Alaus etiketė iš interneto archyvo ir neturi sąsajos su aptariama tema.

Metų pabaigoje mums visiems labai patinka išrinkti visokius nugalėtojus. Ką aš žinau, šiandien aš paskyriau neplanuotai, tik nugalėtojas nuo antro galo.

Mes esame pripratę, kad supratimas apie vyną Lietuvoje yra blogas. Ne, greičiau niekinis. Arba būna taip, kad nieko neišmano, ir aiškina. Arba parduotuvėje siūlosi padėti, bet padėti negali nieko nė tiek, kad paduotų nuo lentynos, kai pasakai, kaip vadinasi.

Šiandien paprašius Merlot, bet nebrandinto ąžuole, ir kad nebūtų už 20 Lt (nes po 30% nuolaidos lieka 14 Lt, ir kažkaip per arti pagal kainos kategoriją išeina greta tėvyninės gamybos vyno Klumpės) buvo pasitikslinta: “o tai čia vynuogės ar šalies ieško”. Na, ką jums atsakius į tokį klausimą? “Merlot” yra pagaminimo metai (ir, beje, jis nėra tariamas “merlotas”, jeigu ką). Gerai, daugiau nejuokausiu, nes susipainiosit. Karočie, jei sakau vynuogės pavadinimą, tai turbūt iš to galima spėti, kad aš ieškau vyno, spausto iš tos veislės vynuogių.

Bet čia aš pats save aplenkiau. Taigi, šiais metais teko girdėti daug ko. Vienas mėgiamiausių buvo Chardonnay pavadinimas “šardoniuku”. Apie tai esu rašęs. Buvome sutikę padavėją, kuri, paprašius Riesling’o, paklausė, balto ar raudono. (Galimas tsakymas: “mėlyno, jei turite”). Restoranai – atskira istorija.

Bet štai istorija iš šiandien. Didelio vyno importuotojo nauja parduotuvė pačiame Vilniaus centre. Viskas spindi. Netoliese – prabangios kavinės ir delikatesai beigi saldėsiai.

Minėtoje vyno parduotuvėje, kuri – nepabijokim šio žodžio – SPECIALIZUOJASI vyno prekyboje, aptarnaujančio asmens (nesakysiu, kas buvo vaikinas ar mergina, o tai dar paskui nubaus) paprašius balto desertinio vyno*, buvo pasakyta, kad kaip ir tik šitas (paskui atsirado ir kitas), bet taip pat buvo mostelta į butelį Chablis, ir pasakyta, kad šitas “irgi gali būti saldus pats iš savęs”.

Dar ten buvo kitų vynų pasiūlymų, nes jie “aukštai vertinami Prancūzijoje”, bet aš jau kaip nors šitą praleisiu pro ausis.

Chablis, gerbiamieji skaitytojai, yra metalinio skonio Chardonnay variantas, sausesnis už plieną, kuris yra taip toli nuo desertinio, kad jis kitoje spektro pusėje. Jį siūlyti kaip saldų – tas pats, kas siūlyti žmogui acetono akių skalavimui. Kai žmogus, dirbantis prie vynų, pasako tokį dalyką, pasidaro aišku, kad čia su vynais blogiau, nei Savas kampas.

Aš neprašau, kad pardavėjos ir pardavėjai būtų gerai išmokslinti apie vynus (nors būtų miela). Aš nesitikiu, kad jie mintinai žinos gerus metus arba žinos, kuo Bordo kairysis krantas skiriasi nuo dešiniojo (tai yra paprasčiau, nei atrodo). Bet žinoti nors truputėlį daugiau, negu žino apie ateities vertybinių popierių sandorius bomžas, renkantis stiklo tarą, yra ne tik naudinga. Tai privaloma. Žmonės su tokiomis žiniomis ir taip nusišnekantys daro gėdą jūsų brandui. Ir man visiškai pa barabanu, kiek jūs tiems vargšams mokate, ir ką jūs sau galite leisti, ir negalite. Visiški neišmanėliai negali dirbti pardavėjais ir vaizduoti, kad padeda pirkėjams. Jiems patiems reikia pagalbos, ir skubiai.

Minėtoji parduotuvė yra mv, besirandanti Gedimino 9 šopingo centre. Teisybės dėlei, tokio spektaklio kitose mv parduotuvėse matyti neteko. Ir, tikiuosi, neteks. Jei mv nori pasižiūrėti, kaip reikia, gali atsukti žvilgsnius į savo pačių parduotuvę Panoramoje, kur pardavėjos visada viską žino ir išmano. Nesu turėjęs ten nei blogos, nei vidutiniškos patirties: visada viskas perfect.

Bet Gedimino 9 gauna šių metų Auksinę Rykštę per subinę.

—

* Baltas desertinis vynas reikalingas kaip švediško karšto vyno sudedamoji dalis: du buteliai Merlot, vienas butelis Sauternes arba panašaus balto desertinio su pakankamai likutinio cukraus ir stiklinė šnapso bei prieskoniai.

Niekas, absoliučiai niekas, neina į šį barą dėl jo išvaizdos

Šis restoranas yra ten, kur netyčia žmonės neužklysta. Žinau, žinau, kaip jautriai visi reaguoja į žodį „restoranas“ – tai McDonald‘s ne restoranas, tai kokia nūdlų dubeninė Londone – irgi ne restoranas, bet visa tai yra beprasmiškas kabinėjimasis prie žodžių. Aš restoranu galiu vadinti bet ką, kas nėra batų taisykla ar automobilių salonas, ir tiek žinių. Taigi, Fabai, labai paprasta šašlykinė labai paprastame Fabijoniškių rajone Lietuvos sostinėje. Arba mėsos restoranas – taip man labiau patiks vadinti.

Daugiabučių namų rajonuose geri restoranai paprastai nesiveisia: na, nėra ten jiems būtino turistų srauto, nėra praeinančių lankytojų, kurie gali išleisti savo kelias dešimtis ar kelis šimtus litų – todėl reikia gyventi arba iš aplinkinių gyventojų, kuriuos visada susirenka tinklinės picerijos prie prekybos centrų, arba reikia jau taip gerai gaminti, kad žmonės atvažiuotų iš toliau. Čia ne Amerika, kur žmonės mielai nuvažiuoja pora dešimčių mylių dėl pageidaujamo pavalgymo – čia Lietuva, kur žmogui reikia padaryti labai didelį įspūdį, kad jis ryžtųsi net ir kelių kilometrų kulinarinei kelionei.

Šią vietą man kažkada užrodė garsus tinklaraščių žanro valdovas Rokiškis Rabinovičius, žinomas savo temų platumu ir tuo, kad netoleruoja kvailių. Buvau ten pora sykių, man pasirodė labai gerai, bet dabar atėjo laikas profesionaliam ir išsamesniam patikrinimui.

Paprastutis interjeras primena laukinius 1990-uosius metus, bet ne pačiu blogiausiu būdu.

Pagal savo išvaizdą iš išorės, Fabai yra baisoka 1990 metų stiliaus skylė, kaip skelbia užrašas, baras ir biliardinė. Tokiose įstaigose laukinio kapitalizmo laikais būdavo lengva susirasti bėdos. Šašlykinė įsprausta Fabijoniškėse tarp visokių automobilių detalėmis prekiaujančių kontorų ir panašių komercijos skruzdžių. Tegu jūsų negąsdina vaizdas lauke.

Salės puošyba linksta prie paprastumo

Viduje – irgi tas pats istorinis laikotarpis (tiesa, negroja nei Dinamika, nei rusiškos dainos apie baltąsias rožes, kurias žmonės per šalčius palieka mirti prie šalto lango – o galėtų groti, bet gal ne visiems lankytojams patiktų tokia ironija; nors kai kurie skaitytojai, sureagavę į šią publikaciją Lietuvos Ryte, sakė – groja Russkoye Radio), pseudo-etninio stiliaus baldai, primenantys kokią nors Marceliukės Klėtį (nežinia, kodėl ją prisiminiau, gal todėl, kad irgi yra įsprausta tarp daugiabučių). Tik klientūra disonuoja: akivaizdu, kad nemažai žmonių, kurie bet kur nevaikšto; tai matyti ir iš manierų, ir iš apsirengimo – lankytojai galbūt labiau pripratę prie St.Germain arba Marché de Provence.

Mėsą kepa ant anglių tiesiog restorano salėje

Salėje yra židinys, kuriame ant anglių ir kepamos jūsų akivaizdoje visos mėsos, o kepėjas ir grilio meistras, esant reikalui, pripučia oro ir padaugina karščio paprastu kirpyklos fenu.

Patiekalus rinktis paprasta: patarčiau tiesiog imti patinkančią mėsą – kiaulieną, avieną, jautieną, vištieną – ir užsisakyti, kad ją iškeptų ant iešmo šašlyko pavidalu (yra ir visokių gudresnių kepsnių, bet tikrieji mėsos mėgėjai neleis savo patiekalų pernelyg komplikuoti). Garnyrus irgi rinktis galima patiems iš ilgo sąrašo, nuo banalių šviežių agurkų ir pomidorų (tų neimkite, jų galima paragauti devyniuose tūkstančiuose kitų restoranų, kavinių ir užkandinių, kur nieko kito ir negausite), iki marinuotų peperonių, marinuotų česnakų ir marinuotų paprikų, kurios čia buvo skaniausios, kokias tik esu valgęs už Italijos ribų.

Įvairių mėsų – jautienos, avienos ir kiaulienos – pasirinkimas nepaliko vietos priekaištams.

Kainos skaičiuojamos pagal žalios mėsos svorį (kiauliena – 5,20 lt už 100 gramų, aviena – 13 Lt už tiek pat, taigi už šašlyką galite tikėtis sumokėti 22-28 Lt, plius garnyro kaina, ten jau kiek pasirinksite, tiek ir bus).

Ragauju kiaulienos, jautienos, avienos šašlykus ir maltos mėsos liuliakebabą. Retai taip galima pasakyti, tačiau nė vienai mėsai neturiu priekaištų, jos visos puikios: jaučiasi, tiesiog iš pirmo kąsnio jaučiasi, neatsitiktinė mėsos kokybė.

Gerai, aš suprantu, galima pigesnių šašlykų rasti daug kur (girdžiu, ką parašys dar dešimt banalybių nešėjų – taip, jūs namie pigiau pasigaminsite, taip, už šimtą litų jūsų namuose mėnesį valgote jūs, jūsų bobikė, penki vaikai, uošvienė ir naminis katinėlis, suprantu, džiaugiuosi dėl jūsų taupumo), galima ir prastą mėsą branduoliniu marinavimu suminkštinti iki valgomos, bet čia – kitas variantas. Net maltos mėsos liuliakebabas sugeba nustebinti, nors šių patiekalų kartelę laikau labai aukštai po jų skanavimo nuo Delio iki Dubajaus ir nuo Stambulo iki Baku – tikrai, čia aš neturiu prie ko prikibti, nors ir labai noriu kažką protingo pasakyti, nors ir labai knieti kur nors patobulinimui vietą rasti. Negaliu ir tiek.

Aš atskirai pagirsiu garnyrą. Gal tik marinuoti česnakai yra paprasčiausiai puikūs (taip, žinau, smirdėsiu kaip drakonas pusdienį, galėsiu be jokio vargo vampyrus baidyti), o marinuoti pipiriukai ir marinuota paprika stačiai atima žadą. Man sunku prisiminti, kur dar Lietuvoje taip paprastai pagamina dievišką garnyrą prie paprastų patiekalų, kuriam nereikia nei ypatingų sudėtinių dalių, nei neregėto paruošimo. Kodėl visur turi būti kavalkais pjaustyti pomidorai ir agurkai, nuobodūs kaip Darbo Partijos elektoratas? Suvarykit kas nors čia, į tuos Fabus, provincijos kavinių šeimininkes ir visokių beveidžių restoranų šefus, ir pabadykit juos veidu į lėkštes su garnyrais, kokius duoda čia.

Nuostabiai iškepusi vištiena su bulve, kepta folijoje.

Mano pakeleivė užsisako vištienos, keptos ant iešmo, ir bulvę, keptą folijoje. Bulvei vienintelis priekaištas – net ne priekaištas, o pasiūlymas – pabandykite susirasti (gal pas ūkininkus, gal turguje) kitokią, biresnę bulvių veislę, nes patiekalo specifika to reikalauja. Lietuvoje, nepaisant pasakiškai didelio bulvių vartojimo, jų veislių išmanymas yra artimas nuliui („bulvė yra bulvė“, pasakys daugelis, bile kad nesušalusi ir nesudygusi ir nesudaužyta), ir čia pasidomėjus yra nearti dirvonai. Arba bulvienojai, kaip kam patiks. O pati vištiena irgi puiki – ir čia jaučiasi labai aukšta kokybė, ne bet kokia pigiausia sudėtinė dalis.

Naminės gamybos padažai (po 2 Lt už dubenėlį) buvo ryškūs ir neparduotuviniai.

Užsigeriu nefiltruotu alumi (kaina ne Senamiesčio – tačiau čia nėra Senamiestis: 4,50 Lt už puslitrio bokalą yra daugiau nei saikinga), vietoje ir tinka. Alaus pasirinkimas nėra didelis, bet gal ir nereikia. Ne alaus restoranas: čia dėmesio centre visgi yra mėsa. Juo labiau, kad daugelis čia atvykusių neišvengiamai bus prie vairo ir labai daug gėrimų bandyti negalės.

Dviese sumokėjome 80 Lt ir dar dvidešimt litų palikome arbatpinigių, nes labai jau gerai viskas buvo. Kortelių čia nepriima: vienas iš tų restoranų, kurie sau gali tai leisti.

Šašlykinei Fabai skiriu penkias žąsis iš penkių, nes jis rodo pavyzdį, kaip daug galima pasiekti, kai maistas ir produktų kokybė yra svarbiausia. Jūs esate pavyzdys daugeliui.

Kur yra tiksliai šis kabakas: kad nesakytumėt, jog sunku buvo rasti.

Fabai, Ateities 21a, Vilnius. Tel.  +370 5 2736464. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais – nuo 11:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais – nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00.

Kad viešbutis Palanga SPA, pavadintas taip pat kaip ir kurortas, kuriame jis yra (lengvai nepamirši), yra nutaikytas labiausiai pinigingiems Palangos lankytojams, žino visi. Net ir tie, kas net ir surištas ten nesutiktų eiti – vyrauja nuomonė, kad puikios architektūros kompleksas, tirpstantis pasvirusiomis sienomis tarp pasvirusių nuo jūros vėjo pušų, yra tik labai turtingų svečių iš Rusijos pasirinkimas. Ten, sako legendos, naftos ir plieno oligarchai užperka apartamentus visai vasarai savo mamoms, kurios gano anūkėlius. Gal ir tokių yra, bet vėlyvą rudenį ir žiemą viešbutyje ramu, o restoranas stiklo sienomis rodo tuščius staliukus, kurie, kaip žadama, užsipildys jau tik per didžiąsias žiemos šventes.

Languose atsispindi pušys.

Gera proga išbandyti virtuvę. Elegantiškas ir neilgas meniu tikrai patvirtina pasakojimus apie kainas žmonėms, kurie neturi rūpesčio dėl pajamų: pavyzdžiui, sriubos prasideda nuo 18 Lt (pupelių sriuba su šonine), o brangiausia (jūros žuvų sriuba, porcija dviems) – 98 Lt. Tikrai ne J.Basanavičiaus gatvės ir ne Cepeliniškių teritorija.

Jautienos salotos, bet poučintas kiaušinis buvo pervirtas.

Ant grilio (arba, kaip dar kartais sakoma, ant griliaus) keptos jautienos salotose su poché kiaušiniu (na, šiaip tai yra kiaušinis, virtas marškinėliuose arba virtas be lukšto, aš suprantu, kad taip skamba žymiai gudriau, bet jau tada gal rašykim œuf poché, bus visai kaip pas ponus iš Paryžiaus), 38 Lt. Jautiena labai gera, viduryje rausva ir vos apkepusi, vyno užpilas man pasirodė kiek per saldus, ir nelabai derėjo prie kiaušinio, tačiau labiausiai nusiminiau dėl pervirto kiaušinio, kurio trynys jau nebegalėjo išbėgti. Taip, tai lengvai padaroma klaida (minutę per ilgai, ir viso gero), tačiau būtų žymiai geriau pataikyti.

Sakome, kad marinuotos menkės file buvo pavargusi – ir tik todėl, kad nepasakytume blogiau. Žuvis neturi kvepėti niekuo, išskyrus vandenį, o ši kvepėjo.

Marinuota menkės filė su pistacijomis ir citrinų piure (32 Lt) buvo pavargusi. Ne, nedrįsčiau sakyti, kad žuvis nebuvo šviežia, tačiau tokio jausmo, kad esi kelių šimtų metrų atstumu nuo jūros, irgi nepagavome. Žiūrint į aplinkybes, tai lengvai paaiškinama. Ne sezonas, žiema, neįsivaizduoju, kiek galima per savaitę parduoti tos menkės tuštokame restorane, juk nevežios kasdien iš Klaipėdos ar Rygos po 200 gramų (ir kainuotų tada tas patiekalas turbūt greičiau 320 litų, o ne 32).

Troškinta triušio šlaunelė su polenta buvo gera, bet už 59 litus tokia ir turėtų būti.

Pagrindinis patiekalas, troškinta triušio šlaunelė su kukurūzų apkepu (šiaip tai tikrų tikriausia polenta, klasikinis Italijos kalnuotų vietovių priedas prie kalnuotų vietovių mėsos, triušienos) ir miško grybais (voveraitėmis) grietinėlės padaže man patiko. Žinoma, patiekalas už 59 litus ir turi patikti, ypač jeigu ne jautienos išpjovos kepsnys, kuriam tai būtų turbūt apatinė priimtinos kainos riba, nes už mažiau nelabai išeina mėsos nupirkti ir patiekti (Palanga SPA jautienos steikas kainuoja 85 Lt). Triušiena buvo gerai iškepta, išlaikiusi struktūrą, ir padažo nebuvo per daug, jo neišvengiamas riebumas patiekalo neužgožė.

Žolelės ant staltiesės. Tai meninė nuotrauka.

Dviese papietavome už 173 Lt ir arbatpinigius. Koks vertinimas? Taip, yra vienas geriausių Palangos restoranų, su gerai sutvarkytu aptarnavimu (kuris yra gana formalus ir kartais sukaustytas, ką turbūt priskirčiau svečių iš rytų įtakai – jiems nelabai patinka pernelyg draugiški padavėjai), tačiau brangiam meniu trūksta apibrėžtumo ir aiškios idėjos, kurią turi kurorto lyderiai: Žuvinė (ten viskas aišku, viskas apie žuvį), ir visiškai išprotėjęs, gerąja prasme, restoranas viešbutyje Pušų paunksnėje, kur naujoji ispanų įtaka susipina su stačiai apsėstu požiūriu į patiekalų kokybę ir paruošimo tikslumą.

Trys žąsys iš penkių, ir truputį pasistengę, laisvai gautų ketvirtą, ko ir linkiu.

Palanga SPA, Birutės alėja 60, Palanga. Tel. +370 460 41414. Tinklalapis. Facebook profilis.

Restorano darbo laikas tinklalapyje nenurodytas.

Nuotraukoje: komentatorių suėmė neregėtas piktumas.

Kai kas yra klausęs: ar nėra tau kas nors keršijęs už nepalankias apžvalgas?

Atsakymas: ne, nėra. Ar nėra prispjaudę į patiekalą, nežinau. O jums nėra? Jūs irgi nežinote.

Bet būna tokių atvejų (nedažnai), kai restoranai turi gausiai fanų (arba tiesiog savininkai/virtuvės darbuotojai turi daug laisvo laiko, kas ir paaiškinama – ką daugiau veiksi, jei restoranas nelabai pilnas tyvuliuoja), ir jau tie fanai puola kalti abiem rankom, kai jų mėgstamą valgymo vietą skriaudžia. Kaip sakoma, “niekas neliko abejingas”.

Tada spjaudo ne į lėkštę (vėlu spjaudyti, kai kritikas išėjęs), bet į komentarus. Jie maloniausiai varo lrytas.lt, nes ten niekas necenzūruoja, o paskui ateina ir į Laukines Žąsis, ir kai jų komentarus ištrina (o aš trinu daug ir noriai), tai rašo “tai ką, bijai kritikos?”.

Įsiskaudinusius žmones, susijusius su restoranu, LABAI lengva pažinti.

Case in point: vienas Palangos restoranas. Skaitom, ką parašė dėkingi skaitytojai Lietuvos Ryte.

Stebime nesuvaidintą nuoskaudą. Informacija apmąstymui: gavę vieną žąsį iš penkių, niekada nepuola plūstis ir reaguoti. Gavę dvi, reaguoja retai. Baisiausias įvertinimas yra trys žąsys. Už jį statistiškai daugiausia būna neapykantos.

Laukinės Žąsys skrenda su gerąja žinia. Kai kam.

Šešios kategorijos.

Geriausias lietuviško maisto restoranas
Geriausias etninio maisto restoranas
Geriausias baras
Geriausia aludė
Geriausias vienos temos restoranas
ir
Geriausias metų restoranas.

Siurprizų nemanau, kad bus, ypač tiems, kas dažnai skaito Laukines Žąsis. Visos vietos yra mano mėgstamos, nė vienoje manęs dykai nemaitina, ir visose daug būnu.

Tačiau nusimato gražaus pasiutimo, kai kokie 100 000 žmonių parašys, kad ne tie gavo, kas turėjo gauti.

Bet dar ne dabar. Antradienį, sausio 7 d., Lietuvos Ryto žurnale Stilius, naujai atrodančiame, ant naujo popieriaus, naujais šriftais ir visaip kitaip pasidabinusiame.

Eiles prie kioskų užimkite jau dabar.

Visus praėjusius metus Lietuvos ryto žurnalas Stilius kas savaitę spausdino po restorano apžvalgą iš Laukinių Žąsų – bet vis nuo daugelio tekstų gausos skaitytojui aiškiau nepasidarė: kurie gi vis dėlto yra geriausi šalies restoranai, kuriuos rekomenduojame nesiraukydami ir be išlygų?

Klausimai turi būti atsakyti ir taškai turi būti sudėlioti. Prašom.

Geriausias lietuviško maisto restoranas: Stiklių Aludė (Gaono g. 7, Vilnius). Lietuviškai virtuvei reikia paglostymo ir prijaukinimo ir šiek tiek civilizacijos, ir ši poliruota vieta ne šiaip ant turistinio tako, bet stačiai turistų takų sankirtoje, patiekia būtent XXI amžiaus lietuviškos virtuvės variantą, kurį nuplausite Biržų alumi. Viskas elegantiškiau, nei daugybėje kiaulės kojų patiektuvių ir aliejuje keptos duonos kriaukšlių užeigų visoje šalyje, apsimetančių „tradicinės lietuvių virtuvės kultūros“ nešėjomis, o aptarnavimas visa galva aukštesnis net už sostinės Senamiesčio vidurkį.

Geriausias etninio maisto restoranas: Sofa de Pancho (Visų Šventųjų g. 5, Vilnius). Restoranas, pradėjęs darbą su mėgėjiškumo ir kompromisų natomis, darydamas klaidas, 2013 metais užaugo ir subrendo. Siūlydamas kone labiausiai nedėkingą užsienio virtuvę šiauriniam kraštui – nėra turbūt pasaulyje labiau užsieniečių sumaitotos ir nuskriaustos virtuvės, nei meksikietiška – Sofa de Pancho daro stebuklus. Stebuklai neturi būti pigūs. Pigaus maisto ieškokite kitur. Kai restorano savininkas importuoja tekilas ir jas išmano geriau, nei Utenos automobilių remontininkas pažįsta daužtas vežėčias iš Vokietijos, maisto ir gėrimo derinys tampa fejerverku ir palaima, kurią prisiminsite ilgokai. Taip, geriausia užsienietiška virtuvė Vilniuje yra iš Meksikos, ir ji yra ant šios Tinginio Sofos.

Geriausias baras: Burbulio Vyninė (Rūdninkų g. 18, Vilnius). Tai ne tas baras, kur maišo kokteilius, ir ne tokia vyninė, kur studentai eina pigiai prisitvoti iš neaiškių margaspalvių butelių. Čia vidutinis svečias išleidžia apie 100 litų per vakarą, bet grįžta vėl ir vėl dėl savininko, kuris yra itališko vyno apsėstasis, gerąja prasme. Vos keli užkandžiai ir nuolatos pilna žmonių. Vaidas Burbulis išmokė vilniečius (kurie nori mokytis), kaip galima mylėti vyną.

Geriausia aludė: Špunka (Užupio g. 9, Vilnius). Mažytė Užupio teritorija gali pasigirti nediduke skyle sienoje, kuri rodo pavyzdį visai šaliai, kurioje alus ir jo vartojimas yra nacionalinis sportas. Taip, ten visą laiką pilna žmonių, taip, daugelis jų yra taip skausmingai bohemiški, kad paprastesnis lankytojas gali pasijusti nelabai madingas, tačiau gera savijauta yra tik minučių klausimas: ši maža aludė be virtuvės (jokio meniu – tik duona, sūris ir vytintos mėsos gabalėliai išalkusiems) akimirksniu apkabina ir jau niekada nepaleidžia. Kiek aukštesnės kainos (8 litai už puslitrį) užtikrina, kad visi veidai, kurių nenorite sutikti, praeina pro šalį. Haris ir Paulius, broliai-savininkai, dirba prie baro pakaitomis, ir jei Lietuvoje yra geresnių barmenų, aš norėčiau juos pamatyti. Kol kas nepamačiau.

Geriausias vienos temos restoranas: Šturmų Švyturys (Šturmų kaimas, Kintų seniūnija, Šilutės rajonas). Įsikūręs rytinėje Kuršių marių pusėje, pagal visą ekonominę logiką, paprastas žuvies restoranas (tik atrodo paprastas; tuoj pasakysiu ir apie tai) turėtų būti nustelbtas kitoje vandens pusėje esančios Nidos, tačiau efektas yra atvirkščias. Išmaniu gaminimu pakėlęs gėlavandenę žuvį, šiaip jau blankią ir nuobodžią, palyginti su jūrine, iki subtilaus ir rafinuoto meniu stuburkaulio, Šturmų Švyturys tapo, ko gero, vienintele vieta šalyje, kur atvažiuojama ir nakvojama vien dėl išskirtinio maisto. Sukurtas su meile ir su dėmesiu kokybei, nuo pirmos vėtrungės iki paskutinės šakutės, šis restoranas sugebėjo sukurti tokią psichotropinę atmosferą ir potyrių seką, kad visi, net ir bambėdami dėl išlaidų, purto galva ir sako: ne, nesigailim. Važiuosim dar.

Geriausias metų restoranas: Pušų Paunksnėje (S.Dariaus ir S.Girėno 23, Palanga). Sabonių restoranas ir viešbutis, ir anksčiau buvęs išskirtinis, sužibėjo naujomis spalvomis, grįžus į Lietuvą ir atsiraitojus rankoves pačiai šeimininkei Ingridai Sabonienei, kuri neišlenda iš virtuvės (na, kartais išlenda – bet tik tam, kad pabendrautų su svečiais, o kartais ir pati patiektų jiems patiekalus, į ką pikti kolūkiečiai dažnai už nugaros suburba: „matai, nekaip turbūt sekasi, kad pati maistą nešioja“). Ji žino kiekvieną sudėtinę dalį, kaip ir padavėjai. Restoranas neištrynė iš meniu pradinių amerikietiškų savybių, bet grakščiai persisunkė nauja Ispanijos įtaka, tuo pačiu netapdamas banaliu Viduržemio jūros restoranu. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur iš meniu norisi praktiškai visko. Tai, kad šis restoranas yra ne Vilniuje, yra didelė neteisybė.

Kokių restoranų daugiausia Lietuvoje? Tokių, apie kuriuos nelabai yra ką rašyti ar pasakoti. Tačiau net ir nuobodžių salotų ir kepsnių konkursuose visko pasitaiko: net ir dirbant labai netikusiai, galima būti labiausiai netikusiu iš visų netikusių restoranų ir tokiu būdu užsidirbti šiokią tokią šlovę. Žmonės ateis pažiūrėti bent po vieną kartą, kaip egzotikos.

Kavinę Monika (tiesa, ji save vadina kavinė – baras – picerija) randame Palangoje, J.Basanavičiaus gatvėje, kur pretendentų į blogiausią pasaulio maitinimo įstaigą yra nemažai. Einame čia, nes kitur aplink negauname vietų: Naujųjų Metų dienos pavakare Palanga pilna poilsiautojų, ir visi nori valgyti. Arba bent jau pasėdėti prie lėkščių su maistu.

Restorano interjeras, sako, kurtas paties savininko. Jis nepasižymi absoliučiai niekuo.

Interjeras, pasakoja liudijimai internete, yra paties savininko kurtas. Klausiate, ar tai gerai, ar blogai? Ar teko matyti žmones, kurie patys sau išsitraukia skaudamą dantį staliaus replėmis? O pažįstate dėdę Kęstą, kuris pats susimeistravo traktorių iš atliekamų detalių? O tokius, kurie apsiėjo be mokytojo, ir patys save mokė vairuoti automobilį? Pastarųjų pilni keliai: kai spaudoje perskaitysite kitą kartą, kaip Audi 100 lenktyniavo pervažoje su traukiniu, tai metalo krūva nuotraukoje irgi bus paminklas asmeninei iniciatyvai. Kartais be specialistų išeina apsieiti geriau, kartais – blogiau.

Drožinėtoje kompozicijoje matome linksmybes iš pajūrio kaimo gyvenimo. Garmoškę čirpina Gerard Depardieu.

Meniu didelis ir be jokių netikėtumų: tiesiog jie gali pagaminti viską – ir „žemaičių cepelinus su mėsa“ (kodėl žemaičių, nežinau, bet galbūt iš kokių užsispyrusių bulvių veislių), dešrelės, karbonadai, kepsniai visokiais pavadinimais, absoliučiai nieko nesakančiais apie patiekalą („Klasikinis“, „Nojus“, „Dviese“, „Regata“, „Tarzano“, „Gildija“, „Mėgėjų“ – pastarasis turbūt geriausias pavadinimas iš visų, nes norėčiau rasti meniu „Nemėgėjų“ kepsnį, skirtą tiems, kas nemėgsta kepsnių), ir, žinoma, picos. Nes juk picerija. Ir baras.

Pikantiškos salotos, padėk mums Viešpatie, ir pusė indelio geriausio majonezo. Sūris pratarkuotas per smulkią tarką. Bless you people.

Pasiilgau pikantiškų salotų: jaunystės prisiminimas, kai jos būdavo universiteto bufete. Monikoje jos kainuoja 11 litų ir yra didelėje lėkštėje. Sudėtinės dalys (fermentinis sūris, patarkuotas smulkia tarka, ir virtas kiaušinis) nesumaišytos, o gal sudėtos sluoksniais, ir ant viršaus yra užkrauta majonezo. Daug majonezo. Vaikams galima rodyti, kaip maistą gamino Sovietų Sąjungoje, ir paaiškinti, kad štai kodėl daugelis tų, kas išvažiuodavo į Vakarus, negrįždavo niekada. Kad nebereikėtų gyvenime daugiau valgyti tokių salotų.

Jei norite atsivalgyti už dvi savaites badavimo, čia jūsų lauks bulvinių blynų super-porcija. 50 Shades of Spirgai.

Bulviniai blynai su mėsa (20 Lt) yra tai, apie ką svajoja išbadėję žmonės, kurie sočiai nebuvo pavalgę pastaruosius 20 metų. Po litą už kiekvienus metus. Porcijos dydis yra nežmoniškas. Spirgų gausu. Sotu? Ką jūs. Keptas dramblys su pomidorų padažu ir gruzdintomis bulvytėmis būtų sotu. Čia yra sotumas kvadratu. Vienam žmogui neįmanoma baigti porcijos.

Nenusiminkite, jei nepavyko užsisakyti pjaustnio: jūsų paslaugoms gerai pačirškintas Kijevo kokletas, Naujosios Zelandijos stiliumi (su kyvėmis), čia matomai paservintas ant finest Floridos aplesino skiltečkų, ir su kažkiek ryžiukų, bei ananasu and stuff. Be odigos.

Kijevo kotletas (22 Lt) nenustebina ir pernelyg nenuliūdina, greičiau pralinksmina. Taip, ne Neringa Vilniuje, ir turbūt be reikalo taip ryžtingai užgruzdintas iki tamsiai rudos spalvos, tačiau ir ne tragedija. Garnyras atrodo pablyškęs ir liūdnas, kaip poilsiautojas Palangoje sausio mėnesį. Kodėl su ryžiais? Kodėl ne. Tiek to. Esu ragavęs blogiau.

Su žaliaisias žirneliais. Su žaliaisiais žirneliais. Su žaliaisiais žirneliais. Kartokite, kol patikėsite.

Reikia paragauti ir picos, išsirenku pavadinimą „Carbonara“ (18 Lt). Nes nesu tokios girdėjęs. O balkšvas makaronų padažas tokiu pavadinimu man yra žinomas. Net žinau, kaip jį gaminti. Meniu sako, ši pica su žaliaisiais žirneliais ir paprikomis – manau, čia šiaip, gal juokauja, todėl nesibaimindamas užsisakau. Nedės juk niekas žirnelių ant picos.

Bandau užsisakyti. Tokios picos negirdėjęs ne tik aš, bet ir restorane dirbanti padavėja. Parodau meniu. Nustebusi užsirašo pavadinimą („gyveni ir mokaisi“, pagalvoju).

Pica ant stalo. Ne, jie nejuokavo. Su žaliaisiais žirneliais. Keistesnės picos nesame valgę nuo to laiko, kai 1994-ųjų vasarą Taline skanavome picą su marinuotais burokėliais, ir tokio įvykio žmonės lengvai nepamiršta. Šita irgi lengvai neišsitrins iš atminties. Pats pado skonis nuostabiai tiksliai atkartoja tai, ką aš prieš dvidešimt metų pirkdavau tuometinėse parduotuvėse, iš šaldiklio, ir namie pasišildydavau orkaitėje. Tai buvo picos, kurios, tinkamai užšaldžius, gali gyventi kelis dešimtmečius, kaip geras vynas. Galimai čia viena iš tų. Arba ne: ten žirnelių nebuvo. Gal juos dabar patys uždėjo.

Keturiese sumokėjome 115,50 Lt ir arbatpinigius.

Nežinau, ką pasakyti. Vieną kartą aplankyti verta, švietimo tikslais. Kad žinotum, kaip mes valgytume ir šiandien, jei Lietuva būtų pasilikusi Sovietų Sąjungos sudėtyje. Ši vakarienė iš esmės yra istorijos vadovėlis ant lėkštės. Ir gardi, kaip keptas vadovėlis su majonezu.

Dvi žąsys iš penkių. Būtų viena, bet švietimo funkcija prašosi įvertinama.

Kavinė, baras, picerija Monika, J.Basanavičiaus g. 12, Palanga. Tel. +370 460 40201. Tinklalapio nėra. Facebook profilio nėra.

Kasdien nuo 11:00 iki 01:00.

Aplinkui daugiabučiai ir kitokie neboskriobai, beigi prancūzų mokykla, kurios mokiniai gali per matematiką svajoti apie picas.

Tie, kas skaito mano restoranų apžvalgas, turėjo pastebėti, kad pora metų bandžiau rasti Vilniuje labai gerų picų, ir, deja, jas rasti taip pat lengva, kaip neįbrėžtą ir neaplankstytą automobilį Italijos pietuose. Čia norėjau pasakyti, kad jų nelabai yra, nes lietuviams picos nelabai sekasi.

Čia daug ką galima kaltinti. Netinkamus miltus, beprotiškas varžybas su kinų virtuve ir šildytais bulvių plokštainiais dėl mėgstamiausio varguolių maisto apdovanojimo, ne vietoje pritaikytą fantaziją, kai meniu yra penkiasdešimt picų rūšių vienas už kitą kvailesniais pavadinimais (ir visos netikusios), tačiau, bet kuriuo atveju, picos nėra Lietuvos pasididžiavimas.

Picerijas skaitytojai man siūlė dažniau, nei bet kurios kitos virtuvės restoranus. Dažniausiai rekomendacijos skamba labai panašiai: „tikrai geriausia pica mieste“, „užeikit – nenusvilsit“, ir yra tiek pat įtikinamos, kiek reklamos skydai prie autostrados apie klaikią, pigiausią ispanišką alyvų aliejaus rūšį: „ko gero, geriausias“. Na taip, tik nutrinkit tą pikų damą nuo savo etiketės ir nuo reklamų. Bet čia ne apie aliejų kalbam. Į tuos siūlymus aplankyti picerijas reaguodavau kaip piktas paauglys į tėvų priminimus užsirišti šaliką. Kuo daugiau siūlysit, tuo mažesnė tikimybė, kad nueisiu.

Šis autobusas neatrodo, kad ką vežiotų, tačiau vasaros metu vaikams laipioti yra pats tas, arba ten galima pasislėpti nuo lietaus, jei viduje nelieka vietos.

Piceriją keistu pavadinimu „Visa Pica“ man irgi rekomendavo skaitytojai, bet, matyt, buvo gera diena prieš pilnatį, ir kur buvę, kur nebuvę nuvažiavome ten išbandyti. Picerija – tylioje Antakalnio Šilo gatvėje, kur tikrai nė vienas turistas niekada gyvenime neužeis. Tą vietą reikia žinoti, o kad būtų lengviau pastebėti, prie vartų stovi geltonas mokyklinis autobusas, pastebimas geriau, nei didžiausias reklaminis skydas.

Jiems pakrovė malkų.

Kieme tvarkingai sukrauta daug malkų. Tai signalas lankytojui: čia pica kepama malkomis kūrenamoje krosnyje, ir tai yra didžiulis jų išskirtinumas. Taip, visur Italijoje visos geriausios picos visuomet kepamos tik tokiose krosnyse, ir būtent dėl to picų per pietus geros picerijos nesiūlo: neapsimoka vargintis ir kūrenti visą dieną dėl kelių dienos klientų, kai visi ateina vėliau. Krosnis ten užkuriama tik vakare.

„Visa Pica“ dirba nuo vidurdienio, ir uždaryta pirmadieniais ir antradieniais – nes ir jiems reikia ilsėtis. Teisingai. Restoranas optimizuotas: pavyzdžiui, jie nepristato į namus. Manau, kad pristatymo organizavimas ir išlaidos juos atitrauktų juos nuo pagrindinės veiklos: picų gamybos. Alkoholio – nėra, padavėjų – nėra, ir visoje picerijoje vos dešimt sėdimų vietų. Daugumas lankytojų, manau, vežasi picas namo, bet manau, jie šiek tiek praranda: karšta pica yra geriausia pica.

Šios kartono dėžės yra interjero elementas, tačiau ne visi iš jūsų bus pajėgūs tai suprasti. Tačiau treniruota akis pamato architekto mintį. Respektas.

Interjeras paprastas, bet subtiliai kitoks: matyti profesionalaus architekto ranka. Rudos kartono dėžės sukrautos į rietuves, kaip sausos malkos. Daug šviesos pro didelius langus. Puodukas su spalvotais pieštukais vaikams ir visokių, pačių gamintų, padažų picai eilė: garstyčios, saulėje džiovinti pomidorai aliejuje, česnakai, skrudinti svogūnai, linų sėmenų sėklos, džiovintos paprikos. Tai nauja, ir tai atrodo nelietuviškai. Picerija atrodo kaip Vakarų ambasada Antakalnyje.

Šita pica vadinasi “tradicinė”. Su tokiais pavadinimais tai žiūrėkit jūs man.

Bandome keturias picas. „Tradicinė“ (20 Lt už didelę) – sūris, šoninė, peperoniai, saliamis, svogūnėlis, paprika, pievagrybiai – pastarieji reto kvapnumo. Mūsų skoniui – gal pernelyg komplikuota, bet padas puikus. Plonas. Gerai iškildintas. Ir ranka paimtas gabalėlis, šiek tiek sulenktas loveliu, išlaiko priedus. Padas kartu ir minkštas, ir tąsus: pasiektas tas balansas, kurio žinovai ieško geriausiose Italijos picerijose. Kai kur truputėlį apdegęs kraštelis, kontrastuojantis su elastingu viduriu.

Dar viena – „Saliamio“, 18 Lt – pomidorai, porai, paprika, saliamis, alyvuogės. Truputį perkrauta. Šiek tiek. Bet jaučiasi labai kokybiškos sudėtinės dalys: visa galva aukščiau, nei beveik visose Vilniaus picose.

Matote, koks padas? Plonas, o ne ta bulka jūsų visų kitų. Mokykitės.

Kaip ir manėme, paprastesnės picos, „Havajų“ (su ananasais ir vištiena, 18 Lt – nesiraukykite, pica su ananasais yra populiariausia pasaulyje, tegu ir ne Italijoje, picos rūšis), ir su fetos sūriu (19 Lt) buvo dar geresnės (tik fetą reikėtų ne tokiais kubeliais pjaustyti). Atkreipiame dėmesį į vištieną: ne išblukusi gumos skonio pigiausia rūšis, o ne. Tvirti ir maloniai plyštantys gabalėliai.

Pastarosios dvi picos yra labai arti tos kokybės teritorijos, kurią randame neblogoje picerijoje Italijoje (ne, ne kosminis lygis, kokį randame Neapolyje su saldžiais pomidorais iš pelenais patręštos dirvos ant ugnikalnio šlaitų, bet nereikia vyti Dievo į medį). Mažiau sudėtinių dalių padeda atsiverti picos padui – ir konsistencijos, ir skonio prasme.

Dar ten parduoda charčio sriubą – sako, žmonės, ypač pagiringi, ten specialiai važiuoja dėl jos (8,50 Lt), ieškodami išsigelbėjimo nuo vakarykščių švenčių. Tiršta, karšta, aštri, daug mėsos. Puiku, nors ir labai netradicinis patiekalas picerijai. Koks skirtumas. Klientams patinka.

Su tais pavadinimais tai aš nežinau, reikia imti diržą už visokias Boulingo picas. Bet tai čia detalė.

Ar yra prie ko prisikabinti? Taip. Aš norėčiau, kad ši picerija, pretenduojanti į geriausią Vilniuje, dar sumažintų siūlomų picų pasirinkimą, aiškiau apibrėžtų receptūras (kad nebūtų „visko po truputį“ – daugelis picų atrodo komplektuotos būtent taip), turėtų klasikinius picos receptus ir atsisakytų kvailos lietuviškos mados vadinti picas beprasmiais vardais. „Sočioji“? O ką, po kitų lieki alkanas? „Boulingo“? Su kuo, su pjaustytais kėgliais? Nereikia šito. Kartais vaizduotę reikia šiek tiek pridusinti, kad patylėtų. Tai vienas tokių atvejų. Laimei, tų išsišokėlių valgiaraštyje nėra daug.

Už keturias picas, charčio sriubą ir gėrimus sumokėjome 92 Lt.

Keturios žąsys iš penkių. Vienas retų atvejų, kai sostinėje nuėjęs jautiesi radęs vietą, kuris yra šioks toks atradimas, ir kur tikrai norėsis eiti vėl. Ar tai geriausia pica Vilniuje? Šiuo metu, kol neradome geresnės, galimai taip.

Visa Pica, Šilo g. 13a, Vilnius. Tel. +370 685 10505. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo trečiadienio iki sekmadienio, nuo vidurdienio iki 21:00 val.

Šitame paveiksliuke nesimato pačių geriausių hipsterių su barzdomis, kurie išsilakstė, šlepsėdami baskietkėmis, tik man išsitraukus mano penktosios serijos telefoną iPhone. Liko jų striukės.

Sostinėje nauji restoranai, besikuriantys tradicinėse vietose, dabar retesni, nei vištos dantys. Madinga griebti keistas vietas – vienas geriausių pastarųjų metų atradimų, Time, įsikūrė erdviame naujame biudžetiniame viešbutyje, jaunasis Deivydas Praspaliauskas naują savo kūrinį atidarė Šopeno gatvėje, prie stoties, kur dar visai neseniai didesnė tikimybė buvo pasikrauti malkų (ne tų iš picos krosnies), negu pavalgyti. Į madingus drąsiai besiveržiantis Soul & Pepper užėmė erdvias pusrūsio patalpas Gedimino prospekte, prekybos centre.

Net ir įėjimas į restoraną – per tų pačių savininkų delikatesų parduotuvę. Praeini pro sūrius, kumpius ir makaronus, ir neri į didelę olą. Netyčia vargu ar surastum. Tai ne kliūtis, žinoma: mano jaunystėje Ritos slėptuvė, gero amerikietiško maisto Vilniuje motina (deja, taip ir išėjusi Anapilin ir nepalikusi vertų dėmesio palikuonių), irgi slėpėsi tamsiame rūsyje, tokioje miesto vietoje, kur turistas atklystų nebent tuomet, jei taksi vairuotojas pasiklystų ir ten jį atvežtų per klaidą.

Interjeras sukėlė daugiausiai abejonių piktokiems Lietuvos Ryto skaitytojams, kuriems nepatiko vamzdžiai, kaip ir autoriaus rašymas.

Soul & Pepper (pagyrimas ne tik už žodžių žaismą, bet ir už anglišką pavadinimą; svajoju, kad kada nors dauguma Lietuvos restoranų būtų pavadinti užsienietiškai). Interjeras toks, kurį mėgstu vadinti „skausmingai madingu“ – jau vien ilgos užuolaidos, nukarusios lyg lininiai rankšluosčiai nuo aukštų pusrūsio palangių, atrodo kaip kokia ironiška etnografija. Tai turėtų džiuginti jau gausiai plūstantį hipsteriais vadinamą jaunimą ir asmeninę brandą pradedančius kūrybinių industrijų darbuotojus. Dabar žiema, sportbačiams per šalta, bet tai šen, tai ten šmėžuoja didelė kastuvo formos barzda ant jauno veido, arba rūpestingai nenuskusti šeriai: iškart matai, kad tikslinei auditorijai, kuri nori būti matoma ir kitus matyti, čia jauku.

Palubėm driekiasi baltai dažyti ventiliacijos ir kitų komunikacijų vamzdžiai, o šviestuvai ant ilgų laidų kabo, kaip varvekliai oloje. Ola ir yra, bet jausmas geras, didmiesčio. Man šito visai norisi.

Mes atėjome per pietus, ir maloniai nudžiungame, kad „dienos pietų“ čia nėra – tik pietų meniu, šiek tiek kainomis pritaikytas prie biuro darbuotojų lūkesčių. Na, tokių gerai uždirbančių biuro darbuotojų, bet ne visos vietos juk turi dirbti už devynis litus vienam lankytojui, ar ne?

Šiupininė sriuba, kurioje plūduriuoja sučečkavotos alyvuogės

Dvi sriubos, abi po 8 Lt: šiupininė ir daržovių trinta. Abi puikios: šiupininėje nepagailėta mėsos, dešros ir alyvuogių, tiršta, šildanti. Trinta daržovių sriuba su dideliais, prabangiais džiūvėsėliais – švelni, kaip ir turi būti. Apglosto.

Terinas ant lėkštės su džiūvėsėliais

Užkandžiui pasidaliname vieną anties teriną (slėgtainį), 12 Lt. Mums pasirodo stipraus skonio, o karamelizuotų svogūnų uogienė itin vykusi. Taip, žinau, tai ne kosmosas ir ne kažin koks atradimas, tačiau šiais laikais dažnai įprastos, sąžiningai pagamintos sudėtinės dalys – jau gerai.

Čia matome kiaulieną

Dabar pagrindiniai patiekalai. Dūmų skonio kiaulienos išpjovos kepsneliai su slyvų padažu (17 Lt) – kiauliena tokia vyriška, esu valgęs ir minkštesnės, ir šiek tiek praaušusi. Padažas dera puikiai. Gal toks didelis restoranas, tai neartimas kelias nuo virtuvės.

Ravioliai su kalakutiena

Ravioliai su kalakutiena (16 Lt) pradžiugino itin gera kalakutienos kokybe, nors pats kūrinys gal per lengvai byrėjo valgomas, norėtųsi tvirtesnės tešlos, ypač kadangi namų gamybos. Ir padažas vėl per vėsus, tačiau patiekalas geras.

Labai nenoriu būti priekabus, nes kiek jau galima burbėti, bet kava (4 Lt) nepaliko įspūdžio; paprastai tariant – prastų pupelių, kaip iš kokio mano jaunystės bufeto. O gal barmenui dar kavos virimo kursai priešakyje. Pasitaisykit, o tai visi lankytojai po pietų eis tiesiu taikymu į tinklines kavines tame pačiame prekybos centre.

Dviese pavalgėme už 69 Lt. ir palikome arbatpinigių. Vakarinis meniu – brangesnis, tačiau, regis, irgi pasistengta išlaikyti kainų lygį platesnei publikai (brangiausias patiekalas, jautienos išpjova, 46 Lt). Drąsus žingsnis: meniu nėra dabar tokių kone privalomų visuose naujuose restoranuose mėsainių. Gal kai kas liks nusivylęs, bet man patinka, kad jie neina su minia.

Labai protingas ir novatoriškas vynų sąrašas: jį parinko vienas žymiausių šalies vyno autoritetų, Arminas Darasevičius – sugebėta ir parinkti publikai patiksiančių rūšių, ir kartu pabėgti nuo nuobodžių klišių.

Vilniui reikia tokių nelabai įmantrių, erdvių ir pakankamai patikimų vietų, ypač Gedimino prospekte, kur gero valgymo yra labai nedaug. Prognozuoju, kad vieta netruks tapti madinga – ir tegu; jei sutvarkys smulkmenas, jie to nusipelnys. Dabar keturios žąsys iš penkių.

Soul & Pepper, Gedimino 9, Vilnius. Tel. +370 699 92 293. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 10:00 iki vidurnakčio. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:00 iki 02:00. Sekmadieniais: nuo 11:00 iki 23:00.

Kabakėlis įsikūręs mūrinių plytų name Žvėryne, ir oi kaip gerai atrodo, palyginti su visokiom lačiugom ir izbuškėm, kurios laukia nesulaukia napalmo, kad degtų tas visas baisus paveldas mėlyna liepsna.

Iš šios vietos absoliučiai nieko gero nesitikėjau. Tiesiog ji matyti Kęstučio gatvėje, vairuojant pro šalį, tai ir užvažiavom.

Kodėl nesitikėjom? Nes taip jau žmogaus viltys išsidėlioja, kad daug kartų nudegęs, paskui įpranti nebesitikėti, kad netektų nusivilti. Sako, šuo kariamas pripranta – tačiau japonų virtuvė Lietuvoje pakarta jau tiek kartų, kad ne tik priprato, bet ir pati mikliai į kilpą įlenda, ir dar taburetę nuspiria.

Kaip jau daug sykių aptarėm, japonų maistui Lietuva tinka ne daugiau, nei Iranas tinka pasauliniam striptizo šokėjų kongresui. Na, nėra geros jūrinės žuvies, ir per daug auksarankių, gaminančių pagal savąją fantaziją. Dar daugiau verslininkų, bandančių apeiti neišvengiamas realijas, ir gaminti „pigiai ir skaniai“. Matėm. Visada viskas baigiasi dideliais kiekiais tepamo Filadelfijos sūrio ir gausiu agurko naudojimu, mat jis labai dera prie minimalistinės savikainos.

Sushi Stop taip atrodo iš vidaus. Galėtų būti net ir kur nors Niigatoje.

Be to, fantazuoti dera, rašant scenarijus, o sušių gamyba nėra kūrybinė veikla, net jei į juos įdedama ir širdies. Sušius gerai gaminti gali kiekvienas, besilaikantis receptų ir technologijos. Aš pats galiu gaminti gerus sušius, tik ne kiekvienam lemta jų paragauti.

Be to, Žvėrynas kažkokiu būdu yra sostinės kulinarinė dykynė. Na, yra ten keista kavinė „Jalta“, gal dar pora skylių, bet šiaip tenykščiai žmonės dažniausiai verkia iš laimės, kad yra bent jau prekybos centras, kur kelios tinklinės picerijos. Kitaip suvis turėtų visą gyvenimą maitintis šaldytais koldūnais.

Tai štai, Sushi Stop, mažytė vieta Žvėryne, mūriniame name. Labai tvarkingas vaizdas iš lauko (kontrastas su rajono suklypusiais mediniais namais, kurie seniai šaukiasi žaibo, didelio įsiūbuoto griovimo rutulio, arba kitokio Dievo teisingumo), viduje – ne ką blogiau. Niekada nevalgykite sušių ten, kur matyti kūrybinė betvarkė, ir net negalvokite pasirinkti tokios vietos, kuri skelbiasi, kad juos gamina pigiau nei kitur. Tokios taisyklės.

Viduje puotai vietos nelabai yra (nors yra keli mažučiai staliukai, kurie tiktų septyniems nykštukams, bet Snieguolei tuomet jau reikėtų stovėti), todėl užsisakome rinkinį išsinešimui (56 ritinėliai, 111.99 Lt), ir japoniškos miso sriubos (kad būtų ką veikti, kol lauksime), ir keturis nigiri ritinėlius paragavimui, nes šie į komplektą neįeina.

Paprastas putplasčio puodelis, bet užtat daug ir gerai pagaminta, ir grybukai kvapnūs. Miso sriuba, mes žinom, ne koks nors rocket science, bet kai padaro gerai, tai ir ačiū jiems.

Miso sriuba su lašiša ir šitake grybais (8.99 Lt) pasirodo pavyzdinė – meniu su komiksais sako „tobulo skonio“, bet aš tiesiog pasakysiu, kad labai gera: šitake grybų daug ir jie, nors ir kietoki, bet stipraus skonio, nepagailėta ir tofu (fermentuotos sojų varškės) gabalėlių.

Nigiriai gražiai užkloti, nors tamago (omletukas) aišku atrodo ne kažin kaip. Likusieji labai geri.

Keturi nigiri ritinėliai – su aštuonkoju, keptu unguriu, tunu (visi – po 5,99 Lt) ir vienas su omletu (4,99 Lt). Omletas akivaizdžiai pavargęs ir pakeitęs spalvą iš trynio geltonos į rudens lapų Vingio parke, matyt, jau senokai laukia savo valandos. Žinoma, nieko baisaus (Japonijoje irgi tą omletą sušinėse dažniausiai kepa pamainos pradžioje, ir jis ataušęs ir supjaustytas laukia), tačiau galima buvo ir geriau. Tačiau ir aštuonkojis, ir tunas – labai neblogi, Lietuvos sąlygomis turbūt geriausi, kokių galima tikėtis. Gabalai, užklojantys ritinėlį, dideli (jie ir turi nusvirti virš ryžių ir juos apglėbti). Ungurys, žinoma, konservuotas (kitokio ir nesitikime), bet iš tų brangesnių. Vasabio (žaliųjų krienų) šlakelis tarp ryžių ir žuvies, deja, pamirštas, bet čia daug kur Lietuvoje pasitaikanti bėda. Noriai atleidžiame šį netikslumą, nes mus paperka ryžiai: teisingai išvirti, lipnūs ir nestokojantys ryžių vyno pagardo, mirino, kurio taip dažnai nesuprantamai gailima. Tiksliai išvirti ryžiai yra du trečdaliai sušių sėkmės, ir čia jie savo darbą padaro.

Taip atrodo rinkinys, kuris kainuoja over 100 litų. Labai alkanas asmuo gali suvalgyti du-tris tokius rinkinius, tiesa, ne per vieną kartą.

Rinkinį padaro greitai (meistrai ruošia dviese, tačiau, žinoma, visuomet yra protingiau užsisakyti iš anksto telefonu, nes jei kas nors prieš mus būtų padaręs didelį užsakymą, tektų laukti ilgiau), ir vienintelė kritinė pastaba – tai nestabilus padėklas, ant kurio pirkinys išdėliotas. Jau kaip nors pasirūpinkite geresnėmis dėžutėmis, kurios būtų ir su dangteliais, kad nereikėtų skaidria plėvele dengti. Jei reikia, pridėkite dar kelis litus prie kainos, bet tie drebantys plastikiniai padėklai sušiams yra pagrindinė Lietuvos greito maisto restoranų liga nuo to laiko, kai kavinės nustojo karpyti servetėles trikampiukais.

Lango proksimičio dėka aptrauktas lipnia plėvele sušių rinkinukas tampa kaip ir meno kūriniu ir džiugina jus ir jūsų artimuosius.

Pradžiugina, kad vos pora sušių rūšių yra su Filadelfijos sūriu – visiškai išvengti jo nesitikime, jis kaip plojantys keleiviai lėktuvuose, išnyks tik tuomet, kai mirs paskutinis lietuvis – ir kai kurie ritinėliai tiesiog puikūs: unagi ebiten uramaki, su keptu unguriu viršuje ir gruzdinta tešloje krevete viduje, mums pasirodė patys geriausi. Tai nėra pats populiariausias pasirinkimas Japonijoje, čia greičiau jau kalifornietiška variacija, bet tikrai vykusiai atlikta. Ir kampyo – su agurkais, marinuotais moliūgais, avokadu ir teriyaki padažu, ir su skrudinta lašiša ir salotomis viduje su truputėliu majonezo, viskas paliko gerą įspūdį.

Dar viena nuotrauka su sušiais, nes mes daug tų nuotraukų turime, tai mums ir negaila.

Nesuprantamai dosniai – pusę sriubos dubenio – gavome sojų padažo lauknešėlio. Na, jo tiek nereikia, dramblys neateis maudytis; jis juk nėra pigus produktas, tai gal reikėtų ir mažesnius indelius parūpinti. Bet aš nesiskundžiu, pravers ateičiai. Apskritai, priedai – ir imbiero lapeliai, ir žalieji krienai – atrodė labai kokybiški.

Daug nesitikėdamas, sušalęs ir skeptiškai nusiteikęs, Žvėryne radau puikius sušius, greitai pagamintus ir maloniai pateiktus. Geriausia iš to, ką Vilniuje esu ragavęs, pirkdamas japonų maistą išsinešimui.

Pietūs, kurių su kaupu pakako keturiems, kainavo 143,94 Lt, ir dar kelis litus įmetėm į arbatpinigių dėžutę.

Keturios žąsys iš penkių.

Sushi Stop. Kęstučio 24a, Vilnius. Tel. (8-690) 53333. Facebook profilis.

Kasdien nuo 10:30 iki 22:00

Vapiano yra prekybos centre Europa, kur labai sunku pasistatyti automobilį. Bet tai vienas iš nedaugelio trūkumų.

Man smagu rašyti apie Vapiano dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, tai nelietuviškas restoranas. Tai tarptautinis tinklas iš Vokietijos, ir Lietuvoje viskas padaryta pagal užsienines schemas ir instrukcijas. Tai siutins piktuolius, patriotus ir žemės referendumo šalininkus. Antra, tai restoranas, kurio pagrindinė tema yra makaronai, o piktuolius ir pavyduolius tai turėtų siutinti dar labiau: na, kas per maistas, virti lakštiniai? Nejuokaukite.

Įsikūręs jau prieš kelerius metus prekybos centro pirmame aukšte, padidinto erdvumo salėje, šis restorano tipas yra vienas iš tų, apie kuriuos lietuviai labai mėgsta pabrėžti, girdi, koks čia restoranas: juk ten savitarna. Tie patys lankytojai visada barasi, kai McDonald‘s kas nors pavadina restoranu. O jūs nesibarkite. Koks skirtumas, koks rožės vardas, kaip rašė Šekspyras tragedijoje apie Romeo ir Džiuljetą: svarbu, kiek kainuoja turgelyje per Motinos dieną, sakė poetas.

Taip ir su restoranu. Žinia, Vapiano reikia priėjus pasiimti iš virėjo ir makaronus, išvirtus pagal užsakymą ir su čia pat paruoštu padažu, ir picą, jei valgysite ją, ir salotas, kurias pataiso priešais jūsų akis. Ir nusinešti ant padėklo, Dieve brangus, čia jau tikrai visas pažeminimas gaunasi.

Interjeras tai toks nelietuviškas, gyvas medelis auga ir viską ten.

Tiek to apie tą aptarnavimą. Ne, kodėl – dar vieną dalyką pasakysiu. Tinklinė vieta, sutvarkyta pagal užsienietišką dizaino koncepciją, o ne pagal vietos fantazijos pliūpsnius, kurie margaspalviais syvais aptaško mūsų miestus ir miestelius kavinėmis su beskoniais interjerais ir saulėlydžių puošyba, yra geroji naujiena interjero prasme (apie tai vėliau), tačiau prasimuša į paviršių didelio verslo trūkumas, kai dalis darbuotojų dirba akivaizdžiai norėdami tik priartinti pamainos pabaigą.

Jei vaikinai-virėjai Vapiano visada ne tik paslaugūs, bet ir išmanūs, ir greiti, tai kai kurios (ne visos) merginos prie kasų tarpais demonstruoja abejingumą, primenantį Šiaurės Korėjos pasienio kontrolę. Įbestas į tolį žvilgsnis ir aiškus leidimas suprasti, kad jei joms kas nors ir rūpi, tai ne šitas darbas, o jau klientai yra tiek pat svarbūs, kiek mikrobai geriamojo vandens šuliniuose atokiame Afrikos kaime. Kitaip tariant, klientai nekelia joms didelio susidomėjimo.

Kol verda makaronai, jis paruoš padažą.

Picų esame ragavę ten anksčiau, ir mūsų nuomone, nors tai tikrai ne pačios geriausios picos Vilniuje, bet į pirmąjį penketuką drąsiai pataikančios – ypač tos, kuriose mažiau sudėtinių dalių, pavyzdžiui, su Parmos kumpiu ir figomis (22,90 Lt). Tačiau šiandien atėjome dar kartą patikrinti makaronų.

Iš bandytų prieš tai, man labiausiai prie širdies buvo pasta su aštria itališka dešra ir figomis (taip, saldžios figos nuostabiai tinka prie vytintos ir rūkytos mėsos), irgi 22,90 Lt (koks sutapimas) – ją rekomenduoju su varpelio formos makaronais, campanelle. Čia reikia pasirinkti lakštinius, ir, kol jie verda, jums greitai paruoš padažą. Nors procesas užima vos kelias minutes, bet per pietus laukimas gali būti ilgas, ypač jei priešais jus atsistos vienas tų klounų, kurie sako „aš pats nežinau, ko aš čia norėčiau“. Pasiskaityk meniu ir nuspręsk negaišęs visų laiko, sakau aš jiems. Tyliai sakau, taip, kad jie neišgirstų, ir mano nekantrumą išduotų tik pro ausis besiveržiantis garas.

Linguine su gorgoncolos ir riešutų padažu, ir kokia graži šviesa iš šono pro didelį langą!

Šį kartą pasirenkame gorgoncolos (mėlynojo pelėsinio sūrio) ir riešutų padažą, ir linguine juosteles (19,90 Lt). Makaronai išvirti puikiai – nepervirti nė minutės, ir padažo kiekis nepaverčia patiekalo pažliugusiu marmalu, kaip kartais būna. Grietinėlės ne per daug, sūrio skonis neužgožia, viskas subalansuota. Jokių priekaištų.

Campanelle, pasta su grybais.

Su grybų padažu užsisakėme campanelle (16,90 Lt). Mums labai patiko sodrus ir stiprus grybų skonis. Ir čia makaronai išvirti idealiai.

Salotos su mėsa.

Dar paragavome salotų su jautienos file – nors porcija vadinosi „maža“ (18,80 Lt), bet maža ji tikrai nepasirodė, greičiau didoka. Jautiena buvo gera, pačios salotos – vidutiniškos (nieko nepadarysi, ne sezonas, žalumynai blankūs), tačiau pridėtos morkos ir papjaustyti aitrieji pipirai priminė užsienį, ir tas buvo malonu: taip, tokią receptūrą galima rasti bet kurioje tinklinėje skylėje, nuo Miuncheno iki Mančesterio, tačiau Lietuvoje kažkodėl taip gamina retai, nors galėtų. Reikia, kad atvažiuotų dėdė iš užsienio ir parodytų, kaip daryti. Ir uždraustų savo tautines fantazijas kaišioti. Mums patiko, kad salotų padažą galima pasirinkti.

Didžiausi restorano pinigai suplaukia, akivaizdžiai, iš nealkoholinių gėrimų – amerikietiškas limonadas Arizona čia kainuoja 11 Lt už buteliuką, ir skaitant čekį, širdelės plakimas sulėtėja. Nemažai. Kiti už tiek visus dienos pietus suvalgo. Bet juk niekas neliepė, ar ne?

Nuvylė kava. Anksčiau čia ji būdavo puiki, o dabar galbūt prabangus La Cimbali aparatas seniai nederintas, bet kavas gavome rūgščias ir vandeningas (espresas – 5 Lt, juoda kava – 7 Lt; kainuoja kaip pas suaugusius, tai gal ir reikėtų ką nors ten pajunginėti).

Už pietus dviese sumokėjome 83,60 Lt ir arbatpinigius.

Giriame už tai, kad pagrindinių patiekalų kokybė nesvyruoja, ir nebandoma tobulinti jau sustyguotų receptų, prikišant visur kapotų pomidorų pagal savininko skonį ir nebarstant ant picos kokoso drožlių. Džiaugiamės, kad makaronai gali būti pagrindinis patiekalas ir Vilniuje. Peikiame už kavą ir už trūkumą pastangų, auklėjant darbuotojus, kad kai kurie iš jų neatrodytų lyg medituojantys.

Keturios žąsys iš penkių.

Vapiano, Konstitucijos pr. 7a, Vilnius. Tel. +370 5 238 3489. Tinklalapis.

Nuo pirmadienio iki šeštadienio: 11:00 – 23:00, sekmadieniais: 12:00 – 22:00. Virtuvė baigia darbą pusę valandos prieš užsidarant restoranui.

Nežiūrėkite, kad parašyta “Dailininkų Sąjunga”, ten dailininkai vargu ar eina. In fact, žmonės tampa dailininkais, kad daugiau nereikėtų eiti į tokius kabakus.

Kartais nelengvame maisto kritiko darbe būna taip, kad eini į tokias vietas, kur žinai, kad geriau eiti nereikėtų, nes nieko gero turbūt nebus. Bet nueini, nes toks darbas, ir tuomet prieš akis skleidžiasi nusivylimo puokštė.

Pigios vyninės turi tiek pat ryšio su vyno gėrimo kultūra, kiek Kaziuko mugė – su geru estetiniu skoniu. Taip, jos iškrapštė gėrėjus iš alaus barų ir pasodino prie vyno taurių, tačiau pažiūrėjus, kas tose taurėse, kartais atrodo, kad daugelis toliau būtų gėrę senovinį miežių salyklo gėrimą ir nesivarginę. Dabar dar turiu patikrinti, ne tik kuo girdo, bet ir kuo maitina.

Su vynine „Savas kampas“ dažniausiai susiduriu, kai vakare važiuoju namo Vokiečių gatve: šaligatvį apstoję, kaip balandžiai namo atbrailą, rūkantys lankytojai. Pristabdau, kad kurio neužkliudyčiau. Jie mane apžiūri per automobilio langus – ne todėl, kad gerai atrodyčiau, o todėl, kad jie visus apžiūri. Arba, kaip supratau vėliau, gal jie ieško ko nors, kas juos iš čia išvežtų.

Tamsoka? Nelabai šviesu. Bet gal taip ir geriau.

Tačiau dabar pietų metas, ir lankytojų beveik nėra. Su bičiuliu galėjom rinktis iš daugybės vietų – nors skersai, nors išilgai. Dienos pietūs, rodos, yra, bet mes paragausime įprastinį meniu. Tokiais pačiais patiekalais, reikia manyti, vaišinami ir žmonės vakarais.

Oi aromatizuota, aromatas skleidžiasi kaip bukietas.

Ant stalų – plastmasiniame stove skelbimai apie ypatingus pasiūlymus. Na, čia toks pavadinimas „ypatingas pasiūlymas“, o šiaip reikia manyti, tie pasiūlymai ten stovi ant stalų kasdien. „Aromatizuota degtinė“, keturi litai už stiklelį (buvo penki, tai dabar kiek galima sutaupyti), arba „namų vynas, baltasis, pusiau sausas“ – 6 Lt už 200 ml. taurę. Vertimas: saldus, patinka merginoms, saldus, pigus, saldus. Tai maždaug jus kaip ir informuoja, ko galima tikėtis.

Meniu patvirtina: taip, štai iš ko jaunimas mokosi ir štai kas jam nustato lūkesčius. Butelis vyno, atneštas ant stalo ir išpilstytas, 19,99 Lt. Atėmus pelną, mokesčius, atvežimą, butelio, etiketės ir kamščio kainą, taurių nusidėvėjimą ir patalpų šildymo sąnaudas, turbūt savikaina bus nelabai didesnė, nei du litai. Skanaus.

Latė su putyte visame gražume.

Kolega, vardu Algirdas, užsisako latės, kavos su balta pieno puta, arba, kaip daugeliui gražiau skamba, su putyte (6 Lt). Nežinau, kodėl tokį nevyrišką gėrimą, ir dar pietų pradžioje, bet juk širdžiai neįsakysi. Per tą putą nelabai jaučiasi kavos skonis, gal ir gerai. Vienu žodžiu, pats kaltas. Su tokiais degustatoriais toli nuvažiuosi.

Suktinukų rinkinys iš pusfabrikačių būtų visai nieko, jei ne makabriškas majonezo ir saldžiojo čili pipirų padažo mišinys.

Perbėgę akimis standartinius meniu įrašus – sūrių rinkinius, visokias užtepėles ir skrebučius, pasirenkame pavasarinių suktinukų, „spring rolls“ rinkinį (su daržovėmis ir mėsa), 15,49 Lt. Viltys buvo mažutės – niekas, žinoma, nesitikėjo, kad čia virtuvėje viską mes ir pradės juos gaminti mūsų užsakymu, ištraukė iš šaldiklio ir pašildė, bet štai padažas šalia nustebino net mane, kuris yra valgęs daug ko. Į vieną indelį buvo įpiltas saldusis čili pipirų padažas ir majonezas. Pakartosiu: ir majonezas.

Majonezą galima maišyti su kečupu. Tačiau prie saldžiojo čili padažo jis derėjo taip, kaip man prie neskustų šerių derėtų Snieguolės kostiumas iš vaikų karnavalo. Baisesnio derinio, nors ir ilgai galvojau, neprisimenu. Gal dar kas nors susišvies, bet negarantuoju. Gal tai ir bus labiausiai nevykęs padažas mano gyvenime. Per tą mišinuką net negalime nieko pasakyti apie pačius suktinukus, išskyrus tai, kad antrą kartą jų neužsisakytume.

Čia toks mėsainis, o ant lėkštės rudai pabraukyta. Labai meniška.

Kolega Algirdas užsisakė mėsainį su jautiena (19,99 Lt). Pasakyti, kad tai buvo geras mėsainis, būtų labai liberalu. Tai buvo visiškai neįsimintinas mėsainis su sausoka bandele ir bulvytėmis, kurios ne iš nuogirdų pažino šaldiklį. Mėsa buvo neskani.

Dešrelės, sako, buvo padarytos pačių, bet man atrodytų, kad geriau patiems nereikėjo vargintis.

Mano pietūs buvo „Savo kampo“ dešrelės su bulvių skiltelėmis ir raugintais kopūstais (14,99 Lt). Meniu sako „gaminame patys“. Tiesiai pasakius, geriau nusipirktumėt prekybos centre ir nesivargintumėt. Jei dešrelės būtų pagamintos iš kartono ir permerktos šaltame besniegio vasario lietuje, jos negalėtų būti blankesnės. Prasti, beskoniai rauginti kopūstai buvo tinkamas akompanimentas – tik bulvių skiltelės buvo valgomos. Dar kartą užsisakyti? Turbūt juokaujate. Nebent labai daug būčiau prisivaišinęs tuo specialaus pasiūlymo vynu, ir ištrynęs visą atmintį (kartais labai norėčiau taip padaryti). Bet galbūt tiek daug ir neišgerčiau.

Apsilankymo metu baras vis dar laukė savo lankytojų. Sulauks.

Geriausias dalykas buvo mažas „Coca Cola“ buteliukas. Jis gauna aukštą įvertinimą, komplimentai gamintojams.

Dviese už pietus sumokėjome 59,96 Lt ir arbatpinigius.

Tokiu maistu yra maitinamas jaunimas, mūsų visuomenės ateitis, galima sakyti, tautos žiedas. Nuobodybė, blankuma ir beviltiškas meilės stygius. Kokios ten meilės. Daugiau meilės, nei sulaukė iš virtuvės tie patiekalai, sulaukia rūpestingos valytojos šluojamos nuorūkos mano gatvėje.

Viena žąsis iš penkių. Jei po karo tai būtų paskutinis likęs nesugriautas restoranas Vilniuje, vis tiek ten daugiau neičiau.

Savas kampas, Vokiečių g. 4, Vilnius. Tel. +370 5 212 3203. Interneto tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo 11:00 iki vidurnakčio. Ketvirtadieniais nuo 11:00 iki 01:00. Penktadieniais nuo 11:00 iki 03:00. Šeštadieniais nuo 11:00 iki 02:00. Sekmadieniais nuo 11:00 iki 23:00.

Namelis toks plastmasinis atrodo.

Žinote, kokį sąmojį labiausiai mėgsta nuobodžiausi mano kritikos skaitytojai? „Kada bus apžvalga apie kebabų kioską prie Gariūnų?“. Kai jie taip rašo, jiems atrodo, kad čia labai šmaikščiai sugalvojo. Aha. Apie kebabų kioską prie Gariūnų turgavietės apžvalga bus tada, kai jai ateis laikas, ir tikrai apsvarstysime, kokios kačių veislės mėsytė labiausiai dera prie sultingo majonezo padažo, parduodamo po 29 Lt už geležinkelio cisterną. Bet tas laikas dar neatėjo.

Apskritai, skaitytojui neįtiksi. Parašai apie gerą, brangų restoraną, tai pilna puspročių pradeda žviegti, kad jie dirba už minimumą ir negali sau to leisti. Garbės žodis, kam įdomu? Ne jums ir rašyta.

Tai štai, o kebabus pats laikas parašyti, nes, greta picų, bulvių plokštainio ir anties kepenėlių, kebabai yra mėgstamiausias lietuvių patiekalas. Iš visų kebabų kioskų (išskyrus tą, kuris prie Kauno automobilių turgaus), garsiausia ir labiausiai mylima įvyniotos miesos tiektuvė yra kebabinių restoranas Jammi. O gal ir Jammy, kaip nurodo jų profilis Facebook‘e – jie patys tiksliai nežino, kaip vadinasi. Arba gal čia taip sugalvota, kad suklaidintų priešus. Jei būtų karas, tankistai, vairuojantys su palydovine navigacijos sistema, jų nerastų, ir jie toliau galėtų ištisą parą džiuginti išbadėjusius studentus.

Garsiausia iš visų Jammi vietų yra ant Tauro kalno: šviesios spalvos būdelė su dideliais langais (taip, jie į mane žiūrėjo, kai aš fotografavau juos iš automobilių stovėjimo aikštelės, ir aiškiai mačiau, kokie jie laimingi, kad pagaliau ir apie juos padarys apžvalgą).

Viduje – greito maisto atmosfera, daugeliu prasmių: prabangos nesitikiu ir jokios nerandu (na, sidabriniai stoveliai servetėlėms būtų miela, tačiau ne viską, ko trokšti, gali gauti gyvenime), ir gerokas nevėdintos virtuvės tvaikas. Aš suprantu, visą parą dirbant, tai gali būti nelengva, bet gal pavėdinkit, ar ką. Arba gal aliejų gruzdintuvėje pakeiskit dažniau.

Burrito buvo užsakytas su karštu, deginančiu padažu.

Užsakau kelis variantus: mažą buritą (8 Lt), mažą kebabą pitoje su kiauliena (7 Lt), mažą kebabą su vištiena (8,50 Lt), Jammi sumuštinį su vištiena (6,50 Lt – čia mažo nebuvo, dydis standartinis), na, ir gruzdintus svogūnų žiedus (5 Lt). Priešpiečiams užteks, paskui užkirsiu jau daugiau. Klausiate, kodėl visur pasirinkau mažus? Galbūt pinigėliai baigėsi, laidų niekas neklauso, knygų niekas nebeperka? Ne, ne dėl to. Visų pirma, aš nevalgus. Antra, taupumas yra išmintingųjų įprotis. Trečia, kaip paaiškėjo paskui, net ir mažos porcijos yra labai didelės, ir dar didesnių net ir nereikia.

Jie siūlo skirtingus padažus: česnakinį, aštrų, pikantišką ir mišrų. Tiesą sakant, visi, išskyrus aštrų, pasirodo esą praktiškai vienodi. Jei turėčiau laboratoriją, gal atskirčiau. O šiaip tai ne.

Svogūnų žiedai buvo išmirkę nereikalingame padaže.

Na, pradėkim nuo svogūnų žiedų, sveiko maisto klasikos: gruzdinti tešloje, jie papuoš kiekvieno žaliavalgio stalą. Šiaip žiedai būtų pusėtini, jei ant jų nebūtų užpilta lipnaus padažo (žinau, žinau, reikėjo prašyti, kad patiektų be jo, bet argi rašytojas gali apie viską spėti pagalvoti). Žiedai buvo sumirkę ir netraškūs. Gal kam nors taip patinka, man – nelabai. Ir tešlos sluoksnis per storas.

Buritas degina pasirinktu aštriu padažu, todėl apie kitas sudedamąsias dalis spręsti sunku, bet plonas blynelis prikimštas taip, kad maža nepasirodytų. Ragavome patiekalus namie su šeimos nariais-savanoriais, ant lėkščių ir su įrankiais, ir tai viskas tepliojasi kaip neduok tu Dieve. Valgyti lauke, kaip daro daugumas lankytojų, yra garantuotas būdas išsiteplioti viską, nuo sportbačių iki kepurės (kuri yra reikalinga vėsiu metų laiku).

Kebabas pitos duonoje irgi turėjo padažo tiek, kad maža nepasirodė.

Labiausiai vykęs apvalkalas iš visų pasirinktų greito maisto formų pasirodė pitos duona: iškepta puikiai, elastinga ir kartu traški, tačiau visa kita buvo padaryta bet kaip. Kebabo kiauliena, vegetaro paguoda, supjaustyta per storai, žalumynai akivaizdžiai nuvytę, parudavę, apdžiūvę ir liūdnai prisimenantys vasarą, apie kurią jie daug girdėję, ir jau padažo gausa – viskas plaukia. Niekas, net kliedintis žmogus, net žemės referendumo rengėjas, nepasakytų, kad „kebabas per sausas“.

Sumuštinis su vištiena turbūt buvo geriausias iš neįspūdingų patiekalų.

Geriausiai pagamintas patiekalas, kuriam pretenzijų mažiausiai, turbūt, buvo sumuštinis su vištiena. Gera duona, neblogai balansuotos sudėtinės dalys, ir valgyti galima pakankamai švariai. Tai nebuvo geriausias sumuštinis mano gyvenime, jis vargu ar būtų pirmajame dvidešimtuke iš visų skanių sumuštinių, kuriuos esu valgęs, tačiau buvo neblogai.

Kokia išvada? Jammi kebabai yra tolokai nuo gerų kebabų (o geriausius gamina turkai visame pasaulyje), kaip Vilniui – jie pusėtini, ir tikriausiai todėl gali sau leisti nepigią kainą, palyginti su kitais kebabų gamintojais įvairaus dydžio ir įvairių spalvų kioskeliuose, už kurių gailiai girdėti smaugiamų katyčių ir šuniukų balsai.

Žinoma, mano akimis, didžiulė problema yra padažo gausa, tačiau turiu įtarimą, kad pagrindinei klientų masei tai labai patinka. Atsimenu, kažkada rašiau apie mėsainių restoranų tinklą Hesburger, kritikavau juos dėl laisvai besiliejančių padažų, o tada skaitytojai kritikavo mane: jie, girdi, dėl tų padažų ten ir eina, jiems patinka, kai balkšvas skystis varva per smakrą ir tysta pirštuose. Širdžiai neįsakysi.

Už visą puotą sumokėjome 35 litus, valgėme keturiese, ir dar liko pilnas šaldytuvas prakandžiotų gaminių.

Jammi kebabai gauna dvi žąsis iš penkių.

Jammi kebabai, Tauro g. 3, Vilnius (ir kitose vietose). Tel. +370 5 250 5668. Tinklalapis. Facebook profilis.

Dirba ištisą parą.

Jurgis ir Drakonas, Tomo Nicholsono virtuali picerija Kaziuko mugėje Vilniuje, prie Prancūzparkio

„Dabar užsakymų nepriimame, jūs gal pasivaikščiokite; mes nespėjame kepti“, sako mergina už prekystalio. Keliolika žmonių, jau sumokėjusių anksčiau, laukia savo užsakymų, mindžiukuodami K.Sirvydo skverelyje sostinėje, prie Didžiosios gatvės. Aplinkui kiti mugės pardavėjai pavydžiai žiūri į picų kepėjus, pasivadinusius Jurgis ir Drakonas, su dviejomis mobiliomis krosnimis, nebespėjančius suktis.

Šių metų Kaziuko mugė buvo pirmasis visos apimties išbandymas naujam Tom’o Nicholson’o sumanymui Vilniuje: jis pasiruošęs įrodyti, kad ir lietuviai galės priimti ir pamilti Neapolio kokybę, nors ir tokią tolimą tautiniam skoniui. Lietuviams picos jau seniai tapo kulinariniu keiksmažodžiu, pigaus tinklinio maisto sinonimu – tauta nori pigiau ir būtinai sočiau, kad būtų pridėta dvidešimt sudėtinių dalių, nuo abrikosų iki penkių rūšių dešros, kartu su kalmarais ir kokoso drožlėmis, ir papuošta petražolėmis, pomidorų skiltelėmis ir užlieta riebiu padažu.

Pizza Margherita, padas kaip iš Neapolio

Klasikinė Neapolio pica lietuvius glumina paprastumu, net asketiškumu: sūris, pomidorų padažas, bazilikas – arba net ir variantas visai be sūrio. Tai mums per paprasta. Mes tokio nenorim. Man smalsu, kas nugalės: klasikinis receptas ar užsispyręs ir kietas, kaip Žemaitijos laukų akmuo, lietuvio troškimas gauti tai, ir tik tai, ko jis nori. Visa pasaulio išmintis ir patirtis jam nereikalinga. Jis savo negudriu protu gyvas.

Tom Nicholson prie savo mobilios picerijos logotipo

T.Nicholson iš Londono prieš kurį laiką su žmona lietuve ir dviem vaikais persikėlė į Vilnių, ir, įsigijęs mobilias picų kepimo krosnis (kūrena tikromis malkomis, ir dar kaitriomis ąžuolinėmis – perka atlikusią nuo baldų gamybos medieną), ir išsimokslinęs picų kepėjų mokykloje Neapolyje, rodys lietuviams, kas yra pica. Nuolatinės vietos kol kas nėra: įsirengs ten, kur bus pirkėjai. Sekite reklamą.

Tegul parodo tas picas ir man: aš atskirsiu, kas yra gerai, o kas ne. Pakankamai geriausių picerijų Neapolyje su šeima išbandžiau, važiavom specialiai į Laukinių Žąsų komandiruotę. Manęs neapgausi.

Pradžia gera: meniu ne trumpas, bet super-trumpas. Trumpesnį esu matęs tik kultinėje Neapolio Da Michele, apie kurią rašiau lrytas.lt. Ten picos dvi. Čia jos trys – irgi visos to paties dydžio (T.Nicholson’as sako, kad, kai toks tempas, nėra laiko užsiimti skirtingų dydžių tešla; pagaliau, ir kainą skaičiuoti paprasčiau).

Čia taip picų blynus formuoja.

Paprasčiausioji pica – Margherita (15 Lt). Minimalistinė, kaip ir turi būti. Plonas padas (iškepa karštoje krosnyje per minutę), pakraščiais išsipūtęs ir kai kur pajuodavęs, kaip ir turi būti. Pomidorų padažas, sako picakepys, šį kartą ne iš saldžiausiųjų Vezuvijaus šlaitų pomidorų (nespėjo atvežti), bet mocarela iš buivolės pieno (buffala). Aukščiausias lygis – ir pačioje Italijoje tai pagerintas, pats brangiausias picos variantas: pigesnė karvės pieno mocarela (fior di latte) irgi būna puiki, bet ji tąsesnė, labiau guminė, nors ir gerąja prasme, bet buivolės pienas suteikia picai kreminio švelnumo.

Pats kepėjas sako, kad jis ir toliau ketina kepti tik su buivolės pieno mocarela. „Mes turime išsiskirti iš visų kitų ir kažką daryti ypatingai“. Kiek aš matau, jis viską daro ypatingai. Net miltai yra importuoti iš Italijos (lietuviški miltai, kad ir kokiais karališkais besivadintų, tikro itališko pado niekada nepadarys). Ar jam pakaks stiprybės nedaryti kompromisų? Pasižiūrėsim ateityje. Dabar, šioje mugėje, jis turi net vienkartinį pagalbininką, Tony iš Neapolio, su kuriuo kartu mokėsi picų mokykloje, nekalbant apie visą komandą lietuvių. Pirkėjas išlepęs, pripratink jį prie gero daikto, ir tikrai nieko kito nebenorės, o per milimetrą pasitraukus nuo lūkesčių, sakys „gaminys pagedo“.

Pizza Nduja, su aštria kiaulienos dešra

Pizza Nduja (20 Lt) su aštria, stipriaus skonio minkšta kiaulienos dešra nduja, iš Kalabrijos, irgi buvo absoliučiai be priekaištų. Patiks valgytojams, kuriems norisi kažko labiau mėsiško. Ir tobulas, tobulas, tobulas padas, kartu ir tąsus, ir stangrus. Tomas ne veltui mokėsi Neapolyje. Aš valgau ir užsimerkęs galėčiau patikėti, kad esu kur nors pavojingame Neapolio rajone, o ne pavasarėjančiame Vilniuje ir ne Kaziuko mugėje tarp drožtų šaukštų ir rūgščiomis spalvomis nutapytų saulėlydžių, siūlomų turistams ir kitiems lengvatikiams.

Tikrai maniau, kad saldi pica su Nutella man niekada nepatiks.

Paskutinė iš trijų picų – tokia, kuri, kaip aš maniau, man niekada nepatiks. Su saldžiu šokoladiniu riešutų užtepu, Nutella, ir ta pačia mocarela, perlenka kaip pica calzone (15 Lt). Saldus užtepas susilydęs su sūriu? Dera fantastiškai. Tomas sako, čia jis pats sugalvojo, nors nėra tikras, ar kur nors tokių panašių nėra. Man derinys primena Tomo tėvynės Anglijos (tiesa, šiaurės Anglijos) labiausiai makabrišką išradimą, kuris, nepaisant visko, yra gardus (nors, turbūt, nesveikiausias pasaulyje dalykas po lietuviškų didžkukulių su spirgais ir grietine): tešloje išvoliotas ir gruzdintuvėje keptas Mars šokoladinis batonėlis. Kas kas? Būtent. Skamba neįtikėtinai, skonis abejingų nepalieka. Tik čia viskas žymiai švelniau ir lengviau.

Kairėje – picos kepėjo padėjėjas, Tony, specialiai atvykęs į Kaziuką iš Neapolio.

Labai norėčiau surasti, prie ko čia prisikabinus. Galbūt prie ilgo laukimo (ilgiausiai žmonės per mugę laukdavo 30 minučių)? Tačiau jei produktas nebūtų vertas to laiko, jie nelauktų. Kadangi krosnys ir kepėjas – čia pat, laukti ne taip nuobodu, nes galima spoksoti ir komentuoti.

Ne, negaliu sukritikuoti nieko. Viskas tiksliai taip, kaip aš norėjau. Viskas taip, kaip daryčiau aš pats, jei būčiau ne rašytojas, o picų kepėjas. Todėl nesikabinėsiu. Penkios žąsys iš penkių. Ir vėl lietuviams pavyzdį rodo užsieniečiai.

Jurgis ir Drakonas, mobili picerija. Tel. +370 6111 16730. Facebook profilis.

Darbo laikas nenustatytas.

Restoranas St Germain, visai netoli nuo mano namų Vilniuje (galima sakyti, už kampo, arba, tiksliau, už poros kampų), man visada buvo ir liko prieškrizinių laikų prisiminimas. Iš tų laikų, kai, atrodo, visi (arba visi draugai) turėjo daug pinigų, ir jie, rodės, niekada nesibaigs. Ir tais laikais visi, kai nesugalvodavo, kur eiti, eidavo į St Germain, ir ten ilgai sėdėdavo, ir gėrė vyną geresnį, nei galėjo patys išmanyti, ir nuo to pasiliko toks gerų laikų šleifas.

Restoranas (ačiū Dievui, vadinasi „vyno restoranas“, o ne kokia nors vyninė, nes „vyninė“ yra visiškai bankrutavęs žodis Vilniuje ir lietuvių kalboje, bet mes jau apie tai esame kalbėję – jei užeiga vadinasi „vyninė“, reiškia, ten apie vyną išmanoma mažiausiai, vyninėn eiti norint skanauti vyną – tas pats, kas klausyti pageidavimų koncertą, norint praplėsti muzikinį skonį), kai tik buvo atidarytas, visus glumino šiek tiek apšepusiu, apsilupusiu, senojo Paryžiaus vaizdu, kuris Vakaruose buvo jau visiems įprasta madinga „autentika“, o Lietuvoje buvo pakankamai šokiruojantis.

Restorano viduje randame autentišką prancūzišką ir kartu vilnietišką apsilupimą.

Restoranas tykiai rymo Literatų gatvėje (anksčiau ta gatvė vadinosi „Literatų skersgatvis“), kur automobilių eismo beveik nėra, Švietimo ministerijos pašonėje, su svaiginančiais vaizdais į Šv.Mykolo bažnyčią, kaip uola kylančia į dangų. Įėjus – daugybė butelių (juk vyninė), ir iš pokalbio su padavėjais ir iš žvilgsnio į etiketes supranti, kad nors oficialiai pripažintas geriausias Lietuvos someljė ten jau nebedirba (Narimantas Miežys dabar aptarnauja klientus Vilniaus Kempinsky Hotel), bet čia apie vyną supranta nejuokais.

Ar restoranas vis dar sugeba džiuginti, praėjus auksiniams laikams, kai žmonės truputį labiau žiūri savo pinigų, ir kai sudėtingesni eklektiškos virtuvės patiekalai nėra tokia retenybė Vilniuje? Ar gali restoranas, nulipęs nuo mados viršūnės, nesiridenti neišvengiama trajektorija žemyn?

Triušienos terrine su grybais

Atėjome pietums. Pirmasis patiekalas, triušienos slėgtainis (30 Lt) buvo maloniai tamprios struktūros – jautėsi mėsos pluoštas, o grybukai ant viršaus – Lietuvoje, grybų šalyje – buvo nepriekaištingi. Prie triušienos pasirinkome Burgundijos Pinot Noir, kuris buvo labai santūrus, be nereikalingo vaisiškumo, ir patiekalo neužgožė (tą patį Pinot Noir užsisakėme ir prie pagrindinio antienos patiekalo, ir jis taip pat gerai suveikė).

Salotos su krevetėm, apelsinais ir aioli padažu nurovė stogą, ypač skonių kombinacija kaip iš Domino’s BBQ picos su garlic sauce.

Kitas užkandis buvo aštrios krevetės su apelsinais ir česnakiniu aioli padažu (36 Lt). Patiekalas buvo palaima ant lėkštės, ir dar papildomai nudžiugino jau, regis, užmiršta skonio kombinacija: saldžiai aštrus padažas, kuriame saikingai maudėsi krevetės, su česnakiniu rieboku aioli padažu man priminė visiškai nesusijusį dalyką iš jaunystės ir ilgų vakarų prie kompiuterio: amerikietišką Domino’s picą, tą su vištiena ir su kepsnių padažu, kur saldus padažas maišėsi su česnakiniu padažu, kuris būdavo patiekiamas, kad į jį mirkyti picos kraštelį.

Sardinės su sojų padažu kvepėjo Japonijos ir Med fusion.

Pagrindinis patiekalas – keptos sardinės su pomidorų čatniu ir sojų padažu (43 Lt) – buvo visiškai ne toks, kokio galima būtų tikėtis iš paprastų jūros žuvelių, vėlų vakarą valgomos kur nors Italijos pajūryje: čatnis su sojų padažu suteikė Japonijos skonio, ir patiekale darniai susiliejo Viduržemio jūros ir Azijos virtuvė. Vynas prie žuvies? Rizlingas iš Elzaso, Schlumberger Riesling Les Princes, bet nebijokite, visai ne toks, koks būna per saldus, persirpusių uogų rizlingo sirupėlis, kurį kartais mėgsta Lietuvoje – ne, čia buvo sausas ir elegantiškas, vėl labai prancūziškas baltasis vynas.

Antiena, dūminė iš išorės, švelni iš vidaus. Ay caramba.

Dar vienas antrasis patiekalas buvo antiena su bruknėmis (64 Lt) – iškepta rausvai, kaip ir norėjau, švelni viduje, ir maloniai dūmiška lauke, su kriauše ir šparagais. Tegu šparagai importuoti iš Peru (dar ne sezonas, bet ateis laikas, pirksime juos šviežius ir kepsime paprastus pyragus su jais, su Parmos kumpiu ir su parmezanu, ir užgėrinėsime baltuoju sausu Chablis, ir vėl bus vasara), bet gastronominis pasitenkinimas buvo patirtas nuo pirmo iki paskutinio kasnio.

Seniai nebuvau patyręs tokio malonumo iš pietų Vilniaus Senamiestyje. Gerai, tegu nepigu (vien espresso puodelis – 8 Lt, gražiai gyventi neuždrausi), bet viskas, ką mums atnešė ant stalo, buvo pirmo tyrumo malonumas, kurio ilgėjosi širdis.

Dviese už pietus sumokėjome 243 Lt ir arbatpinigius.

Penkios žąsys iš penkių, ir geros vasaros jums, ir mums. Geri laikai ateis ir vėl, tikrai žinau.

Vyno restoranas St Germain, Literatų g. 9, Vilnius. Tel. +370 5 262 12 10. Tinklalapis.

Kasdien, nuo 10:00 iki vidurnakčio.

Gyvenimas pasisekė: už langų pavasaris, gatvėje galima valgyti austres, o Briuselio kulinarija džiugina ir širdis dainuoja. Dabar ir Briuselis mano miestas.

Kūrybinė komandiruotė tuo ir gera, kad praplečia protą. Išvažiavęs porai dienų į Briuselį, grįžau laimingas ir besišypsantis, ir ne tik todėl, kad ten jau šilta, žydi sakuros, parkai pilni žmonių ir senamiestyje galima užsikąsti šampaną austrėmis (arba austres užsigerti šampanu). Aš supratau, kad šalis, lyg ir neturinti gastronominės šlovės, gali pasiūlyti valgymo tobulybę. Jei žinai, kur eiti.

Žinoma, Belgija nėra ta šalis, kur nebūtų, ką valgyti ir juo labiau gerti. Keliautojai noriai geria alų ir pasakoja apie 9000 (arba 90 tūkstančių, koks skirtumas – visų neišragausi bet kuriuo atveju) jo rūšių, valgo geldeles ir karštus vaflius, sūrių pasirinkimas nesmarkiai nusileidžia Prancūzijai (nes juk ir pati šalis mažesnė), tačiau pasaulyje belgų restoranai neužima jokios išskirtinės pozicijos – ne taip, kaip italų, kinų ar tajų. Jie pagal dažnį ir žinomumą kažkur greta ispanų ir anglų (dar dvi šalys, kuriose gero maisto daug, bet savo virtuvės negarsėja). Bet už Airiją geriau.

Tačiau Belgijoje ir Liuksemburge, bendrai paėmus, net 118 restoranų su Michelin žvaigždutėmis – kaip mažyčiam kraštui, tai yra fantastika, neįtikėtinas pasiekimas. Lietuva, priminsiu, kol kas neturi nė vieno, ir dar ilgokai neturės. Bet čia ne apie Lietuvą pasakojimas.

Pasodino virtuvėje, gerai kad neliepė petelnių šveisti.

Restoranas Le Selecto – vienas paprastesnių, nors ir madingas (nė nesitikėkite gauti staliuką be užsakymo, net ir savaitės viduryje). Vieta – nelabai turistinė (nors Briuselis mažas, ir ten tikrai turistinė vieta yra tik ta, kur šlapinasi žinoma berniuko skulptūra ir kur baras Delirium siūlo daugiau nei 3000 alaus rūšių kiekvieną dieną, o prie jo sienoje yra kiek mažiau žinoma besišlapinanti mergaitė).

Nors staliukas užsakytas iš anksto, restoranui šįvakar atsitiko kažkas nenumatyto, ir sako, jūsų staliuką sukeitėm, tai gal norit sėstis virtuvėje? Žinoma, kad taip. Taip tik geriau. Čia viską galima matyti, ir, mano atveju, fotografuoti. Virtuvėje – tik trys staliukai ypatingo smalsumo klientams, kurie nori būti šalia veiksmo. Aš noriu būti šalia veiksmo. Pasisekė. Man ir šiaip sekasi gyvenime.

Veiksmas virtuvėje ir patiekalai, susiruošę pas klientus. Ir jie nebijo šalia sėdinčių klientų, kad nusisukus personalui, Užkalnis kaip koks žiurkėnas griebs ir suvalgys kokį jam nepriklausantį patiekalą.

Meniu itin paprastas kainos prasme: du patiekalai už 34 eurus, du patiekalai ir desertas – 40 eurų (yra išimčių, kur kelis eurus reikia primokėti už brangesnį kepsnį, bet čia neatsitraukim nuo esmės), ir jau vyno pagal kiekvieno išmanymą ir kišenę.

Bulviniai virtinukai, gnocchi, su šoninės kruopelėm

Užkandžiai – bulviniai virtinukai, gnocchi, pagardinti mažyčiais šoninės gabalėliais. Šie virtinukai garsėja tuo, kad gali būti unikaliai sunkus maistas, krentantys į skrandį kaip švino šmoteliai, bet čia jie lengvučiai, vos vos apskrudę, dailučiai.

Kitas užkandis yra belgiška tematika, keptos žąsienos kepenėlės foie gras, su neįtikėtinai žaliu ir skaniu, kaip pavasaris, luobu iš pistacijų riešutų. Galima apsiverkti, ką aš praktiškai ir darau, tik verkti nevyriška. Dabar aš noriu likti Briuselyje ir kasdien valgyti tą foie gras, ir jeigu mane po kelių dienų ir savaičių pasikvies Aukščiausiasis pas save, aš mirsiu laimingas. Už langų jau vasariškas kovo vakaras.

Foie gras, žąsienos paštetas su dievišku pistacijų luobu. Autorius patiria summertime sadness: “Ir jeigu mane po kelių dienų ir savaičių pasikvies Aukščiausiasis pas save, aš mirsiu laimingas. Už langų jau vasariškas kovo vakaras.”

Vynas – baltasis, gaivus 2011 Pouilly Fumé – Domaine Alexandre Bain (59 eurai). Jaučiasi ir minerališkumas, ir kvepia akacijų medumi. Sakau gi, už langų vasara.

Šioje nuotraukoje žuvis atrodo kaip lietiniai, bet tai jos skonio negadino.

Gerai, pagrindiniai patiekalai. Sidabrinio kuprio file su lakštinių tūtele, canelloni, kimšta ne baltu sūriu, bet šį kartą baklažanais, yra tobula. Plonytis apkepusio sūrio luobas. Štai taip reikia mylėti žuvį.

Ėriena su kuskusu to die for. Kuskusas buvo kaip žvaigždėta šilta naktis.

Kitas antrasis patiekalas, ėriena vėl priverčia barstyti ašaras (šį kartą į labai priimtino Cabernet Sauvignon taurę, iš pilstomų vynų kortos, 4,80 euro už taurę). Puikios struktūros, švelni ir kartu elastinga, ėriena atgulė ant marokietiško kuskuso patalo, o kuskusas kvepia šiaurės Afrikos prieskoniais taip, kad vėl noriu niekur iš čia nevažiuoti. Jei už lango stovėtų giltinė su dalge ir manęs lauktų, aš ją dar ir pakviesčiau į vidų ir duočiau to kuskuso paragauti, ir ji tikrai apsigalvotų ir paliktų mane gyventi.

Šoninės gabaliukai ant austrių. Gaila, nepavyko paragauti. Maybe next time.

Dar ten virtuvėje pamačiau, ko nematęs (bet paragauti nespėjau): austrės, šviežutėlės austrės, su trupučiu balto padažo (maniau, kad bešamelis, bet sako, ne, ir dabar užmuškit neprisiminsiu, koks), ir ant viršaus truputėlį smulkintos keptos šoninės. Tai kaip ten galima negrįžti?

Vakarienė dviem kainavo 140,20 euro (484 litus) ir arbatpinigius. Gyvenimas, manau, man pavyko. Penkios žąsys iš penkių.

Le Selecto, Rue de Flandre 95, 1000 Bruxelles, Belgium. Tel. +32 2 511 40 95. Tinklalpis. 

Prie Laukinių Žąsų ofiso Briuselyje.

Šiandien kalbėjau svetingumo industrijos darbuotojams, ir manęs paklausė tokio dalyko: “Kodėl jūsų taip bijo restoranų savininkai ir personalas”.

Pirmiausia, aš tikėjausi, kad nebijo. Reikia būti psichopatu, kad jaustum pasimėgavimą iš to, kad tavęs bijo. Man tikrai nereikia manęs aptarnaujančių su drebuliu.

Tačiau buvo proga atsakyti į klausimą ir išdėlioti psichologinį mechanizmą. Yra štai kaip. Šeimininkai ir darbuotojai nežino, kokie bus mano apsilankymo rezultatai. Jie nežino, nes ir aš pats nežinau. Jie norėtų žinoti, todėl kad gera apžvalga yra ne tik maloni, bet daug kam padeda pakelti lankytojų srautą. Kaip padarius, kad apžvalga būtų geresnė, jie nežino: nepradės gi dėti papildomo majonezo ant patiekalų, ar padavėja žemiau lenktis. Patiekalai yra tokie, kokie yra.

Tačiau tuo pačiu metu yra supratimas, kad nesėdėsi gi rankas sudėjęs, kažką daryti reikia. Ir iš ten atsiranda neracionalus ir nesmagus nerimo jausmas. Kad galbūt kažką praleisi ar ne taip padarysi ar kažko nepadarysi.

Niekas dar nėra užsitikrinęs geresnės apžvalgos per meilikavimą ar “įtikimą”. Iš restorano reikia kažko kito, ir aiškaus sėkmės recepto aš išdėstyti negaliu. Net ir neaiškaus negaliu. “Nedidelės kainos, skanus maistas, jauki aplinka ir malonus aptarnavimas” yra ne aprašymai, bet užkeikimai, nieko nereiškiantys. Jie yra tušti. Ir tai ne išskirtinumas.

Susigalvokite tikrą privalumą, kodėl klientams reikia pas jus ateiti – ne abstraktų, ne aptakų – ir tada klientai eis pas jus, ir apžvalgininko nereikės bijoti. Baimė ateina dėl netikrumo.

Na, manęs nereikia leisti į Vilniaus gatvę bandyti užeigų. Ir į Islandijos irgi, bet čia apie Vilniaus gatvę dabar. Fotografas Augustas Didžgalvis prisiūlė nueiti pietums (jo ir nuotraukos), tai nuėjau, kad dar kartą suvokčiau, kad vienai gatvei sostinėje labai nepasisekė, ne tik todėl, kad ją pavadino taip pat, kaip ir miestą, kurioje ji yra, bet ir todėl, kad ten kulinarine prasme nieko gero turbūt būti negali. Gerti – gal.

CASH save vadina “lounge”, kas yra nūnai madingas žodis, nereiškiantis absoliučiai nieko.

“Lounge” yra apie nieką, kaip ir “kavinė” yra ne apie kavą, kaip ir tarybiniais laikais apie nieką buvo “kavinė-baras”, “baras-restoranas” ir kiti nesusipratimai. Vienu žodžiu, jei padarei girdyklą, kur galima tipo kažką pavalgyti, ir dar ta girdykla yra “lounge”, ne todėl, kad ten dainuotų Sinatra, bet truputį su pretenzija į tokią vietą, kur galima atsitempt su savim kokią maždaug nelabai reiklią lialią, kuriai patiktų pakabinti prabangūs sietynai kaip iš Honkongo egzotinio masažo salono.

O dieną ten duoda valgyti, tai mes ir nusprendėme paragauti, koks ten maistas, nes gėrimai visi Vilniaus gatvėje maždaug vienodi, patikėkit jūs manim. Skirtumai tarp jų kosmetiniai. Išskyrus, aišku, tas vietas, kuriose neduoda gėrimų visai.

Čia lašišos karpačas toksai.

Starteriui paėmėm lašišos carpaccio (meniu: ypatingo marinavimo lašiša), 19 Lt, kuri buvo arba netinkama, perdaug muilinos konsistencijos, arba pernelyg plonai supjaustyta. Nepatiko. Kol įsidedi burnon, ant šakutės lieka oranžinis gumulas. Galėtų būti lašišos putėsiai, bet čia ne tai.

Alyvuogės. Pašnekovas sakė, lyg iš Norfos. Gal ir ne, bet nieko įsimintino.

Alyvuogės buvo kaip alyvuogės, tikrai ne iš brangiųjų, kaip ir svogūnėliai. 10 Lt. Na, kažkas vis ant stalo padėta, bet absoliučiai neturėčiau priežasties užsisakinėti dar sykį. Kam tokie patiekalai?

Burgeris buvo nei šis, nei tas.

Kolega (ne, ne aš, nors jūs ir pagalvojote) valgė burgerį (23 Lt), kuris jam nepadarė jokio įspūdžio, bandelės šaltos, o bulvytės irgi bet kokios, tačiau padažiukas indelyje, sakė jis, turbūt buvo blogiausias, kokį jis galėjo prisiminti. Lyg iš didelio plastmasinio butelio išspaustas. Nors vielinė karzinka atrodė labai dailiai. Bet juk tos karzinkos nesuvalgysi.

Vištienos suktinukai kaip absoliučiai kiekvieni vištienos suktinukai pasaulyje; paprasta kulinarinė pilkuva.

Vištienos suktinukai (25 Lt) buvo absoliučiai jokie. Kažkada, sugriuvus Tarybų Sąjungai, iš jos pelenų ir griuvėsių išdygo patiekalas visoms komercinėms kavinėms ir kooperatiniams barams visoje buvusioje Tarybų Lietuvos teritorijoje. Tas patiekalas buvo vištienos suktinukai. Tai maždaug vienu lygiu aukščiau, nei paniruota vištiena arba karbonadas iš Garliavos kavinės per gedulingus pietus (taip, buvau, žinau, ir valgiau). Šiame patiekale iš blankios vištienos buvo vienintelis geras aspektas, arba gal net du. (1) Ant lėkštės nebuvo pomidorų, ir (2) nebuvo ananasų skiltelių. Daugiau pasakyti nėra ką.

Desertas nepagerino situacijos su vaisiais iš konservų.

Dar buvo desertas, kuris vadinosi, kad yra sūrio pyragas (10 Lt), bet “kitoks sūrio pyragas”, tai iš esmės buvo saldus sūris stiklinėje, padėtas ant kokio tai braunio stiklininės dugne, su vaisiais iš konservų ant stiklinės viršaus. Gal ir gerai ta prasme, kad pjaustyt nereikia, bet nežinau, kam ir kodėl toks patiekalas.

Dviese sumokėjome 112 Lt ir arbatpinigius už absoliučiai neįsimenamus patiekalus ir už pasėdėjimą po prabangiais sietynais greta damų iš aplinkinių ofisų, kurios valgė ten dienos pietus ir buvo patenkintos, kad joms gyvenime pasisekė, kad gali sėdėti po tokiais sietynais. Dvi žąsys iš penkių, nes taip neįsimintina, kad net pavadinimą sunkiai iškrapštyčiau iš atminties vingių, jei jis nebūtų parašytas didžiosiomis raidėmis.

Fotografas Augustas Didžgalvis mėgsta parodyti skaitytojams kvitus, o taip pat lietuvių nacionalinę valiutą, kurią netrukus pakeis euras, kuriuo bus ir taip nustekenta jau pakankamai nustekentoji Lietuva. Pasirašykit už referendumą.

CASH Lounge Bar, Vilniaus g. 22, Vilnius. Tel. +370 615 40310. Facebook profilis. 

Darbo laikas nurodytas “Always open”. 

Čia kažkada buvo Dailininkų sąjungos salonas

Kai jau pradės nusibosti mano pasakojimai apie tai, kaip Lietuvoje trūksta geros Azijos virtuvės, pasakykit man. Nes ieškau jos su tokiu užsispyrimu, kuris vertas geresnio pritaikymo. Dažniausiai kartojasi ta pati istorija: autentiškas pavadinimas, šiokios tokios viltys, ir beveik neišvengiamas vilčių žlugimas. Viltys žlunga, kai supranti, kad Lietuva dar nepasiruošusi Azijos virtuvei, nes čia jai ne tik sudėtinių dalių trūksta, bet ir klientų perkamosios galios. O tie, kas turi tos perkamosios galios, dažniausiai nenori egzotikos. Jie nori tik didesnio steiko.

Į naują korejiečių restoraną Taste – JHK & DD‘s Place nuėjau tinkamai nusiteikęs. Jei prieš apsilankymą man būtų atlikta lobotomijos operacija, ir tai turbūt nebūčiau turėjęs mažiau vilčių. Ėjau ten pietų visiškai šaltas, net laukdamas nusivylimo ir labai sunkaus apžvalgos rašymo: lengviausia yra rašyti apie labai geras ir visiškai beviltiškas vietas. Tokie restoranai, kurie kažką bando ir niekaip jiems neišeina, atrodo liūdnai, kaip pramogų parkas lietingą rudens dieną: matai, kad ir kaip besistengtų, niekas jiems nepavyks. Toks rašymas būna itin nelinksmas darbas, nes užpildo sielą tuštuma ir kviečia ieškoti penkiasdešimties nykumos atspalvių. Nors visa nykuma nuspalvinta vienodai.

Taste įsikūrė Vokiečių gatvėje, kur kažkada buvo Dailininkų sąjungos salonas ir pardavinėjo gerus dailės darbus, o kartais tik šiek tiek geresnius saulėlydžių vaizdus, nei dabar prekiauja amatininkai Pilies gatvėje. Aplinka – visiškai asketiška. Statūs kampai ir lygūs paviršiai.

Interjeras nothing if not asketiškas

Korėjos virtuvė nėra mano mėgstamiausia iš visų Azijos skonių, ir tai ne mano vieno nuomonė: gal todėl pasaulyje Korėjos restoranai populiarumu nusileidžia ir japonams, ir kinams, ir tajams. Jie taip ir nesugebėjo išsivaduoti nuo mitų apie šunų mėsą, kaip mėgstamiausią tautos patiekalą (pačioje Korėjoje keturkojo draugo kepsnio reikia gerai paieškoti, tai retas delikatesas, o ne dienos pietų meniu, kaip kokios bulvės ir kiauliena Lietuvoje). Be to, pernelyg lengvai nueinama į branduolinio stiprumo aitrumą: jie turi stiprokų pipirų ir jų nebijo naudoti.

Čia tokie kimchi, kopūstai su čiliais. Restoranas juos daro patys.

Ir, pagaliau, korėjiečių nacionalinis patiekalas, įvairaus aštrumo rauginti kopūstai, gražiai lapais suslėgti ir paraudonavę nuo pipirų, yra tikrai ne kiekvienam. Prie jų reikia priprasti. Aš, atsimenu, Seule per kelias dienas taip ir nepripratau ir galiausiai jaučiausi laimingas, radęs padorią užsienietišką mėsainių užkandinę ir ten sotindamasis petys petin su amerikiečių kareiviais.

Čia taip atrodo visokie skirtingi ir įvairūs patiekalai

Korėjiečiai mažai valgo atskirų užkandžių: viskas atkeliauja beveik vienu metu, ir prie visų pagrindinių patiekalų būna daugybė priedų mažuose indeliuose. Net nebandėm aiškintis, kas priklauso prie ko. Patarimas: užsisakykite po pagrindinį patiekalą, atsipalaiduokite ir pasitikėkite, kad jums atneš daug visko, ir kas nors turbūt patiks.

Tačiau mes vis dėl to lietuviai (nors ir ne patys geriausi, turbūt), ir vis tiek užsisakome vieną lengvesnį patiekalą pabandymui: tešlos ir kiaušinių blyneliai su daržovėmis, krevetėmis ir mėsa Samsaek Joen (18 Lt) priminė mažoje Kioto skylėje valgytus japonų omletus okonomiyaki, kur primaišo visokio velnio ir kepa kliento akivaizdoje. Užsisakyčiau ir dar kartą.

Sriuba doenjangjjigae. Ištarkite ir jums atneš.

Sriuba doenjangjjigae (ne, nežinau ir aš, kaip taisyklingai ištarti tą žodį, gerai kad nors Korėjos automobilių ir telefonų gamintojai lengvesnius vardus savo gaminiams sugalvoja) su daržovėmis ir mėsa (38 Lt) buvo tiršta ir vidutiniškai aštri. Puikūs sojos varškės gabalėliai, dobu (kaip japonų tofu, tik aitresni). Padavėja pamokė šaukštu paimti šiek tiek ryžių, maktelti šaukštą į sriubą, ir užsidėti dar kokių nors priedų – salierų, paparčio ūglių, omleto gabalėlių arba tų pačių raugintų kopūstų kimchi. Kopūstai čia, kaip pasakė padavėja, labiau vidutiniškai aitrūs, nei žudantys (jie patys juos raugia, o ne importuoja konservuotus). Mirkome ryžius, dėliojame gabalėlius. Nepratusios europietiškos rankos greitai išmoksta manipuliuoti ir suręsti tokį sudėtingą kąsnį, kad jame būtų kuo daugiau skirtingų skonių. Patiko. Smagus laiko praleidimas ilgam vakarui prie stalo.

Jautiena, kurią kepa tiesiog jums ant stalo.

Jautiena sezamų padaže jumoolleok (63 Lt) kepama prie stalo ant įkaitinto metalinio paviršiaus, buvo mūsų sąmoningas pasirinkimas, kad neimtume tradicinio bulgogi patiekalo – jautienos, marinuotos saldžiame sojų padaže, kąsnelių (58 Lt). Na, nesinori viską daryti ir užsisakinėti kaip visi, ar ne?

Čia mėsą taip reikia valgyti.

Jautiena – labiau neutrali, nei sodri – mums patiko, o dar smagesnis buvo jos valgymo būdas: ant delno padedamas salotos lapas, šiek tiek aitraus pipirų padažo, ant jo – gabalėlis jautienos, dar kas nors iš daržovių priedų (garbės žodis, tų paparčio ūglių kitą kartą užsisakysiu atskirai didelį dubenį, tokia palaima), viskas susukama kuo kiečiau ir vienu kąsniu suvalgoma. Sakau, užsiėmimas guvioms rankelėms.

Pietūs dviem (gėrėme tik arbatą) kainavo 126 Lt ir arbatpinigius, kurie tikrai buvo uždirbti nuovokios ir išmanios padavėjos, vardu Agnė (bent jau taip sako čekis). Aptarnavimą girsiu nesidrovėdamas: taip, Korėjos virtuvė yra naujiena daugumai Vilniaus gyventojų (Alytuje ir Prienuose, žinoma, Azijos virtuvė yra pažįstama geriau, mat Dzūkiją ilgus metus valdė totorių-mongolų užkariautojai), ir todėl iš padavėjos bus tikimasi platesnio patiekalų pristatymo. Kas ir buvo padaryta.

Svarsčiau ir šiaip, ir taip, ir nusprendžiau, kad ir prikibti nėra prie ko, ir kad prie Vilniaus gastronominio peizažo šis naujas korėjiečių restoranas stipriai prisidėjo. Penkios žąsys iš penkių.

Taste (JHK & DD’s Place), Vokiečių g. 2, Vilnius. Tel. +370 659 26909. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki vidurnakčio. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:00 iki 02:00, sekmadieniais – nuo 11:00 iki 23:00.

Aušros vartų gatvė yra nelabai blogoje Vilniaus vietoje

Vokietija – tai ne tas kraštas, kuris davė pasauliui didelius kulinarinius pasiekimus. Jis davė sotų maistą ir daug, daug alaus. Ir dar muziką, kurią groja triūbomis ir būgnais storų pilvūzų orkestrai, kuriuose vyrai apsirengę odinėmis kelnėmis ir kiekviena melodija įtartinai primena dainą „Jau gegužio žiedai“.

Vokietijoje, žinia, yra didelė perkamoji galia, ir daug gerų restoranų. Bet vokiečių nacionalinė virtuvė – tai kaip lietuvių nacionalinis diktantas, arba, kitais žodžiais tariant, geriausiai pritaikytas dalykas tiems, kam jis ir dabar patinka. Nieko, žinoma, blogo: tačiau išgirdęs apie vokiečių virtuvę, dažniausiai pradedu įsivaizduoti dešreles ir tirštus padažus, o tai užneša prisiminimus apie maitinimo įstaigą „Kuršis“ Nidoje vasarą, ir noras atsiduoti kulinarinei pilvo šventei tuojau praeina. Jei klausiate, apie ką kalbu, tai „Kuršis“ yra kaip „Forto Dvaras“, tik vietoje forto ten tortas (greičiausiai – medaus tortas, kaip iš gedulingų pietų), o dvaro suvis nėra. Na, jūs supratote.

Žinau, subjektyvu. Bet aš jau toks, ir kitokio manęs nebus, todėl prašom skaityti toliau.

Viduje tvarkinga ir geriau negu Vokietijoje, bent jau iš išvaizdos

Taigi, restoranas Bunte Gans – margoji žąsis, pakeliui iš sostinės Rotušės prie Aušros vartų. Pavadinimas kaip sykis man sugalvotas. Na, Laukinės Žąsys, ir viską ten. Pirmiausia nenorėjau ten eiti, nes vokiečių virtuvė (kulinarinė ekskursija į pietų Vokietiją anais metais nepridėjo pasiryžimo), paskui kažkada bandėm, ir negavom vietų. Vėliau eidami pro šalį kiekvieną kartą matėm, kad restoranas pilnutėlis žmonių. Na, tai ir užsisakėme.

Viduje viskas atrodo, kaip seno Vokietijos miestelio senamiestyje, tik gražiau. Taip jau būna: kaip japonai savo Tokijo dangoraižiuose padaro amerikietiškus barus, geresnius už Ameriką, kaip Šekspyro viešbučio Vilniuje restoranas yra labiau angliškas, negu 99% įstaigų pačioje Anglijoje, taip ir čia tokia pagerinta Vokietija. Kažkiek klasė ir lygis aukštesni. Arba gal gyva muzika – neprievartinis skambinimas pianinu (kodėl jo dažniau nebūna?) – irgi prisideda prie gero pojūčio.

Turistų nedaug. Lankytojai daugiausiai vietiniai – perduodu atskirus linkėjimus tai kompanijai, kuri, mane pastebėjusi, nustojo kalbėti ir spoksojo taip, lyg jau tuoj išsinarintų akis. Aš žinau, kad esu ir išvaizdus, ir jums patinka mano rašymai, bet kitą sykį gal elkitės kukliau.

Steak Tartare, nedidelė porcija, bet užtat perpus pigiau negu Markuse.

Pradžiai – totoriškas bišteksas iš jautienos file (30 Lt). Kaparėliai, rauginti agurkėliai ir svogūnėliai (štai kiek mažybinių pupuliukų vienoje vietoje) – atskirai. Mėsa labai gardi ir kvepianti gaiviu oru, su putpelės kiaušiniu per vidurį, kaip priklauso. Nedaug trūksta iki skaniausio Vilniaus totoriško bifštekso kepsninėje „Markus ir Ko“, tik anas lygiai dvigubai brangesnis.

Traškūs karpio gabalėliai, tipo prie alaus, bet mes alaus neėmėm.

Traškios karpio juostelės (18 Lt) lyg ir skirtos valgyti prie alaus, mes alaus neimam, geriame vyną, bet nesigailim užsisakę. Traškios čia reiškia traškios, ne kiek mažiau panašios į kempinę, ir plonos, ir gruzdintos ne per riebiai. Vienas iš tų užkandžių, kurių kada nors nori užsisakyti daug, ir vien tik tai ir valgyti. Ir granatų padažas pamirkymui prie tų juostelių. Aš kada nors nueisiu ten, užsisakysiu su kompanija dešimt porcijų to patiekalo ir sėdėsiu ten iki vidurnakčio, plempdamas alų, o paskui ryte prašysiu trenerio, kad mane sporto klube dvigubai nubaustų.

Salotos, žinoma, tam kas mėgsta salotas

Gertrūdos salotos su karamelizuota vištiena ir sezamais (19 Lt) buvo nuostabios – viena mano palydovių pasirinko jas kaip pagrindinį patiekalą, ir nenusivylė. Saldumo daug, bet saikingai. Gera, kokybiška vištiena.

Vištiena su voveraitėms ir grietinėlės padažu prašėsi suvalgoma kartu su petelne.

Pagrindinis patiekalas, vištiena su bulvėmis ir voveraitėmis, patiekiama karštoje keptuvėje, su grietinėlės padažu (29 Lt) buvo ideali pamoka apie teisingą paprastų produktų panaudojimą – visokiems liaudiško maisto restoranams kur nors Labanore, kur taukus gardina taukais ir sumaišo su spirgais ir tada būna esą labai lietuviška. Bulvės, vištiena, voveraitės, grietinėlė. Pabandykite kada nors. Patiekalas buvo, žinoma, iš tų kur ypatingo sveikumo vis tiek nerasi, tačiau norėjosi kartu suvalgyti ir plieno keptuvę.

Dešrelės iš Vokietijos, kai kurios net optimizuotos lietuviams

Kadangi restoranas didžiuojasi iš Vokietijos importuojamomis dešrelėmis, kurių kai kurios, pasak padavėjo, dar ir pritaikytos lietuviškam skoniui (nepaklausiau, kokiu būdu pritaikytos, gal kitą kartą), tai užsisakėme trijų rūšių dešrelių rinkinį (33 Lt) – šalia puikios bulvių košės gulėjo baltoji Miuncheno dešrelė, vokiška „Bugos“ dešrelė ir susuktoji dešrelė, ir visos buvo puikios: švelnios ir kvapnios. Patiektos dviejų rūšių garstyčios, saldžiosios ir klasikinės, tai aš rekomenduoju saldžiąsias, nes tokių retai kur rasi ir santykis su mėsa itin vykęs.

Tai atrodo, giriu juos, ir tai dar ne viską parašiau. Nuo aptarnavimo (padavėjas išmano visą savo meniu, taip turėtų būti visur, bet būna retai) iki pačių keptos duonos su paprastu, bet gardžiu sviesto užtepu, viskas tą vakarą pataikė tiksliai ten, kur reikia. Nedažnai taip galiu pasakyti. Išeidamas jau norėjau grįžti vėl.

Trise sumokėjome 190 Lt ir arbatpinigius. Penkios žąsys iš penkių.

Bunte Gans, Aušros vartų 11, Vilnius. Tel. +370 5 212 8312. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, nuo 11:00 iki vidurnakčio.