Esu pratęs kartoti, kad restoranui svarbiausia yra virtuvė. Krištolo sietynai? Neįdomu. Brangūs indai? Nelabai svarbu. Kilimai, skulptūros, fontanėliai, kaip toje kibininėje prie autostrados Vilnius-Kaunas? Irgi ne pakaitalas maistui. Puikų maistą pasaulyje esu valgęs labai kukliose patalpose. Vieną sykį etiopų restorane Nairobyje, Kenijoje, aplinka apskritai atrodė kaip karo pabėgėlių stovykloje. Ir nieko, įspūdinga.

Kontrastas tarp skanaus maisto ir skurdžios aplinkos, nuo kurios nubėga pagaugai, kartais gali būti visai įdomus pojūtis. O kas bus, jei tą kontrastą padidinus iki absurdo? Pasirodo, galima. Netyčia tai radome Trakuose.

Work Time is the time when we work.

Prie ežero kranto yra tai, kas anksčiau buvo miestelio restoranas ir kitokių pramogų kompleksas. Restoranas „Trakų Galvė“, jis viršuje, ir apie jį mes šiandien nekalbėsime, o apačioje, arčiau prie ežero, anksčiau irgi buvo kažkas, gal valgykla, o gal kokia nors kitokia pokylių salė, o šiandien čia gruzinų restoranas „Pirosmani“, pavadintas gruzinų tapytojo vardu. Neturiu pagrindo manyti, kad tapytojas čia kada nors lankėsi: kaip netrukus pamatysime, patalpų puošyba labiau pritaikyta tiems, kas gyvena užsimerkę.

Patalpos sekmadienį tuščios, tik tuščioje salėje prie vieno staliuko sėdi keli žmonės, ir tie patys, atrodo, gal savininkai, o gal su jais susiję. Vieniša padavėja prieina ne iš karto – gal jai sunku patikėti, kad atėjo lankytojai.

Aš esu matęs smagiau atrodančių laidojimo biurų, in my life.

Atsisėdame prie lango. Man irgi sunku patikėti, kad mes čia sėdime. Sovietinis interjeras, kuriame susilieja dešimtmečių nuovargis, sklindantis iš sienų, su tragiškais baldais ir tokiu nejaukumu, kurią mokėjo kurti tik Sovietų Sąjungoje, ir galbūt dar dabar dizaineriai pasiekia Šiaurės Korėjoje. Tik Šiaurės Korėjoje nėra dizainerių, štai kur bėda.

Valgiaraštis alsuoja nuovargiu – negrabiai atspausdintas, suglamžytas ir minkytas šimtų rankų: bet tai, matyt, ne priežastis ką nors keisti. Pavyzdžiui, išspausdinti naujus lapus. Kam vargintis?

Čia sriuba iš restorano. Šaukštas yra iš Čeliabinsko tankų gamyklos.

Lobio, trintų pupelių sriuba (8 Lt) – tiršta, kvapni, karšta. Nors ir su valgyklos šaukštu, regis, pagamintu Čeliabinsko tankų gamykloje prieš tris dešimtmečius. Bet suvalgėm skaniai.

Duona tokia riebi, kad už kiekvieną ketvirtuką reikia tris valandas atidirbti sporto salėje.

Kupdari, gruziniška duona su mėsa (20 Lt) pasirodė nepaprastai soti. Mėsos įdaras riebus, net varvantis, tešla prisigėrusi taukų. Kiek atsimenu iš Gruzijos, toks patiekalas ir turi būti. Man jis asmeniškai per sunkus, tačiau neturėčiau skųstis, nes patys pasirinkome. Po vakarienės dalį parsivežame namo.

Paprastokai sučečkavoti daržovių dalykai prie kebabo.

Maltos mėsos kebabas (20 Lt) buvo puikus – kvapnus, suvyniotas į plonos tešlos lapą. Dėl mėsos kokybės galima būtų ignoruoti ir primityvų garnyrą, numestą kaip pigiausioje kolūkio valgykloje. Nelygiai pakapoti agurkai ir pomidorai. Ne, ką aš šneku. Kolūkio valgykloje turbūt būtų parodyta daugiau meilės daržovėms.

Chinkaliai. Kur dar tokių suranda lėkščių su golden kajomočka?

Chinkaliai, gruzinų virtiniai su mėsa (12 Lt) buvo susukti ir išdėlioti su meile, jie skanūs ir sultingi, tačiau ant tokios sovietinės lėkštės su nusitrynusiu netikro aukso apvadėliu net didžiulis samtis geriausių juodųjų ikrų atrodytų prastai.

Čia tas atvejis, kai paveikslo rėmas tokio baisumo, kai niekas nebežiūri to, kas pavaizduota paveiksle.

Limonadas toks žalias, kaip žaliasis šviesoforo signalas, arba kaip drakono akys.

Sėdime ir nesuprantame, kaip vertinti šį nesusipratimą. Viena vertus, virtuvė tikrai gera – visi atnešti patiekalai bent jau autentiški. Tačiau tuo pat metu neįmanoma ignoruoti blogų, nutrintų indų, klaikių baldų ir nuspardytos interjero visumos. Aš esu matęs šarvojimo salių, kurios yra linksmesnės ir draugiškesnės už šį restoraną. Ką ten, tos šarvojimo salės buvo gaivūs ir šviesūs pramogų centrai, palyginti su šiuo restoranu.

Norite žinoti, kaip atrodo interjeras? Prašom. Įsivaizduokite, kad pastatą projektavo architektas, įkalintas rūsyje, ir nenorintis, kad kas nors kitas pasaulyje džiaugtųsi šviesa. Paskui įsivaizduokite, kad jį statė, nuvogdami medžiagas, pikti būtinosios tarnybos kareiviai, kurie vakarais grįždavo į kareivines, kur juos skriaudė vyresnieji. Kai pastatas buvo jau iškilęs, vietoje apdailos jį patepliojo purvinais teptukais ir privežė baldų, kurie nieko nekainavo, nes juos atidavinėjo veltui kažkur kitame mieste, po privatizuotos pirties ir banketinės salės bankroto. Paskui privedžiojo nukarusių laidų, kad atrodytų dar baisiau. Tai štai toks vaizdas, net jei iš tikrųjų buvo ne taip.

Sąskaita atkeliavo senoje odinėje dėželėje su anksčiau čia buvusios valgyklos pavadinimu.

Sąskaita, atnešta nutrintoje odinėje dėželėje, menančioje geresnius sovietinius laikus (arba bent jau tuos laikus, kai populiari buvo „Dinamikos“ muzika ir rimti bachūriukai Kaune važinėdavo šaligatviais, nes turėjo rusiškus automobilius niauktais langais), paskelbė 78 litų sumą už mus tris.

Trys žąsys iš penkių, nes net ir geras maistas čia, deja, patiekiamas arklidėje. O mes ne arkliai. Jei nesugebate išlaikyti žmogiškų patalpų, geriau restorano neturėti apskritai. Tai, kad jūs sugebate gaminti puikų maistą, bet nesirūpinate aplinka, nuoskaudą padvigubina. Ne tai turėjome omenyje, kovodami už laisvą Lietuvą.

Pirosmani, Karaimų g. 2, Trakai. Tel. +370 52 856 178. Tinklalapis.

Kasdien, nuo 11:00 iki 23:00.

Tipo virėjas virtuvėje – Soul & Pepper virtuvė, Domanto Umbraso nuotrauka – Lietuvos Rytas / Stilius

Manęs dažnai klausia, nepelnytai bandydami pašiepti: vertini restoranus, esi jų siaubas ir palaima, o kas tau tokią teisę suteikė? Ir ką pats pagamintum?

Klausimas, žinoma, yra kvailas, nes juk neprivalai būti gėlininkas ir pats auginti gėles, kad atskirtum gerą tulpę nuo nuvytusios. Teisę vertinti suteikia tai, kad turiu gomurį, o pavalgęs restorane susimoku. Gyvenimas paprastesnis, nei jūs manote. Aš susigalvojau būti vertintojas, ir esu. Man maistas patinka, arba nepatinka.

O įtaka mano žinote, iš kur? Ji ateina iš jūsų – nes kai aš parašau, jūs skaitote ir tikite, nes apie savo įspūdžius nemeluoju ir mainais į restorano pinigus ar nemokamą maistą reklaminių apžvalgų nerašau.

Tačiau ar moku ką nors pagaminti pats, be omleto, kiaušinienės ar sumuštinių su šonine, arba dar mėsainio? Taip, moku. Nors gaminu retai, ir, iš esmės, esu vieno patiekalo virėjas, ir todėl apie jį šiandien ir papasakosiu. Tai nėra labai gudrus patiekalas, jis reikalauja daugiau kantrybės, nei specialių įgūdžių.

Patiekalas yra itališkai-amerikietiški mėsos kukuliai su pomidorų padažu, patiekiami su makaronais. Užtruksite tris-keturias valandas. Tai patiekalas ypatingai progai, nepaisant vizualaus paprastumo.

Ko reikės:

Kilogramo geriausios kiaulienos išpjovos
100 gramų lašinių
Didelės česnako galvutės
1 litro skardinės konservuotų pomidorų (su odele arba be jos – nesvarbu)
1 litro passatos – pomidorų tyrės
maždaug 100 ml pirmojo spaudimo alyvuogių aliejaus (extra virgin olive oil)
saujos pankolių sėklų
pluošto šviežio baziliko (kokių 20 lapų)
200 g tamsaus cukraus, kuo tamsesnio, tuo geriau (geriausiai tinka juodasis Demeraros cukrus)
Žiupsnelio jūros druskos, kuo rupesnės, kuo stambesnių kristalų
500 gramų makaronų penne – storų vamzdelių

Pradėkite nuo padažo. Kuo ploniau suraikykite česnaką. Daugumoje receptų sakys – česnako užteks visos skiltelės, bet jūs jų neklausykite. Aš dedu česnako ir baziliko gal 10 kartų daugiau, nei reikalaujama įprastiniuose receptuose, ir dar niekas nesiskundė. Galų gale, tai nėra įprastinis receptas. Tai mano receptas.

Čia pankolių sėklos dar nesugrūstos

Česnako skilteles – į didelį puodą, ir užpilti alyvų aliejumi, ir tegu kaista ant lėtos ugnies. Tegu šiek tiek paruduoja, bet neperdeginkite. Kai jau parudavo, suverčiame pomidorus, tyrę, sumetam sudraskytus rankomis baziliko lapelius, ir tegu savo verda ant labai lėtos ugnies. Kuo ilgiau virs, tuo bus geriau.

Saują pankolių sėklų kuo geriau sugrūdame grūstuvėje, kad susmulkėtų beveik iki dulkių. Kai kurios sėklytės gali likti, tačiau ne per daug. Juos naudosime kukuliams.

Tuo tarpu sumalkite mėsą ir lašinius – čia jums bus faršas. Galima faršą nusipirkti, bet gatavas Lietuvoje jis visada bus per riebus. Visada. Į faršą įmaišykite pankolius, barstydami ir minkydami, barstydami ir minkydami. Nuo jų kukuliai turės itališką kvapą.

Kukulių reikia padaryti daugybę

Dabar kantrybės. Imdami trimis piršais gumulėlį faršo, tarp delnų susuksite kukulius, ir kadangi jie turės būti mažyčiai (maždaug didelės vyšnios dydžio), jums tai užims daug laiko. Čia bus kokie pora šimtų kukulių, ir kiekvieną jūs turėsite su meile susukti tarp delnų.

Pomidorų padažas tegu tuo tarpu verda toliau. Paragaukite ir supilkite kelis didelius valgomuosius šaukštus cukraus. Išmaišykite. Paragaukite vėl. Jei malonaus saldumo nesijaučia, reikia dar sukraus. Padažas turės būti maloniai salstelėjęs. Kiek cukraus reikės, priklausys nuo pomidorų rūgštumo.

Dabar kukulius reikės šiek tiek apkepinti ant keptuvės, ant alyvų aliejaus, gerokai užbarsčius rupios jūros druskos. Neskrudinkite labai stipriai, tegu tik šiek tiek apkepa. Kiaurasamčiu pasemkite, kad riebalai nepatektų į puodą, ir meskite tuos kukulius į kunkuliuojantį pomidorų padažą (į vieną keptuvę visi kukuliai netilps, todėl reikės šitai daryti per kelis kartus).

Štai beveik ir viskas. Tegu dabar kunkuliuoja ir tirštėja. Trys valandos nuo virimo pradžios yra gerai. Užteks ir dviejų, bet kur jūs skubate?

Prieš valgydami, išvirkite makaronus – tiksliai tiek laiko, kiek parašyta ant pakelio. Pirkite geriausius ir brangiausius, kokius tik rasite: jie bus teisingo kietumo. Keli sutaupyti litai jūsų neišgelbės, o skoniui poveikis bus dramatiškas. Pomidorų tyrė, passata, atvirkščiai, tiks bet kuri – net ir pati pigiausia bus tinkama. Kad tik būtų pagaminta Italijoje.

Dabar jau tikrai viskas. Nupylę vandenį, dėkite į lėkštę makaronus, ant viršaus užpilkite samtį padažo (padažo tikrai liks kitai dienai, ir tada jis bus dar gardesnis, tereikia pašildyti ant lėtos ugnies). Kiti siūlys sumaišyti padažą su makaronais jau puode. Ne, ne šitam patiekalui. Čia pilu padažą ant viršaus.

Užsigerti labiausiai tinka pietų Italijos Primitivo vynu, kurio natūralus saldumas tiksliai atlieps saldokam pomidorų padažui. Šios vynuogių veislės vynas Lietuvoje nepaprastai išpopuliarėjo per pastaruosius keletą metų, todėl jo rasite be vargo – tik nepasiduokite pagundai ir nepirkite pigesnio, nei 40 Lt už butelį: pigesnis jis turbūt bus pernelyg vandeningas ir nesugebės tinkamai susidoroti su šiuo maistu.

Ir dar vienas Vokiečių gatvėje. Vasara jiems bus busy.

Ar reikia Vilniui dar vieno mėsėdžių restorano, ir dar Vokiečių gatvėje? Klausimas geras, juo labiau, kad ne taip seniai čia užsidarė drungnas tinklinis Grill Brazil, maitinęs mėsėdžius, bet jų nelepinęs, o visiškai netoliese – Senamiesčio pažiba Markus & Ko, jau du dešimtmečius siūlantis itin gerus ir nepigius didkepsnius. Be to, dabar labiau madoj sulčių barai ir žaliavalgių rupšnojimo įstaigos. Mėsa, regis, Lietuvoje dabar daug kam yra toks praeities dalykas, skirtas tiems, kurie yra per daug užsispyrę, per daug XX amžiaus seno kirpimo žmonės, dar neišmokyti politinio korektiškumo.

Aš esu vienas iš jų. Žinote, kaip sakoma? Mėsa turi žudymo skonį. Gerai, nes žudymo skonis man patinka. Atsiprašau vegetarų, tačiau jei Dievas nebūtų norėjęs, kad valgytume gyvulius, jis nebūtų padaręs jų tokių skanių.

Restoranas visai nedidelis. Gerai nuteikia angliški užrašai ant sienų.

Mielai angliškai pavadintas restoranas The Smoke House (tai reiškia rūkyklą, o ne kokius nors dūmų namus, jei jau klausiate) yra nedidukas, vos keliolikos vietų, ir pakeitė čia buvusią kavinę, kurios, panašu, niekas nepasiilgsta. Restoranas skelbiasi turintis grilį Mibrasa (taip, turi, mes buvome nuėję apačion ir jį matėm), kas yra šiaip jau anglimis kūrenamas grilis su dūmų ištraukimu, leidžiantis patalpoje kepti mėsą kaip lauke. Na, beveik.

Vištienos sparneliai – tokie vidutiniški.

Sugalvojome, kad vietoje užkandžių mes šiandien pradėsime gėrimais, ir prie jų užsisakome tik vištienos sparnelių (18 Lt). Sparneliai gana vidutiniški, bet su gėrimais tai problema. Pilstomo vyno – viena rūšis balto, viena raudono. Tuomet jau geriau visai nepilstyti. Žinoma, mūsų nemažai, ir ponios be vargo sutaršė visą butelį kalifornietiško Pinot Noir (130 Lt), tačiau restorano požiūris į gėrimus matyti iš to, ar yra bent kelių rūšių pilstomas vynas. Tačiau gal čia taip todėl, kad restoranas labiau kreipia dėmesį į alų? Ne, atsakymas neteisingas. Alaus irgi tik keturios rūšys, ir nė viena nėra išskirtinė. Skurdoka. Reikėtų daugiau dėmesio tam, kas neša pagrindinį pelną.

Antiena buvo way way way per kieta. Gaila.

Patikėkit, man labiau patiktų labiau girti šią gana jaukią vietą, juo labiau kad savininkas labai draugiškas, tačiau aš dar turiu ir pareigą prieš skaitytojus. Anties krūtinėlė (55 Lt) buvo kieta – patiekalas neadekvatus.

Deja, šonkauliukų mėsa nekrito nuo kaulo. Labai gaila. O turėtų.

Kiaulienos šonkauliukai (35 Lt) atrodė gražiai, bet mėsa visiškai nekrito nuo kaulo, kaip norėtųsi. Juos užsisakiusi valgytoja sakė, kad jai ir taip patinka, ir tai gali būti tiesa, tačiau manau, kad 99% kitų lankytojų pagrįstai tikėsis, kad būtų taip, kaip turi būti. Tas pats pasakytina ir apie keptas bulvytes – jos buvo vatos konsistencijos, ir švelniai suspaudus, subliūkšdavo. Barbekiu padažas, tiesa, buvo puikus: vienas iš mūsų kompanijos, kulinaras amerikietis, jaučiantis ypatingą polinkį šiam priedui, įvertino jį kaip vieną geriausių, kokį jam yra tekę ragauti.

Mėsa buvo blanki. Grilis teisingas, padažas geras, bet mėsos blankumas nuvylė daugumą ragavusiųjų.

Jautienos antrekotas (45 Lt) pasirodė blankus.

A vot dėl mėsainio tai laisvai galėčiau sugrįžti ten.

Rostbifas (28 Lt) buvo adekvatus, ir tik mėsainis su žąsienos kepenėlių paštetu foie gras (32 Lt) pasirodė vertas to, kad grįžęs užsisakytum dar kartą. Sultingas, su maloniu sūrumo (iš kepenėlių) ir saldumo (iš padažo) lydiniu, ir maloniai salstelėjančioje bandelėje, jis buvo vienas geriausių šiuo metu Vilniuje (taip, žinau, mėsainių restoranai atsidarinėja vienas po kito, ir yra laukiančių savo eilės apžvalgai surašyti).

Penkiese The Smoke House sumokėjome 495 Lt ir arbatpinigius.

Restoranas turi daug palankių aspektų: puiki vieta Senamiestyje, kur geras lankytojų srautas, jaukus interjeras ir draugiška aplinka. Tačiau daugelis patiekalų yra tik pradinėje tobulinimo stadijoje – tai kol kas kulinariniai juodraščiai. Meniu verkiant stinga išskirtinumo (patiekalai tokie, kokius rasi labai daug kur), ir gėrimų meniu sudarytas mėgėjiškai, kas netinka restoranui, esančiam toli gražu ne biudžetinėje kainos kategorijoje. Pasirinkimą siūlyti mėsą aš gerbiu, potencialas yra, tačiau kol kas tik trys žąsys iš penkių.

The Smoke House, Vokiečių g. 18A, Vilnius. Tel. +370 5 212 1717. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo vidurdienio iki 23:00. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo vidurdienio iki 2:00. Sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 10:00.

Vaizdas iš Pylimo gatvės į Vingrių gatvę. Purvino skverelio nesimato.

Ar pastebėjote, kas šiais laikais darosi su mėsainiais, dar taisyklingai vadinamais burgeriais? Visi, kas netingėjo, regis, jau patriukšmavo ir pasibarė ant šio amerikietiško maisto (nesveikas, primityvus, apskritai koks tai maistas – lietuviški cepelinai su spirgais ir kiaulės karka, va čia tai sveikuma), tačiau paskui suprato, kad patiekalas visiškai neblogas, ir pradėjo jo reikalauti iš restoranų savininkų.

Žmonės įjunko klausinėti vieni kitų – kur geriausi Vilniaus burgeriai? Klausinėjo ir manęs, ypač todėl, kad anksčiau noriai juos skanaudavau ir dar visiems pasakodavau apie tai. Tai ėmiau būti laikomas tam tikru jų žinovu, nors išmanyti apie mėsainius nėra labai sudėtinga, kaip netrukus pamatysime.

Besivydama paklausą paknopstom atbėgo pasiūla, ir Vilniuje pradėjo rastis viena po kitos vietos, kurios didžiavosi (arba bent jau gyrėsi) mėsainiais: Zoe‘s, Marsas, Studio 9, Drama Burger.

Aplinka gana tokia spartietiška, čia turbūt buvo ne gyvenamosios paskirties patalpos. Bet erdvu.

Dabar ringe dar vienas žaidėjas su burgerių specializacija: šiek tiek toliau nuo pagrindinio baliavotojų tako atsitraukęs Indie Bar, kurio pavadinimas, žinoma, niekaip nėra susijęs su Indija. Indie, tebūnie jums žinoma, tai pasipūtėlių, pižonų ir kitokių meninių industrijų atstovų subkultūra, kur jaunimas turi dideles barzdas (dažniausiai vyrai), ir klauso tokios muzikos, kurios niekas nėra girdėjęs. Tiksliau, jos niekas nėra girdėjęs, išskyrus ją grojančius ir tris žmones, kuriems ji gali būti įdomi. Bet taip jiems tik smagiau.

Indie Bar yra erdviose pusrūsio patalpose tame nuodėmių salyne prie Pylimo gatvės, kur dabar stūkso viešojo intereso sergėtojų apginti Lietuvos kino griuvėsiai, iš kitos pusės toks šiukšlinas skverelis su buvusios gėlių parduotuvės lūženomis (iš tos pusės ir įėjimas į aptariamą barą), o mano vaikystės sovietiniais laikais buvo stiklo taros supirkimo punktas, purvinas „Sakalo“ gastronomas ir, kiek tolėliau, abortų klinika. Viskas, ko reikėjo gerai šventei ir tinkamoms dūzgėms po jos.

Sienos išpieštos tokiu postmodernistiniu ironišku stiliumi, kurį vadina “stiliuku”.

Viduje sutvarkyta švariai, interjeras minimalistinis, erdvu. Yra dienos pietūs, bet mes ragausime pietus iš meniu.

Atsidarant barui, apie jį buvo rašyta, kaip čia pasakius, įdomiai. „Jaukiai čia jausis ir Vilniaus smaguriai, ir miestietiška dvasia alsuojančių vietelių gerbėjai.“ Hm. Kas yra Vilniaus smaguris, aš žinau. O štai prisiminti nors vieną žmogų, kuris sakytų: „esu miestietiška dvasia alsuojančių vietelių gerbėjas“, na, niekaip nesugebėjau. Gal mano netinkamas pažįstamų ratas. Kas yra miestietiška dvasia? Kai prie durų nėra palikto vežimo su pakulų maišais ir kuolo arkliams pririšti? O gal aš čia kabinėjuosi prie žodžių. Bet man sunkoka kitaip, kai skaitau apie „geros auros ir skanaus maisto šventovę“. Gal tiek to. Aš šventovėse, bažnyčiose ir koplyčiose nesimaitinu, ir jums nepatariu. Tegul čia bus baras, kuris didžiuojasi mėsainiais.

Sūrio spurgos buvo puikios ir padažas buvo švelnus ir subtilus.

Užkandai padavėja pataria mėlynojo pelėsio spurgų (13 Lt) – mes nežinojome, ar užsisakyti jų, ar vištienos sparnelių. Labai neblogos: ne per riebios (nors ir sočios – trys skirtingi sūriai sulydyti drauge ir gruzdinti), geras ir lengvas padažas kvepia žolėmis.

Reikia pripažinti, kad burgeris atrodo pakankamai išvaizdžiai nuotraukoje, bet vaizdas dar ne viskas.

BBQ burgeris (20 Lt) su šonine, daugybe įvairių daržovių ir barbekiu padažu, su bulvytėmis, nėra blogas, tačiau į kosmosą neskraidina. Gerai, kad bandelė pašildyta – tačiau ji labai paprasta, ir labai stipriai pirktinė. Būna geriau. Mėsa iškepusi taip, kaip prašėme (su krauju), bet skonis labiau neutralus, nei stiprus. Man norisi labiau mėsiško smūgio. Ir mano skoniui pernelyg daug sudėtinių dalių, viskas painiojasi ir nelabai gerai laikosi. Man labiau patiktų supaprastintas receptas ir stipresnio skonio jautiena.

Skrudintos naminės bulvytės skoniu ir konsistencija priminė į stačiakampes lazdeles suformuotą ir kiek apkeptą bulvių košę. Man bulvytėse trūksta traškumo ir tvirtumo. Aš nežinau, gal dabar kitaip madinga. Bet aš žinau, kokių bulvyčių noriu. Ar turiu dėl to jaustis kaltas? Nemanau. Aš juk pagal savo supratimą vertinu, ir nieko negaliu padaryti, kad mano skonis yra tapęs etalonu milijonams.

Vegetariškas burgeris toks vegetariškas. Not bad, but too complex and with a lack of purpose.

Paragaujame ir vegetariško šitake burgerio (net mėsainiu nepavadinsi, nes juk mėsos ten nėra), 23 Lt. Čia visko labai daug – ir sojų sūris (tofu), ir anakardžių riešutai, ir pomidorai, ir visokios salotos, ir net keli šitake grybukai. Ir jūros dumbliai. Bandelė pertepta saldžiuoju japonišku teriyaki padažu. Tikrai sudėtinga, tikrai visko daug. Tačiau kodėl tiek daug sudėtinių dalių, kam skirta kiekviena iš jų (kokią funkciją atlieka), man nėra aišku. Bandymas įdomus, bet tik tiek.

Galiausiai man susišviečia, kokia yra pagrindinė mėsainių Lietuvoje problema. Mažai tų, kas juos siūlo, yra susidūręs su šiuo patiekalu jų gimtinėje, Šiaurės Amerikoje – greičiau yra paskaitę receptų knygų ir nelabai žino, ko siekia, skonio prasme. Čia panašiai kaip su sušiais arba kinų virtuve: per mažai žinančių, kaip turėtų būti, ir per daug tokių, kas bando vadovautis savo išmone. Išmonė gali būti įjungta tuomet, kai standartinio skonio ant lėkštės sukūrimas ištobulintas iki visiškų aukštumų, iki automatizmo, ir ne anksčiau.

Dviese papietaujame už 67 Lt ir paliekame arbatpinigių.

Indie Bar pastangos rimtai vertinti mėsainių gamybą – sveikintinos; gera matyti, kad čia juos vertina kaip patiekalus, o ne kaip greitą ir pigų valgiaraščio užpildą. Matyti dėmesys sudėtinėms dalims (nors bandelių tikrai norėtųsi geresnių, net jei ir reikėtų litą kitą pridėti prie kainos). Tačiau iki didelių pagyrų dar tolokai. Trys žąsys iš penkių.

Indie Bar, Pylimo g. 23, Vilnius. Tel. +37060842420. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 23:00 val. Penktadieniais – nuo 11:00 iki 03:00. Šeštadieniais – nuo 13:00 iki 03:00. Sekmadieniais: nuo 13:00 iki 23:00.

Taip, susirinks ne tik neišmanėliai (Dievas yra mano liudytojas – Vyno Dienos yra didžiausia išmanančiųjų apie vyną koncentracija tarp Pasvalio ir Druskininkų ir tarp Baltarusijos sienos ir Būtingės), bet šis straipsnis apie jus – tuos, kurie „prancūziško nemėgsta, nes rūgštus“.

Apie jus, tuos, kuriems „patinka kad saldesnis būtų“.

Apie tuos, kurie „buvo Prancūzijoje, ir ten vienas labai žinomas vyndarys sakė, kad visi derinimai yra nesąmonė, ir kad Syrah galima gerti su menke, nes kaip kam patinka, taip tas ir geria“.

Pažiūrėkime tiesai į akis: daugiausia atėjusiųjų naudosis tuo, kad už bilietą, kainuojantį 50 Lt, ŠMC (Šiuolaikinio meno centre, tiems iš jūsų, kuriems reikia išgliaudyti), laisvai galima prisiragauti iki soties. Vyno Dienų tikslas ne toks (vaišintis reikia atsakingai), bet tokių bus.

Praėjusiais metais labai gerai jautėsi prisivaišinimo poveikis, kai į šventės pabaigą įsidrąsinę prieina restoranų direktoriai ir direktorės, ir pradeda sukti ilgą šneką apie tai, kad Laukinėms Žąsims tikrai reikia apsilankyti jų restorane, tik geriausia perspėti iš anksto (reikia suprasti, kad, neduok Dieve, negaučiau tokio maisto, kokį paprastai duoda žmonėms; nejau taip sunku suprasti, kad restorano savininkas, labai norintis iš anksto žinoti apie kritiko atvykimą, išsiduoda nelabai kaip galvojąs apie savo virtuvę ir aptarnaujančiuosius*).

Iš visų renginių, turbūt tik apie Dainų Šventę galima pasakyti, kad ten ateina žmonės, išmanantys apie tai, kas švenčiama. Daugumas ateinančių į Kino Pavasarį nusimano apie kiną tik tiek, kad žino, jog šis renginys vyksta pavasarį. Į Miesto Dienas atvažiuoja daugiausia žmonės, daug jėgų ir pinigo sudėję į tai, kad galėtų gyventi ne mieste. Taip ir Vyno Dienos sutraukia begales žmonių iš „vidutinio vartotojo“ kategorijos.

Nenoriu niekaip paniekinti vidutinio vartotojo ar atrodyti snobeliu, bet vidutinis Lietuvos vartotojas yra, deja, tas, kuris vyno buteliui išleidžia 17 Lt. Vidutinis Lietuvos vartotojas eina baliavoti į „vynines“, surenkančias atbrosus iš sandėlių Ispanijoje ir mokančius ten už butelį ne daugiau euro. Tai jis, vidutinis vartotojas, laiko fronterą, greifoksą ir „tą dalyką su žirafa ant etiketės“ puikiausiais vynais, nes jie ant permanentinės akcijos.

Tiesą sakant, vidutinis vartotojas dar jums būtinai papasakos, kaip buvo Ispanijoje/Italijoje/Gruzijoje ir kaip ten aplūžusiame mielame kaimo restoranėlyje buvo geriamas (specialiai jiems ištrauktas, kaipgi kitaip!) puikiausias vynas po du eurus už litrą, ir ten buvo toks vynas, kad visiems grankriu ir kriu-buržua tai iki to tris metus Ronos upe plaukti, ir tai nedaplauks.

Lietuvis labai mėgsta pasakas apie slaptus apyžlibių artizanų rūsius, kur senoliai šimtamečiais metodais padaro stebuklus iš bet kaip auginamų, belekada skinamų, biesas žino kaip spaudžiamų ir apskritai “liaudis knows best” méthode traditionnelle būdu perdirbamų vynų, gaunant auksinį šamurliaką (po tuos pačius du eurus už litrą), kurio, kaip sakoma, kažkada paragavusi Anglijos karalienė, Jean-Claude Van Damme, Vladimiras Putinas ir kiti organoleptinio pasaulio korifėjai ir pasakę, kad tokio negėrė jokio, niekur, už jokius pinigus, ir kukliai pasiteiravo, ar galima jiems atsiųsti tris bačkas.

Dar yra tokių, kurie, išgirdę, kad kažką išmanai apie vyną ir esi kažką mokęsis, pradeda erzindamiesi klausinėti, na, ar jauti prakaituoto balno, miško paklotės, cigarų dėžės, senos kaimo gryčios, prisirpusių persikų ar dar kokį kvapą? Jiems atrodo, kad nieko tokio neįmanoma užuosti, nes jie neužuodžia patys. Tegul Dievas būna jiems teisėjas. Įdomiausia, kad jie net neįtaria, kad praktiškai bet kurį iš jų galima irgi taip pat išmokyti, tik reikia praktikos.

Visi tie žmonės bus Vyno Dienose, ir, kas keisčiausia, jie visi turės geras dvi dienas. Dar norėčiau pridurti, kad Tom Nicholson su savo Jurgiu ir Drakonu abidvi dienas keps sodelyje pizzas, bet kadangi čia mane įtars interesų konfliktu, tai to net neminėsiu.

Vienu žodžiu, jei pažinot save ir dabar įsižeidėt, tai nubauskit mane ir neikit į Vyno Dienas, kad mums, snobams ir pasikėlusiems pižonams, sukišusiems nosis į taures ir mokantiems taisyklingai tarti vynuogių veislių pavadinimus, jo liktų daugiau.

Visa informacija ir bilietai yra čia.

—

* Tai primena vieną liūdnos atminties restoraną, kuriame po neigiamos apžvalgos man buvo pranešta, kad netikusi padavėja, neskirianti balto vyno nuo raudono ir atnešanti salotas po antrojo patiekalo, dirbo „bandomąją dieną“, ir todėl kaip ir nesiskaito.

Kur buvo lietuviškas paštas, dabar amerikietiški sumuštiniai

Vienas mano draugas, toks Simonas Bartkus, parašė nuostabų pastebėjimą: tą pačią savaitę Vilniuje, prie Katedros, atsidarė naujas amerikietiškos gruzdintos vištienos restoranas KFC, Lietuvoje išsilaipino amerikiečių karių kontingentas ir sostinėje pagaliau atsidarė sumuštinių pardavėjai Subway.

Didžiausio pasaulio viešojo maitinimo tinklo (virš 41 tūkstančio restoranų visame pasaulyje, turbūt daugiau, nei Lietuvoje liko gyventojų po masinės evakuacijos dėl kraugeriškos vyriausybės politikos) Lietuvoje daugelis laukė, kaip vasarą išdžiūvusi žemė laukia lietaus – ypač tie, kas dažnai lankęsi arba gyvenę užsienyje buvo susidūrę su sotaus ir paskrudinto amerikietiško sumuštinio gundymu. Kažkada šis restoranas trumpam buvo pasirodęs Klaipėdoje ir vėliau užsidarė. Nebuvome, reiškia, pakankamai pasiilgę. Pajuto meilės stygių ir pasitraukė šalin. O dabar grįžo, kaip Karlsonas iš filmo.

Šurmuliuoja lankytojų pasiutpolkės kadrilio fiesta.

Iš patirties žinau, kad dažniausiai geriausiai lietuviams pasiseka tuomet, kai tiksliai, kaip kariuomenėje, padaro tai, kas parašyta užsienietiškoje instrukcijoje. Labai tikėtina, kad labiausiai jūsų mėgiamos televizijos laidos yra tokios todėl, kad jas tiksliausiai sukuria pagal vadinamąsias formato biblijas, kur surašyta viskas, iki vedėjo batų raištelių spalvos. Bankininkystė Lietuvoje todėl yra taip toli pažengusi, kad šalyje bankai yra beveik vien tik užsienietiški. Ir apskritai, mums neblogai sekasi jau daugiau nei dešimtmetį todėl, kad labai daug ką darome pagal Europos Sąjungos aplinkraščius, nurodymus ir instrukcijas, ir neišradinėjame dviračio.

Todėl aš labai nerimavau – ar tai bus tikras Subway, kaip Vakaruose, su visais švilpukais ir skambučiais, ar koks nors supaprastintas variantas Rytų Europai, kaip vargana amerikietiškos picerijos Pizza Hut parodija Vilniuje, kuri yra tokia apgailėtina, kad tikriausiai JAV karo bazėje Saudo Arabijoje ir tai galima gauti geresnį šios picos variantą, ir dar su sūrio kraštu. Tie, kas susipažino su „stuffed crust“ palaima, žinos, apie ką aš kalbu.

Meniu. Raštingieji supras.

Sumuštininė Vilniuje tokia nauja, kad net telefono numerio neturi, arba bent jau tas numeris nėra įrašytas jokiuose tinklalapiuose (o galėtų būti, nes visgi gal yra būdas jiems paskambinti), ir rasti jos darbo laiką irgi yra užduotis ne kiekvienam, tačiau būdamas užsispyręs ir turėdamas gabumų, sugebėjau tai padaryti.

Pirmas pastebėjimas – jei nenorite stovėti ilgokoje eilėje, neikite vidurdienį, kai nedideliame restorane į eilę (ačiū Dievui, net ir su aptvarėliais, kaip oro uoste) sustoja, regis, visi dirbantys Senamiesčio žmonės iš dizaino studijų, viešųjų ryšių agentūrų, nekilnojamojo turto biurų, bankų ir visi mokiniai iš Salomėjos Nėries gimnazijos, kuriems mama davė dešimt litų pietums.

Prisiminiau, kaip Tokijuje, atidarius amerikietišką Krispy Kreme spurgų parduotuvę (geriausios spurgos pasaulyje, patikėkit manim – ir dar vienas dalykas, kurio Lietuvai reikia net labiau, negu žemės pardavimo užsieniečiams), ten būdavo tokios eilės, kad net kabojo lentelės ant stulpelių su informacija, kiek liko laukti, jei esate šioje eilės vietoje – kaip pramogų parke arba prie Vatikano muziejų Romoje.

Yra visos šešios duonos rūšys, nors po pirmosios publikacijos jau buvo atsiliepimų, kad kai kada išsiparduoda ir neturi. Man nepasitaikė, tik sakau.

Siurprizas! Vilniaus Subway yra visos šešios duonos rūšys, kaip Dievo sugalvota. Ir yra ne tik meniu, bet ir galima nusipirkti – ne taip, kaip Anglijoje, kur ko paklausi, to negausi: tai jau išpardavėm šitą duoną, tai dar neiškepėm, tai šiaip neturime. Visų skaniausios duonos yra medaus su avižomis ir sūrio su raudonėliu, taip kad žinokite.

Būtų dar smagiau, jei darbuotojai būtų šiek tiek labiau linksmesni – kai kurie nusiteikę puikiai, tačiau kitiems reikėtų nueiti iki artimiausio McDonald‘s Vilniuje ir pasižiūrėti į veidus ten dirbantiems, ir galbūt suprasti, kad darbe nereikėtų atrodyti lyg iš laidotuvių grįžus arba taip jau labai iš aukšto žiūrėti į lankytoją. Net jei ir labai nepatinka ten dirbti (reikėjo geriau mokytis mokykloje, gal būtumėt geresnį darbą gavę). Arba gal man taip pasirodė. Žinau, Vakaruose irgi darbuotojai kartais turi blogų dienų, bet čia Lietuva, ir pas mus viskas privalo būti geriau. Nes antraip – kokia gyvenimo prasmė?

Kad ir ką besirinktumėte, visuomet pridėkite kuo daugiau šoninės.

Žinau, kad jus labai domina kainos. Kurgi ne. Tai štai, čia turiu gerą naujieną ir blogą naujieną. Mažojo (šešių colių ilgio) sumuštinio kaina prasideda nuo 8,95 Lt. Tai nebrangu, ir todėl tai yra geroji naujiena.

Blogesnė naujiena yra ta, kad geras skonis išgaunamas, paprašius priedų (sūrio, dvigubai mėsos, šoninės), ir tada gali išeiti taip, kad už didelį (pėdos ilgio) sumuštinį sumokate net ir 25 litus, ir jau dabar matau, kaip pradedate vartyti akis ir man tuojau rašysite komentaruose, kad už tiek jūsų šeima valgo visą savaitę. Arba kad tiek jūs uždirbate per visą dieną, ir kiek čia galima tyčiotis. O aš nesityčioju. Aš tik sakau, kad jeigu norite gero sumuštinio, tai apsimoka šiek tiek praplėsti biudžetą, ir jūsų pilvas jums padėkos.

Padažiukai, jie tokie delightfully nelietuviški, ir ačiū jiems už tai. Rinkitės mayo ir BBQ,

Sumuštinių receptai yra greičiau tradiciniai, nei sudėtingi – dešra, jautiena, vištiena, kalakutiena ir panašiai. Daržovės – alyvuogės, pomidorai, rauginti agurkėliai, salotos ir visokie tokie dalykai (pasirinksite patys) atrodo normaliai, išskyrus salotas, kurios yra pavargusios ir parudavusios. Žinoma, nesimato, kai jos jau sudėtos sumuštinio vidun, tačiau gaminant pirkėjas viską pastebi, ir kažkaip reikėtų tuo pasirūpinti, nes atrodo nelabai patraukliai.

Štai taip jis ir atrodo, tas sumuštinis.

Klausiate manęs, koks geriausias receptas, kad pajustumėt visą amerikietiško skrudinto sumuštinio palaimą? Prašau. Ant sūrio ir raudonėlio duonos pasirinkite receptą „Itališkas BMT“ (su saliamiu, peperoniu ir kumpiu), paprašykite dvigubai mėsos, tada paprašykite pridėti šoninės, ir kai jūsų paklaus, ar reikia paskrudinti, sakykite „žinoma“. Neskrudintas Subway sumuštinis yra tas pats, kaip cepelinai be spirgų arba pirtis be kaitros. Padažus rinkitės šiuos: barbekiu ir majonezas. Daržovės: salotos, rauginti agurkėliai ir aitriosios halapos paprikos (jalapeños).

Tikrai nelikau nusivylęs. Į mano mylimą Vilnių eksportas iš Amerikos atkeliavo nesugadintas ir vos kelias smulkmenas reikia pataisyti. Keturios žąsys iš penkių.

Subway, Vokiečių 7, Vilnius. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 10:00 iki 23:00. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 10:00 iki 05:00.

Aplinkos prabangos niekas negali paneigti.

Į restoraną Monte Pacis, esantį Pažaislio vienuolyne prie Kauno marių, važiavau kupinas didelių vilčių. Pirmoji: pagaliau ką nors gero parašyti apie gimtojo miesto maitinimą, nes dažniausiai, kai manęs klausdavo, kur Kaune skaniai pavalgyti, sakydavau „turbūt Vilniuje“. Be to, restoranas, neseniai įsikūręs didžiausiame ir gražiausiame Lietuvos vienuolyne, buvo kuriamas su užmoju, ir savininkų ambicijos tikrai nepaliko abejonių.

Išsiruošėme pažiūrėti, ko vertas valgymas tarp įstabių barokinių mūrų.

Žiemą ten gražiau: važiuojant į ansamblio teritoriją, tenka pamatyti automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje esantis šiukšlynas prie pat Kauno marių vandens gali atimti bet kam norą keliauti toliau. Ne restorano tatai rūpestis, bet jiems nepadeda.

Čia tik interjero fragmentas. Ir ten viskas yra taip.

Vienuolyno teritorija sutvarkyta puikiai, viskas blizga, apželdinta, sutvarkyta. Įėjus pro duris, į kairę – valgomasis (paprastesnis restoranas), į dešinę – tikras restoranas, su baltomis staltiesėmis. Kai užsisakinėjome telefonu, norėjome patekti į antrąjį (vis šeimos šventė), bet iš atsiliepusios merginos tono pajutome, kad visiems būtų geriau, jei pasirinktume valgomąjį. Tai kas mes tokie, kad ginčytumėmės. O gal ir gerai – vėliau nuėjome pažiūrėti restorano, jis buvo visiškai tuščias. Tuščiame restorane nėra smagu puotauti. O gal reikėjo daugiau užsispyrimo demonstruoti. Gal čia toks žaidimas: gal reikia parodyti, kad tikrai nori.

Kėdės tikrai aukštos, šito neatimsi.

Valgomajame – aukštos lubos ir labai daug pristatyta stalų. Nepavydime padavėjoms, nes net ir pustuščiame restorane prasibrauti prie visų svečių yra vargas. Jei visi sėdi, lėkštes gal reikės svaidyti iš virtuvės lankytojams, kad gaudytų. Padavėjos sunkiai prieis.

Meniu trumpas (ir gerai), ir nemažai religinio turinio citatų prie patiekalų. Vis vienuolynas. Gal Dievas padėjo sudaryti meniu, bet gerai būtų buvę, kad koks angelas būtų apmokęs personalą. Dabar matosi, kad kai kam švęsto vandens nepakako: visoms darbuotojų klaidoms išvardinti nepakaktų trijų straipsnių.

Meniu ir kitur – daugybė visokių religinio pobūdžio citatų. Padėk jiems Dieve.

Jei padavėjai priskirti stalai tušti, o jos kolegė nespėja, jai nereikėtų abejingai nužvelgti salę ir dingti virtuvėje, ypač jei klientai jau pusę valandos laukia, kol kas nors sumos padėti klientams įrankius. Kavos norėtųsi tada, kai ji užsakyta, o ne tada, kai jau visi spėjo užmiršti, kad jos norėjo. Trisdešimt penkios minutės laukti užsakyto butelio putojančio vyno už 70 Lt yra net ne per ilgai – tai yra pragariška, ir bet kuriuo atveju, jis turi būti atnešamas anksčiau, nei maistas, ir jis turi būti atšaldytas, o ne šiltas, ir padavėja turi būti išmokyta jį atkimšti, kad neatrodytų, kaip pirmą kartą bandanti nukenksminti branduolinį užtaisą.

Skirtingų dydžių taurės neatrodo profesionaliai. Iš tiesų tai baisiai atrodo.

Skirtingo dydžio vyno taurės gali būti priimtinos, švenčiant namie (ir tai nelabai gerai), bet ar restorane neatsirado keturių vienodų taurių? Garbės žodis, negalima taip. Čia ne kooperatinė kavinė 1991 metais. Šiais laikais klientai turi kažkokius lūkesčius. Užkandžiams nėra mažų lėkštelių, prie alyvuogių nepaduotos šakutės, vienas peilis prašėsi (ir prisiprašė) nuvalomas popierine servetėle. Kodėl popierine? Jokių medžiaginių servetėlių, kurias galima pasidėti ant kelių, čia nėra. Tai niekis. Tinkinėse picerijose ir greito maisto restoranuose jų irgi nebūna.

Gerai, pasiguodžiau. Dabar apie maistą.

Duona su užtepėlėm. Viskas kaip ir gerai, tik kečupo nereikia.

Duonelė su užtepais (10 Lt) – mažytė porcija, užtepai kaip visur (ir jau kečupo tai tikrai nereikėjo), duona pusė bėdos. Alyvuogių asorti (10 Lt) yra kelios alyvuogės aliejuje su citrinų sultimis. Apie jas laiško mamai nerašysiu (ir ne tik todėl, kad mama irgi buvo prie to stalo).

Paprasta ir blanki vištiena. Nieko nebeatsimenu, nes jokių jausmų neužkabino.

Menkė (30 Lt) ir vištienos puselė (25 Lt) buvo adekvačios – nors ir blankios. Spalvos ir skonio tikrai nebuvo daug. Gal anksčiau taip valgydavo vienuolynuose. O gal angelai sargai uždraudė naudoti daugiau prieskonių ir išmonės.

Salotos su vištiena beigi sūriu.

Traškūs salotų lapai su vištiena ir ančiuvių padažu (18 Lt) valgytojai patiko, nors tikėtis, kad dėl to patiekalo kas nors būtinai grįš į restoraną, nes nebegalės be jo gyventi, tikrai neverta.

Jautienos kulninė patiko, bet mėsa galėtų būti švariau paruošta. Tų plėvių visai nereikėjo.

Troškinta jautienos kulninė su perlinių kruopų koše (35 Lt) buvo nebloga, nors gal galima buvo tikėtis ir švaresnio paruošimo – plėvių per daug.

Neįkandamas, gyslotas, prastos mėsos antrekotas buvo prasčiausias patiekalas.

Visiškai nuvylė jautienos antrekotas (30 Lt). Taip, už tokius pinigus stebuklo tikėtis nevalia, bet gysloto, kieto, praktiškai nesukramtomo mėsos gabalo nenusipelnė nė vienas svečias, netgi aš. Visiškai netikęs patiekalas, ir tai, kad restoranas drįso jį patiekti, deja, daug pasako.

Kamaldulių pyragas buvo su pasenusiais riešutais, nemalonaus skonio.

Iš dviejų desertų, šilto šokoladinio pyrago (16 Lt) ir ypatingojo Kamaldulių šventinio riešutų pyrago (18 Lt) laimėjo pirmasis – jis tiesiog nebuvo šiltas, bet užtat negalėjo pasigirti senais riešutais, kaip antrasis. Pasenę riešutai, kai oksiduojasi riebalai, įgauna specifinį nemalonų skonį, ir rasti jį lėkštėje nėra geriausias dalykas.

Šešiese sumokėjome 314 Lt ir arbatpinigius, įskaitant ir tą šilto putojančio vyno butelį.

Žiūrėkit, aš labai norėjau, kad man patiktų. Aš nebūčiau organizavęs ten mylimos tetos gimimo dienos, jei būčiau tikėjęsis, kad bus blogai. Man pačiam gali būti visaip, bet saviškiams aš noriu geriau. Bet nepavyko, deja. Pasiruošimo stoka, pradedančiųjų aptarnavimas ir virtuvė, siūlanti diapazoną nuo blankių patiekalų iki broko, palieka tik viltį, kad ateityje jie susitvarkys.

Dvi žąsys iš penkių.

Monte Pacis, T.Masiulio g. 31, Kaunas. Tel. +370 655 95185. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo vidurdienio iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo vidurdienio iki vidurnakčio. 

Baras yra Aušros Vartų gatvėje, suspaustoje senovinių mūrų

Lietuviai nesutaria dėl daugelio dalykų, tačiau du dalykus žino praktiškai visi. Pirmasis. Mus labiau gerbia pasaulyje, nes mes ne kokie albanai arba rumunai. Antrasis. Mes nuo Baltarusijos toliau į vakarus, ir todėl, palyginti su ta bulvių ir traktorių šalimi, mes esame praktiškai Pirmasis Pasaulis, net jei kokie nors vokiečiai ar britai kartais į mus pačius žiūri iš aukšto.

Ir tie patys baltarusiai, kuriems daugelis Lietuvoje pripažįsta nebent teisę turėti tokį patį Vytį, kaip ir mes, atvežė mums, baisiai vakarietiškiems ir arogantiškiems, dovanėlę.

Buteliukai ir barmenai.

Neseniai atsidaręs Aušros Vartų gatvėje nedidelis baras su vos 33 sėdimomis vietomis, pavadintas „Sweet & Sour“ (išvertus – saldu ir rūgštu, ir dar su specialiu anglišku ženklu, ampersandu, reiškiančiu „ir“) yra tik užsienietiško originalo klonas. Kad ir kaip tai žeistų lietuvių savimeilę, Baltarusijos sostinėje Minske jau veikia (Karlo Markso gatvėje) baras tokiu pačiu pavadinimu, yra pinigingų vietos gyventojų mėgstamas, ir jo savininkai dabar padarė tokį patį barą Vilniuje.

Pasižiūrim. Interjeras paprastas – sakyčiau, kaip gero viešbučio baras bet kur civilizuotame pasaulyje. Labai gerai, kad aplinka nesugrūsta. Viskas kvepia praėjusiu amžiumi. Ant baro sustatyti įvairiaspalvių sirupų buteliukai padeda plėtoti pusiau gėrimo įstaigos, pusiau senos vaistinės išvaizdą (dar iš tų laikų, kai vaistinėse nebūdavo aiškiai matomos visokios reklamuojamos tabletės nuo kosulio).

Bare gamina senamadiškus kokteilius ir nebando nieko daryt pagal madas.

Kokteilių meniu nėra didelis. Baro kūrėjai nori, kad tai būtų vieta, kur geriami senamadiškai pagaminti senamadiški gėrimai – būtent dėl to bare nėra nei Schweppes gaiviųjų gėrimų, nei kolos. Na, seno angliško prekės ženklo nebuvimą gal ir galima paaiškinti kokiomis nors komercinėmis priežastimis, arba brangesnių ir retesnių sudėtinių dalių pasirinkimu, nes senumo kriterijus nelabai įtikina: imbierinis alus (ginger ale) yra XIX amžiaus produktas, karčiosios citrinos limonadas (bitter lemon) – pokario gaminys.

Tačiau kodėl nėra kolos, kuri, atsiradusi 1886 metais, yra ne tik klasika, bet ir neišvengiama kai kurių kokteilių sudedamoji dalis? Tiesiog baras turbūt geriau žino, ko jums reikia – galbūt šlakelis arogancijos nepakenks.

Kai kas pasakytų, kad toks receptūrinis apartheidas – tai tam tikras išsidirbinėjimas; gal tai toks būdas sukurti išskirtinumą. Na, bent jau aš paminėjau, tai planas atkreipti dėmesį kaip ir pavyko. Turbūt.

Kokteilius gamina iš lėto, sukdami stiklinėse didelius, gražiai sušalusius, kone teniso kamuolio dydžio ledo luitus. Labai greitai nebūna, visko reikia palaukti.

Club Sandwich – su žalumynais vietoje Freedom Fries

Baro šeimininkas, vardu Tomas Ignatavičius, man pasakoja, kad populiariausias gėrimas – Old Fashioned, paprastutis derinys iš viskio, šlakelio angosturos užpiltinės ir cukraus. Tokį seriale „Reklamos vilkai“ (Mad Men) dažnai gėrė pagrindinis veikėjas Don Draper. Antrąją vietą užima Manhattan (viskis, vermutas, ir dar šis tas). Svečiai, sako, egzotikos neieško – jie ateina, siekdami vėl rasti tuos klasikinius kokteilius, kuriuos skanavo Čikagoje, Tokijuje ar Maniloje, ir lygina su tuo, kas buvo gerta užsienyje – šeimininkas sako, nusivylę nebūna. Aš irgi jokio apčiuopiamo broko neradau (patikėkit, kelionėse po pasaulį viešbučių barų tyrimui skyriau daug dėmesio).

Kokteilių kainos prasideda nuo 22 litų, brangiausias standartinis – 35 Lt, o pradėjus į maišyti brangesnius viskius, kyla iki 48 litų už kokteilį: taip, nėra pigu. Šis baras tikrai nesulauks toks publikos, kuri įvairiai vadinamuose bet labai panašiose jaunimo baruose Vilniaus nuodėmių trikampyje (Vilniaus, Islandijos ir Palangos gatvėse) ir kitur medžioja laimingos valandos Mojito už septynis litus (pagal tai, kiek jums ten įpila romo, tai tikrai vis tiek sumokate per daug, bet tik niekad nesakykite, kad aš jums apie tai papasakojau, nes paskui barai pradės manęs nemėgti).

Sweet & Sour išskirtinių laimingų valandų neturi – čia visos valandos laimingos tiems, kas gali sau tai leisti. Išleisti šimtą litų vienam žmogui čia yra greitas ir nesunkus reikalas.

Cocktail sandwiches, kaip čia pasakius lietuviškai

Yra ir maisto (aktualu po trečiojo-ketvirtojo gėrimo, kai pakinta cukraus lygis kraujyje ir atsiranda švenčiantiems žinomas alkio jausmas, kodėl, kaip manote, Senamiesčio mėsainių užkandinės savaitgaliais dirba iki ketvirtos valandos ryto?). Paragaujame klubinio sumuštinio ir mažų kokteilinių sumuštinukų, pasirodo viskas tvarkoje – net skrebučio nepamiršo apskrudinti, priedai gausūs, ir žalumynai vietoje keptų bulvyčių yra teisingas sumanymas.

Kokia išvada? Taip, baltarusių savininkai atnešė Vilniui barą, kurio miestui labai reikėjo – tokio, kur ne visų laukia ir kur ne kiekvienas gali užeiti. Šiek tiek nedemokratiško ir arogantiško, kur turbūt ne jūs renkatės, ar norite to baro, o baras renkasi, ar jis nori jūsų.

Žinoma, įeinančiųjų pagal apsirengimą prie durų niekas nerūšiuoja – žmonės patys viską supras, pažvelgę pro langus.

Jei ne tas išsidirbinėjimas su kola, būtų gavę aukščiausią įvertinimą, bet dabar mane truputėlį nuvilia, kai negaunu, ko įsigeidęs. Jie šeimininkai, ir tvarka, žinoma, yra jų, bet vertinimas yra mano. Keturios žąsys iš penkių.

Sweet & Sour, Aušros Vartų g. 19, Vilnius. Tel. +370 682 27774. Facebook profilis.

Nuo antradienio iki ketvirtadienio – nuo 16:00 iki vidurnakčio, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 16:00 iki 02:00

Lietuvos Rytas, 06 06 2014

Pradėkime nuo to, kad gražiau būtų jį vadinti „burgeriu“. Kalbininkai to nedraudžia, tai šalutinis normos variantas, tas pats, kas „didžkukulis“ (norminis) prieš „cepeliną“ (šalutinę normą, kurią naudoja visi, nes taip gražiau ir natūraliau). Taigi burgeris, vasaros maistas, nuo kurio nesustorėsite, priešingai tam tikriems mitams, kuriuos apie jį skleidžia priešai. Visų pirma, nesveikiausia dalis burgeryje yra bandelė, o ne mėsa. Baltų miltų apskritai reikia vengti, tačiau prisipažinkite, kuris iš jūsų taip jau niekada ir nevalgote baltos duonos? Taigi.

Antra – jei jau jums taip rūpi sveikata, tai pirmiausiai žiūrėkite, kaip išvengus cepelinų su spirgais ir riebia grietine, bulvių plokštainio, apskritai bet kurios formos bulvių ir svieste keptų arba gruzdintų koldūnų, o taip pat blynelių, kuriais jus lepina prekybos centrų tinkliniai restoranai, kur pavargusios ir piktos pardavėjos nešioja ryškius laminuotus valgiaraščius nelaimingiems lankytojams. Ten jūsų sveikata griaunama, o ne prie kvepiančio vasaros laužu burgerio. Ten yra maistas, kurį lietuviams sugalvojo Muravjovas korikas ir Leonidas Brežnevas, kad mes greičiau išnyktume nuo žemės paviršiaus. O burgeris yra Dievo dovana, tai kaip tokią ją ir reikia priimti. Skaityti toliau…

Wow kai gražumas dizaino mūsų kavinukės tapas baro. Ša-kės.

Ar pastebėjote, kad kai kurios maitinimo įstaigos Vilniuje iš kailio neriasi, besistengdamos, kad jas pamiltų, ir vis tiek tegauna tuos, kurie ateina dienos pietų už dvylika litų, o vasarą dar turistines grupes iš Lenkijos ir Rusijos, organizuotai maitinamas, o štai kiti restoranai ir barai negali atsiginti lankytojų?

Dažnas klausia, kaip padaryti restoraną tokį madingą, kad vien nuėję ten žmonės fotografuotųsi ir siųstų nuotraukas į internetą, kad visi pamatytų, jog jie ten buvo, ir pavydėtų? Kaip padaroma kultinė vieta?

Tik atrodo sudėtinga. Iš tiesų, viskas paprasta, štai paprasti nurodymai, kurių laikydamiesi, negalite pralaimėti.

1. Vieta nesvarbu. Visi jums sako, kad yra trys svarbiausi dalykai restoranui: vieta, vieta ir vieta, tačiau jūs nebūkite avys ir neklausykite.

Turistinėse vietose patalpos brangios, ir madingi žmonės ten neis. Atvirkščiai, labai gerai tinka pramoninis rūsys, buvęs sandėlis, stiklo taros supirkimo punktas ar jauki buvusi ambulatorija. Jei šalimais yra koks nors pastatas, kurio pavadinime „loftas“ arba „loftai“, gaunate papildomą tašką.

Jei adresas toks, kurio iš pirmo karto neranda nė vienas taksistas, ir reikia dispečerei aiškinti telefonu „kur anksčiau buvo priešais striptizo klubas bet paskui bankrutavo“, gaunate papildomą tašką. Jei patalpos tokioje gatvėje, kurią pirmą kartą girdi 90% jūsų pažįstamų – trys taškai. „Palauk, o kur yra ta A.Lukašenkos gatvė?“. Tokio klausimo jūs privalote siekti.

2. Pavadinimas geriausiai tiks angliškas. Šiais laikais lietuviškas pavadinimas yra tokia retenybė, kad daugelis restoranų savininkų net nežino, ar tai yra legalu. Neblogai tinka koks daiktavardis: „Chair“, „Tumbler“, „Sink“. Jei mažai kas tegalės ištarti – papildomas taškas: „Syringe“, „Chainsaw“, „Osteoporosis“.

Rimtai pasistengus, galima gauti tris taškus, sudėjus du nesusijusius žodžius arba nelimpantį būdvardį: „Cangaroo & Mongolia“, „Desperate Hammer“. Patys pagalvokite: kengūra ir Mongolija, desperatiškas plaktukas – niekas nedrįs pasakyti, kad neturite išmonės. Visi net bijos paklausti, ką tai reiškia, ir pasirodyti kvaili. Aš kažkada turėjau TV laidą, vadinosi „Užkalnio 5“, visi ligi šiol suka galvas.

Padarykite teisingus sprendimus, ir klientai eis pas jumis šniūrais.

3. Jums reikės barzdoto barmeno. Neklauskite, kodėl. Taip yra: jei kažkam dvidešimt metų ir turi barzdą, kaip girių karalius, visi tuojau žinos, kad čia rimta įstaiga. Jei jis užsimaukšlins trimis dydžiais per mažą juodą skrybėlaitę, papildomas taškas.

4. Neskubėkite pirkti baldų. Geriausia, jei visi jie bus suvilkti iš giminių, pažįstamų ir šiukšlynų. Jei nebus nė vienos vienodos kėdės, pelnysite pagarbą. Paieškokite tarybinių „liaudiškų“ priepirčio baldų, pjaustytų iš 2,5 cm storio pušinių lentų, kur atloše yra širdutės formos skylė. Jie sunkūs, nesunaikinami ir tarnaus dar maždaug 300 metų. Be to, klientams nepavyks jų sugadinti, ant jų supantis: šios kėdės supasi ant klientų, o ne atvirkščiai.

Jei didelį stalą galėsite sumeistrauti iš senų durų, paguldytų ant dviejų surūdijusių statinaičių nuo herbicidų ar trąšų, gaunate papildomus septynis taškus.

Dar tris taškus galite gauti, susodinę klientus ant medinių ar plastikinių dėžių.

Tokiose tašytėse galima atnešti ir meniu, ir sąskaitą.

5. Niekada nesirūpinkite pakabinamomis lubomis. Jos yra nevykėliams ir tinklinėms picerijoms. Kuo daugiau palubėje vamzdžių ir laidų, tuo geriau jums. Jei kas nors paklaus, kodėl atrodo kaip statybų aikštelė, galėsite išdidžiai tėkšti: „nes mums svarbiausia maistas“.

6. Jums būtinai reikia didelės lentos virš baro, ant kurios kreida turi būti surašyti dienos pasiūlymai, šmaikštybės ir koks nors palinkėjimas. Jei belaidžio interneto neturite, parašykite ką nors išmanaus: „Interneto čia nėra – geriau kalbėkitės vieni su kitais“. Tai bus nepaprastai originalu. Visi lankytojai bus sužavėti, nes šį juoką jie jau skaitė kitur tik penkiasdešimt kartų.

7. Tualetą visuomet reikia rakinti palaidu raktu su virvute ir kartoniniu pakabuku (ant jo gali būti parašyta „Sisiu & Kaku“), tualetu pasinaudojusių asmenų pačiupinėtą raktą lankytojams duos barmenas (kuris paskui tomis pačiomis rankomis ims stiklinę jūsų gėrimui) – taip sudaromas intymumo, betarpiškumo pojūtis. Jūsų lankytojai dabar vieni kitiems bus kaip broliai ir seserys.

Gudrūs užrašai, jie tokie gudrūs.

8. Valgiaraštis yra svarbiausias dalykas. Kad ir ką bedarytumėte, jis neturi būti paprasta knygelė, kurią atsivertęs klientas perskaitys, ką siūlote ir kiek tai kainuoja. Mokyklinis sąsiuvinis, lentelė su veržlėmis prisuktais popieriaus lapais, skalbinių gnybtukais sukabinti lapeliai – be šito jūsų restoranas niekada nebus madingas.

Tekstas irgi be galo svarbus. Rodykite išmonę: nerašykite „Gėrimai“, geriau „Kliuku kliuku“. Kam rašyti „Salotos“, jei galima rašyti „Žalumynų biblioteka“. Labai gera mintis įterpti jūsų virėjų ir padavėjų vardus į patiekalų pavadinimus: „Tomuko sumuštinis“, „Sigos gimtadienio sriubytė“. Visi klientai kaip mat pasijus atėję į svečius pas Tomuką ir Sigą. Jiems tai bus labai miela.

Papildomus penkis taškus gausite, jei turėsite firminį patiekalą, apie kurį nežinos niekas ir turės klausinėti padavėjų. „Vytauto firminis Holcen-štolcas“ yra puikus pavadinimas. Sugalvokite legendą, kaip šefas Vytautas buvo slidinėti Austrijoje su draugais ir mažoje kalnų trobelėje jį pavaišino šiuo fantastišku patiekalu, kuris pripažintas geriausiu pasaulyje. Svečiams tai labai patiks, net jei Vytauto šedevras iš esmės yra tik kietokos vištienos suktinukas, aplietas sūriu.

Tinkami muzikantai ir (arba) svečiai praskaidrins dieną.

9. Jūsų šefas privalo būti dirbęs bent penkiuose madinguose restoranuose iki jūsų. Mechanika paprasta: savivertės stygiaus kamuojami klientai-snobai (jie vertingiausi, nes eis dažnai ir pažįstamus vedžiosis) norės pasirodyti prieš draugus, kamuojamus tokių pačių kompleksų. Jie visada vadins jūsų šefą vardu ir neminės restorano pavadinimo, o sakys „einam pas Kęstutį“. Jų draugai suglumę žiūrės išpūtę akis. Tada jie papasakos, kur Kęstutis dirbo anksčiau ir kodėl nebedirba. Pasakotojas pasijus aplinkinių akyse įvertintas (nes visus artimai pažįsta) ir bus jums dėkingas už suteiktą galimybę. Nenustebkite – jis paskui vis tiek jūsų restoraną sudirbs („kažkodėl nusivažiavo“), bet vis tiek pas jus lankysis.

10. Galiausiai, reikia nepamiršti sąskaitos. Sąskaita visuomet turi būti atnešta kokiame nors juokingame indelyje. Tinka sena skardinė nuo dažų, odontologo spjaudyklė, iš medžio drožtas mažas paršelis su skyle po uodega, į kurią, dailiai susukta, bus įstatyta sąskaita.

Jūs klausiate, o kaip gi maistas? Maistas, iš esmės, nėra svarbu. Todėl nesukite galvos. Ir būtinai pasirūpinkite, kad kiekvieną savaitės dieną jūsų įstaigoje būtų skirtingos darbo valandos.

Tuo tarpu kai kiti žmonės (tokie, kaip aš) mokosi ir mokosi apie vyną, kad galėtų protingai aiškinti, tai jums to visiškai nebūtina daryti.

Sakau visiškai be ironijos. Kolega autorius Petras Kudaras paklausė, “ar koreliuoja vyno skonis ir kaina“, padarė testą, kaip jis pats pripažino, neišlavintiems testuotojams, ir rezultatai parodė, kaip ir, kad nieko nekoreliuoja. Bent jau tiems, kas bandė vynus tame eksperimente.

Testo rezultatus paskaitykit patys, bet vienu žodžiu galima pasakyti trumpai, karočie, kad saldokas Negroamaro kompotukas už 15 litų iš pietų Italijos kala į klyną ten kokiam tai už šimtą litų prabangiam. Tas kuris už šimtą, tai vabšče rukštus, jeigu ką. Ir visi prancūziški rūgštūs, Čilės vynai geriau nes už 19 litų absoliučiai superinis vyniukas.

Su visa mano pagarba, galima paskui dar tuos pačius žmones susodint, duot jiems paklausyt Katunskytės, o paskui Olivier Messiaen, ir tegu užpildo score card, ir jei Katunskytė labiau veža, tai reiškia irgi nekoreliuoja atlikėjų honorarai ir jų atlikimo kokibė. Be to, vienu atveju čia reik vargonų visokių, o kitų atveju užtenka fonuškės Palangos cepeliniškėse, tai ar tie visi snobai su savo nerealiai pakylėta muzika nevedžioja visų už nosies, kai yra paprastų ir širdžiai mielų muzikinių sprendimų?

95% perskaičiusiųjų apie tą vyno testavimą padarys išvadą, ir bus teisūs, kad brangų vyną todėl gerti neapsimoka, nes pigesnis yra skaneu. Kartoju, ir jie bus teisūs.

Masiniam vartotojui patinka, kai daugiau cukraus. Taip tiesiog veikia skonio receptoriai. Kai kitus pojūčius reikia lavinti, tai vynuogės kaip Primitivo arba Negroamaro muša ant saldumo receptorių, kaip ir Demi-Sec putokšlis su daug pridėto sirupo, ir vartotojas lieka patenkintas.

Visiškai be ironijos siūlau tiems, kam 15 Lt kompotas yra skaniau (pažadu, jums ir Sangria yra omg kaip fainai), tai jį ir gerti. Kodėl apskritai apie tai rašau?

Todėl, kad tie žmonės, kuriems patinka paprastesni dalykai, dažnai jaučia norą teisintis ir aiškinti štai šiuos dalykus:

(1) Mano gomurys geriau žino, kas man skanu (čia šiaip tiesa);

(2) Iš tikrųjų tos pasakos apie vyno ir maisto derinimą yra nesąmonė, kas kaip nori tas taip ir geria Prancūzijoje, man taip sakė vienas garsus somelje (bulshit, bet manykit kaip norit ir ėskit sušius su Božolė, jei jums taip patinka, it is your money – vyno derinimas su maistu yra gana prognozuojamas ir objektyviai sutariamas dalykas, nes remiasi ne cingu-lingu teorijomis, bet skonio savybių tarpusavio sustiprinimu arba kontrastavimu, čia panašiai kaip tinkami tepalai varikliui nėra kokių snobų pramanas);

(3) Visi tie pasipūtėliai tipo specialistai patys neatskirtų pigaus nuo brangaus per aklą ragavimą (atskritų daugiau, nei jums atrodo, tik jūs nebuvote pro degustacijoje ir nežinote – čia taip pat, kaip kad šiais laikais lėktuvai patys skrenda autopilotu ir nieko čia protingo; ekstremalus variantas būna, kai man pačiam po kiekvienu straipsniu parašo, kad ir jie taip galėtų papilstyt iš tuščio į kiaurą);

(4) Buvome Italijoje/Ispanijoje, važinėjome po ūkius, ir ten po tris eurus už litrą yra superinis vynas ir niekuo ne blogesnis už visus tuos Petrus ir Chateauneuf kurie kainuoja belekiek trim kartų brangiau. Tik reikia pirkti tiesiai iš gamintojo (bulšit, todėl kad tai, kas turi vertę, niekad neparduodama papigaja, kaip ir Kuboje cigarai nėra kažin kiek baisiai pigesni, nes tikras, kokybiškas, sertifikuotas produktas gali būti parduotas už brangiai, tai kam jį pardavinėt už pigiai?)

Jums nereikia teisintis ir aiškintis prieš tuos, kurie supranta daugiau, ir jūs tai žinote.

Jūs, nepaisant visų savo drąsių šnekų apie kaip viskas vyne yra marketingas ir apgavystė, žinote, kad jei kažkas moka už butelį 100 Lt, 200 Lt, 300 Lt., tai turbūt ne tik todėl, kad jie yra durnesni už jus. Didesnė kaina atspindi kitokį pasiūlos ir paklausos santykį, ir tai reiškia, kad tas, kas parduoda vyną už 200 Lt, turi kažką pasiūlyti, už ką pirkėjas moka tokius pinigus. Tik gal tiesiog jūs to nesuprantate, nes nesidomėjote ir nesimokėte.

Londono simfoninio muzikantai uždirba biškį daugiau už tuos, kur laidojimo biuruose groja ant Jonikos (giedoriai) nebūtinai todėl, kad Londono simfoninis geriau sugalvojo, kaip durnint žmones ir loxus mulkint ant brangių bilietų. Taip ir su vynu. Tai ne visada bus tik kvaila istorija, kurią lochučiai patiki, nes jie ne tokie street-wise, kaip eilinis Lietuvos provincijos oblius, kuriam akių neapdums jokie tenai užsieniečiai su savo pasakomis apie skonius ir poskonius.

Beje, apie poskonį. Poskonis vyne nėra koks nors antrinis skonis, kaip daug kam atrodo (tipo, jaučiasi serbentai ir dar pelynas). Po žodžio “muitininkas”, kuriuo lietuviai vadina pasieniečius arba imigracijos tarnybos darbuotojas, lietuvių kalboje “poskonis” – tai kone dažniausiai naudojamas ne pagal paskirtį žodis. Poskonis yra labai konkretus dalykas – tai yra tai, kas jaučiasi jau nurijus vyną. Ilgas poskonis yra vienas iš kokybės rodiklių – tai yra tai, ką burnoj jaučiate, ir kaip, jau po to, kaip vyno jau nebėra burnoje. Tai nėra lengvai ir pigiai pasiekiama vyno savybė.

O šiaip tai gerkit, kas skanu, tik nesiteisinkit. Niekas apie jus blogai negalvoja.

Filmas vadinasi “Chef”, lietuviškai plakate parašyta kitaip, na, bet jūs supratote

Šefas ant Ratų. Virtuvė Los Andžele (Chef), 2014. Scenarijaus autorius ir režisierius Jon Favreau. Vaidina: Jon Favreau, Sofía Vergara, John Leguizamo, Scarlett Johansson, Oliver Platt, Bobby Cannavale, Dustin Hoffman, Robert Downey, Jr.

Žinote, kas yra maisto pornografija? Tai toks maisto vaizdavimas fotografijoje ar kine, kai žiūrovui kyla absoliučiai nenumaldomas noras eiti prie šaldytuvo arba paskambinti ir užsisakyti picą (tose šalyse, kur į namus atvežama pica yra skanus dalykas, taigi, ne Lietuvoje). Geri maisto vaizdai – tokie, kad, rodos, jauti šnervėse kepamos mėsos kvapą – kuria suvartojamą ir malonų turinį net ir tuomet, kai ten nėra jokių kitų meninių privalumų.

Lengva komedija apie užsispyrusį šefą Los Andžele, apsmaigstyta pirmojo ryškumo aktoriais-žvaigždėmis, yra lengvai žiūrima ir nevarginanti, nepaisant paprastučio, schematiško siužeto ir tingiai parašytų, lengvai prognozuojamų dialogų. Už viską galima dėkoti maisto vaizdams: kai tik veiksmas pradeda atsibosti, gerai parodytas, skaniai apšviestas gaminamas maistas nubraukia visą poreikį galvoti, ir meninis vertinimas užleidžia vietą seilėtekiui.

Siužetas paprastas: nervingas šefas Carl Casper (didelio lokio pavidalo Jon Favreau), dirbantis restorane pas diktatorių-savininką (Dustin Hoffmann nepriekaištingai atlieka mažytį vaidmenį, o ko jūs tikėjotės) išeina iš darbo po blogos restorano apžvalgos ir apsikoliojimo restorane su garsiausiu miesto maisto kritiku (kurį galėčiau vaidinti aš, tačiau manęs šiuo atveju nepakvietė, todėl jį šiame filme vaidina Oliver Platt). Skandalą nufilmuoja restorano lankytojai, ir jis tampa interneto sensacija.

Prispaustas nelaimingo asmeninio gyvenimo po skyrybų, nelygaus bendravimo su dešimtmečiu sūnumi, šefas imasi radikalaus posūkio gyvenime, gauna iš buvusios žmonos buvusio vyro (Robert Downey, Jr) virtuvę ant ratų, ir pradeda miestuose ir paplūdimiuose pardavinėti skaniausius įsivaizduojamus kubietiškus sumuštinius, keptus ant grilio ir rodomus filme taip, kad norisi užpilti kečupo ant distancinio valdymo pultelio ir jį suvalgyti su sūriu ir paprikomis.

Carl Casper keliauja po Ameriką kartu su sūnumi ir pagalbininku iš buvusio restorano (aktorius ir sėkmingas stand-up komikas, John Leguizamo, išsiskiriantis meksikietiškos tematikos plėtojimu savo komedijų klubų tekstuose – jis ten sudirbinėja vadinamus šlapiangurius, wetbacks, meksikiečius, pardavinėjančius apelsinus prie greitkelio), ir gyvenimas pasisuka.

Visi tie šefai yra apsileidę ir tik juokiasi, tik juokiasi.

Filme yra ir kitų žinomų aktorių, įkištų be jokios priežasties: Scarlett Johansson (restorano administratorė, nuo kurios šiek tiek svaigsta šefas, bet ši potemė niekur nenueina), ir Bobby Cannavale, šefas-pagalbininkas restorane, žiūrovų gerai žinomas kaip sicilietis psichas Gyp Rosetti iš serialo Sausasis Įstatymas (Boardwalk Empire), kuriam noras žudyti kyla taip pat lengvai, kaip kitiems kyla noras rūkyti.

Abu šie aktoriai filme veikia nežinia ką, kaip ir Sofia Vergara, vaidinanti Inez, šefo buvusią žmoną, kuri iš esmės vaikšto, gražiai atrodydama ir žiūrovui įsimenanti stereotipiniu ir kokčiu kolumbietišku akcentu, nuo kurio norisi užsibarstyti ausis kokainu. Pasaulio kinematografe, iš visų aktorių, už ją baisiau skamba tik Penélope Cruz (jos šiame filme nėra) – pastaroji ispanų aktorė galėtų per savo 40 gyvenimo metų išmokti normaliau tarti angliškai, nes šiuo metu jos tarimas yra baisesnis, nei Budulio lietuviška šnekta.

Filmo siužetas yra banalesnis, nei anekdotai, spausdinami šeimininkių savaitinių žurnalų paskutiniame puslapyje, o idiotiškai plėtojama socialinių tinklų tema lengvai sutampo savo lėkštumu. Šefas, suprantate, net nežino, kas yra Twitter, ir per tai prisidirba bėdos, viešai koliodamasis su maisto kritiku, tačiau tik pagalvokite, mažasis sūnelis tai viską sugeba daryti ir telefonu, ir planšete, ir jis padaro savo tėvo naujam sumuštinių verslui tokią sklaidą internete Amerikoje, apie kokią svajoja kiekviena picerija Lietuvoje – visiškai nemokamai dešimtys tūkstančių sekėjų, bože moj kokia sėkmės istorija, ir viskas nemoka; puiki pasaka patikliesiems.

Dialogų kokybė varijuoja tarp vidutiniškos ir blogos. Prasčiausiai skamba pats Jon Favreau. Problema čia yra tokia, kaip ir Woody Allen‘o filmuose, kuriuos pats režisierius rašo ir pats juose vaidina. Kai scenaristas, aktorius ir režisierius yra vienas žmogus, tai jo paties vaidybos ir tekstų nėra kam patikrinti, užsukti ausį ir sustabdyti. Tarp aktorių labai madinga bandyti režisuoti: kai tik pasidarai labai garsus kaip vaidintojas, tai pradedi įsivaizduoti, kad daug matei režisieriaus darbo ir viską gali padaryti ne blogiau nei jis.

Būtent dėl to Favreau personažas skamba kaip Woody Allen‘o personažai: neurotiškas ir nesustabdomai košiantis iš savęs erzinančią verbalinę srovę, aplinkinių neklausantis ir visiems primenantis apie kurį nors bendradarbį arba giminaitį, kuris yra nenutildomas ir kuris visą gyvenimą girdi tik save patį. Tokie personažai paskui stebisi, kodėl jiems sunkiai sekasi bendravime su aplinkiniais ir juos ne visi mėgsta. „Tubūt jie man pavydi“, galvoja jie.

Man, kaip maisto kritikui, labai autentiškas (ir nuo to ne mažiau idiotiškas) pasirodė šefo protrūkis apie tai, kaip štai tas prakeiktas kritikas, kuris nieko nedaro, tik ėda ir rašo, savo neišmanėliškais paistalais griauna restoranų personalo gyvenimus – “juk jie taip stengiasi“. Šefas patogiai pamiršta, kad bloga apžvalga atsirado ne dėl netinkamo maisto, o dėl to, kad restorano savininkas išprievartavo virtuvę kritiko apsilankymo dieną patiekti seną ir patikrintą, bet nudrožtą meniu. Kadangi savininko aploti negali, tai atsiima maisto kritikas. Tai tipiškas elgesys žmogaus, kuris grįžęs namo spiria katei, nes jį darbe apstaugė viršininkas. Taip elgiasi nevykėliai, silpnieji ir menkystos, ir būtent tokį vaidina Favreau.

Gerai žinau, kaip mane internetuose kočioja blogai įvertinti šefai ir kai kurie savininkai, kurie dar ir neblaivūs būdami kabinėjasi prie manęs sostinės baruose („kada vėl ateisi, turėsi viską bandyt iš naujo, aš tau įrodysiu, kad tu neteisus“). Taip, kalbu apie tave, „Druskos namų“ savininke. Mane aploti galima daug kartų, bet nuo to jūsų restoranams geriau nebus. Vis tiek mano žodis paskutinis, kaip ir šioje filmo recenzijoje.

Filmas Šefas tinkamas kaip lengvas vasaros pasižiūrėjimas (ir, pagaliau, kas paskutinį kartą matė kokį nors gerą ir solidų Holivudo filmą, išleidžiamą į rinką vasarą?), ir dailus maisto rodymas užtikrina malonumą žiūrovui. Žiovauti neteks. Prisiminti irgi vargu ar bus ką.

—

Filmo pristatymas vyks birželio 26 d. 19 val. restorane „Drama Burger“ Vilniuje. Vakarą ves A.Užkalnis – svečiai bus vaišinami pagal jo receptą paruoštu burgeriu. Likusieji gyvi gaus kvietimus į filmo peržiūrą.

Užupio Picerijos stiklai yra švarūs, ir tai mes pastebėjome. Vasarą visi nori sėdėti lauke.

Tada, kai Neapolio picų Lietuvos sostinėje dar nekepė Jurgis ir Drakonas, šis nedidelis restoranas Užupyje buvo laikomas geriausiu Italijos variantu, kurį galima rasti šaltoje ir bulvėmis mintančioje rytų Europoje (taip, Lietuva yra, buvo ir bus rytų Europa, net jei kokia nors Jungtinių Tautų knygiūkštė ją priskiria šiaurei, bet tai atskira šneka).

Nepaisant visų mano pabumbėjimų, kuriuos tuoj perskaitysite, Užupio picerija buvo ir yra viena populiariausių vietų sostinėje – gauti vietą be rezervacijos paprastai labai maža vilties, o vasarą, kai jie lauke išdėlioja stalus, apskritai atrodo, kad ten žmonės būna ir niekur neišeina, toks vietų deficitas.

Galbūt padeda ir tai, kad Užupis, kad ir koks būtų madingas, restoranais nėra išlepintas – atvirkščiai, čia restoranų vos saujelė ir kai kurie jų tokio nykumo, kad belieka stebėtis, kaip jų nenutrenkia koks neapsikentęs Užupio angelas, sviedęs į juos vieną kitą žaibą.

Oi oi kokia aš cool turistė turiu planšetkę ir viską fotkinu.

Picerija yra fantastiškame pusiau kiemelyje tarp Užupio ir Paupio gatvių (ir sugalvok tu man tokį sutapimą), kuris primena bet kurio iš jūsų mėgstamo Italijos miestelio mažą aikštę, piazzetą, arba lietuviškai turbūt „aikštutę“. Tai viena jaukiausių vietų Vilniuje.

Iš čia galima žiūrėti į apsilupusį Užupio tinką ir stebėti, kaip prie kitų lankytojų prieidinėja vietiniai alkoholikai ir elgetos. Nesirūpinkite, tuoj prieis ir prie jūsų. Niekada neklausk, iš ko elgeta dar prašys centų – jis prašys jų ir iš tavęs. Juo labiau kad čia šių asmenų patogumui yra netoliese maža parduotuvėlė, kur pavargusios pardavėjos kaip mat noriai iškeičia visus centus į pigiausio vaisių ir uogų vyno arba stiprinto alaus butelį. Tais buteliais nešini pirkėjai palaimingai žingsniuoja link Vilnelės, ant kurios vasariškų krantų ir suvartoja pirkinį, kurio rėmėjas buvote jūs. Ir negailėkite jų: jie per dieną susirenka daugiau, nei jūs, kamuodamiesi karštame biure, prižiūrimi nemylimo viršininko.

Meniu didelis, tikrai per didelis, vien picų kelios dešimtys (kokių keturių ar šešių būtų užtekę su kaupu).

Baklažanų bokštas? Bokštas? Na žinote, jūs ir jūsų “juokeliai”.

Užkandžiui užsisakėme baklažanų bokštą (18 Lt) – na, bokštas tai toks labiau į kelmelį panašus. Dideliu nepavadinsi. Patiekalas ne toks, kaip Italijoje – nors baklažanai ir ne kartūs, bet kur dieviškas švelnumas? Mocarela irgi nebuvo švelni, greičiau per stangri. Jokio broko, bet nieko įsimintino.

Rieboka gana viskas. Ir ridikėliai prie ko?

Keptų daržovių salotos (13 Lt) buvo per riebios (na, kaip tu iškepsi daržoves be riebalų – dar ir ant salotų lapų buvo nepagailėta aliejaus), tačiau mano gimtajame Kaune pasakytų „užtat sotu“. Tačiau prie ko čia dar ir ridikėliai? Kam kišti tiek daug sudėtinių dalių?

Čia Pizza Capricciosa? Tada ir kepti Liūtuko koldūnai su sūriu irgi yra pica.

Tą patį klausimą užduosiu ir apie picą capricciosa (vidutinis dydis – 24 Lt). Tradiciškai ši pica yra patiekiama su grybais, artišokais, kumpiu ir alyvuogėmis – ir kartais dar paleidžiamas kiaušinis. Šiuo atveju čia ir žirneliai, ir dar paprikos (Dieve šventas, kaip jūs taip sugalvojote?), ir kietai virtas kiaušinis papjaustytas irgi. Užpildo per daug, paimtas į ranką gabalėlis picos nelaiko savo svorio ir nusvyra žemyn, visai kaip mano entuziazmas ir viltis, kad galbūt ši vieta pasistengė būti arčiau Italijos. Nors picos padas yra panašus į gerą, tačiau toks priedų voliuntarizmas nesunkiai užmuš bet ką.

Su Parma Hamu tai geresnė. Ne tas Hamas, kur rytų Londone, kur lietuviai, bet kuris cured pork leg.

Kita pica, su Parmos kumpiu (29 Lt), yra geresnė, nes labai mažai priedų. Parmos kumpis supjaustytas kiek per storai – galbūt pjaustymo mašina netiksliai nustatyta. Sūris maloniai tysta. Patarimas: išsirinkite čia picą, turinčią kuo mažiau priedų, tada yra vilties, kad bus neblogai. Visos picos išmaniais pavadinimais su daugybe sudėtinių dalių bus, deja, priminimas apie tai, kad Italija toli, o netoliese yra lietuviški namai su lietuviškais butais su pietų stalu ir balta mišraine ir šeimininkių įsitikinimu, kad kuo margiau, tuo geresnė kulinarija. Kuo garsiau rėki, tuo geresnis teatras, kaip sakė klasikai.

Trise pavalgėme už 105 Lt ir palikome arbatpinigių. Aptarnavimas nepriekaištingas (nors greitai ten niekuomet nebūna, nepadarykite klaidos), maistas nebrokuotas (tai yra, pagamintas turbūt pagal turimus receptus, iš kokybiškų sudėtinių dalių), nuostabi vieta Užupyje, ir, deja, Italijos maistas čia optimizuotas tiems, kas nepažįsta ar nemėgsta itališko maisto. Vilnius nugalėjo Italiją. Trys žąsys iš penkių.

Užupio picerija, Paupio 3, Vilnius. Tel. 370 5 215 3666. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 08:00 iki 23:00, penktadieniais nuo 09:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais nuo 09:00 iki 23:00, sekmadieniais nuo 09:00 iki vidurnakčio.

Terasa Vasara su visais priklausiniais, S.Nėries gatvėje, gerai prasižiūri nuo J.Basanavičiaus Avenue (a.k.a. Chav-Walk Empire) pusės

Tai jūs jau turbūt pavargot nuo visų mano prikolų apie Palangą ir jos Basanavičiaus gatvę. Pelnytai – kiek galima rašyti ir šaipytis? Kodėl musyse tiek pykčio, neapykantos, pagaliau, neargumentuotos pašaipos? Visa tai yra teisėti, geri klausimai.

Todėl siunčiu jums plakatą, nors paprastai plakatų mes čia nepublikuojame.

Jus sveikina saulėtosios Pribaltikos gintarinis pajūrys ir kultūriniai ir administraciniai regiono privalumai.

Esmė yra ta, kad nuvykus į Palangą, kažkur valgyt vis tiek reikia. Į Vandenį netraukia, nes ten eina visi. Koks nors Lašas tikrai nesiprašo lankomas antrą kartą, kaip ir groteskiškos atminties Monika. Apžvalgininkus Ramūs kaip belgai failino pradžiuginti; SPA Palanga neturi jokios idėjos, ir taip toliau. Pas Sabonį kiek gyvename, tiek valgome, ir negalima vien tik geriausius dalykus gyvenime srėbti.

Terasa Vasara matyti nuo J.Basanavičiaus gatvės, kitoje Ražės upelės pusėje. Gal nelabai tinkama maisto kritikos portalui, tačiau tą upę populiariai vadindavo Gavnianka, arba “šūdinuke”. Ji ir dabar atrodo panašiai, nes vanduo absoliučiai stovintis, dar tik sezono pradžia, o jau šiukšlės ten, ir liūdnos antelės teliuškuoja jame. Geriau apie tai negalvoti. Nes tokius baisumus esu matęs tik Ganos lūšnynuose, kur vaikai žaidžia pamazgose, ir nesuserga infekcinėmis ligomis tik todėl, kad visi, ką jama infekcinės ligos, jau davė dubą, ir šitie vaikučiai jau mirs tik nuo Kalašnikovo arba nuo senatvės.

Lankytoja nagrinėja mobilųjį telefoną, laukdama užsakyto Kijevo kotleto, kuris kitaip yra žinomas kaip “Kijavas”.

Terasa Vasara taip pat yra gerai žinoma pagal gretai esančios picerijos permanentiškai (jau kelerius metus) iškeltą plakatą, kad pas juos 30% nuolaida visoms picoms. Na, žinoma, rinkodaros ėjimas nėra pats labiausiai žavintis, bet turbūt veikia. “O, žiūrėk, Deimantai, agirdž, nuolaida picikėms, ėm?“. Ir Deimantas eina. Bet čia dabar ne apie juosiuos kalba.

Šaltibarščiai buvo puikūs. Spalvą mes specialiai taip prisodrinom ant fotošopo, tik dėl to, kad mes galim.

Kurorte mes tankiai pradedam nuo šaltibarščių, ir šituose viskas tvarkoje. Tikrai, geri barkšteliai (9 Lt).

Vasariškos salotos su arbūzu buvo su arbūzu, for real

Salotos su arbūzu (“vasariškos”) tai išvis buvo tokios vasariškos ir su arbūzu (13 Lt), visiškai neblogas patiekalas, tikrai. Net nustebęs buvau.

Galbūt ir Palangoje gyventi galima?

Salotos su krevetėmis ir ten visokiu sūriu.

Apie cezario salotas su tigrinėmis krevetėmis (22 Lt) nieko ypatingo negaliu pasakyti – nei gero, nei blogo. Nors ir sunkiai padavėja pasidavė, bet atnešė padažą atskirai. Tebūnie pašlovinta.

Produktai buvo adekvatūs. Na, nerašysiu laiško nei mamai, nei tetai apie šias salotas, bet susivalgė jos normaliai. Hm. Nejaugi taip arti prie Basanavičiaus gatvės gali maitinti adekvačiai?

Makaronai su šonine ir sūriu

Makaronų lėkštė su šonine ir sūriu (15 Lt) nebuvo, žinoma, jokie kokie nors tenai ypatingi ar juo labiau jie nebuvo carbonara (bet tai apie juos niekas ir nesakė, kad jie bus carbonara), tačiau buvo keistai moreish, tai yra, norėjosi jų valgyti, kol jie buvo ant lėkštės. Gal čia šoninės ir sūrio kombinacija. Nelabai sveika, na bet ką.

Pica buvo nors ir kiek perkrauta sudėtinių dalių, bet šiaip tai pavalgoma visai.

Pizza Capricciosa pasirinkau didelę (28 cm), ir ji kainavo 19 Lt. Taip, kiek per daug grybų, ir taip, jie net nespėjo tinkamai sukepti (smulkmena). Taip, Panevėžio file vietoje kumpio yra labai lietuviška, bet nevykę tai nebuvo.

Iš lietuviško stiliaus picų tai buvo labai labai nebloga pica. Ir padas buvo pakankamai plonas. Beveik laikė toppingų svorį (jei nebūtų jų tiek daug, ir būtų laikęs). Na taip, tai ne Neapolis, bet žinot ką – ir vėl ten eičiau, ir vėl užsisakyčiau.

Ką jums pasakyti? Nežinau. Keturiese sumokėjome 121 Lt ir arbatpinigius. Man nelabai patinka Palangos masinei vietai duoti gerą įvertinimą, bet kad viskas visai pas juos neblogai, ir kaip sąžiningas vertintojas, neturiu aš kito pasirinkimo. Keturios žąsys iš penkių.

Terasa Vasara, S.Nėries g. 39, Palanga. Tel. +370 616 20905. Facebook profilis.

Darbo laikas internetuose nerandamas, bet tai vasarą nebus juk uždaryta.

Duok bučkį.

Kam rašyti apie restoranų interjerus? Koks skirtumas, vis tiek juk maistas svarbiausia. Be to, juk niekas nevaikšto į tuos restoranus – visi arba išvažiavę iš Lietuvos, arba prie konteinerių ieškosi atliekų.

Ne visai taip. Šiuolaikinė Lietuvos interjero architektūra kažkada prasidėjo nuo „Neringos“ kavinės Vilniuje (architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, 1959) ir baigėsi „Ritos slėptuve“ (architektė Audra Kaušpėdienė, 1993), irgi Vilniuje.

Visai likusiai (be Baltijos šalių) Sovietų Sąjungai ir jos neišlepintiems atvykėliams, kurie alpdavo nuo to, kad mūsų parduotuvėse nuolatos esama sviesto, pagrindinis atsiliepimas apie Vilnių buvo: jaukios kavinukės. Jie čia jausdavosi kaip Vakaruose ir kalbėdavo apie „mūsų mažąjį užsienį”.

Tie, kas klausėsi šių kalbų ir kam drėko nuo jų delnai, įsidėjo jas į galvą. Šiandien tai yra žmonės, kurie rašo: „Sovietų Sąjungoje buvome pirmieji, Europos Sąjungoje – prie tualeto“; jie ragina atrasti savyje ąžuolą ir sako „Lietuva – kelkis“. Štai kaip juos paveikė tos interjero architektūros šnekos.

Į pagalbą felčeriui trumpas šešių pagrindinių problemų sąrašas blogėjimo tvarka. Skaityti toliau…

Užkalnio burgeris visame gražume (foto Justinas Stacevičius for Lietuvos Rytas)

Kaip ir reikėjo tikėtis, bandymas kurti burgerio receptą Andriui Užkalniui baigėsi visišku triumfu, rašo Lietuvos Rytas. Nerašo, bet kažkas panašaus. Pagal mano receptą juos pagamino Drama Burger (apžvalga sena, dabar jie suaugo ir ryškiai pagerėjo) ir pristačiau juos dideliame žmonių susiėjime.

—

Į sąmonę žmonėms esu įėjęs kaip burgerių gerbėjas, nes esu apie juos daug rašęs. Dabar nebe tiek jų valgau, kaip anksčiau, tačiau vis tiek jie mano širdyje.

Kadangi renginys – filmo pristatymas, o filmas pasakoja apie maistą, tai manęs paprašė ne tik pravesti renginį, bet ir pradžiuginti kuo nors iš Užkalnio. Skaityti toliau…

Lakštingala. Taip, tai blogiausia, ką gali pasiūlyti Vilnius išalkusiam.

Vingio parke prabėgo dalis mano vaikystės. Kai šešiametis persikrausčiau iš Kauno į Vilnių, ten dažnai eidavau pasivaikščioti, ir – kiek atsimenu – geriausias su maistu susijęs dalykas ten visada buvo vanduo iš fontanėlių.

Atėjus į Lietuvą nepriklausomybei, restoranas Lakštingala prie estrados kai kurių žinovų buvo laikomas blogiausia sostinės visuomeninio maitinimo įmone. Ne viena blogesnių, bet absoliučiai baisiausia. Atėjo laikas pasitikrinti, ar legendos atitinka tikrovę.

Šiek tiek primena pajūrį, tik viskas dar baisiau

Restoranas yra didelis, ir vietos lauke, prie pajūrio tipo kaimiškų stalų, nieko blogo nežada (interjeras viduje yra labiau šokiruojantis: gal ir adekvačiai atrodytų užeigoje prie kelio tarp Garliavos ir Veiverių kokiais 1992 metais, bet čia juk Vilnius, 2014-ieji, ir tos minkštos sofos atrodo kaip ateivių atskraidintos).

Tinklalapis informuoja, kad šiame ambicingame pramogų komplekse esama ne tik galimybių pavalgyti, bet yra ir kambariai pailsusiam keliautojui po didžiausią sostinės parką: galima gauti kambarį dienai, o galima ir keturioms valandoms (jei kas nors parke užsimezgusią romantinę pažintį norėtų perkelti į rimtesnį lygį). Yra ir japoniškas kubilas, kur norintieji po sočios vakarienės gali pasiturkšti, apgobti šimtamečių parko pušų, smagiai kutendami vienas kito suglebusius kūnus.

Gretimuose atrakcionuose užkrimtus plastmasės, turbūt būtų skaniau

Bet mes čia ne nuodėmingų malonumų atėjome. Pažiūrim, ką siūlo ši vieta vos per keliasdešimt metrų nuo ten, kur kažkada Sąjūdžio mitingai drebino Lietuvą, o prieš tai Čekoslovakijos atrakcionai, atvažiavę vasarai, purtė tarybinius rublius iš Tarybų Lietuvos tėvelių piniginių.

Šaltibarščiai buvo vienintelis į maistą panašus patiekalas

Šaltibarščiai su bulvėm (6,90 Lt) buvo adekvatūs, nors ir pernelyg rūgštūs nuo burokėlių acto. Kaip paskui pasirodė, tai buvo vienintelis adekvatus dalykas (neskaitant vandens ir alaus), kurį čia ragavome. Panašiai žmonės, keliaujantys pragaran, yra keliami per upę valtininko, apžiūrinėja šią vandens transporto priemonę ir galvoja – hm, gal ir visai nieko. Gal tas pragaras tik taip aprašytas labai baisiai. Ne, brangieji. Ta valtis ir bus geriausia jūsų patirtis šioje kelionėje. Toliau bus tik liūdniau.

Mūsų mažiesiems. Geltonsnapio kepsnys

Geltonsnapio kepsnys (7,90 Lt), pasirinkimas iš vaikų meniu, buvo tiksliai tokio skonio, kokio gali būti kotletas, apvoliotas džiūvėsiais ir rymojęs restorano šaldiklyje nuo tų metų, kai Vingio parke buvo įvesta elektra ir sužibo Iljičiaus lemputės, o paskui pašildytas.

Žirniai su spirgučiais, sakė jie. Ne spirgučiai. Šlykščiausi lašiniai Europoje.

Žirniai su spirgučiais (6,90 Lt) buvo pigiausi ir per kieti geltonieji žirniai, galimai atvežti iš toli (kai pasirodė, kad badaujantieji Bangladeše atsisako juos priimti, Jungtinių Tautų humanitariniai darbuotojai atsiduso ir pasakė: „ne bėda, išvešim į Vingio parką“), pagardinti ne spirgučiais, o išplerusiu pusiau permatomu karšto rūkymo lašiniu, supjaustytu dideliais, šleikščiai perlamutriniais gabalais su negyvos kiaulės spalvos oda.

Lašiniai puošė ir pobaisį Lietuvišką Kugelį

Tokiu pačiu skanėstu buvo papuoštas „lietuviškas kugelis“ (11,50 Lt) – geriausia, ką apie jį galima pasakyti, kad jis buvo pridegęs prie indo, kuriame buvo keptas, tvirčiau, negu pirmoji lietuviška kramtomoji guma prilipdavo prie baldų ir kelnių. Atkapoti patiekalą nuo indo būtų pravertęs pneumatinis plaktukas.

Gyslotas šašlykas

Apie kiaulienos sprandinės šašlyką (20,90 Lt) galiu pasakyti tiek, kad ta kiaulė buvo kieto ir gysloto sprando. Fermoje niekas tos kriuksės nepasiilgo ir nebandė jai skambinėti, kai ją išvežė skerdyklon.

Taip atrodys Vingio parkas po atominio karo. Baisiausia kepta duona planetoje

Jei manote, kad jau dabar žinote viską apie šią mielą įstaigą, tai klystate. Pabaigai palikau įstabiausią patiekalą: keptą duoną su sūrio skonio padažu (8,90 Lt). Duonos (manykime, kad ten buvo duona) gabalėliai buvo aplieti padažu taip, kad priminė pušų nuolaužas Vingio parke po trečiojo pasaulinio karo, kai viską ištaškė branduolinė bomba, o paskui baltai aplaistė lipnia mase cheminių nuodų debesis, pakilęs į Vilniaus dangų po to, kai nuo sparnuotosios raketos sprogo žiurkių nuodų ir pesticidų gamykla, prieš pat karą pastatyta Savanorių prospekte. Skonis buvo irgi panašus.

Mandagiai paragavome ir nulenkėme galvas. Tokio patiekalo netyčia nepagamintum. Labiausiai nevykęs studentas, atsidūręs pirmą kartą be tėvų svetimo miesto bendrabutyje, ir bandantis sau pasigaminti maistą iš jam nepažįstamų produktų, turbūt pagamintų geriau. Reikia labai nekęsti maisto ir savo lankytojų, kad jiems patiektum tokį dalyką, koks atnešamas čia. Taip, blogiau turbūt nebūna.

„Malonus aptarnavimas, puikus virtuvės patiekalai tikrai ilgam išliks jūsų prisiminimuose“, rašo restorano tinklalapis. Neabejoju. Išdeginti atmintyje, kaip karšta geležimi perbraukus. Mirsiu – nepamiršiu.

Trise sumokėjome 76 Lt ir arbatpinigius.

Taip, esu priverstas pripažinti, kad legendos sakė tiesą. Blogiau paruoštų patiekalų nesu ragavęs sostinėje niekada, ir tik kelis kartus gyvenime – už jos ribų. Tiesa, aptarnavimas buvo pakankamai greitas, ir visi valgytojai sveiki parėjo namo, bet tik tiek. Viena žąsis iš penkių.

Lakštingala, M.K.Čiurlionio g. 102 (prie Vingio parko estrados), Vilnius. Tel. (8-698) 33456. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 22:00. Penktadieniais ir šeštadieniais: nuo 11:00 iki vidurnakčio.

Kiekvienam maisto kritikui ateina tokia diena, kai reikia pasirinkti, ką daryti, priėjus moralinę takoskyrą. Ką rašyti, kai sesers vyras pradeda kepti picas ir pasiūlo vieną kitą kepinį, kad apie jį parašytum? Ką daryti, kai pats kritikas investuoja į koldūnų fabriką, ir restoranų tinklas siūlo didžiulį užsakymą šaldytiems koldūnams, mainais už teigiamą apžvalgą, kuri, žinoma, atneš restoranų tinklui papildomus milijonus, o fabriko darbuotojams – užtikrintą ateitį ir duoną ant stalo jų vaikams? Nepagalvokite, tai – tik išgalvotos situacijos, tačiau nerimauti yra dėl ko.

Lietuvos ryto bare Vitalija Katunskytė nekoncertuoja, bet šią lentą mačiau kitur Basanavičiaus gatvėje

Panašiai pasijutau, atėjęs prie save maitinančios (kitas pasakytų – šeriančios) rankos vardu pavadinto baro Palangos nuodėmių alėjoje, dar vadinamoje J.Basanavičiaus gatve. Gatvę kada nors pavadins Vitalijos Katunskytės arba Cukraus Vatos garbei, bet dar ne dabar. Dar ne laikas.

Ant sienų gyvųjų klasikų žodžiai ir piešiniai

Kaip man rašyti apie barą „Lietuvos rytas“, kur sienos padabintos karikatūristo Jono Varno darbais ir gyvųjų klasikų citatomis (mano paties žodžius dar tik kala granite geriausi Rokantiškių meistrai, kantrybės, gerbiamieji)?

Jei sukritikuosiu – sakys, čia tik apsimeta, objektyvumą vaizduoja. Jei pagirsiu – sakys, kaipgi kitaip, liūtas leopardui ausies nekerta, žinoma, kad straipsnis saviškių nupirktas už tūkstančių tūkstančius ir už vieną kitą mėsainį.

Todėl geriausia bus rašyti objektyviai. Jei netikite – jūsų bėda. Kažkada žmonės netikėjo ir žemės sukimusi aplink saulę, ir jūs žinote, kaip tiems žmonėms baigėsi. Jie visi šiandien po velėna.

Čia tokie šaltibarščiai

Meniu nemažas, ir jame visas kurortinis repertuaras – nieko kito neverta ir tikėtis, ir teisingai. Kadangi vasara, pradedame šaltibarščiais (8 Lt). Porcija didelė, bulvės puikios, na o patys šaltibarščiai kiek rūgštoki nuo acto, kuriame buvo marinuoti burokėliai.

Kalmaro žiedai tokie kaip kleckučiai

Gruzdinti kalmarų žiedai tešloje (14 Lt) – ne japoniški, bet lietuviški. Tešlos sluoksnis storokas, tačiau tešla – lengvutė, ir absoliučiai šviežias aliejus. Patiko.

Salotos su vištiena

Cezario salotos (20 Lt) nustebino labai gera vištienos kokybe ir šiaip gerais produktais. Ir padažas buvo patiektas atskirai, kaip patinka mums, kurie nusipelno gyventi geriau. Manote, man specialiai geresnių produktų atnešė? Nemanau. Šaldytuvuose nelaiko dviejų rūšių vištienos, vienos žmonėms, o kitos – jei užeitų Užkalnis. Taip nebūna. O kaip pomidorai Cezario salotose, klausite jūs? Juk aš, kaip kritikas, taip kovoju su jais. Na taip, geriau jų ten nebūtų. Gal pasitaisys. Gal man senatvė, kad toks geranoriškas pasidariau?

Vištiena su migdolais, tokia kaip iš Indian restorano

Vištiena su migdolais (26 Lt) buvo puiki. Negudrus patiekalas, bet skonio buvo daug, ir migdolai priminė Indijos maisto restoraną. Ir džiugino kokybiški produktai. Paprastas, nebrangus pajūrio patiekalas, kurio ant lėkštės valgytojos nepaliko nė kąsnelio. Bulviniai blynai (14 Lt) pasižymėjo porcijos dydžiu, ir jie buvo švelnūs. Kažkuo jie panašūs į mane, pagalvojau.

Šašlykas maloniai priminė mano tarybinę vaikystę

Man labiausiai patiko kiaulienos šašlykas (24 Lt) – ne tik dėl solidžios porcijos, bet ir dėl puikiai marinuotos ir gerai iškeptos mėsos, skoniu nubloškiančios atgal į vaikystę, kai šašlykas Tarybų Lietuvoje buvo vienas nedaugelio skanių patiekalų, ir kai jį tėvai pirkdavo retai, ir dažniausiai kokia nors ypatinga proga, turbūt dažniausiai pajūryje, kur atostogavau, kaip mielas pūstažandis Andriukas, tikra nomenklatūros išpera. Mane tas šašlykas nuteikė labai gerai. Geresnio tikrai Palangoje nesu valgęs, o ir Vilniuje – na, nebent reikėtų važiuoti į keistą Fabijoniškių barą-bilijardinę „Fabai“.

Tai būkit geri, sakykit, kaip jų dabar negirti? Revoliucijų čia jokių nėra ir nebus, ir sostinėje šis baras tikrai nelaimėtų jokių konkursų (na, nebent už karikatūras ant sienų). Tačiau leiskite priminti, kad viską vertinu aplinkos kontekste, ir todėl Joniškio „Statoil“ siūlomas maistas tų kraštų kokybiškai kulinarijai yra reikšmingesnis reiškinys, nei Vilniui – dar vienas neblogas italų restoranas. Palangos J.Basanavičiaus gatvės kontekste, ir ypač prisiminus, kad legendų apipinta Sovietų Sąjungos mitybos ambasada, kavinė „Monika“, yra kitoje gatvės pusėje, baras „Lietuvos rytas“ yra labai stiprus žaidėjas. Solidi įstaigos išvaizda ir gaminimas iš gerų produktų (kai klientai sušlamštų bet kokius, ir daugelis ten apie tai nepamiršta) leidžia nepagailėti gero vertinimo.

Čia dar buvo tokie bulviniai blynai

Pietūs keturiems, neatskaičiavus specialios nuolaidos saviškiams, kainavo 138 Lt ir arbatpinigius. Pagalvojus ne apie save, o apie tūkstančius poilsiautojų, kurie Palangoje po Joninių pradeda sezoną ir turi kažkur maitintis, ir apie tai, kad be šito baro jiems labai daug ko stigtų, vertinu savo laikraščio barą keturiomis žąsimis iš penkių, ir tegu jums būna skalsi ir stora vasara.

Baras Lietuvos rytas, J.Basanavičiaus g. 11, Palanga. Tel. +370 673 77626

Darbo laikas internete nenurodytas

Čia toks interjeras, kaip Amerikoje

Vilnius negali atsivalgyti burgerių. Taip, juos vadina mėsainiais arba suvožtiniais (man norėtųsi pasakyti – sudrožtiniai), tačiau žodis burgeris irgi nėra uždraustas. Todėl šiame straipsnyje jį ir vartosime. Atsidariusios naujos burgerinės pasidaro madingos akimirksniu, ir kelias savaites į kiekvieną jų plaukia žmonės – pirmąjį vizitą gauna praktiškai visos. Net ir tie, kas sakosi, kad jiems viskas skanu, turi nuomonę apie burgerius, ir publikai įtikti yra sunku. Problema gauti antrąjį to paties kliento apsilankymą ir vienkartinį ragautoją paversti nuolatiniu, nes rinka ne tokia jau didelė, visiems neužteks valgytojų, galinčių ir norinčių už sumuštinį mokėti 25 Lt ir daugiau.

Burgerių vertinimuose – daug agresijos ir susierzinimo ir stiprių žodžių. Čia esama visokių tipų. Yra tų, kurie jaučia norą pareikšti, kad burgerių nemėgsta. Tai ir nevalgykite, Dieve šventas. Mados aukos – nemėgsta ir vis tiek eina ryti, nes su draugais. Toliau yra saujelė snobų, kurie burgerį (dažniausiai vieną) valgė Niujorke, Memfyje ar Čikagoje, negali pamiršti, ir dabar jiems viskas, ką randa Vilniuje, yra labai žemas lygis. Cit, niekam jūsų nuomonė nėra įdomi. Jūs esate apgailėtini snobai. Eikit lauk ir pasigirkit dar apie ką nors. Pasakykit visiems, kad pažįstate šefą ir kalbėkite apie kiekvieną restoraną taip, lyg jis jums priklausytų. Šitie labai erzina.

Tačiau blogiausi už visus yra tie, kas kalba apie „kotletą su bulka“ ir apie tai, kad jis nevertas tų pinigų. Jie galvoja, kad šį varguolio sąmojį mes girdime pirmą kartą. Ne, ne pirmą. Niekam neįdomu. Ne, ne tas žodis. Eikit ir užsimuškit į sieną, išsigimėliai. Numirkit, prašom. Geriausiai – iš lėto ir tampydamiesi.

Žvelgia į Gedimino prospektą pro padažus ir kitus kondimentus beigi adityvus

Vilniaus restoranas Gedimino prospekte Boom! Burgers nėra originalus (tokiu pačiu pavadinimu ir su panašiu meniu jų yra ir Bulgarijoje), bet mano vertinimui tai įtakos neturi: dažnai tarptautinių standartų taikymas Lietuvoje pagerina reikalus, stabilizuoja kokybę, o ne prideda nepageidaujamos nuobodybės. Be to, užsieninio modelio pritaikymas padeda išvengti dviejų sunkiausių Lietuvos kulinarijos ligų: per ilgų meniu ir neprašytos receptūrinės išmonės, už kurią reikėtų kapoti pirštus.

Gedimino prospektas prie Katedros jau pradėjo puikiai keistis: amerikietiškas gruzdintos vištienos restoranas KFC suglumino ir suerzino visus, iki šiol tebeverkiančius dėl „Literatų svetainės“, neva tokios istorinės ir svarbios. Ji gal ir buvo istorinė, tik ten niekas nėjo valgyti, todėl ir užsidarė. O gruzdintą vištieną valgo visi, tai štai tokie reikalai. Bet šiaip labai miela jų pastaugimus paklausyti.

Čia mes matome sudėtus gėrimus. Alkoholio licencijos dar nėra, bet bus.

Burgerinė atidaryta patalpose, kur anksčiau buvo kompiuterių parduotuvė. Interjeras visiškai nelietuviškas, ir už tai noriu bučiuoti jiems rankas. „Paimta Amerika ir įdėta į pastatą Vilniuje“, pasakė mano jaunesnioji dukra, ir ji žino, ką šneka, nors jai tik devyneri.

Meniu nedidelis (galėtų būti dar mažesnis, bet ką jau čia). Alkoholio licencijos dar neturi, kas nėra labai gerai – tačiau, sako, čia tik laiko klausimas. Darbo laikas irgi kol kas kuklus: iki 23:00 val? Rimtai? Miesto centre? Nejuokinkit. O kaipgi išbadėję barų puotautojai – antrą ryto pasilepinti nesveiku maistu juk norisi labiausiai? Pagalvokite apie tai.

Čia mes matome Boom burgerį su šonine. Ir aguriečikas padėtas

Brangiausias iš pasirinktų buvo Boom mėsainis (25,90 Lt) su šonine buvo vidutiniško gerumo. Iškeptas taisyklingai, tačiau stigo skonio ir druskos (nors šoninė juk paprastai suteikia visą norimą sūrumą). Tas pats pasakytina apie mėsainį su sūriu (20,90 Lt) – sūrį pasirinkome brandintą čederį, tačiau blankokai mėsai jis nepagelbėjo iki galo. Bandelės – paprastutės. Lieknasis mėsainis, be bandelės (18,90 Lt) irgi nenustebino. Maža skonio.

Išsvajotasis mėsainis BBQ, su plėšyta kiauliena nuo šonkaulių, nepribloškė

Daug vilčių dėjau į mėsainį, kuris lietuviškame meniu klaidinamai pavadintas BBQ mėsainiu: taip, jis susijęs su barbekiu mėsa, bet čia svarbiausia sudėtinė dalis yra plėšyta nuo šonkaulių kiauliena („pulled pork“) su saldžiais raudonaisiais kopūstais. Kiaulienai labai stigo dūmiškumo ir intensyvumo. Nors verk. Mes sakėme – skonis kaip per stiklą arba per skaidriąją plėvelę. Lyg kažkas užmigdė receptorius.

Anei coleslaw nei skiltelės nekalė į klyną

Bendras įspūdis apie burgerius: optimizuoti lietuviams, kurie bijo aštresnių įspūdžių. Tai labai skandinaviškas burgerių interpretavimas. Priedai patvirtina tą patį: bulvių skiltelės (5,90 Lt) buvo neskaniai užgardintos kažkokiu barstymu. Jei tai E priedas, pasirinkite kitą. Jei nenaudojate E priedų – metas pradėti. Klasikinė chemija, Vegeta, jau būtų žingsnis teisinga linkme.

Visai nuvylė coleslaw salotos (5,90 Lt). Kopūstai turi būti žymiai smulkesni, ir padažas turi švelniai lietis, o ne būti sušalęs tirštokais gumulais. Tik svogūnų žiedai (5,90 Lt) buvo pilnai užkūrę skonio krosnį, jiems nieko nestigo.

Čyzkeikas su druska tai buvo laik oumaigad

Vienintelis dalykas (be interjero), skoniu priminęs Ameriką, buvo sūrio pyragas (9,90 Lt) su druska, priberta į lėkštę pasidažymui. Karamelinio skonio ir sūrumo kombinacija yra rojus tiems, kas išdrįsta to paragauti pirmą kartą. Paskui nuo šito nebeįmanoma atprasti.

Čia taip prakepta teisingai, bet geras prakepimas dar yra ne viskas.

Žinau, kad į burgerinę neiname kavos, tačiau jei ją turite, ji turėtų būti gera arba bent jau vidutiniška: čia juoda kava (5,00 Lt) ir espresso (5,00 Lt) buvo baisios. Gal dar nesureguliuotas aparatas, gal kažkas su pupelėmis, bet aš tikiu liudytojų parodymais, kad pats personalas kavos eina gerti į greta esančią „Vero Cafe“. Aš jų vietoje irgi taip daryčiau.

Keturiese sumokėjome 150,20 Lt ir palikome arbatpinigių. Deja, perspektyviai vietai dar teks paaugti: visų pirma, patiekti valgytojui žymiai intensyvesnį skonį. Premium kategorijos burgeriai (o čia būtent tokia kaina) turi versti iš koto, o ne šiaip būti neutralus pavalgymas. Trys žąsys iš penkių.

Boom! Burgers, Gedimino pr.1. Tel. +370 652 14534. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, nuo vidurdienio iki 23:00 val.

Pirmiausia – nesupratau, kodėl taip ilgai laukiau, prieš eidamas aprašyti restorano, kuris per kelis šimtus metrų nuo mano namų. Kartais taip būna: pavyzdžiui, artimiausias, mano gatvėje, Šekspyro viešbučio restoranas Sonetai irgi laukia savo eilės. Marché de Provence irgi ne ką toliau: nors adresas yra Pilies gatvėje (kas savaime nieko gero nežada), jis atsitraukęs nuo jos ir tinkamai prisiglaudęs prie K.Sirvydo skvero, dar Prancūzparkiu vadinamo. Prancūzų ambasados kaimynystėje snūduriuojantis restoranas siūlo pietų Prancūzijos maistą tiems, kas nedraugauja su užeigomis ant turistinio tako ir nenori draugauti.

Prie restorano yra maisto parduotuvėle (gera mesa, tačiau kainuojanti tiek, kad už tokius pinigus jautį norėtum pažinoti asmeniškai – ką moki, taip ir gauni), tačiau mes ten nesustojame. Braukiame tiesiai į vidaus kiemą, kur ir vešli lapija, ir staltiesės smulkiais langučiais, ir storasienės stiklinės vandeniui, ir net varteliai į kažkieno kaimyninį kiemą, kur po stogeliu ilsisi gyventojas. Aš jau galiu patikėti, kad Viduržemio jūra netoliese.

Vidinis kiemas tai lyg kokia kvėpuojanti ir gyvenanti Prancūzija

Man truputį keista, sakau, kad dabar čia turiu valgyti greitokus pietus: prie stalo laukia darbai, o visa aplinka atpalaiduoja. Čia, kaip aiškina toksikologai, tas pats efektas, kaip energinis gėrimas, maišytas su alkoholiu. Tiesus kelias į palatą, prie lašinės. Aš irgi emociškai jaučiuosi nei pakartas, nei paleistas. Todėl geriau pradėsiu valgyt, gal atsipalaiduosiu.

Alyvuogės marinuotos paprastai ir santūriai. Dar matosi sviestas. Kaip Prancūzijoje be sviesto.

Atnešta duona kokybiška ir rūgštoka (man patinka saldesnė, bet tai skonio reikalas), marinuotos alyvuogės – santūrios. Vandenį pilsto pastabiai ir noriai: nereikia gaudyti padavėjo ir jo maldauti.

Mėsos salotos su bobausiais

Pirmieji patiekalai. Bobausių salotos su jautienos liežuvio carpaccio, krienais ir cukinijų bokšteliu (36 Lt). Didelė porcija, neįtikėtinai gražu ir labai toli tiek nuo lietuviško liežuvio supratimo (nors krienai ir yra lėkštėje), tiek nuo įprasto supratimo apie grybus (mes dažniau pratę prie liežuvio su riebiu grybų padažu). Čia grybai ir žolės ir plonyčiai liežuvio lakšteliai nė iš tolo ne riebūs, o šoninės trupinėliai skonį prisodrina iki skalės galo.

Jūrinės sraigės atrodo lyg koks natiurmortas ar kažką

Jūrinės sraigės su aioli padažu (39 Lt) buvo gal dvigubai intensyvesnės skoniu, nei tos vynuoginės sraigės, prie kurių esame pratę Lietuvoje. Ir kiek padažo – normalioje lietuviškoje šašlykinėje tiek gautų aštuonių žmonių kompanija. Apskritai, porcijomis čia negalima skųstis: dydis, aiškiai matosi, parinktas dosniai.

Pilstomų taurėmis vynų sąrašas gana trumpas, ir prie abiejų pirmųjų patiekalų derinau baltąjį Pinot Grigio (Zenato Pinot Grigio delle Venezie I.G.T., Italija), kuris čia buvo labai vaisiškas ir kvapnus, su geltonųjų slyvaičių nata. Pradėjau jausti, kad įtampa slūgsta: vasara, vis dėl to vasara.

Vynuoginės sraigės su grietinėle ir voveraitėm. Tai yra taip sotu, kad jau jokio kito patiekalo neįmanoma suvartoti ever.

Pagrindiniai patiekalai: voveraičių ir vynuoginių sraigių troškinys su grietinėle ir sūriu (38 Lt) buvo sunkus patiekalas, tikrai prancūziškas. Nors jis laikomas karštu užkandžiu, tačiau net ir kaip pagrindinis patiekalas, jis buvo labiau nei sotus. Prie jo reikėjo gaivos, todėl pasirinktas buvo putojantis vynas (Albet I Noya Petit Albet Cava Brut). Dar geriau būtų tikęs šampanas, bet nejau visą butelį atidarinėsi dėl taurės. Pietūs vis dėl to.

Lėtai virtas jaučio žandas su svogūnų uogiene ir topinambų kremu, tai buvo tai, pagal ką pažinom gerą šefą

Lėtai virtas jaučio žandas su svogūnų uogiene ir topinambų kremu (62 Lt) buvo šefo profesionalumo testas. Jis buvo fantastiškai, dieviškai minkštas (tam ir reikalingas lėtas virimas neaukštoje temperatūroje). Dažniau galėčiau valgyti čia, pagalvojau. Mintys apie darbus nuėjo tolyn. Prie jautienos užsisakiau neintensyvaus, negudraus, be apčiuopiamų taninų raudonojo Cabernet Sauvignon (Rothschild Escudo Rojo Maipo Valley, Čilė). Viskas buvo teisinga ir skleidėsi tas jausmas, kurį žino maisto kritikai: na, nėra prie ko prisikabinti (net vos pastebimai nuskilimai ant dviejų taurių – ant vienos kojelės ir ant kitos kraštelio – nebuvo pakankamai ženklūs, kad kreiptume padavėjo dėmesį į juos).

Ir čia taip prie kavos,

Kava (6 Lt) su mažyčiais pyragėliais cannelle tinkamai baigė puikų potyrį.

Už pietus dviese su pora taurių vyno kiekvienam ir arbatpinigiais sumokėjome 305 Lt. Gal ne visiems ir net ne kiekvienai dienai. Bet už savo pinigus jie atidirbo visiškai: duok Dieve mano miestui daugiau tokių patikimų restoranų su aiškiu virtuvės supratimu ir lengvai perduodamu pojūčiu, kad pabėgai nuo darbų ir reikalų. Tai kainuoja, bet gyvenime retai geri dalykai būna nemokami. Penkios žąsys iš penkių.

Marché de Provence, Pilies g. 27, Vilnius. Tel. +370 686 77707. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien nuo vidurdienio iki vidurnakčio.