomis salotomis su pomidorais (53 Lt) buvo kompetentingai paruoštas patiekalas, kur jautiena buvo tobulo minkštumo, ir daugelyje restoranų tai būtų įstabi valgiaraščio eilutė, tačiau čia – jokių šansų, nes kiti patiekalai buvo dar puikesni.

Spagečiai su kalmarais ir krevetėmis, so dark

Spagečiai su jūros gėrybėmis (35 Lt) buvo išskirtiniai, ir būtų geriausias vakaro patiekalas, jei nebūtų dar geresnių.

Fantastiškos midijos su pipirais

Midijos su pipirų padažu (35 Lt) buvo gal kokius dešimt kartų intensyvesnio skonio, nei ta vandeninga nuobodybė, kurią atneša, pavyzdžiui, restorane Rene; o retos formos lakštiniai paccheri (itin didelio skersmens vamzdeliai) su carbonara padažu (30 Lt) buvo tokie, kad valgantieji vos neverkė, kai jie baigėsi.

Pasta carbonara – ne tokia, kokią esate pratę matyti

Šefo drąsa: paprastai šie lakštiniai naudojami tirštam maltos mėsos padažui, čia gi tik klasikinis (ačiū Dievui, ne su grietinėle paruoštas) carbonara padažas, kaip jis buvo Dievo sumanytas. Tai net ne sėkmė – triumfas.

Panna Cotta nebuvo teisingos konsistencijos

Po tokių dalykų ant lėkščių galima viską atleisti – ir labai lėtą virtuvės darbą, ir apsileidimą su vynais, ir neįstabius desertus: panna cotta (14 Lt) nepasiekusi reikiamos konsistencijos, ne iki galo sustingusi, o tiramisu (16 Lt) permirkęs, per daug pažliugęs. Puiki espresso (5 Lt) ir taurelė grappos (17 Lt) nuramino ir išdėliojo viską į vietas, ir paruošė susitikimui su sąskaita.

Tiramisu, per šlapiai sumirkęs

Keturiese sumokėjome, įskaitant arbatpinigius, 490 Lt ir turėjome retą, išskirtinį malonumą. Šis restoranas gali nesunkiai tapti itališkos virtuvės centru sostinėje, ir, jei susitvarkys nedideles problemas, pasikabins iškabą ir turės telefoną, kuriuo kas nors atsiliepia, nesunkiai gaus didžiausią įvertinimą.

Dabar – keturios žąsys iš penkių.

Trattoria da Flavio, Ligoninės g. 5, Vilnius. Tel.: +370 5 212 2225.

Darbo laikas nežinomas. 

Visos IKEA parduotuvės atrodo praktiškai vienodai, kas yra labai gerai, nes tai yra vakarietiškas efektyvumas

Tie, kieno kontaktai su restoranais daugiausia apsiriboja apžvalgų skaitymu ir dar dairymųsi pro restoranų langus, mėgsta rašinėti seną nesąmonę, esą ten labai dideli antkainiai, „kainos užkeltos“, ir verslininkai punta, iškišdami už didžiulius pinigus pigius gaminius saujelei snobų, kurie nieko neišmano, todėl ir valgo ten.

„Už tiek pinigų mano šeima valgytų savaitę“, priduria jie, ir turbūt yra teisūs. Ne tik valgytų, bet ir valgo; kas labai gerai matyti, pažiūrėjus į jų pilkus veidus, užgesusias akis ir išgirdus tai, ką jie visada sako: „ai, man tai viskas skanu“. Jiems tikrai viskas skanu, ir ačiū Dievui, nes jei jų skonio receptoriai turėtų kiek nors funkcionalumo, jiems tikrai nebūtų smagu gyventi.

Kaip man patinka vadinti jį restoranu! Tiek daug būna nuo to susibiesinusių.

Ar įmanoma pagaminti gardų maistą ir parduoti jį pigiai? Pasižiūrėti nuvykome į biudžetinių stalų ir taburečių parduotuvę iš Švedijos, IKEA, kuri Lietuvoje – kaip ir visur pasaulyje – ne tik parduoda baldus ir namų apyvokos daiktus, bet ir maitina atvykusius savo restorane, kur visi baldai irgi iš tos pačios parduotuvės, kaip ir stiklinės ir lėkštės.

Dideli langai ir raudoni šviestuvai, ir daug erdvės. Taip ir visur turi būt.

IKEA restoranas yra toks restoranas, kurį daugelis mieliau vadintų valgykla (juo labiau, kad juk savitarna, padėklai ir kasos) ir pultų ginčytis, kad čia juk nėra baltų staltiesių, tačiau man patinka, kai jūs taip susierzinate: numeti jums paprastą kabliuką, ir lojate sustoję: „čia ne restoranas, čia ne restoranas“, lyg spragtelėjus pirštais. Jus valdyti taip paprasta, mielieji. Dauguma jūsų yra kaip avys – nekalbu apie tuos kelis protinguosius, kuriems šios apžvalgos ir rašomos. Visi kiti galite paskaityti antraštę ir nebesivarginti.

Taigi garsieji kukuliecai iš baldų parduotuvės. Šitą rekomenduoju.

Žinomiausias IKEA patiekalas yra ir visada buvo švediški jautienos ir kiaulienos kukuliai su bulvių koše ir bruknių padažu (7,99 Lt už aštuonių kukulių porciją). Jie yra skaniausias patiekalas, nors ir negudrus (padeda į kukulių masę įmaišyta virtų bulvių masė – žinoma, iš miltelių, bet vis tiek suteikia švelnumo). Bruknės prie mėsos, puiku kaip per šventes – lietuviai supras. Ne veltui tą patiekalą dažniausiai visi ir ima.

Vištienos kotletas, nu tai apsaugok Viešpatie kas per dalykas

Vištienos kotletas (12,99 Lt) nepanašus nei į restoraną, nei į gerą valgyklą. Tiesiog gaminys iš pigios, pigios vištienos – nei geros konsistencijos, nei skonio. Patiekalu apsimetantis gaminys.

Česnakinės duonos porcija kainavo 99 centus. Kiek mokėjome, tą ir gavome: pigu, sprangu, blanku. Bet užtat nuo lito liko visas centas!

Čia morkų sultys, ir matosi antrame plane suktinukai, kurie buvo gerai įšalę.

Suktinukas su lašiša (7,99 Lt) buvo gerai įšalęs puikiai veikiančioje vitrinoje ir skoniu priminė tuos suktinukus, kuriuos galima nusipirkti, man regis, už panašią sumą, kokioje nors degalinėje. Nelabai smagioje degalinėje. Tokioje degalinėje kuri, greičiausiai, tualetus laiko užrakinusi ir atrakina tik tarnautojo paprašius, o šiam susiraukus. Tikrai, daugelyje degalinių Lietuvoje šį patiekalą pasiūlo skanesnį.

Kibiriūkštis su vištienos sparneliais ir labai pavargusios ir nelaimingos bulvytės

Kibirėlis su vištienos sparneliais ir bulvytėmis fri (8,99) būtų dar geresnis, jei nebūtų bulvyčių fri, kurios buvo tragiškos: beskonės, suzmekusios, pavargusios. Tačiau jos dovanojo didžiulį privalumą vištienai: dabar sparneliai tame kibirėlyje galėjo sakyti: „užtat mes smarkiai gardesni už bulvytes!”. Ir tai buvo tiesa.

Migdolų pyragas

Kadangi viskas taip pasakiškai pigu, pasiėmėm paragauti deserto: migdolų pyragas su karamelės luobu (5,99 Lt) buvo valgomas, nors ir per saldus, tą patį galima pasakyti ir apie uogų ir baltojo šokolado pyragą (6,99 Lt), ir tik imbierinių sausainių desertas (3,49 Lt) buvo įdomus ir stipraus skonio saldėsis, kurį galbūt norėtųsi užsisakyti dar kartą.

Uogų ir baltojo šokolado pyragas irgi buvo gerokai saldus

Keturiese už pietus su nealkoholiniais gėrimais, desertais ir kava sumokėjome 106,80 Lt ir likome sunkiais skrandžiais ir be šypsenų veide.

Tiesą pasakius, labai tikėjausi, kad galėsiu parašyti – štai, ir pigiai galima padaryti labai skanaus maisto, mokykitės visi iš švedų genijų, tačiau negaliu to padaryti. Pasirodo, pigiai galima gaminti tik pigų maistą, kuris atrodys visiškai nepriekaištingai tik tam, kas geresnio maisto nėra ragavęs, arba ragavo ir pamiršo. Čia viskas sąžininga, maža kaina – žema kokybė, tai galima suprasti, tačiau žavėtis tuo ir rekomenduoti neturiu jokio pagrindo. Dvi žąsys iš penkių.

IKEA, Vikingų 1, Vilnius. Tel. +370 5 250 00 55. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki penktadienio: nuo 09:30 iki 20:30, šeštadieniais ir sekmadieniais: nuo 09:30 iki 19:30.

Štai taip iš lauko, nieko įsimintino, bet tvarkinga

Pradėkim nuo to, kad Dzūkija kulinarijai reiškia tą patį, ką Vladimiras Putinas – demokratijai. Grybai ir uogos yra gerai (šį rudenį net ir rudmėsių pavyko nusipirkti prie kelio), tačiau jei norite skaniai pavalgyti nacionalinio parko gilumoje, pasirūpinkite sumuštiniais ir nuosavais karštais gėrimais, nes Dzūkijoje skanūs pietūs pavyksta tik bebrams Merkyje ir dar uodams, kai palapines pasistato poilsiautojai. Iš visų etnografinių Lietuvos regionų, Dzūkija yra didžiausias išbandymas restoranų kritikui.

Vasarą čia būna daugybė žmonių

Važiuojant plentu iš Vilniaus į Druskininkus, paskutinė stotelė, kur maitina žmonėms tinkamu maistu, yra Pirčiupiai (arba Pirčiupis, kaip kaimas buvo anksčiau vadinamas – dabar pavadinimą pakeitė, kad visiems būtų painiau, ir todėl net Pirčiupio karčema, kur mes ir atvykome, vienaip save vadina kasos čekyje, o kitaip – tinklalapyje). Taip, tai tikrai paskutinė stotelė. Kaip rašo Amerikoje prie kelio: „kita degalinė – už 70 mylių“, reiškia pilkis degalus čia. Taip ir Pirčiupiuose galėtų parašyti: kitas valgomas maistas – jau tik Druskininkuose.

Lauke kaimiškos puošmenos

Kai restoraną rekomenduoja visi, dažniausiai esu atsargus: dažnai valgytojai nesupranta nieko, išskyrus tai, ar buvo „sotu“, tačiau šiuo atveju man nieko daugiau ir nereikia – pažiūrėsim, ar paprasta sodyba prie kelio, su tvenkiniu, dekoratyvinėm puodynėm ir guminiais batais, pamautais ant tvoros, ir net aptvare laigančiu kumeliuku, gali pateisinti paprastus keliautojo kulinarinius lūkesčius.

Gira ir linksmutė staltiesė

Viduje pavyzdinga tvarka, ir net daugiau: puošmenų daug, tačiau jos neatrodo neskoningai ar primityviai. Anaiptol. O jau tualeto prabanga ir čiulbantys paukščiai gali būti pavyzdys daugeliui sostinės restoranų: paskutinį kartą taip prabangiai rankas ploviausi gal Dubajuje.

Raudonos languotos staltiesės suteikia Kalėdų nuotaiką (niekada ne per anksti) ir kažkuo primena Šveicarijos kalnų užeigas, todėl iškart lydosi širdis.

Interjeras paprastas, bet nieko kito iš kaimo užeigos reikalauti ir nereikia

Žmonių nemažai, o aptarnavimas itin rūpestingas, gal net pernelyg poliruotas ir formalus, o gal čia tiesiog galvoja, kad galbūt aš esu toks piktas ir priekabus, kaip apie mane pasakoja tie, kas nėra manęs matę gyvo arba nėra skaitę jokių mano draugiškų ir mielų tekstų. Na, bet nėra čia ko skųstis, kad per mandagiai aptarnavo; ne cukrinis, neištirpsiu.

Valgiaraštis paprastas, trumpas ir lietuviškas: visi įprastiniai patiekalai, kokių ir tikimės iš kaimo virtuvės. Net išminties sentencijos iš knygų, sudėtos į valgiaraštį, manęs nenuteikia skeptiškai (o galėtų) – geriau jau taip, negu prigrūsti daugybę lapų patiekalų pavadinimų, kurių niekas vis tiek nemokėtų gaminti.

Barščiai su pyragėliu

Lietuviški barščiai su sluoksniuotos tešlos pyragėliu (10 Lt) – jei kabinėčiausi, sakyčiau, kad gal grietinės galėtų būti daugiau ir pyragėlis kiek per sausas (nes minutę ar dvi per ilgai praleido orkaitėje), tačiau aš nesikabinėju.

Grybų užkandis grietinėlės padaže

Karštasis užkandis „Kaip pas girininką“ (16 Lt) yra pilna lėkštė grybų (trijų rūšių, sako valgiaraštis – negi ginčysies), su šonine, bulvėmis, svogūnais, ir grietinėlės padaže – taip, labai sotu, labai lietuviška, ir labai skanu; gerai, kad valgome keliese, nes normalaus sudėjimo žmogui vienam tikrai būtų per daug. Gaila, kad aš nevalgus.

Oh, vištienos suktinukas toks suktinukas

Vištienos suktinukas su šonine ir grybų padažu (visur grybai, nebūtų Dzūkija) kainavo 21 Lt ir nebūtų laimėjęs prizų konkursuose, bet ne konkursams ir gamintas – pakelės užeigai pats tas.

Naminiai kotletai, kaip prisiminimas iš vaikystės

Kaip ir kaimiški kotletai (12 Lt): kadangi pavyduoliai mane kartais vadina „rašančiu apie kotletus“, tai čia tyčia jų užsisakiau, kad nors kartą po kelių šimtų apžvalgų galėčiau apie šį patiekalą iš tikrųjų parašyti, labai proletarišką ir labai naminį. Kotletai buvo puikūs, minkšti, švelnūs – kaip namie: prisiminiau, kad kažkada apie kotletus, kaip apie jaukiausią patiekalą iš vaikystės, man pasakojo „Stiklių“ imperijos vienas savininkų, Romas Zakarevičius. Čia jam patiks, kai jis nuvažiuos.

Cepelinai puikūs buvo, dideli ir skanūs

Galiausiai, cepelinai su voveraičių padažu (kad jau visur grybai, tai ir čia paprašėme tokio padažo) – absurdiškai maža 12,50 Lt kaina už du puikius, absoliučiai nepriekaištingus gražuolius, pūpsančius ant lėkštės. Gaila, vairavau ir negalėjau visos šios šventės užsigerti keliais bokalais alaus, kad užklotų malonus snaudulys, bet tiko ir naminė gira (4,50 Lt už puslitrį).

Trise sumokėjome labai kuklius 96 Lt ir palikome arbatpinigių.

Žinote, ką manau? Kartais nereikia išsidirbinėti ir vaizduoti kažin ko.

Kartais visiškai sėkmei pakanka tiesiog aiškiai suvokti misiją (lietuviškas kaimiškas pakelės restoranas), ir paprastai ir dorai maitinti išalkusius, kaip namie – bet prie gražių staltiesių. Tai nebus kulinarinių atradimų kelionė, tačiau pagarbą ir lankytojų meilę nusipelnysite tikrai, kaip nusipelnė šita karčema.

Keturios žąsys iš penkių.

Pirčiupio karčema, Pirčiupių kaimas, Varėnos rajonas. Tel: +370 6 188 5096. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, nuo 10:00 iki 22:00.

Įėjimas tiesiai iš Naugarduko gatvės, kur ankščiau Čaichana buvo

Naugarduko gatvė, prasidedanti ties sostinės Senamiesčio vakarine riba, ir kylanti į kalną, ir aplinkinės vietos, jau daugelį metų yra žinomas restoranų rajonas: nuo Aguonų gatvės kažkada prasidėjo Vilniaus kinų restoranai, o štai erdviose patalpose, kur dabar yra Vidurinės Azijos restoranas Kinza, anksčiau buvo ne itin sėkmingas restoranas Čaichana. Jis kažkada įspūdingai pradėjo ir paskui nuvylė.

Naujasis Kinza irgi pradėjo gerai – mano bičiuliui Aidui Puklevičiui ten balandžio mėnesį visai patiko. Dabar atėję randame rymantį Marijų Mikutavičių su kompiuteriu (taip, ten jis atsukęs nugarą nuotraukoje), tai turbūt negali būti viskas blogai. O gal jis irgi vaikšto į visas vietas, ir tikrina ir ragauja, kaip ir aš – ką gali žinoti. Paklausiu kitą kartą.

Taip, su kompiuteriu – Marijonas Mikutavičius

Kitas geras siurprizas – seniai pažįstama padavėja, anksčiau dirbusi bare Zoe‘s Odminių gatvėje (kur aptarnavimas visada geresnis už puikų), ir tikrai, ji sugebėjo labai aukštą aptarnavimo standartą atnešti ir čia: net per gerai kažkaip viskas – ir meniu tvirtai išmanė, ir patiekalai bei gėrimai labai greitai ant stalų atsirasdavo. Aptarnavimas buvo geriausias mums patikęs dalykas.

Suglumino tai, kad tualetuose nebuvo vandens (tiesa, pastatyti dideli indai su vandeniu, rankoms nusiplauti). Problemos visame name, sako. Tai nepasisekė. Aš nežinau, ar galima laikyti restoraną atidarytą, jei vandens nėra. Tai virtuvėje vanduo iš kur? Bijojau net klausti. Bet nelabai gerai visa tai.

Čia tokios pomidorų salotos. Jei nėra vandens, kuo plovė pomidorus? Nežinau.

Kas dar, prieš pradedant apie maistą? Na, itin nuobodus ir tingus vynų sąrašas – deja, populiariausi buteliukai iš apatinės prekybos centro lentynos, ir tik dvi alaus rūšys (7 Lt už bokalą), viena šviesi, kita tamsi – abu iki skausmo pažįstami prekės ženklai. Nei šis, nei tas. Galėtumėt kažko įvairesnio ir egzotiškesnio siūlyti, didesnį antkainį užsidėti, ir užsidirbtumėt daugiau, ir atrodytų viskas geriau.

Nors čia centrinės Azijos restoranas, užsispyrę neužsisakinėjome plovo. Aš tyčia nenoriu jo ragauti, kad daugiau suerzinčiau kulinarijos specialistų, kurie tuoj pradės kalbėti, kad plovas yra privalomas paragauti Vidurinės Azijos restorane, kad plovu visi didžiuojasi, ir kad plovo neparagavus, apie restoraną rašyti negalima.

Užkandžiai, kai kurie neblogi, kai kurie labai geri. Meze – 70 Lt

Galima. Aš kaip noriu, taip ir rašau, o plovo nemėgstu nuo vaikystės, ir čia dabar mano kerštas visiems plovams, kuriuos turėjau valgyti vaikystėje. Štai jums nuo manęs. Nevalgysiu aš jo, ir ignoruosiu.

Be to, kad ir ką parašytum apie plovą, visada atsiras dešimt sakančių, kad vienintelė teisinga vieta ragauti plovą yra kur nors kitur, ir kad rašantysis nieko neišmano. Plovai, jie kaip kokosų pieno sriubos iš Pietryčių Azijos – čia kiekvienas su nuosavomis žiniomis ir visi geriausi specialistai.

Kepta lašo formos duona. Lyg dar būtų ir nekepta.

Duona (4 Lt už porciją), pavadinta naan, kaip Indijoje, kepta specialios krosnies viduje, kur paplotėlis prilipinamas prie sienelės ir nutįsta žemyn ir todėl ši duona yra lašo formos, buvo maloni, nors ir gana blanki. Tačiau savo funkciją atliko: ja dažėme užkandžių rinkinį, meze (70 Lt). Vidurio Azijos skanėstai – avinžirnių humusas, baba ghannouj (trinti baklažanai su sezamais), paprikos užtepai, jogurtas – viskas suvalgyta be kalbų ir skaniai, alų atneša greitai, tai vakarienės pradžia maloni.

Iš kur ten skumbrė Centrinės Azijos kalnuose

Pagrindiniai patiekalai nepadėjo susidaryti vientiso įspūdžio. Salotos su rūkyta skumbre ir kinzos sūriu (19 Lt) buvo gardžios, tačiau – nebent būsiu kažką praleidęs savo kulinariniuose moksluose ir patirtyse – man jos prastai siejosi su Vidurine Azija. Kur ten žuvys kalnuose ir ganyklose?

Lašiša iš Azijos ganyklų

Tas pats pasakytina apie neblogą patiekalą, kuris galėtų būti patiektas bet kuriame eklektiško maisto restorane. Lašišos file su daržovėmis (31 Lt), žinoma, nebuvo iš pačios puikiausios lašišos (taip, Lietuvoje gera lašiša brangi), ir skonis buvo paprastas. Gūžt pečiais. Neblogai, bet nieko tokio, ką užsisakytum vėl.

Liulia kebabas, mažas ir brangus, bet švelnus

Avienos liulia kebabas (malta mėsa, kepta ant iešmo – 28 Lt už du iešmelius) buvo minkšta ir kvapni, ir aviena tikrai buvo neeilinė, tačiau iešmelio dydis buvo labai nedidelis. Vidutiniam vyrui reikėtų keturių iešmelių, o išalkusiam – gal šešių. Kainą maždaug galite paskaičiuoti patys: pirmasis iešmelis 17 Lt, papildomi – po 11 Lt.

Apie vištienos iešmelius (14 Lt) nieko ypatingo nepasakysiu: viską spėjau per kelias dienas pamiršti, ir tai turbūt nėra ypatingai daug žadantis ženklas.

Mantai, jie čia keturi

Mantai (16 Lt už keturis) pasirodė švelnūs, tačiau man tešlos sluoksnis galėtų būti plonesnis. Kapota mėsa viduje buvo pernelyg gausi svogūnų, bent jau mūsų skoniui.

Valgytojai užsisakė dar alaus ir pagalvojo, kad nepribloškė mūsų šitas restoranas. Puikus aptarnavimas, santūrus ir jaukus interjeras, tačiau valgiaraštis be pagrindinės idėjos ir be užsidegimo. Nedidelė kaina: penkiese sumokėjome, įskaitant arbatpinigius, 340 Lt, tačiau, matyt, kuklios kainos diktuoja paprastumą. Tualetai be vandens (tegul tik tą vieną dieną) verčia galvoti, be ko dar apsieina restoranas ten, kur mes nematome.

Trys žąsys iš penkių.

Kinza, Naugarduko 14, Vilnius. Tel. +370 611 44414. Facebook profilis.

 Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais nuo 11:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 23:00.

Druskininkuose tucked away

Druskininkai yra didelės sėkmės istorija, nors ši sėkmė daugiausiai remiasi senaisiais sentimentais: čia važiuoja daugiausiai tie žmonės, kas mėgsta XXI amžiaus sveikatos procedūras su sovietinio fono prieskoniu. Nieko blogo: tačiau kokį maistą ras nereiklus valgytojas, vaikystėje augintas prie bulvių ir pieniškų dešrelių lėkštės, užsigerdavęs džiovintų vaisių kompotu?

Žinau, kad didžiosios Druskininkų poilsinės giriasi neeiliniais restoranais, pritaikytiems turtingiems rusams, mėgstantiems baltas staltieses ir bajorišką aplinką. Tačiau šį kartą aš tam nenusiteikęs: mes kurorte po ilgos dienos Dzūkijos miškuose, kur ne tik kad žmoniško mėsainio – net ir karštos kavos puodelio nerasi.

Druskininkų ruduo

Jau esu rašęs, kad nepakenktų kokio etnografinio kaimo fone pastatyti gražų tinklinį mėsainių restoraną iš stiklo ir plieno, kur pavargęs grybautojas galėtų vėl pasijusti mieste, tačiau skaitytojų palaikymo ši idėja nesusilaukė, o gaila. Galbūt todėl, kad neparašiau pagrindinio sumanymo akcento: mėsainių restoranas galėtų būti gigantiško stiklinio baravyko formos – taip atsirastų sąsaja ir su Dzūkija, ir su pagrindiniu šio regiono simboliu. Paliksiu šį puikų planą geresniems laikams.

Nacionalinis lietuvių patiekalas jau dvidešimt metų yra pica, todėl pasirinkau plačiai rekomenduojamą poilsiaujančių menininkų ratuose piceriją Sicilija, kuri garsėja kaip negudrus, bet patikimas dalykas. Vienas kitas alaus bokalas ir didelis itališkas kepinys su sūriu puikiai užbaigia dieną, praleista su vandens procedūromis ir masažu.

Lauko terasa – yra ir viduje ką veikti

Picerija atrodo labai paprastai, net iškabą sunku pastebėti, bet žmonių pilna ir viduje, ir lauko terasoje – rudens diena šilta, ir atsisėdame lauke, juolab kad – kaip ir visur Lietuvoje – išdėlioti apklotai, į kuriuos susisupa lankytojai. Ar pastebėjote, kad vadinamasis dekutis pasidarė privalomas visoms įstaigoms, kurios bent vieną staliuką laiko lauke? Kavinė gali neturėti peilių arba puodelių, bet apklotas privalomas. Pradedu įtarti, kad yra kažkoks įstatymas, pagal kurį negalima laikyti restorano, jei neturi apklotų.

Meniu didelis (iš serijos „turime visko“), tačiau šiandien bandysime tik picas ir panašius gaminius.

Gurmanų pica. Ar būna “nemėgstančių picos” pica?

Gurmanų pica (normalus dydis, 16,23 Lt) nubloškia į praeitį išmaniu pavadinimu, kuris nereiškia nieko (ar yra picos nemėgstantiems picos, klausiu pats savęs), tačiau kaip su skoniu? Skonis blankus, bet kai kaina tokia nedidelė, gal tegu taip ir būna. Šią picą nuo tikrai geros skirtų dar papildoma dešimtis litų.

Picos padas pusėtinas, užtat sūris yra tikrai iš praeities – pigus fermentinis. Na, gerai, gal ir neverta laukti mocarelos miestelyje, kuris, šiaip ar taip, gyvena senovės prisiminimais. Svogūnai ir alyvuogės – kaip visur, o vyšniniai pomidorai, na, kam jie? Aš uždrausčiau vyšninius pomidorus apskritai, arba tegu juos leidžia naudoti tik specialiu mano leidimu, jei paaiškins, kokią vertę jie prideda receptui. Kitaip ne.

Ar tur nori bananų, atvežtų iš Bahamų, sakė kasetė “Balius prie Jūros”, bet Bahamų pica čia indeed ateina su bananais

Bahamų pica (normalus dydis, 14,16 Lt) džiugina bananais, kurie ir pavertė tradicinį Havajų picos receptą (su kumpiu ir ananasais) gaminiu, pavadintu Karibų jūros salyno garbei. Sudėtinės dalys nebrangios, ananasai, na, jie buvo. Bet tik tiek.

BBQ pica buvo geriausia iš visų, galbūt gardaus padažo dėka

Barbekiu pica (didelė, 17,26 Lt) buvo kone skaniausia iš valgytų – ją gelbėjo saldus ir dūminis barbekiu padažas. Pagalvoju, kad tas padažas gali išgelbėti beveik bet kokį patiekalą, išskyrus galbūt didžkukulius arba medaus tortą. Nors ne. Esu valgęs gyvenime tokio medaus torto, kuriam tikrai būtų padėjęs geras samtis barbekiu padažo. Ir gal dar keli keptos šoninės lakšteliai. Užsisvajojau.

Picos duona su sūriu

Kepta picos duona su sūriu (12,08 Lt) mums kažkodėl labai patiko. Nežinau kodėl. Gal todėl, kad ant jos nebuvo vyšninių pomidorų. Bet, jei eičiau ten ir vėl, tai tos duonos dar kartą užsisakyčiau.

Trise sumokėjome 85,27 Lt ir arbatpinigius. Nebrangu, ir produktai nors ir pigūs, bet švieži. Išmanu? Nelabai. Yra ką prisiminti? Galbūt barbekiu padažą. Vilniuje ši picerija galėtų sužibėti nebent kaip prisiminimas apie ankstyvosios nepriklausomybės laikų gastronomiją, tačiau Druskininkams, vis dar gyvenantiems praeityje, man regis, visai priimtina.

Dvi žąsys iš penkių.

Picerija “Sicilija”, Taikos g. 9, Druskininkai. Tel. +37031351865. Facebook profilis.

Darbo laikas internete nenurodytas.

Naked Bite – jaukiausiame Senamiesčio kampe, atrodo kai saldainiukas

Aš nemėgstu dienos pietų. Aš nemėgstu žmonių, kurie mėgsta dienos pietus. Pasakysiu dar daugiau: aš nemėgstu net žmonių, kurie šiaip jau nemėgsta dienos pietų, bet kartais valgo dienos pietus ir sako, kad gal visai nieko baisaus kartais ir dienos pietus suvalgyti. Palaukite. Aš pats taip kartais darau. Koks žiaurus pasaulis.

Mano senas bičiulis ir aukštaūgis politikas Remigijus Šimašius, kuris šiaip jau yra iš Tauragės, sakė – einam pietų. Žinojau, kad tarkuos man smegenis, bet čia politikų darbas toks, ir aš jų nebijau.

Buteliai puošia.

Sako, jei mane išrinks Vilniaus meru, parūpinsiu tau, Andriau, šiltą vietelę savivaldybėje, galėsi ne tik maitinimo įstaigas prižiūrėti, bet ir parodysi jiems, kas čia viršininkas. Sakau, jėga. O galėsiu uždaryti tuos tris restoranus Vilniuje, kurių šeimininkas pasidarė lipdukus su mano perbrauktu portretu ir manęs neįleidžia? Sako, laisvai, ir dar mes juos į bankrotą nuvarysim. Taip ir sutarėm su Remigijumi.

Na, gerai, nebuvo tokio pokalbio (o galėjo būti). Bet kažką aš turėjau išrinkti, nes daugelis žmonių mano patarimų laukia, kaip išdžiūvusi žemė laukia gaivaus pavasario lietaus. O gal ne mano patarimų laukia, o tiesiog visi miesto valgytojai šiaip jau vaikšto tais pačiais takais, suformuoja įpročius, ir nori pabandyti ką nors nauja, ir tam jiems reikia patarimo.

Senamiesčio skliautai

Naujas restoranas Naked Bite, Senamiesčio gatvelių raizgalynėje, ten, kur susijungia Žydų ir Stiklių gatvės, negali apie save manyti, kad sėkmė jam garantuota, nors tai tikrai turistinis takas. Turistai ieško labiau jiems suprantamų lietuviškų vietų (šalia – Stiklių Aludė ir, apsaugok Viešpatie, Leičiai, toliau – Amatininkų užeiga), arba kokios picerijos; greta yra ir suprantama ir du dešimtmečius be klaidų džiuginanti kepsninė (Markus ir Ko), ir žvėrienos restoranas (Lokys), ir eklektiškasis Bistro 18. Konkurencija didžiulė, o naujasis žaidėjas savo išvaizda ir asketizmu aiškiai praneša, kad čia bus skandinaviškas šaltukas.

Panašioje teritorijoje Vilniuje žaidė Lauro lapas, dabar – Bistro1dublis ir Sweet Root. Tai labai nelengvas sektorius: pirmąjį apsilankymą gauti lengva, visi ateina iš smalsumo – Vilniuje pakankamai tokių, kas ramiai išleidžia šimtą litų ir daugiau vienam žmogui. Nuo antrojo ir trečiojo to paties lankytojo vizito prasideda restorano sėkmė, ir ne anksčiau.

Pasižiūriu, ką jie rašo apie save: iš tiesų neapsigavau: „patiekalai ruošiami šiuolaikinės šiaurietiškos virtuvės principu – maistas yra gaminamas tik iš šviežių, būtent tą sezoną sutinkamų vietos produktų“, sako jie. Tai pažiūrėkim, ką parodys dienos pietūs.

Amusbušas

Dienos pietų meniu (27 Lt) prasideda nuo amuse-bouche, vieno kąsnio užkandėlės, pateiktos kiaušinio formos indelyje, atrodo prabangiai, bet skonis man pasirodo skandinaviškas. O gal man reikia visur stipraus skonio? Kas čia pabarstyta šone, klausiu Remigijaus. Geltonas kokainas? Paseilėjęs pirštą, kaip policininkas filme, radęs didelį maišą Kolumbijos krakmolo naktiniame bare, paragauju. Prieskonis. „Gal Vegeta?“, makabriškai pajuokauja ponas Šimašius. He he. Ne, ne tas sovietinių laikų universalusis pagardas iš buvusios Jugoslavijos su natrio gliutamatu, bet būtų visai ironiška. Man būtų patikę. Aš mėgstu priedus su „E“ raide. Iš jų ateina mano talentas.

Rizotas, kuris yra žymiai geresnis pavadinimas už daugiaryžį

Rizotas (kalbos nacių vadinamas daugiaryžiu, kad juos kur galas) man patiko – stiprus skonis iš sultinio, ryžiai suvirę taip, kaip reikia. Žalsvas kraštelis atrodo egzotiškai.

Žuvis ir padažo lankas

Pagrindinis patiekalas buvo žuvis (afrikinis šamas) – nepasakyčiau, kad negalėjau užmigti jį prisimindamas, tačiau paprastai paruoštas gražus žuvies gabalėlis visada ras vietą mano širdyje. Daržovės – kalafiorai – na, manęs nežavi nuo vaikystės, bet juk restoranas nekaltas dėl to. Be to, koks vaikas mėgsta kalafiorus? Aš vaikystėje mėgau tik juodą kavą su konjaku, o kitką man tėvai sumaitindavo per prievartą.

Šokolado desertas

Šokolado desertas buvo adekvatus, bet neįsimintinas; gal todėl, kad aš nelabai mėgstu šokoladą.

Susižvalgėme. Pavalgėme neblogai, skrandžiai pilni, sąskaita dviem žmonėms, su taure vyno kiekvienam (23 Lt, Caruso & Minini Timpune Grillo iš Sicilijos – adekvatu, bet neįsimintina), buvo 108 Lt ir arbatpinigiai. Galbūt valgymas vakare pakeistų įspūdį į vieną ar į kitą pusę, tačiau dienos pietūs mūsų nenuvylė. Gal pašnekovas buvo geras, bet tada laikykim, kad restoranui pasisekė. Keturios žąsys iš penkių.

Naked Bite, Žydų g. 2, Vilnius. Tel. +370 623 13455. Facebook profilis.

Kasdien, nuo 11:00 iki vidurnakčio.

RĖMĖJO SKILTIS

Nors daugeliui kažkada atrodė, kad Vilniaus Akropolis (o paskui Ozas, Panorama ir kt.) jau buvo mažmeninės prekybos viršūnė (Kaune dar padarė Megą su rykliais, ir viskas atrodė vėl naujai), tačiau naujienos eina viena po kitos.

Visi laukia, ką varguoliams atveš Aldi ir Lidl, tada Maxima rebrandino savo pristatymą į namus kaip Barborą (dar nebandžiau), o šiandien išbandžiau (kaip manoma) baltarusiško kapitalo Fresh Market, kas suveikė puikiai ir atvežė viską, kaip pasakę.

Prieš pora savaičių mane, kaip Laukinių Žąsų autorių, pakvietė apžiūrėti naujos mažmeninės prekybos koncepcijos – visiškai revoliucinis priėjimas, kuris, kaip pagalvojau iš pradžių, yra pernelyg keistas, kad būtų tiesa.

Pirmiausia, pribloškė totali informacijos kontrolė: lyg Apple korporacija prieš naujo iPhone paleidimą. Fotografuoti neleido (vėliau sužinojau, kodėl – apie tai tuojau), sutarėme, kad tekstas bus peržiūrėtas iki raidelės prieš publikuojant. Turėjau pasirašyti pora dokumentų apie konfidencialumą – pasijutau ne visai maloniai, lyg kalbėtume apie slaptus vaistus nuo ebolos arba bakteriologinį ginklą, o ne maisto prekes ir muilą.

Nebuvo leista atskleisti ir tai, kuris iš didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų bando šią koncepciją, nors bendraujant su tos parduotuvės bendrųjų viešųjų ryšių atstovais, man asmeniškai abejonių neliko (šioje industrijoje besisukantys gerai žino, kuri viešųjų ryšių bendrovė aptarnauja kurį tinklą).

Atvykus į parduotuvę, pirmiausia pribloškia tai, kad iš išorės ji visiškai nepanaši į parduotuvę – naujame biurų komplekse (Vilniuje tokių daugybė), ir tik kiek erdvesnė automobilių stovėjimo aikštelė gali būti užuomina, kad čia kažkuo prekiaujama. Prekes klientams darbuotojai iki automobilių atneša paprastose, rudose kartono dėžėse, kokiose būna biuro dokumentai.

Tokioje dėžėje produktai keliauja į automobilius – jokių prekės ženklų.

Jokios iškabos ant durų, tik administratorius, pateikus kvietimą arba nario kortelę, palydi prie durų, už kurių – jau kitas pasaulis. Groja tyli styginių muzika, ant grindų – ąžuolo parketas ir kilimai, net ir vežimėliai tokie, kokių nebuvau matęs, jaukiais minkštais guminiais ratais. Lengvučiai, kaip popieriniai. Pasirodo, gaminami iš lengvo lydinio pagal užsakymą Prancūzijoje.

Įėjęs supratau, kodėl negalima fotografuoti – tarp lentynų ir šaldytuvų vaikštinėjo neskubėdami žmonės, žinomi iš pramogų ir verslo pasaulio, kurie, kaip paaiškino Gold Level atstovas, visiškai nenori būti aptariami. Pamačiau vieną kitą pažįstamą diplomatinio korpuso narį. Seimo narių nepastebėjau, ir nors klausiau, ar jie taip pat yra kviečiami, sulaukiau mandagaus, bet griežtoko atsakymo, kad, girdi, kvietimo kriterijai nėra aptarinėjami. Taip ir nesupratau, ar būdamas, pavyzdžiui, ministru, gali tikėtis kvietimo.

Suprantu, kad norėtųsi aiškumo, tačiau tai privatus verslas, o ne demokratija.

“Nedarėmė jokio pristatymo, jokio renginio, jokio viešinimo – viskas absoliučiai diskretiška. Tai narių parduotuvė (members’ club), kurioje kiekvienas pirkėjas yra mūsų asmeninis kviestinis svečias. Pakvietimus ir korteles įteikiame asmeniškai, nuvykę į kliento darbo vietą ar namo, prieš tai trumpai aptarę diskretiškumo sąlygas. Tai yra lyg koks golfo ar viskio klubas, tik žymiai labiau diskretiškas”, sakė mažmenininko atstovas, vardu Vaidotas.

Pasak jo, šiek tiek informacijos apie šią parduotuvę turi tik tie, kas privalo žinoti: VMI, Sodra, taip pat tarnybos, besirūpinančios maisto higiena.

Ant lentynų ir už prekystalio – visiškai kitokios prekės, nei pagrindiniuose Lietuvos maisto prekių tinkluose. Viskas, ko man stigo Lietuvoje: puiki šviežia žuvis, tropiniai vaisiai, net autentiška amerikietiška sourdough duona, kepama Lietuvoje iš specialių miltų, mielių ir net vandens, atvežamo iš svetur.

Sucypiau, kaip vaikas, pamatęs net šviežią maistą, atskraidintą iš Anglijos “Marks & Spencer” – net ir žymieji “marks-and-sparks’o” sumuštiniai ir wrap’ai (sako, skraidina juos kasdien), o greta jų – tą patį rytą Londone pagaminti Pret-A-Manger sumuštiniai. “Laikome tik vieną dieną, kaip ir Londone, paskui atiduodame socialiai remtiniems”, sakė man.

Kai maniau, kad mačiau viską, nustėrau: net ir amerikietiškas root beer limonadas, ir sausi pusryčiai Lucky Charms su marshmallow, o kai pamačiau šviežiai kepamas Krispy Kreme spurgas (donutus) VILNIUJE, pamaniau, kad čia mane vedžioja už nosies. Taip, 9,50 Lt už spurgą – nepigu, tačiau ar galvojau kada, kad tai bus mano Lietuvoje?

Mane priimantis Vaidotas nusišypsojo, sakė, “žinojau, kad jums patiks” – ir parodė dar vieną siurprizą. Jau už kasų nedidelis, bet jaukus kampelis pavalgymui: odieve, ir čia pirmasis Vilniaus Burger King – kainos kiek didesnės, nei McDonald’s, bet pagaliau suleidau dantis į išsiilgtą whopperį ir onion rings!

Pasidomėjau, kam mane čia kvietė, jei reklamos jiems ne tik nereikia – jie jos neleidžia apskritai: juk negalėsiu nei adreso parašyti, nei tinklalapio jie turi (patikrinau: paieška “Gold Level Lietuva” neduoda jokių prasmingų tinkalapių, susijusių su šia prekybos įmone). Vaidotas sakė, kad jie tik norėjo dar vienos nuomonės iš šalies – “testuoti reakciją”, sakė jis.

Kiek kainuoja ši fantastika, šis rojus žemėje? Pasirodo, nepigiai: šiuo metu metų narystės kaina – 300 eurų (1035,88 Lt), ir ji galioja tik vienam asmeniui; narystė porai (dvi kortelės, kurios, yra, vardinės, su nuotrauka – kaip Costco) – 500 EUR.

Net ir tai, pasirodo, yra tik pradinis laikotarpis (“pratiname rinką”), nuo 2015 m. liepos 1 d. kainos bus atitinkamai 600 EUR ir 1000 EUR per metus. Ir tai tik tada, jei jus pakviečia.

“Jei jūs mūsų klientas, mes patys jus rasim”, paaiškino Vidmantas. Sakau, o gal yra kokių pigesnių narysčių pensininkams, mokytojams, studentams?

Vidmantas nusijuokęs paaiškino, kad šito tikrai neverta tikėtis, nes tie žmonės – ne jų segmentas. Klausiu, galbūt verta jiems leisti bent užeiti – gal nusipirks kokią bandelę ar spurgą?

Pasirodo, ne, viskas griežčiau. Vidutinis Gold Level pirkėjo krepšelis šiuo metu – 780 Lt vienam apsipirkimui, “tai būtų praktiškai visa vidutinė pensija, todėl neverta laukti, kad senoliai eitų pas mus”, mandagiai paaiškino prekybos tinklo atstovas. Jis pridūrė, kad parduotuvė – ne guminė, todėl studentas, atėjęs daktariškos dešros ir alaus, tik užimtų vietą ir galbūt gadintų nuotaiką pagrindiniams pirkėjams. “Mūsų pirkėjai nenori stebėti, kaip niūriai apžiūrinėja prekes, kurių negali sau leisti, tie, kas gyvenime tingėjo mokytis ir dabar nesugeba susirasti gero darbo,” sakė Vidmantas.

“Čia viena priežasčių, kodėl nesireklamuojame: mes nenorime moralizavimo spaudoje, kodėl mes parduodame sašimio kokybės tuną po 290 Lt už kilogramą, kai kas nors sau negali to leisti. Be to, ne visi pirkėjai iš biudžetinio segmento skaniai kvepia, o mes labai rūpinamės potyrių harmonija savo patalpose. Net mūsų pardavėjos privalo atrodyti – ir būti – pailsėjusios, linksmos: mes pasirūpiname ne tik jų dantimis, bet net ir veido oda, “Kristianoje” vien kremams, kosmetikai išleidome tūkstančius, visa tai gauna mūsų darbuotojos. Kai kai kuriose Lietuvos parduotuvėse, kaip kalbama, kasininkės (žinoma, ne mūsų įmonių grupės) sėdi su sauskelnėmis, o čia pardavėjos gali džiaugtis net sporto sale ir baseiniuku, kuris nenusileidžia Forum Palace savo kokybe (tik dydis, žinoma, ne tas).”

Apžiūrėjus parduotuvę paliko dvejopas jausmas. Viena vertus, gerai, kad pasiūla plečiasi: kai kuriems mūsų reikia ne vien pigių makaronų ir Senolių kefyro. Tačiau tuo pačiu žinau, kad tie, kas norėtų pirkti Gold Level, tačiau niekada nebus ten pakviesti, niekuomet nesusitaikys su to “atmetimo” pojūčiu.

Aš žinau, kad savo kortelę saugosiu ir labai lauksiu sukryžiavęs pirštus, kad 2015 m. man pratęstų narystę.

—

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su reklamos užsakovais.

Viešbutyje Ambertonas, kur anksčiau galima buvo automobiliu privažiuoti, o dabar užtvėrė

Pagalvojau, kad jau nebe daug liko restoranų apžvalgų – mažiau nei dešimt – kur kainas rašysiu litais, o paskui viskas bus iš tikrųjų kaip Europoje. Ir galėsime be perskaičiavimų gretinti kainas su Briuseliu, Tulūza ir Palermu. Tai ta proga europietiškas (iš tiesų, prancūziškos) virtuvės restoranas, kurį iki šiol apeidavau, nes jis, turbūt, nelabai laimingoje vietoje.

Stikle atsispindi geras gyvenimas

Ne todėl, kad jis visiškai prie Katedros aikštės, ir tarp viešbučio Kempinski ir puikaus baro Zoe‘s ir geriausio Vilniaus indų restorano Sue‘s Indian Raja.

Viduje jauku ir vakarietiška.

Ne todėl, kad jis yra viešbutyje Amberton – nieko bloga, kad restoranas yra viešbutyje (maža to, kaip žinome iš daugelio pavyzdžių, viešbučio svečių srautas rytais sudaro tokiam restoranui labai parankų pajamų stuburkaulį). Kažkada čia buvo italų restoranas, nepalikęs po savęs prisiminimų, paskui prancūzų Le Goût, kuris buvo prisirinkęs įvairių atsiliepimų, bet taip ir užsidarė, nieko rimto nepasiekęs.

Duona buvo savo kepta ir puiki, kaip žydiška chala

Dabar čia gyvena persikėlęs iš Gedimino prospekto restoranas La Cave – ten tai buvo tik bistro, o dabar viskas jau žymiai rimčiau. Interjeras atrodo žaviai klasikinis, su jaukiai atskirtais staliukais salės šonuose ir kitais – salės viduryje (kaip kažkada broliai Nasvyčiai sugalvojo Neringos didžiojoje salėje), su intensyvia tamsiai mėlyna spalva ant sienų.

Atėjome greitų pietų, bet dienos pietų pasiūlymo šį kartą nesirenkame: paragausime patiekalų iš pilno valgiaraščio.

Sraigės, kvapnus varguolių valgis

Duona (panaši į žydišką chalą), pačių kepta, buvo geras ženklas. Malonios plėšomos struktūros, su žolelėm, ir skania oranžine plutele – nuostabu. Neįmanoma sustoti; sudorojome tą duoną visą su saulėje vytintų pomidorų užtepėle, o paskui su žaliuoju sviestu iš sraigių kiaukutų – sraigės (22 Lt) buvo nuostabios: karštos, kvapnios, sultingos.

Prancūziška svogūnų sriuba puodynėlėje, oh yeah

Prancūziška svogūnų sriuba (15 Lt) buvo prie lengvesnių – sūris buvo visas ištirpęs, be reikalo ieškojau jo gabalų tarp dosniai pridėto puodelin svogūno, ir neradau, tačiau vis tiek patiekalas buvo vykęs.

Ant omarų sriubos puikuojasi džiūvėsis, o ant jo puikuojasi krevietka. Heaven.

Užtat omarų sriuba (20 Lt), švelni ir dar su gardžia krevete ant viršaus, buvo tikra palaima. Tikrai galėčiau užsisakyti ir vėl.

Jautienos tartaras turėjo too many kaparėliai

Kaip pagrindinį patiekalą užsisakėme jautienos tartarą (29 Lt), kuris yra užrašytas kaip užkandis, tačiau nėra nieko bloga užsisakyti užkandį kaip pagrindinį patiekalą, patikėkit manimi. Įtartinai maža kaina (už tartarą tikėčiausi sumokėti arčiau 50 Lt) dar kartą įrodė, kad kiek moki, tą ir valgai: patiekalas nebuvo blogas, tačiau kaparėlių kapotoje mėsoje buvo per daug, o pridėti ančiuviai kartu su jais sumalė ir sumaišė skonius ir galų gale sukūrė pojūtį „visko primaišyta“, kas nepageidautina. Reikėtų labiau išgryninti patiekalą.

Mėgstamas prancūzų patiekalas.

Atėjęs į prancūzišką restoraną, negalėjau neužsisakyti patiekalo, kurio prancūzai suvalgo kasmet dešimtis milijonų. Kodėl? Nes aš taip galiu. Ką noriu, tą ir užsisakau. Pavydėkit. Mėsainis (26 Lt) buvo palyginti nedidelis, tačiau šiuo atveju receptūros abejonės dėl „Džiugo“ sūrio buvo išsklaidytos – stipraus skonio sūris patiekalo negadino ir neužgožė mėsos, pati mėsa buvo kokybiška, sūri šoninė mielai skambėjo su saldoku vaisišku padažu.

Kartu su aptarnavimo mokesčiu (10 procentų čia prideda prie sąskaitos automatiškai – tik negaukit infarkto, šykštieji žmonės, taupantys arbatpinigiams; džiaugiuosi, kad šis restoranas užsiima jūsų auklėjimu) už pietus dviese sumokėjome 152,90 Lt. Išmanus meniu ir kompetentingai pagaminti patiekalai paliko norą sugrįžti.

Geras jausmas, ne taip dažnai sutinkamas Vilniuje: ši vieta skamba ir atrodo kaip profesionalus restoranas, o ne diletantų projektas. Galbūt padeda patirtis iš sėkmingo anksčiau buvusio bistro. Gal apsimoka neišsigalvoti ir sąžiningai gaminti klasikinius patiekalus. Pasijutau nebe rytų Europos užkampyje, o tikruose Vakaruose. Gal čia galėsiu atšvęsti lietuviškos valiutos pakasynas.

Keturios žąsys iš penkių.

La Cave, L.Stuokos-Gucevičiaus g. 1, Vilnius. Tel. +370 52611890 Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, nuo 08:00 iki 23:00.

Wasabi yra prekybos centre GO9, kurį visi vadina Gedimino 9

Jūs net negalite įsivaizduoti, kaip aš laukiau, kad Vilniuje atsidarytų tikras sušių baras su konvejeriu. Tai dar vienas žingsnis link tikro didmiesčio pojūčio (kad mano sostinė būtų kaip Niujorkas arba Londonas). Kaiten, baras-konvejeris, kur jau pagaminti sušiai važiuoja plienine juosta, o klientai nelaukia, bet ima juos, pravažiuojančius, man yra didmiesčio simbolis.

Sušiai ant konvejerio

Taip, aš žinau, kad bėgiais keliaujantys sušiai, pasidarę populiarūs Vakaruose – tai pigiausių sušių pateikimo būdas Japonijoje. Kai kurie jų, pagaminti iš ryto, neišvengiamai sukasi ant konvejerio net kelias valandas, be to, perki ne tai, ko labiausiai norėtum, o tai, kas atvažiuoja prie tavęs (žinoma, galima užsisakyti ir iš šefo, tik nelabai daug kas taip daro – natūraliau yra tiesiog valgyti tai, kas padėta).

Prisimenu, kai pirmą kartą atsiradau Japonijoje prieš gerus dvylika metų, atskridęs į Osaką, nuėjau į tokį barą pietauti ir radau priblokštas, kad už pietus sumokėjau apie 60 litų, skaičiuojant lietuviškais pinigais. Londone būčiau sumokėjęs kokius keturis kartus brangiau. Lankytojų kontingentas mažame Osakos bare tarp biuro pastatų tikrai nebuvo pasipūtęs ir rafinuotas, greičiau paprastas ir dalykinis.

Kad ir kaip ten būtų, tokio baro atidarymas Vilniuje – didelė šventė užsienietiškų dalykų mylėtojams. Kai atėjome į Wasabi (tas žodis japonų kalba reiškia žaliuosius japoniškus krienus) įsikūrusį prekybos centre sostinės Gedimino prospekte, patalpos iš išorės vis dar buvo apraišiotos žaliais ir baltais balionėliais, kaip suprantu, likusiais iš prabangaus atidarymo.

Vienas iš dviejų šefų yra iš Azijos

Lankytojų kol kas nedaug. Vienas šefas, matau, lietuvis, vienas – iš rytų (jau gerai, reiškia, mokėsi gaminti sušius turbūt už Lietuvos ir rytų Europos ribų).

Netinkama arbata, ir dar kavos puodelyje – dėl Dievo meilės

Alkoholio licencijos dar neturi, ką darysi. Tai nelabai linksma, nes alaus neišgersiu pietums – o gal kaip tik gerai, mat kas gi geria dienos viduryje. Tai žalios arbatos? Neturim žalios arbatos, sako pardavėja kaltai. Yra tik absoliučiai netinkama japonų maistui žalia arbata su cinamonu ir prieskoniais (5,19 Lt), atnešama arbatai netinkamame kavos puodelyje. Jei tuos sušius užsigertume raudonu uogų ir vaisių vynu „Monikutės naktys“, ir tai turbūt būtų labiau tikę, nei tas absurdiškas pasiūlymas. Arbatai nereikia licencijos. Maisto prekių parduotuvė – dvidešimties metrų atstumu, net į lauką nereikia eiti. Ačiū Dievui, nors kolos turi.

Sušiai nuo konvejerio

Ant konvejerio sukasi nedaug lėkštučių, ir noriu kai ką užsisakyti tiesiai iš šefo – klausiu padavėjos, į ką kreiptis, ar į ją, ar tiesiai į šefą. Siūlo į ją. Negeras sumanymas: padavėja nežino nieko: nei patiekalų pavadinimų, nei to, ar šefas gali jų pagaminti. Pasikalbėjus tiesiai su šefu, prasideda kryžiaus keliai, padavėjai bandant mažai pažįstamus pavadinimus rasti kasoje. Tik neaiškinkite man, kad sunku rasti kvalifikuotų padavėjų: jei jums taip sunku, gal nevertėtų restorano atidarinėti apskritai. Nieko asmeniško. Aš tik mąstau balsu.

Prisėsk, pasiimk, pavalgyk, sumokėk

Standartinės patiekalų kainos – trys: 6,89 Lt, 10,33 Lt ir 12,04 Lt (už du gabalėlius), ir suvalgytą kiekį galima sužinoti pagal tai, kiek susikaupė atitinkamos spalvos lėkštelių: žalių, geltonų ar raudonų. Tiksliau, galima būtų sužinoti, jei padavėja, visiškai nesuprasdama koncepcijos (tuščios lėkštelės susideda prie valgytojo, pavalgius suskaičiuojamos), vis sako – atsiprašau, sutrukdysiu, ir veržiasi jas paimti. Tai jei suprantate, kad trukdote, kam taip darote?

Čia užsakyti sušiai, ne nuo konvejerio. Ungurys nieko, bet kas per žolės ten?

Sušiai nuo konvejerio buvo kompetentingai padaryti: susukti gerai, patys ryžiai puikios konsistencijos. Pagal stilių jie buvo panašesni į tai, ką galima rasti ne Japonijoje ar Vakarų Europoje, bet Los Andžele: sudėtingi, su daugybe sudėtinių dalių, padažais ant viršaus, žolių puošmenom, o viduje tokie dalykai, kaip plona gruzdinta tešla (tempura). Gardu, nors ir ne klasika. Nors man, asmeniškai, sušiai su rūkyta lašiša jau yra už mano asmeninės tolerancijos ribos.

Užsakyti klasikiniai sušių gumulėliai (nigiri) su žuvimi ir jūrų gėrybėmis buvo nevienoda sėkmė: ungurys (15,45 Lt) ir aštuonkojis (8,63 Lt) buvo labai geri, tačiau geltonuodegė (10,36 Lt) buvo tokia pavargusi ir išdžiūvusi, kad audiniai net išsiskyrė, kaip tinklelis. Prisiminiau tokios žuvies aprašymą, parašytą piktesnio už mane restoranų kritiko: „tokios neduotum net katei“. Aš pasakysiu švelniau: profesionalaus sušių šefo vietoje tokios žuvies nebenaudočiau.

Dar kiti sušiai nuo konvejerio

Aš žinau, kad kokybišką, „sašimio kokybės“, jūrinę žuvį Lietuvoje gauti sunku, ir būtent todėl Lietuvoje sušių restoranuose dažniau randamas tepamas Filadelfijos sūris, agurkai ir krabų mėsa arba krabų lazdelės (nieko blogo, išskyrus tą sūrį). Dar visada galima iškepti japonų omletą, tamago, kuriam nereikia nieko, išskyrus kiaušinius ir sojų padažą, tačiau restoranas Wasabi kažkodėl jo neturi. Gal dar laukia licencijos keptuvei. Tačiau bet kuriuo atveju, jei kokybiškos žuvies gavimas yra per sunkus, reikėtų gal pagalvoti apie kokių kitų patiekalų restoraną, pavyzdžiui, paleisti ant konvejerio juostos mažyčius kibinus spalvotose lėkštutėse. Nežinau, aš tik patarinėju – aš mat esu specialistas. Jei manote, kad juokauju, tai klystate: esu Londone profesionaliai išmokytas gaminti sušius ir turiu sertifikatą. Taip kad štai.

Trise už pietus, be alkoholio ir su arbatpinigiais sumokėjome 180 Lt.

Kokios išvados? Restorane daug kas yra gerai: išbandytas modelis, įranga, teisingi ryžiai, kompetentingi patiekalų gamintojai. Daug kas yra visiškai neparengta ir netinkama jau veikiančiam restoranui: pavyzdžiui, aptarnavimas. Žalios arbatos nebuvimas yra tiesiog nepaaiškinamas nesusipratimas, kurio negaliu atleisti. Sukaupęs gerą valią, skiriu tris žąsis iš penkių, bet labai linkiu, kad abejingumas ir dėmesio trūkumas detalėms nenužudytų puikaus sumanymo.

Wasabi, Gedimino 9 (prekybos centre GO9). Tel. +370 681 11112. Facebook profilis.

Kasdien, nuo 10:00 iki 22:00.

Šekspyras ramioje Bernardinų gatvėje Senamiestyje

Turiu daug priežasčių mėgti Šekspyro viešbutį Vilniaus Bernardinų gatvėje. Pirma, tai gatvė, kurioje gyvenu jau ketvirtus metus ir kur dirbau, prieš išvykdamas į Britaniją 1995 metais. Antra, čia prieš daug metų pietavau su tuometiniu Britanijos ambasadoriumi, Jeremy Hill, kuris prieš dešimt metų mano gimtajame Kaune išmoko lietuvių kalbą, ir kurio namai prie Londono buvo per šimtą metrų nuo manųjų – štai tokie sutapimai. Galiausiai, viešbutis, įsikūręs Olizarų rūmuose, erzino nuobodžias ir nykias menotyros močiutes, bėdojusias, kodėl gi pastatas pavadintas anglų poeto vardu, jei Šekspyras ten negyveno ir nesilankė.

Žinoma, negyveno. Visiems žinoma, kad Šekspyras, lankydamasis Lietuvoje, buvo apsistojęs Trakuose ir medžiojo miškuose prie Riešės.

Butelių daugybė signalizuoja apie gerą laiką

Viešbučio restoranas, pavadintas „Sonetai“, labai ilgai laukė savo apžvalgos, nors ten valgiau ne kartą ir daug laiko praleidau ir nemažai pinigų išleidau bare, kur sustatyta seno visko kolekcija turbūt savo verte prilygsta vidutiniam daugiabučiui Vilniaus pakraštyje. Geri buvo laikai.

Gražūs daiktai ir old money smell

Dabar susėdome vėlyvų pietų: valgiaraštis labai tradicinis, labiau tradicinis, nei naujovių ieškantis. Tiesa, yra speciali lietuviškų patiekalų korta, bet jei norėčiau lietuviško maisto, galbūt eičiau kur nors kitur. Parodykite man, kuo maitinate užsieniečius, kurie yra dažniausi svečiai ir kurie alpsta nuo viešbučio kambarių ir visos senovinės girgždančios prabangos.

Tuna carpaccio

Tuno karpačo porcija (32 Lt) tikrai nemaža, nors patiekalo sudėtingumas (ko tik nėra – ir jūros dumbliai, ir įvairių salotų lapeliai, ir vyšniniai pomidorai, ir kedrų riešutai), dar uždėtas ant margos prabangios lėkštės, priverčia pasijusti, kad valgyti bus nedrąsu – toks kūrinys. Aš gal rinkčiausi aiškesnę skonio kompoziciją, bet čia tik mano skonis.

Pašteto tai buvo daug

Antienos paštetas sūrio krepšelyje (38 Lt) nustebina dosnumu: porcija kaip Amerikoje. Gaila, kad nuostabaus figų džemo kąsnis, pasislėpęs po sūriu, atrandamas tik tada, kai paštetas jau suvalgytas – be jo paštetas jaučiasi šiek tiek vienišas. Gal tam džemui kokią kitą vietą suradus?

Žuvytė su polenta

Pagrindiniai patiekalai šauna kylančia kreive į viršų. Švelni oto file su kukurūzų koše (polenta), moliūgų tyre ir brokolių tyre (56 Lt) yra vien tyri skonio skambesiai. Kodėl Lietuvoje šefai taip retai naudoja polentą, taip mėgstamą Vakaruose? Šį puikų patiekalą sunku sugadinti, o pakepintas polentos gabalėlis gali būti vienu geriausių garnyro variantų.

Kepsnio nuostabumas buvo neįtikėtinas

Šiame restorane dažnas užsisakinėja kepsnius, ir aš renkuosi didkepsnį iš lietuviškos limuzinų veislės jautienos (69 Lt), ir prašau, kad jis būtų iškeptas „mėlynai“, tai yra, vos apskrudęs iš išorės ir visiškai žalias viduje. Dažnai Vilniaus restoranuose tokį užsakymą pagamina „vidutiniškai“ (tiesiog iš atsargumo), tačiau čia viskas tobula – kaip prašiau, taip ir pagamino.

Jautiena vos paliesta temperatūros, tikrai spindi mėlynumu, ir puikuojasi elastinga želė konsistencija. Ir tiksliai iškeptos bulvių skiltelės, ir švelniai apkeptos daržovės tik kukliai patarnauja šone tobulai mėsai. Čia toks kepsnys, kuris jau net ne kepsnys, o visas steikas. Tai patiekalas, kurio pavalgę, vyrai didžiuojasi esą mėsėdžiai. Aš jaučiuosi galintis ką nors sudraskyti.

Interjere yra knygų, nes kaip gi be jų.

Už pietus su kava ir keliomis taurėmis vyno (pilstomų vynų sąrašas neilgas, bet pakankamas, ir 12 Lt už taurę neišsprogdina jau ir taip suniokoto biudžeto – tačiau, antra vertus, kainos protingos ir atitinkančios kokybę ir vietos kalibrą; Senamiestyje tikėtumėmės pakloti daugiau) dviese, su arbatpinigiais, sumokėjome 310 Lt.

Retai sakau, kad išeinu laimingas ir švytintis. Tobuli pietūs išskirtinėje aplinkoje, už protingą kainą. Aš negaliu vertinti restorano kitaip, nei penkiomis žąsimis iš penkių.

Sonetai (The Shakespeare Hotel), Bernardinų g. 8, Vilnius. Tel. +370 5 266 5885. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 06:30 iki 23:00, penktadieniais – nuo 06:30 iki vidurnakčio, šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo 07:00 iki 24:00.

Dirty Duck yra virš tenai, kur kažkada bus Creme de la Creme, kaip sako reklama

Savaitgalio (o ir darbo dienos) pusryčių paieškos sostinėje tapo mano hobiu: kam valgyti namie, jei gali atsisėdęs užkirsti patiekalų, kuriuos gamina profesionalai ir kurių pats neprisiruoši pagaminti? Vakarų didmiesčiuose pusryčiavimas mieste yra didelė ir sena tradicija, o lietuviai per dažnai tenkinasi batonu su sviestu ir rūkyta dešra (galimai ir pieniška „Panerių“, jei taupiau gyvena).

Čia taip viskas atrodo iš vidaus, daugybė baro kėdžių

Todėl, kai tik išgirstu, kad kuri nors vieta (išskyrus didžiuosius viešbučius, kur visada galima pavalgyti ankstų rytą) pradeda lepinti miestiečius pusryčiais, skubu ten, kad pažiūrėčiau, ar jau išsipildė mano svajonė.

Meniu išstatytas ant laiptų, prie kirpyklos, taip kad abejojančių niekas pro šalį nepraleis

Apie savaitgalio pusryčius paskelbė tik šiemet atsidaręs baras anglišku pavadinimu „Dirty Duck“. Angliškai tai reiškia „Purvina antis“ (mano močiutė, jei dar būtų gyva, būtų sakiusi „brudna“, tai čia kad žinotumėt), ir pavadinimas tikrai neblogas, pagal anglišką tradiciją. Anglijoje senais laikais įprato vadinti aludes tokiais pavadinimais, kad galima būtų lengvai nupiešti tą savoką iškaboje: „raišas kuinas“, „lapinas“, „kiaulė ir švilpukas“ – piešinio reikėdavo beraščiams aludžių lankytojams, kad galėtų susigaudyti, jei miestelyje buvo daugiau, nei viena girdykla.

Purvina antis

Šeštadienio rytą (prieš pusę dvyliktos, nes kas gi anksti kelsis, ar jūs turit proto?) vis dar tuščia – be mūsų ten tik pora žmonių ir padavėjai. Jaukus baras su langais į Rotušę jau sutvarkytas po penktadienio vakaro linksmybių, ir yra savotiško smagumo, valgant prie veidrodžių ir šokių pakylos – norėtųsi dar ir strypo, ir tada viskas jaustųsi kaip „Sopranų“ seriale rodomas striptizo klubas „Bada Bing“, kur kriminalinio pasaulio švelnieji autoritetai posėdžiauja ir aptarinėja reikalus ištisas dienas. Ne, gal čia neteisingai pasakiau. Nieko neskoningo „Purvinoje antyje“ nėra, tiesiog bandau išsidirbinėti ir papasakoti, kiek esu serialų matęs.

Angliški pusryčiai, gal ir ne tai, ką randate UK, bet patikėkit, bandymas nesilpnas

Tai ne pirmoji vieta, kuri bando gaminti angliškus pusryčius (20 Lt) – ir reikia pasakyti, kad čia jie pavykę tikrai neblogai. Dešrelės, žinoma, ne tos autentiškos angliškos „bangers“ – čia plonesnės ir gal švelnesnės, pupelės pomidorų padaže – visiškai autentiškos, o ant grilio pakepintas pomidoras galėtų ir daugiau karščio būti gavęs; tačiau aš čia tik kabinėjuosi, tai smulkmena. Yra ir pievagrybių – jų norėčiau kiek sultingesnių, ir kiaušinienė vos perkepta, tačiau Lietuvoje mėgsta, kad kiaušiniai būtų stipriau iškepti. Man patiktų skysčiau keptas kiaušinis.

Benedikto kiaušiniai buvo tokie geri, kad net vyšniniai pomidoriukai jų nesugadino.

Patiekalas, kurį nesunku pagaminti namie, tačiau užima daug laiko: Benedikto kiaušiniai (16 Lt). Tai yra palaima, kad kažkas kitas už šešiolika litų gali stengtis virtuvėje ir gaminti olandiškąjį padažą, lėtai kaitinamą iš sviesto, kiaušinių ir citrinų sulčių (to padažo atsargai nepriruoši), o taip pat virti kiaušinį marškinėliuose. Viskas pagaminta taip gerai, ir padažas tobulai balansuotas gaivia rūgštele, kad aš atleidžiu barui mažytį nuklydimą, puošiant patiekalą vyšniniais pomidorais – čia jų visiškai nereikia. Suprantate? Visiškai. Ačiū.

Matote, kaip būna, kai pagaminta kokybiškai? Net nedidelis receptūros pramanas gali būti atleistinas. Gal tik šoninė, būtina sudėtinė dalis, galėjo būti sausesnė.

Amerikietiški blyneliai su šonine ir klevų sirupu

Pagaliau, amerikietiškieji blyneliai su šonine ir klevų sirupu (18 Lt) – tokių puikių nebuvau valgęs nuo tada, kai paskutinį kartą pusryčiavau Čikagoje, ir tai labai stiprūs žodžiai. Ir klevų sirupas, kanadietiškas klevų sirupas, kurio Lietuvoje taip gailima, nes jis brangus – čia dosniai patiektas. Gaila, jau pilvai prikimšti tiek, kad negalime visko pabaigti.

Niekas taip nepraskaidrina savaitgalio, kaip 600 ml degtinytės pusryčiams

Pusryčiai dviese, su kava ir šviežiai spaustomis apelsinų sultimis (8 Lt – nepigu, bet vertas pinigų malonumas), pridėjus arbatpinigius, kainavo 90 Lt: pagyrėme save patys, kad net šimto litų neišleidome. Taupumas – viena dorybių šiame negailestingame pasaulyje.

Ateisiu dar? Žinoma. Vieni geresnių pusryčių Vilniuje, ir atskiros pagyros už Benedikto kiaušinius. Keturios žąsys iš penkių.

Dirty Duck, Didžioji g. 28, Vilnius. Tel. +370 5 231 2641. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio: 11:00 – 03:00, penktadieniais ir šeštadieniais: 11:00 – 06:00 (pusryčiai šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 11:00 iki 14:00)