Esu sakęs, kad Lietuvoje labai gero rytų maisto gali tikėtis arba tas, kas nėra buvęs Azijoje (arba bent jau nėra lankęsis rytų virtuvių restoranuose didžiosiose Europos sostinėse), arba tas, kas yra beviltiškai naivus. Tai ne piktžodžiavimas apie Lietuvą, jei taip pagalvojote.

Yra objektyvių priežasčių. Gerai japonų virtuvei beviltiškai trūksta geros žuvies, ir dar yra tas klaikus lietuviškas užsispyrimas gaminti sušius su Filadelfijos tepamu sūriu, kad būtų pigiau ir sočiau. Galėtų būti kokios nors sankcijos, kad tą sūrį uždraustų gabenti į japonų restoranus. Na, žinote, kaip alkoholį draudžia pardavinėti prie mokyklų.

Apie Korėjos virtuvę negaliu nieko gero pasakyti, mat ir pačioje Korėjoje stengiausi ją pamėgti, ir man tai nepavyko. Korėjos virtuvė iš esmės yra rauginti kopūstai su aitriaisiais pipirais (ir dar šunys, pasakysite jūs, bet net ir Seule kepsniuką iš keturkojo draugo rasti sunkiau, nei Vilniuje neužimtą Statoilo plovyklą savaitgaliais – tai retas ir egzotinis patiekalas). Nežinau, man neįdomu tie kopūstai. Aš ir Lietuvoje nelabai prie kopūstų linkęs.

Tailando virtuvei labai trūksta autentiškų virėjų iš Tailando, nes ją Lietuvon daugiausiai atveža mūsų tautiečiai entuziastai keliautojai, iki širdies gilumų pamilę aitrias sriubas ir kokosų pieną. Jų kelionės didžiausias pasiekimas būna toks, kad paskui gali visiems aiškinti, kad tikros tajų sriubos Lietuvoje nerasi.

Na, o Kinijos virtuvė atėjo į Lietuvą netinkamu metu ir netinkamu būdu – kaip pirmoji postsovietinė užsienio egzotika, užtaisyta krakmolu ir cukrumi, papuošė seniai neremontuotų pastatų pirmuosius aukštus raudonais žibintais ir geltonais kreivasnukiais drakonais, ir greitai įsitvirtino kaip „nebrangus, sotus maistas“. Daugelis mūsų kinų virtuvės valgytojų ją vertina taip, kaip cepelinus ir tarkius: kad būtų kuo pigiau, ir kad užkirtęs negalėtum atsikelti nuo kėdės.

Stalo vanduo su citrina. Čia geras pavyzdys: nereikia nemokamo vandens, reikia tiesiog stalo vandens, kad ir už pinigus, kaip alternatyvos buteliuotam.

Atrodytų, ne kokia perspektyva naujam Azijos restoranų tinklui Soya, kurios pirmasis restoranas atsidarė Klaipėdoje. Jų meniu būtent šias keturias virtuves ir atstovauja: kinų, japonų, korėjiečių ir tajų. Mes nuėjome į jų antrąjį restoraną sostinėje. Dar jie yra ir Kaune.

Vilniaus Soya yra Žirmūnuose, kur aplinka lauke blizgesio nei žada, nei duoda. Nieko baisaus, užtat erdvu. Interjeras greičiau santūrus nei prabangus, ir man labiausiai priminė didelio viešbučio prie oro uosto „etninį“ restoraną kur nors Seule arba Tokijuje. Ten visada būna kas nors tiems, kas nori truputėlio egzotikos, bet į miestą važiuoti tingi. Man tinka. Pretenzijų neturiu.

Pripažįstame, kad sušiai geri. Tų su Filadelfia tiesiog galima neužsakinėti.

Paragaujame sušių (rinkiniai nuo 10,90 iki 69,90 Lt). Nenoriai pripažįstu, kad pretenzijų jokių nėra (nenoriai, nes kur jau man kas nors įtiks). Ryžiai – teisingi, lipnumas geras, o žuvis ant viršaus tokia, kokios geriausios galima tikėtis Lietuvoje. Geresnės, žinoma, irgi galėtų atskraidinti, bet, deja, šalyje ne itin daug norinčių mokėti kokius 300 litų už sušių rinkinį, todėl jos ir nėra. Soya irgi turi sušių su Filadelfijos sūriu, bet galima pasižiūrėti į meniu ir jų tiesiog neužsakinėti. Taip ir padarėme.

Sake Tataki – žuvies kokybė ir vos jaučiamas terminio apdorojimo palietimas buvo puikūs.

Vos apkepta ir plonai supjaustyta lašiša, Sake Tataki (17,90 Lt) mums ypač patiko. Pagrindinė patiekalo idėja – vos lašelis terminio apdorojimo – čia buvo įvykdytas puikiai.

Salotos su jūrų kopūstais iš pradžių pasirodė labai intensyvios, bet kol suvalgėme, nusprendėme, kad viskas gerai.

Agurkų ir jūros kopūstų salotos (8,90 Lt) buvo gaivios ir man priminė vaikystę, kai kažkur prie Murmansko, keliaujant su tėvais, aptikome parduotuvėje konservuotų jūrų kopūstų (tiesą sakant, „aptikti“ nėra tinkamas žodis, nes tuščiose lentynose viskas matėsi ir neieškant). Tą kartą, prieš tris dešimtmečius, man aliejingas jūros augalų skonis visai nepatiko, o dabar buvo labai gerai.

Traškūs baklažanai (13,90 Lt) nepadarė jokio įspūdžio: jie nebuvo traškūs. Pernelyg arti dešimčių kinų restoranų, kur meniu sako „trašku“, o viskas plaukioja padaže.

Vištiena Gong Bao, su sojų padažu ir sezamų aliejumi, mums pasirodė eilinė, ji buvo pernelyg panaši į standartinius Vilniaus kinų restoranus.

Pernelyg arti įprastinės rytų Europoje pamėgtos kinų virtuvės nuobodybės buvo Gong Bao vištiena (14,90 Lt) – taip, viskas gerai, bet išskirtinumo maža, nepaisant to, kad sojų ir sezamo padažas buvo teisingo tirštumo ir skonio, o ne pernelyg užsaldintas ir užtirštintas, kaip kartais būna.

Traškūs vištienos skrandeliai, paprasti ir nebrangūs, bet, sako, vienas populiariausių dalykų prie alaus.

Apsilankymą pakylėjo du patiekalai. Traškūs vištienos skrandukai (9,90 Lt), sako padavėja, yra populiariausias iš visų patiekalų, nes prie šalto alaus triauškiasi taip, kad neįmanoma sustoti. Jie man pasirodė tikrai puikūs, ir dviem galvomis aukščiau už tai, ką esu ragavęs kituose Vilniaus restoranuose. Kalbama, kad juos žmonės pasiima dideliais kiekiais išsinešimui, kad galėtų krimsti prie pigesnio alaus iš parduotuvės – nors, žinoma, traškantys patiekalai, paimti išsinešimui ir patekę į uždarą talpą, labai greitai nustoja būti traškūs.

Kalmarai Zi Ran, pagardinti čiliais ir kuminu, man patiko labiausiai, užsisakyčiau ir vėl.

Tačiau vakaro viršūnė buvo kalmarai Zi Ran (maža porcija – 17,90 Lt) – su salierų stiebais ir sojų daigais, apibarstyti aitriųjų paprikų kruopelėmis ir kumino sėklomis. Tai buvo trašku, sūru, kvapnu ir tikrai geriausia, ką aš per pastaruosius dvejus metus radau rytų restoranuose Lietuvoje.

Trise sumokėjome už maistą 183,09 Lt ir arbatpinigius (tiesą sakant, išbandymui pasiėmėme visko per daug, ir dalį maisto parsinešėme namo).

Gyoza, japonų koldūnai, buvo puikūs. Aš pažįstu gerą gyozą, kai matau vieną.

Mano galva, didžiausia rizika tinkliniam restoranui yra galimybė po truputį atitrūkti nuo aukštų standartų, nustatytų iš pat pradžių, kai geriausi patiekalai virsta vidutiniais, smulkios klaidelės mutuoja į sistemines klaidas, ir restoranas pasijunta priartėjęs prie savo misijos pabaigos. Tačiau čia kol kas tai neįvyko, todėl avansu prognozuoti degeneraciją būtų absurdiška ir negeranoriška. To ir nedarysiu.

Gerai pasiskaičius meniu, ir pagalvojus, kas iš keturių Azijos virtuvių jums priimtina, iš čia galima, regis, išeiti nenusivylus. Restoranui Soya skiriu keturias žąsis iš penkių.

–

PRIEDAS Nr. 1: Atsiliepimai, paskelbus šį straipsnį Lietuvos Ryte, liudija, kad daugeliui skaitytojų didelės svarbos naujiena yra ta, kad Soya priklauso Čili restoranams. Niekas negali žmoniškai paaiškinti, kokia dėl to yra principinė problema. Neapykanta didelėms įmonėms Lietuvoje prilygsta tik tų įmonių populiarumui. Maxima, Vičiūnai, Senukai, Čili, Švyturys-Utena, Swedbankas ir SEB – jei nori žinoti, ko labiausiai nekenčia, pažiūrėk, kieno didžiausi pardavimai.

PRIEDAS Nr. 2: Apsilankėme Soya ir Klaipėdoje. Mums pasirodė, kad kokybė atitinka Vilniaus etaloną, tačiau porcijos pasirodė kiek mažesnės, nors galimai tiesiog buvome labiau išalkę.

Soya, Žirmūnų g. 68A, Vilnius. Tel. +370 5 2774111. Tinklalapis.

Nuo pirmadienio iki šeštadienio: nuo 11:00 iki 23:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 23:00.

Yra daug priežasčių važiuoti į Nidą. Kulinarija nėra viena iš jų.

Restoranų kritikos portalas Laukinės Žąsys prasidėjo nuo Nidos visom prasmėm: kai jo dar nebuvo, pirmosios restoranų apžvalgos buvo iš Nidos – Nerija (Pamario g. 13) ir In Vino (Taikos g. 23, į pastarąjį manęs jau nebeleidžia, tai gerai, kad nors tada spėjau parašyti). Būtent per atostogas Nidoje ir sugalvojau rašyti apie restoranus ir maistą. Kas galėjo pagalvoti, kad iš to išeis įtakingiausias šalies kulinarinis puslapis – pasigirsiu, kol niekas nepagyrė.

Todėl Nidai, tarsi mažam Lietuvos veidrodžiui (smėlio nuzulintam) tenka ypatinga vieta rašyme apie kulinariją. Truputį daugiau nei prieš metus Laukinės Žąsys publikavo bendrą vadovą apie valgymą Nidoje, o paskui dar netingėdami aprašėme atskirai beveik visus restoranus, vertus dėmesio, ir net kelis, visiškai dėmesio nevertus. Nes neieškome lengvų kelių.

Nidos valgymas nesikeičia, kaip ir kopų smėlis.

Kas keičiasi Nidos valgyme? Niekas nesikeičia, ir tai yra blogiausia. Miestelis sustojo laike taip, kad Vilniuje būtų net sunku įsivaizduoti tokią stagnaciją. Be kelių mažų išimčių, bendras aprašymas būtų „arba blogyn, arba prikaltas vietoje“.

Ar viską galima gaminti su sūriu? Taip, viską.

Stagnacijos ir sovietinio palikimo atrama lieka, be jokios abejonės, Ešerinė prie marių (Naglių g. 2). Kažkada buvęs jautraus aplinkos prijaukinimo stebuklas ir Baltijos šalių visuomeninio maitinimo pažiba, kurią ne gėda parodyti ir užsieniečiui, ir atvykėliui iš Maskvos, šis restoranas niekur nenuėjo.

Kažkada stebinęs tuo, kad sugebėjo patiekti lankytojams išsvajotą žuvį tešloje ir, o stebukle, keptą duoną su česnakais (kai prieš dvidešimt metų ta kepta duona buvo retas delikatesas), dabar restoranas apvilko savo garsiąją šiaudinę rotondą išskirtinio baisumo plėvele (galbūt nuo lietaus ar vėjo) ir atrodo kaip liaudies meistrų kioskas per vieną iš tų įsipykusių amatų dienų mugių, kad jas visas kur velniai.

Pikantiškos sūrio salotos, nostalgijos klasika.

Ešerinė turi nepatogiausius (nors, regis, brangiai kainavusius) baldus ne tik pajūryje, bet, ko gero, ir pasaulyje. Metalinės kalinėtos kėdės būtų uždraustos nacių koncentracijos stovyklose dėl nehumaniškumo, bet šiam restoranui jos – pats tas. Baisiausia, kad tos kėdės yra amžinos: po Trečiojo Pasaulinio karo galimai žemės paviršiuje liks tik musės ir šios kėdės. Ir tie neįkandami cukriniai kaštonai, kuriuos gamina vestuvėms.

Prie marių yra vieta, kurios niekas nedievina, tačiau ji nepamainomai ir patikimai nebloga: Pastogė (D.Kuverto g. 2). Jos pavadinimas yra jos silpniausia vieta: visi painiojasi ir niekas nežino, kaip ją vadinti, todėl sako, kad ten, kur gražiai apsodinta gėlėmis. Anksčiau ši vieta vadinosi Pašiūrė, paskui tą pavadinimą pasiėmė kita liaudiška užeiga prie autobusų stoties (Naglių g. 20), kuri turėjo geriausių miestelio didžkukulių reputaciją. Kaip yra dabar, aš negaliu patvirtinti, nes cepelinų nebevalgau: man jie pernelyg dietiniai rodosi, net jei su dviguba spirgų porcija. Ne, jei rimtai, na ne vasarinis maistas, garbės žodis.

Visais kaimiškais ir liaudiškais dalykais, kaip ir anksčiau, vaišina Kuršis (Naglių g. 14) – jei norite pamatyti, ar viską pasaulyje galima užkepti su sūriu, tai pirmyn ten. Galima su maistu susipažinti ir neprisėdus ir neišleidus nė lito: kvapas iš tolo, o patiekalus apžiūrėsite lauke sėdinčiųjų lėkštėse. Aš taip ir darau.

Gražiais vasaros vakarais poilsiautojai sprendžia, kur nuėjus. Tai nėra labai lengvas sprendimas.

Kažkada sujaudinęs didžiąją dalį vilniečių, ir užėmęs senąją Nidos valgyklą, restoraną ir koldūninę, vilniškio sintetinio restorano Kitchen klonas (Pamario g. 1) gyvena sau, nors užsidarė dar nesulaukęs vasaros pabaigos (manau, ne dėl komercinės nesėkmės, o tiesiog jiems nusibodo). Sakau – sintetinio, nes patiekalai paimti iš populiariausių receptų knygų taip paraidžiui, kad net akis bado. O dar akis bado, kaip galima gyventi visą vasarą tame šiurpiame pastate, nepasikeitus supuvusių langų rėmų, palaikant autentišką pastato nudrengimą ir nekrapštant voratinklių. Nesupraskite manęs neteisingai, bet žvelgiant į tą pastatą, turiu pasakyti, kad esu matęs ritualinių paslaugų įmonių, kurios yra linksmesnės ir kur labiau norėčiau praleisti vakarą su draugais. Jei turėčiau draugų, that is.

Gerą vardą sugebėjo susidirbti maža kepykla ir kavinė Gardumėlis (Pamario g. 3). Anksčiau virusi puikią kavą, geriausią Nidoje, dabar kažkokiu būdu sugeba ją pagaminti beveik blogiausią (ji būtų blogiausia, jei ne Kuršmarių vila Preiloje, kuri pirmauja). Bandelės su dešrelėmis ir kibinai vis dar verti dėmesio. Tai vis dar vertingas sustojimas pakeliui prie jūros (visi išmanantys vaikščiojimą prie jūros, kaip šių eilučių autorius, prie jūros visuomet vaikšto D.Kuverto gatve, o ne tuo baisiu keliu pro paštą; kitą vasarą žinokite ir nereikės stebėtis, kodėl jus keistai nužvelgia).

Pakeliui prie jūros amžiais nesikeičia ir Nidus, restoranas, kur viskas neblogai, tačiau vis visokie smulkūs paklydimai. Po nuotykio su garstyčių padažu ant Cezario salotų, dabar baigėsi tinkami indai pateikti fahitoms (meksikietiškiems blyneliams), ir šiais laikais juos tenka susukti pasidėjus ant kelių, kaip tuos garsiuosius Kubos cigarus. Aš laikiau ore, ore ir suvyniojau, ir sugebėjau neapsidrėbti, kas savaime yra pasiekimas. Ši vieta yra viena brangesnių, ir kažkodėl godojama tų lankytojų, kurie labai mėgsta vieni į kitus spoksoti. O gal čia tik į mane spokso: kažkokie žmonės praeidami garsiai prunkštė, žiūrėdami į mūsų staliuką. Matyt, stebėjosi, kad tiek mažai užsisakėm.

Daugelį restoranų renkamės daugiausia dėl vaizdų. Nidos “Seklyčia”.

Tiems, kas pasiilgo šiek tiek geresnio maisto, neišeis aplenkti ir Seklyčios, ne taip seniai aprašytos (Lotmiškio g. 1). Geresni indai ir įrankiai, šiek tiek didesnės kainos ir puikus vaizdas į marias, tačiau net pusrytinis omletas yra loterija – vieną dieną puikus, oringas, išpūstas, kitą dieną – parodija. Ir paraidinio verslo pavyzdys: jei nori omleto su daržovėmis, bus su daržovėmis, jei norėsi su kumpiu ir sūriu, daržovės garnyrui nėra numatytos. Kad gyvenimas nepasirodytų per geras. Aš valgiau kiaušinienę, kuri galėtų savo riebalais pasidalinti su keliomis aplinkinėmis kiaušinienėmis, ir dar liktų sočiai. Jei žinote, ką noriu pasakyti.

Štai taip atrodo kiaušinienė, kai būna per daug riebalo.

Geriausi poilsiautojui šiame sezone (ir, tikėtina, kitame irgi, nes naujai atsiradusieji, kaip Tuborg Beach Bar, Nidos-Smiltynės plentas 7, nieko stebėtino nesiūlo) yra du restoranai, pasiruoškite netikėtumui.

Pirmasis yra Grill Bar (Naglių g. 14a), anksčiau buvęs Sensus Grill & Wine. Nors padavėja labai stropiai sakė, kad čia visai kitas restoranas, o ne vien pavadinimas, jis neatskiriamas nuo senojo taip pat, kaip negalėtum atskirti rūkytų karšių dviejuose skirtinguose kurorto kioskuose. Jie vienodi: vienodas meniu, vienodas skanios ant grotelių kepamos mėsos kvapas, ir lygiai taip pat, kaip praeitais metais, bandymas užsakyti vyną yra panašus į žaidimą su padavėju (dažniausiai norimas vynas jau būna pasibaigęs). Net alų lygiai taip pat kartais atneša neteisingoje taurėje, kaip ir 2012-aisiais. Vienu žodžiu, drąsiai skaitykite senąją recenziją.

Paprastos picerijos paprastas jaukumas ir jachtų vaizdai padėjo mums pasirinkti.

Žinau, nustebsite, o gal net įtarsite kokią nors klastą, tačiau reikalingiausias poilsiautojui ir visų dažniausiai aplankomas restoranas Nidoje yra, kaip bepasuksi, Čili pica prieplaukoje (Naglių g. 16). Taip, tai didelio tinklo dalis, taip, spjaudykitės, kaip norite, tačiau jis nuosekliai jaukiausias, populiariausias ir geriausiai prognozuojamas restoranas iš visų. Ir picos, šiaip jau, ne tokios blogos Lietuvos kontekste. Vakare ten gerti gėrimus, žiūrint į jachtas, yra, ko gero, geriausias kulinarinis potyris nelabai iš koto verčiančioje Nidoje.

Laukinėse Žąsyse turime kelis kriterijus restoranų vertinimui. Vienas jų yra toks: jei vienas ar kitas restoranas užsidarytų, ar labai jo stigtų miestui? Ar pasidarytų miestas ar miestelis smarkiai nykesnis? Nidoje, deja, reikia pasakyti, kad labiausiai visi pasiilgtų būtent šios negudrios picerijos.

Į šį restoraną jau vieną kartą bandėme patekti: irgi buvo šeštadienis, ir restoranas negalėjo susitvarkyti su lankytojų antplūdžiu, sakė, kad  (tada sakiau, kad pastačius stalus ir kėdes, reikėtų įsivaizduoti ir tai, kaip juos susėdusius pamaitinti bent jau šeštadienį, kai iš visų sodybų suvažiuoja Vilniaus grietinėlė). Tuomet nuvažiavome į Cepelinų gryčią, kuri yra, regis, vienintelė vieta pavalgyti, išskyrus Labanorą, tarp Molėtų ir Ignalinos.

Paprastas restorano interjeras keistai derinasi su paprasta virtuve

Šį kartą pasisekė geriau. Truputį, bet geriau. Buvome pasodinti tuščioje salėje (lauke buvo keli žmonės, jie užsisakė kapučino, kas savaime ironiška, pažiūrėjus į aplink esančią kaimišką aplinką) ir padavėja pranešė, kad turėtume pasirinkti kuo paprastesnius patiekalus ir būti supratingi. „Virtuvė labai užimta“, buvo pasakyta mums: vėliau laukia banketo. Na, gerai, atjausime virtuvę, nors šiaip jau lankytojai turėtų tikėtis, kad virtuvė įtiks jiems, o ne mankštinti supratingumą. Tiek to. Pekino anties ir Velingtono jautienos šį kartą neužsisakinėsime.

Sienas puošia girių ir ežerų gyventojai, nepatekę į meniu

Restoranas ir viešbutis yra buvusiame senos Labanoro mokyklos pastate. Mokslo pėdsakų nelikę, tačiau įvairių iškamšų ant sienų – daugiau nei partinių veikėjų portretų per komunistinę šventę. Reikia suprasti, ant sienų dabar yra tie, kas nepateko į meniu.

Meniu yra tikrai nemažas, bet pradėjus užsakinėti, pamatome, kad tai ne valgiaraštis, o greičiau sąrašas patiekalų, kurie galėtų būti, jeigu būtų. Aš pasirenku svieste keptas rudmėses (12 Lt) ir Labanoro pievų vynuogines sraiges su česnakiniu sviestu (11 Lt) – nei vieno, nei kito patiekalo restoranas neturi. Žinantys žmonės sako, kad rudmėsėms dar anksti (aš ir pats tai žinau), tačiau kam tada jas įtraukti į meniu? Gal kam nors patinka spėjimo žaidimas su padavėja. Ne man.

Moliūgų sriuba mums pasirodė skystoka

Moliūgų kreminė sriuba, kaip sako meniu, lapkričio spalvos (8 Lt), mums pasirodė skystoka, tačiau galbūt ją tokią įprasta virti kaime. Tik skrebutį reikėtų patiekti arčiau to laiko, kai atneša sriubą: jis buvo visiškai ataušęs, kol sulaukėme sriubos. Užtat baravykų sriuba (9 Lt) buvo puiki – kvapni, sodri, kaip namie. Naminė duona, kepta ant ajerų, buvo puiki, tačiau normuotas atnešimas po vieną riekelę prie vieno dubenėlio priminė apie sovietinių valgyklų įpročius. „Peiliai – tik prie kepsnio“, lyg girdėjau šnabždant iš praeities. Ne, jie taip nesakė. Tik prisiminiau.

Grybų ir šoninės mišinys buvo bedieviškai riebus, nors gal taip ir turi būti

Tai, kas buvo pavadinta baravykų salotomis su šonine (16 Lt) suglumino. Ant skrebučio buvo gausu labai riebios, labai labai riebios, keptų baravykų ir šoninės (atrodo, šoninės buvo daugiau) masės, perlietos grietinėle. Paragavus, norėjosi pridengti lėkštę kuo nors, kad kraujagyslės nematytų viso šito, nes pamačiusios jos užsikimštų vien nuo vaizdo. Atrodė, kad bandau valgyti cepelinų spirgus be cepelinų. Aš tikiu, kad taip kaime ir valgydavo. Aš tikiu, kad tai buvo autentiškas patiekalas. Tačiau aš nežinau, ar verta tokį dalyką nešti ant stalo XXI amžiuje. Senovėje buvo daug visokių dalykų, ir daugelis jų yra sėkmingai užmiršti. Juk nesiimsime atkurti fizinių bausmių mokyklose, vergovės arba raganų deginimo ant laužo.

Grikių blynai su tirštu, riebiu padažu buvo tokie, kaip turi būti, bet vis tiek tai neskaniausias patiekalas pasaulyje.

Autentiškumas stačiai sunkėsi ir iš kito patiekalo – grikių sklindžių su baravykų padažu (13 Lt). Aš tikiu, kad jie turi būti tokie, kaip buvo. Aš tikiu, kad liaudis juos tokius valgė. Tai buvo autentiškas, tačiau tuo pačiu metu neskaniausias patiekalas pasaulyje (aš žinau, ką sakau – aš Afrikoje esu valgęs žiurkių troškinio, o Minske, pereinamaisiais Sovietų Sąjungos laikais, skanavau Kijevo kotletų, kurie, neturint baltos duonos trupinių, buvo išvolioti juodos duonos trupiniuose, kurie, pabuvę gruzdintuvėje, skoniu priminė šiltą asfaltą). Man net sunku tuos grikių sklindžius su kuo nors palyginti. Aš manau, kad galima nebrangiai įsigyti guminių kempinių, kurios, tinkamai užkeptos, būtų skanesnės už tą tautinio paveldo patiekalą.

Kepta seliava su bulvėmis buvo negudri, tačiau tinkamai pataisyta

Galiausiai, keptos seliavos su kepintais burokėliais (14 Lt, ir dar 2,50 Lt už bulves) buvo neblogos – nedidelės žuvelės buvo tinkamai užkeptos ir bemat dingo nuo lėkštės.

Desertas – ledai su miško uogomis – jaunajai valgytojai įtiko. Tačiau labai tepa burną.

Desertas, ledai su miško uogų užpilu (9 Lt), jaunajai valgytojai patiko, ir čia ačiū padavėjai, kad įspėjo, jog labai tepa veidą, burną ir dantis. Tikrai tepa. Bet argi mums rūpi, kai po pietų važiuojame į Labanoro miškus, į samanas, į raistus, prie ežerų, kur niekas mūsų nematys ir mes nieko nematysim, nebent šen bei ten stūksančias įvairių dydžių ir įvairios prabangos sodybas.

Trise sumokėjome 92,50 Lt ir arbatpinigius.

Namie kepta duona buvo gera, bet po vieną riekutę.

Kokia išvada? Tai ne restoranas, tai greičiau kulinarijos muziejus, ir taip ir turėtų būti vertinamas. Jis pateikia senus, nesveikus, dažnai – neskanius lietuvių nacionalinės virtuvės patiekalus, suteikdamas lankytojui puikų supratimą, kaip primityviai ir nykiai maitinosi mūsų protėviai, ir galbūt todėl jie taip trumpai gyvendavo ir dainuodavo tokias liūdnas dainas.

Tai, kad virtuvė nesugeba planuoti darbo krūvio, ir užuot susitvarkę darbo procesus, bando auklėti lankytojus, kad neužsisakinėtų, ko nereikia, pliusų neprideda.

Tačiau pasakius visa tai, reikia pripažinti, kad be šio restorano Labanore būtų žymiai liūdniau. Nekeisti tradicinių patiekalų pagal šiuolaikinį skonį ir patiekti juos, autentiškai atspindinčius kaimo virtuvės skurdą – gal ir abejotinas, bet drąsus žingsnis. Vieną kartą apsilankyti ten verta, kad praplėstum horizontus. Tokios patirtys padaro mus stipresnius.

Keturios žąsys iš penkių.

—

Viešbutis restoranas Labanoras, Labanoro miestelis, Švenčionių rajonas. Tel.  +370 655 70918. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 19:00, penktadieniais – nuo 11:00 iki 21, šeštadieniais – nuo 10:00 iki 23:00, sekmadieniais – nuo 10:00 iki 19:00.

Pinigų Karta 2013 09 09 // Protokolai

Ne kartą esu sakęs, kad Lietuva yra kaip Vakarai, vis labiau. Kartais tai yra gerai (švara – efektyvumas – moksliniai vadybos metodai – racionalūs sprendimai), o kartais – tik Vakarų visuomenės ligos ir augimo negalavimai.

Apie vieną jų šiandien ir pakalbėsiu: tai neracionali – ir kartais mutuojanti į nuolankų garbinimą – neapykanta didiesiems prekių ženklams.

Vakaruose yra savi prekių ženklų whipping boys (mušamieji berniukai, tai yra, atpirkimo ožiai) – ir hierarchija ten beveik nediskutuotina: McDonald‘s, Walmart, Microsoft. Nebūtinai viskas, kam labiausiai priešinasi ir nekenčia paprastas žmogus, ateina iš Amerikos: dar daugybėse šalių yra Prancūzijos Carrefour, Britanijos Tesco, ir įvairūs jų prekių ženklai, kurie po kiekvieno pasijudinimo susilaukia protestų, piketų, transparantų ir parašų rinkimo, kad jų parduotuvių nebūtų, nes „vietos žmonės jų nenori“*.

Visi šie prekių ženklai yra tiek pat sėkmingi, kiek ir nekenčiami. Prancūzija, kur panieka jankių ekonominei ir kulinarinei ekspansijai yra ne šiaip pomėgis, bet branginama nacionalinės savimonės charakteristika, yra didžiausia McDonald‘s rinka už Šiaurės Amerikos ribų.

Lietuvoje pilietinio protesto prieš didžiuosius prekės ženklus beveik nėra ir nebuvo, išskyrus drungnus protestus „aš neperku“ prieš keletą metų, nukreiptus prieš vieną mažmeninės prekybos tinklą ir neturėjusius jokio ženklesnio poveikio.

Užtat yra nuoširdi neapykanta masinei sėkmei, ir ji tiesiogiai priklauso ne tik nuo vardo tiražavimo, bet ir nuo prekių ir paslaugų kategorijos. Kuo žemesnė lentyna, kuo labiau pasiūlymas pritaikytas masėms, tuo didesnis įsiūtis ir tuo absurdiškesni argumentai, kodėl reikia nekęsti vieno ar kito. Pavyzdžiui, plačiai žinomos automobilių markės arba televizorių prekių ženklai nesukelia jokio pastebimo neigiamo reagavimo iš pirkėjo pusės.

Yra ir tam tikrų išimčių, kurios, pagalvojus, yra lengvai paaiškinamos. Sakykim, didieji pieno ir mėsos perdirbėjai, nepaisant savo prekių ženklų didžiulio pažįstamumo, nėra nė kiek labiau nekenčiami už penkiskart smulkesnius rinkos žaidėjus. Paaiškinimas paprastas: nė vienas mėsos ar pieno gamintojas (išskyrus, turbūt, Vilkyškių pieninę) nesugebėjo su savo prekės ženklu susieti absoliučiai jokios vertybės ar emocinio krūvio. Vidutinis pirkėjas tiek pat gali pasakyti apie jų tarpusavio skirtumus, kiek ir vidutinis sveiko proto suaugęs asmuo – apie skirtumus tarp skirtingų puponautų veislių. Jų prekės ženklai yra tuščia vieta, nieko nepranešanti. Visiškai nieko.

Užtat tie, kas papuolė ant nuodingo liaudies rūstybės kilimo, gali nertis iš kailio, kad pasidarytų paprastų žmonių draugais, ir tai jiems niekada nepavyksta. Didieji bankai gali puikiai veikti, visaip stengtis įtikinti turį žmogišką ir draugišką veidą, ir būti bendruomenės nariais – bet vis tiek yra nekenčiami. Jie gali puikiai gyventi, nes klientas dažniausiai vis tiek ateina pas juos, perka jų paslaugas, ir moka jiems, bet jie neturi žmonių meilės.

Utenos alus yra vienas iš tų prekių ženklų, kurie kenčia dėl savo didumo.

Penktadienį buvau Utenoje, pakviestas aludarių į miesto šventę darykloje (išgėriau vieną bokalą alaus ir degalus į automobilį pyliausi pats – tiek čia būtų intereso deklaravimo). Didžiausias rajone TV ekranas po atviru dangumi krepšiniui žiūrėti, scena, muzika, visas gamyklos kiemas atviras lankytojams, ateina keli tūkstančiai žmonių, ir ką? Vis tiek po savaitės (kokios savaitės – kitą dieną) visi, išskyrus didžiausius miesto patriotus arba neskaitlingus specialistus, dar sugebančius be išankstinio nusistatymo ragauti produktą nepriklausomai nuo etiketės, sakys, kad Švyturys ir Utena gamina šlapimo skonio gėrimą iš miltelių.

Tos šventės Utenoje jau seniai, jos nuoširdžiai lankomos ir kažkokiu būdu apsieina be Kėdainių stiliaus beskonybių su laimingų žetonų barstymais iš dangaus į varguolių išskleistus skėčius, tačiau kur meilė neauga jau dabar (nes gamykla populiari ir mylima savo bendruomenėje), ten nauji daigai ir neprasikala.

Kas dar keisčiau, kad nepamilę gamintojo ir jo produktą vadinę nemeiliais vardais, pirkėjai tą patį gėrimą paskui ir pirks. Utenos 2013 metų kampanija „Skaidri kokybė“, kur gamintojas paprastuoju būdu aiškino, iš ko ir kaip gamina alų, nors meilės gamintojui nepridėjo (bent jau labai gerai nesimato, jei ir pridėta), pasiteisino pardavimų prasme.

Čia yra du dalykai, kurie man pasirodė įdomūs: pirmiausia, didieji alaus prekių ženklai turi sėkmingą teigiamą efektą sau iš to paties neigiamo požiūrio.

Kai save pozicionuoja neišmanūs smulkieji gamintojai (nes yra ir išmanių, ir jie seniai to nebedaro), jie visuomet pradeda kalba, ir dažnai ją baigia, tuo, kad jų alus „nėra nei Švyturys, nei Utena“. Nors tai jiems patiems labai skystas pasigyrimas: dar niekada nematėte, kad Aston Martin ar Maserati gamintojai būtų savo automobilius gyrę sakydami, kad „čia jums ne Dacia“. Ir nepamatysite.

Maži gamintojai vietoje išskirtinumo tegali palyginti save su tais, kas jie nėra.

Kai maži gamintojai vietoje išskirtinumo tegali palyginti save su tais, kas jie nėra (ir, tiesą pasakius, niekas tuo net neabejoja), tai puikiai parodo, kad kitos legendos, naratyvo ar įtikinamos vertybės jie net ir neturi. Bando turėti, bet neturi. Štai pavyzdžiui, paskaitykite: „nefiltruotas, unikalios technologijos, pagamintas pagal senas tradicijas, sodraus skonio“. Apie kokį čia mažo, entuziastų pastatyto mikrobravoro alų kalbama? Niekada neatspėsite. Nes faktas yra tas, kad bent dvi dešimtys gamintojų turi visus šiuos raktinius žodžius savo gaminių rinkodaros aprašymuose. Tai net nėra „nepakankama pastanga“. Tai pozicionavimo prasme yra absoliučiai blogai; blogiau, nei visai nieko nesakyti.

Tuo tarpu didiesiems gamintojams jų prekių ženklų paminėjimas, net ir neigiamame kontekste, sukuria ne tik foną (čia nesakykite jokių banalybių „bet koks viešinimas, net ir blogas, yra geras viešinimas“, čia ne apie tai), bet pačių konkurentų pastangomis padeda formuoti pasąmonės nuostatą, kad būtent didieji prekių ženklai yra teisingas ir protingas pasirinkimas. Gal net blaivus pasirinkimas, nors alkoholiniams gėrimams čia nežinia kaip pritaikysi.

Tas pats gali būti pasakyta ir apie didžiuosius restoranų tinklus**. Kai žmogus eina į didelio tinklo piceriją, jis neturi jos mylėti.

Mano įsitikinimu, jis eina į ją dviem būdais: arba vizitas jam nėra savivertę veikiantis dalykas (pica yra pica, salotos yra salotos, kur pigiau, ten ir eina), arba – ko jis niekuomet nepripažins – jis žino apie tos vietos reputacinį bagažą, jį jaučia, bet tyčia eina ten su tam tikru nonkonformistiniu užsidegimu. Iš tiesų, kai neapykanta ir panieka dideliam prekės ženklui pasiekia visuotinį, mainstream‘o lygį, tai masinio ženklo pasirinkimas savaime tampa protestu arba, lengvesniu atveju, ironišku pareiškimu. Rezultatas – pirkėjas pasirenka būtent tą prekę. Na ir kas, kad lyg ir pusiau juokais.

Na, o pabaigai dar apie alų. Štai jums eksperimentas, kuris niekada nebus įgyvendintas, nebent aš pats tai padarysiu. Išpilsčius į keistus, nelygios formos, butelius Švyturio Old Port Ale, arba Utenos Dark, o gal kokį porterį, prilipinus rudą etiketę su barzdoto dieduko šiaudine skrybėle atvaizdu, pavadinus „Juodojo Žalčio Bravoras“, nurodžius adresą kur nors Labanoro girioje, įkainojus 9 litais už butelį ir pastačius ekologinės krautuvėlės lentynoje, aš garantuoju – devyni iš dešimties savamokslių vertintojų, paragavę laižytų lūpas, linguotų galvas, ir sakytų „čia jums ne Utena ir ne Švyturys, jo. Nu tiems, kas supranta.“

—

* Vietos žmonės jų nori, ir net labai: savo užsidegime smulkūs vietos prekybininkai, kurie iš tikrųjų turėtų vadintis maži, tingūs ir nerangūs, pamiršta paprastą logiką (arba apsimeta, kad nesupranta): jeigu niekas nenorėtų ateinančių didžiųjų tinklų parduotuvių, jos negrėstų smulkiesiems prekybininkams. Jos siūlo pirkėjui tiksliai tuos privalumus, kurių nori pirkėjas, ir būtent todėl pirkėjas jas renkasi.

** Jei jums niežti rankos pasakyti, kad Čili Pica, Katpėdėlė, Pizza Jazz arba dar koks nors tinklinis valgymo pasiūlymas „nėra restoranas“, tai jūs pasikasykite rankas ir vis tiek nieko nesakykite. Nes su šiomis pastabomis jūs pavėlavote jau nuo tų laikų, kai vietoje saldainius pardavinėjusios Svajonės Vilniuje atidarė pirmąjį McDonald‘s, ir visi, kas tik mokėjo kalbėti, giliamintiškai paklausė, kad „kodėl šią greito maisto užkandinę vadina restoranu“. Kaip nori, taip vadina. Jei jums restoranas būtinai su durininku, rūbininku, maître d’hôtel ir kitokiais atributais, tai tuomet gal jau pripažinkime, kad visoje Lietuvoje įstaigų, kurios galėtų atitikti visus tuos reikalavimus, yra gal trys, o visa kita – ne restoranai. Todėl jūsų pastabos apie tai, ar čarlikas yra restoranas, neturi jokios vertės ir nusipelno būti nuplautos į nereikalingų kalbų kanalizacijos vamzdžius.

Nėra Klaipėdoje restorano, į kurį man būtų dažniau rekomendavę eiti, nei į La Clé. Restoranų kritiko darbe išmokau pro pirštus žiūrėti į siūlymus būtinai nueiti į vieną ar kitą vietą („pirštus apsilaižysite“, „tikrai nepasigailėsite“), ir ne tik todėl, kad kartais būna plika akimi matyti nesumeluoto, ir ne visai objektyvaus entuziazmo antplūdis, kai kuri nors užeiga pajungia visus savo darbuotojus, pažįstamus, artimuosius, marčias, žentus, anūkus (ir net dvylika proanūkių), ir jie užgula kompiuterius.

Restorano populiarumas ir žmonių skelbiamas įvertinimas kartais priklauso ne tik nuo virtuvės ir aptarnavimo, bet ir nuo visokių asmeninių dalykų, kitų lankytojų rato, o kartais ir nuo nepaaiškinamo poreikio visiems, kaip avims, traukti į tą pačią vietą. Neprisijungus prie tos euforijos, atvykus iš šalies, kartais pasirodo visai kitaip.

Restoranas štai taip atrodo iš vidaus.

La Clé tikrai turi gerą vardą ne tik Klaipėdoje – man regis, šią vietą dažniausiai renkasi uostamiestyje ir vilniečiai, ypač pakeliui į Kuršių neriją (arba iš jos). Jie arba paskutinį kartą valgo miesto kokybės maistą prieš savaitės ar dviejų terapiją kulinarinės Hirošimos zonoje, arba palengva vėl ruošiasi po tos terapijos susitikti su didelio miesto ryškiais žiburiais.

Restoranas įsikūręs Teatro aikštėje, kur, kaip ir kitur Klaipėdoje, pribloškia tuščios erdvės be žmonių. Uostamiesčio centras turi kažkokią problemą: bet kuriuo paros ir metų laiku jis atrodo evakuotas. Nieko nesakau, labai lengva rasti vietą automobiliui, tačiau vis tiek labai vieniša. Lyg būtų atplaukę vikingai, ir gyventojai pasislėpė. Arba visi emigravo.

Nemokamas stalo vanduo nėra tas dalykas, kurio reikalaujame iš restoranų, tačiau čia jis patiektas dailiai.

Interjeras minimalistinis. Pavadinimas reiškia raktą, ir tą raktą matome ant sienos, o meniu dar trumpesnis už minimalistinį, ir mums toks patinka. Pirmiausia, nereikia galvoti, ką rinktis, antra, turbūt viskas šviežia, trečia, kaip kritikas, įvykdau savo misiją, paragaudamas praktiškai visus patiekalus.

Stroganina – ji čia yra, bet tu jos nematai.

Užkandžiai: skumbrės straganina (plonai pjaustyta šaldyta žuvis – analogišką perpelės straganiną fantastiškai pateikia Šturmų Švyturys, kuris yra nustatęs tam patiekalui standartą, bent jau mano galvoje), 16 Lt. Pirmas klausimas, nebyliai sau pačiam – tai kur žuvis? A, štai ji, paslėpta po žalumynais. Nežinau, nežinau. Kažkaip ji atrodo nuskriausta ir nelaiminga, nesižiūri ten apačioje. Aš permąstyčiau pateikimą. Nors keptos jaunos bulvytės yra puikios. Bet šio patiekalo juk niekas dėl bulvyčių neužsisako?

Ir apskritai, pagalvoju aš, gal čia visgi yra labiau ne straganina, o salotos su trupučiu žuvies. Gal geriau būtų taip ir pavadinti.

Lašiša, nudažyta burokėliais, atrodo it koks žiedlapis.

Marinuota lašiša su burokėliais (19 Lt) gražiai nudažyta ryškių burokėlių sulčių. Skanu? Taip, nieko blogo. Išmanu? Taip. Ar dėl tokio patiekalo skubėčiau grįžti į restoraną? Ko gero, ne.

Čia yra veršiena su voveraitėmis.

Veršienos išpjova su voveraitėmis ir sūrio padažu (39 Lt) – viskas kompetentingai pagaminta. Mėsa labai gera. Sūrio padažas – na, atsargiau su tokiais pavadinimais, nes baikštesnis klientas pagalvos, kad čia gali būti ta balkšva tiršta padlivka, kuria dosniai apdovanoja blogiausios kurortinės arklidės, pildamos ant gruzdintų siaubų arba skandidamos joje žuvį, it kokiuose perversiškos kulinarinės meilės syvuose. Ne, čia padažas teisingas, ir viskas šiaip gerai, bet kodėl aš sėdžiu toks visas neutralus? Todėl, kad blanku. Iš geriausio miesto restorano aš kažko tikiuosi, gal aš naivus, bet parodykite man nors truputį išmonės, prašau.

Elnienos dešrelės, nu kai gerumas, tai jūs neklauskit. Tik niekam nesakykit, kad čia iš elniuko Bambi.

Elnienos dešrelės (33 Lt) – puikios. Jas valgo mūsų jaunoji pietų dalyvė, kuriai nesakome, kad čia elniena, nes pati mintis apie mažojo Bambi arba, dar blogiau, elnio Rudolfo (čia tas, kuris visą laiką Kalėdų Senelio rogių priekyje, nes jo raudona švytinti nosis) mėsytės puotą vaikui nepriimtina. Nežino, ir nereikia. Vykęs patiekalas.

Dešrelės apskritai vertos būti geriausiuose restoranuose, be reikalo į jas atsargiai žiūrima. Pavyzdžiui, Bistro 18 Vilniuje nespėja jų gaminti.

Alyvuogės ir užtepėlė buvo su šefo komplimentais.

Ėriena (36 Lt) pateikimu ir garnyru labai panaši į veršieną, kas yra savotiškai teigiamas dalykas, nes bent jau tikrai labai kokybiška mėsa, tačiau ar verta turėti du kone identiškus patiekalus? Nežinau.

Plekšnė buvo iškepta kompetentinga.

Plekšnė su bulvių tyre, balto vyno padaže (31 Lt) mums pasirodo tiesiog gerai paruošta žuvis. Be priekaištų. Neturime ką daugiau pridurti. Ir pasakyti, kad pribloškė, nustebino ar bent jau įsirėžė atmintin, irgi negalime.

Sunku suvokti santykį su šiuo restoranu. Na, tikrai, viskas lyg ir gerai. Viskas profesionalu, nė vienos regimos virtuvės klaidos. Šviežios, kokybiškos sudėtinės dalys. Ir kartu jokio išskirtinumo, ir, atrodo, jokios drąsos. Lyg meniu būtų kurtas valgytojams, kurių – gink Dieve – negalima niekuo stebinti ir erzinti. Be to, visi patiekalai, kuriuos ragavome tą dieną, mums pasirodė kaip labai geros namų virtuvės, o ne elitinio restorano, kūriniai. Kaip sakoma Panevėžyje: „ė, būk biškį paprastesnis“. Atrodo, lyg tą kvietimą būtų išgirdę ir čia.

Virtuvė lankytojo nemoko, neprovokuoja, nešviečia. Išeini su tiek pat potyrių, kaip ir atėjęs. Kažkokia skandinaviška melancholija, kaip verslo klasės viešbučio kur nors Stokholmo priemiestyje meniu: atėjai, pavalgei, neįsižeidei ir užmiršai.

Pyragas su ledais.

Šokoladinis pyragas (11 Lt) ir crème brûlée (8 Lt) palieka tą patį įspūdį nepakitusį.

Honoré de Balzac‘o romane La Peau de chagrin (Šagrenė oda) pagrindinis veikėjas, vardu Rafaelis, pardavęs sielą velniui, gali turėti viską, ką panorėjęs, bet kiekvienas noras artina jo galą, todėl jis išmoksta nieko nebenorėti ir nebegeisti. Šiame restorane Rafaeliui būtų komfortiška: geismai miegotų žiemos miegu.

Keturiese sumokėjome 209 Lt ir arbatpinigius. Sunkiai sprendžiau, kaip vertinti: trimis ar keturiomis žąsimis iš penkių. Trimis žąsimis vertinti geriausią Klaipėdos restoraną, kur viskas profesionalu, šiaip keistoka. Keturias dažniausiai gauna restoranai, brėžiantys giliau. Todėl trys žąsys. Rakto į mano širdį La Clé nesurado.

La Clé, Sukilėlių g. 10, Klaipėda. Tel. +370 615 34056. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo antradienio iki šeštadienio, 11:00 – 22:00.

Maisto kritikui kartais būna labai sunku: iš vienos pusės, turi būti nors kažkiek objektyvus, nes jei rašysi tik išbučiuodamas visus draugus, drauges, giminaičius, bendramokslius ir pažįstamus, o taip pat pastarųjų giminių restoranus, parduotuvėles ir krepšių pynimo kooperatyvus (nes juk nori būti visiems mieliausias draugelis ir su niekuo nesipykti), tai čia bus ne restoranų kritika, o maisto tinklaraštis su šauktukais ir šypsniukais, kur viskas gera, miela ir jauku.

Antra vertus, kai rašai, negali neturėti jokios išankstinės nuostatos, nuomonės ir užgaidos, nes tada nebūtų niekam įdomu skaityti. Kaip sakiau, jei restoranai nori objektyvaus įvertinimo pagal valstybės patvirtintus kriterijus, tegul išsikviečia sanitarinės tarnybos inspektorius arba ugniagesius, kad patikrintų jų virykles. Ten bus viskas objektyvu, aš jums pažadu.

Restoranas Narutis nelabai kaip pradėjo santykį su manimi. Būsiu atviras: kai jie prieš pora metų pasiskelbė darą Benedikto kiaušinius, vieną skaniausių įmanomų pusryčių patiekalų, ir sudorojo tą patiekalą baisiau, nei prancūzų krepšininkai finale patvarkė vienos mažos agrarinės šalies rinktinę, buvau pasipiktinęs. Ten ant kiaušinių su riebiu (toks ir turi būti) Hollandaise padažu buvo dar pritarkuota parmezano sūrio, turbūt, dėl grožio ar dėl išmonės. Vietoje kumpio buvo riebi šoninė, ir ta ne vietoje. Dar kažkas buvo ne taip, jau neprisimenu, bet buvo baisoka.

Paskui vieną vakarą, kai jau aplinkui viskas buvo uždaryta, restoranas privertė nustebti, kad šiais laikais dar galima taip nemokšiškai gaminti paprastus kokteilius. Gal barmeno tuomet nebuvo darbe, ir paprašė ko nors iš gatvės: „ateik, a girdž, pamaišyk biškutį, duosim litą“. Kad sugadintum džiną su toniku, reik stengtis.

Bet tai buvo praeityje, kaip ir nesaldi sąsaja, kai viešbučio ir restorano prieangyje fotografavosi po rinkimų trys geidžiamiausi Lietuvos politikai. Geidžiamiausi ta prasme, kad labai geisčiau, kad nė vieno iš jų politikoje nebebūtų, ir kuo greičiau.

Tai viskas praeitis, nuklojo laiko dulkės ir nuplovė vanduo, kuris per liūtis pro restorano duris žliaugia Pilies gatve. Dabar mes su draugu nueiname išbandyti restorano greitiems pietums prie pokalbio apie reikalus (aš irgi turiu reikalų kartais, jei nežinojote).

Naminė duona su sviestu (sąskaitoje rodo nulį, man patinka tokia kaina) yra puiki, drėgna, kvapni, ir su sėklom. Sviesto abu nevalgom, bet jo buvo.

Sultinys su kibinu. Kibinas geresnis, nei Trakuose, sako valgytojas.

Bičiulis valgo sultinį su namų gamybos kibinu (19 Lt), ir lieka labai patenkintas: kibiniukas, nors ir mažas, sako jis, absoliučiai geriausias iš visų kibinų, kuriuos jis yra valgęs, net ir skaičiuojant tas specializuotas vietas Trakuose, prie kurių turistus veža autobusais.

Jūros šukučių carpaccio. Toks plonas, kad net persišviečia.

Aš užkandžiui valgau jūros šukučių carpaccio (36 Lt), idealus patiekalas: ten ir jūros šukutės, ir lašiša, ir karambolos skiltelės (egzotinė pietryčių Azijos karambola angliškai vadinama „star fruit“, žvaigždės vaisius, ją įstrižai pjaustant, gaunasi tobulo gražumo žvaigždutės, kaip iš kalėdinės knygutės), dar kaparėliai – įvairovės daug, skonio irgi, kalorijų jokių.

Tuno steikas. Vos vos apkeptas, toks, kaip ir turi būti.

Mano draugo pagrindinis patiekalas, tuno steikas (61 Lt), vos vos apkepintas iš išorės, yra toks, koks ir turėtų būti, tačiau, mano nuomone, geras pomidorų ir avokadų garnyras galėtų būti kiek labiau turtingas struktūros ir kiek mažiau pavandenijęs. Bet tunas puikus. Jūrinė žuvis ir taip retai pasirodo restoranų meniu (jos neperka, mat ji brangi, o ji brangi dėl to, kad jos atvežama mažai, o atvežama mažai, nes jos neperka), o dar kompetentingai pagaminta – suvis rečiau. Kas nors galėtų skirti restoranams subsidijas, kad daugiau dėmesio skirtų jūrų žuviai. Pinigus subsidijoms galima būtų gauti, sumažinus pensijas arba pabranginus šildymą. Čia tik mano siūlymas.

Škotiška lašiša, japoniška tematika. Vykęs patiekalas.

Pats valgau škotišką lašišą (56 Lt), pataisytą japoniška tematika: su sušių ritinėliais, žaliųjų krienų (vasabio) lašeliais ir citrininiu padažu. Lieku itin patenkintas, nes ši puiki ir sveika žuvis nenužudyta perkepimu (tai labai dažnai atsitinka vargšei lašišai Lietuvoje – vis ta prakeikta patarlė, kad sviestu košės nepagadinsi, o jei ne sviestu, tai kepimu ir gruzdinimu; jei abejoji, čirškink dar penkias minutes, bus geriau suskrudę, šnibžda lietuvio gamintojo skrandis, bet geriau jis to skrandžio mažiau klausytų), o japoniški akcentai yra vietoje ir įtikinantys, ir sukuria tą išskirtinumą, kurio labai dažnai restoranuose ieškau ir nerandu.

Gūžteliu pečiais. Ką daryti? Tiek pradžioje visko prirašiau, kabinėdamasis, bet čia paprasti, greiti pietūs rafinuotoje aplinkoje (raudonos taurės, koks geras akcentas ir visokių žiemos švenčių pažadas), kur viskas buvo padaryta teisingai ir, svarbiausia, įsimenamai, mane ėmė ir įtikino.

Penkioms žąsims iš penkių reikia ne tik kokybės, bet ir išskirtinumo, ir tokio jausmo, kad jei šis restoranas užsidarytų rytoj, miestui jo trūktų.

Penkios žąsys iš penkių, kad jį kur galas. Aš taip pasakiau.

Dviese už pietus be alkoholio sumokėjome 242 Lt ir arbatpinigius.

Narutis, Pilies 24, Vilnius. Tel. +370 5 212 2894. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien nuo 11:00 iki 23:00.

RĖMĖJO SKILTIS

Man burbonas visada buvo paslaptis, arba toks neištirtas kampas. Škotiškus vieno salyklo viskius (ypač dūminius) išragavau, ištyriau ir išmokau per septyniolika metų. Maišyti viskiai irgi populiarūs ir geriami ne tik Vakaruose, bet ir Lietuvoje, o burbonas, kukurūzų viskis, visad buvo lyg ir šešėlyje.

Nieko baisaus. Šešėlis yra ta vieta, kur burbonas jaučiasi gerai. Jis natūraliai yra paslaptyje: net jo pavadinimo kilmės tiksliai niekas nežino – na, vardas kilęs iš Burbonų dinastijos Prancūzijoje, bet ten nei kukurūzų neaugino, ir juo labiau iš jo viskio nevarė.

Burbonas – amerikietiškas produktas, gaminamas iš labiausiai amerikietiško augalo (na, bulvės irgi yra amerikietiškos), tačiau vis dėlto tik kukurūzų burbuolės ir jų lapai yra Amerikos indėnų mito dalis, nuo pakuočių dizaino iki Henry Longfellow „Hiavatos giesmės“, kur kukurūzai aprašomi kaip gyvi žmonės, ne šiaip sau šventa maistinė kultūra (kaip ryžiai Japonijoje), bet tiesiog daugiau, nei augalas.

Kukurūzų viskis šešėlyje gyvena ir baruose, nes baruose viskas yra šešėlyje. Baras yra tokia vieta, kur šviesos nedaug. Tamsa ir dulksvi blyksniai yra tai, ko reikia viskiui. Jis ne tropinis ryškiai žydras arba ryškiai žalias kokteilis, kad būtų ryškiuose saulės spinduliuose, jis labiau draugauja su rudeniu ir su žiema, su ilgais vakarais ir su tamsiais langais. Kai vaikštau rudeniniu Senamiesčiu ir žiūriu pro barų langus į vidų, man norisi matyti žmones, geriančius būtent burboną. Kad būtų panašiau į Ameriką.

Kai krenta lapai, kai viskas duslu ir prigesinta, burbonas yra pats tas gėrimas, kuris dovanoja saldumą, derantį prie šaltuko. Arba net ir stipresnio šalčio.

Pasiimu Four Roses burbono. Keturios rožės, išdėliotos kvadratiniu-lizdiniu būdu. Logotipas tiek senamadiškas, kad net keista. Antra vertus, kas čia keisto: Kentakis (lietuviškai dažniau vadinamas Kentukiu, bet turbūt visgi reikėtų) yra jau Amerikos pietūs, dar ne tolimieji, gilieji pietūs („Deep South“), kur augino medvilnę. Kentakyje – derlingos žemės, ganyklos, ir, žinoma, vidurio Amerikos pažiba – kukurūzai. Ganyklos, žinoma, tai kaubojai (nors visame pasaulyje įtvirtinęs kaubojaus įvaizdį Marlboro Vyras, Marlboro Man, buvo modelis Darrell Winfield iš kiek toliau į vakarus esančios Oklahomos, o daugumas „Marlboro Šalies“ vaizdų buvo fotografuoti Montanoje ir Jutoje, kur uolėti kalnai ir dramatiškos spalvos ir šėšėliai). Kaubojus sunku įsivaizduoti su kitokiais gėrimais, negu viskio stiklas.

Gyvenimas lauke ir stovyklavimas po daug dienų nebūtų dėkingas alui. Viskis, vyrų gėrimas. Ir ne bet koks, bet iš gausiausios vietos žaliavos. Ir jei jau puošmenos, tai paprastos fermerių puošmenos, kaip tos keturios rožės, kurių tikroji kilmė nežinoma (nors viena iš versijų, dabar skelbiama gamintojo, aiškina, kad vienam iš bendrovės įkūrėjų patiko vietinė panelė, kurią jis pakvietė į puotą, ir ši, užuot tiesiai atsakiusi, kad ateis, pasakė, kad jei ji norės eiti į puotą su juo, ant rankos bus prisisegus rožių apyrankę; žinoma, istorijos nebūtų, jei ji nebūtų atėjusi su keturiais rožių žiedais ant riešo). Lietuviams paprastas rožės žiedas irgi buvo labai gražus – ne veltui jį su tokiu užsidegimu lipdydavo ant šokolado dėžučių.

Ragauju. Yellow Label, plačiausiai paplitęs Four Roses burbonas, geltonoji etiketė. Ryškus skirtumas ir nuo salyklinio viskio (tokio, kaip škotiškas), sūraus ir dūminio, kvepiančio alumi, ir nuo rūgščiojo Tenesio viskio (tokio, kaip Jack‘as) – čia gėlės ir lengvas saldumas. Pauostykim dar. Medus. O paragavus – dar ir kriaušės užuominos (tik reikia kruopščiai ragauti).

Yellow Label galima maišyti kokteiliuose, ir aš patarsiu tai daryti su imbieriniu limonadu (ginger ale, kurį mano draugai Amerikoje vadindavo džindžerela), arba sujungti Ameriką su Lietuva (juo labiau, kad dabar ruduo, ir obuolių visur per akis), ir maišyti Four Roses Cider – dvi dalys drumstų obuolių sulčių, viena dalis Yellow Label, pavirti ant lėtos ugnies dvi su puse valandos (verdant labai sveika ragauti, sako, nuotaika gerėja), ir patiekti arbatiniuose puodeliuose, į kiekvieną dar įmetus po cinamono lazdelę.

Four Roses gamina ir tokius burbonus, kuriuos į kokteilius maišyti drįstų ne kiekvienas. O be reikalo. Juos maišyti galima ir reikia, nes kokteilis yra ne pigaus alkoholio skiedimas stipraus skonio priedais, o tobulybės pakėlimas į dar aukštesnį lygį.

Štai Small Batch, arba mažoji partija. Apvalainas viskio butelis, ir jau stipresnis vaisių ir karamelės kvapas. Tai amerikietiškas ąžuolas: tas pats, kuris Kalifornijos ir Pietų Amerikos tirštiems, klampiems vynams suteikia vanilės užuominas. Burnoje Small Batch – labai švelnus, tiesiog kreminis, kaip aksomas, ir kur buvęs, kur nebuvęs rūgštelėjusių raudonų uogų skonis. 45 laipsniai, vartokite atsakingai.

Konvencinė tiesa neleistų tokio maišyti su niekuo. O aš patarsiu pasielgti būtent taip, ir dargi patarsiu labai paprastą kokteilį (jūs manote, kad paprasčiausias yra romas su kola arba džinas su toniku, bet jūs dar ne viską žinote – nesudėtingų kokteilių yra daug, ir kuo paprastesnis kokteilis, tuo svarbiau aukščiausios kokybės sudėtinės dalys).

Mūsų kokteilis šiandien (ir visam gyvenimui, nes pabandę negalėsite sustoti) bus Old Fashioned, senamadiškas, taip, tas pats, kurį dabar bandote prisiminti, kur girdėjote. Taip, jį geria Donas Draperis, tas iš Mad Men serialo.

Žinote, kaip pasaulyje viskas jungiasi? Six degrees of separation (šeši atskyrimo laipsniai), yra tokia teorija, kaip bet kokį žmogų, reiškinį arba daiktą su kitu žmogumi, reiškiniu arba daiktu galima susieti tik šešiomis loginėmis linijomis. Tai štai, Donas Draperis, kurį vaidina Jon Hamm, turi prototipą: Draper Daniels, vieną iš Čikagos reklamos agentūros Leo Burnett kūrybinių vadovų. Draper Daniels ir jo agentūra šeštajame dešimtmetyje sukūrė Marlboro Vyro kampaniją. O apie tai jau kalbėjome, tai štai prašom, kaip viskas gražiai susiveda.

Old Fashioned kokteilis daromas štai kaip: į stiklą (apie 180 ml talpos) įdedamas cukraus gabalėlis (taip, ir Lietuvoje vis dar galima nusipirkti gabalinio cukraus – buvau nustebęs, nes kam jo gali reikėti, tačiau štai, pasirodo, gali), ant jo užlašinama karčiosios Angostura trauktinės lašų, kad prisigertų ir paruduotų. Tuomet – šlakelį vandens, ir išmaišyti, kol ištirps. Tada pripildyti stiklinę ledo ir užpilti 45 ml. Four Roses Small Batch burbono. Skiltelė apelsino ir Maraschino vyšnaitė. Viskas. Sugadinti beveik neįmanoma.

Na, ir pagaliau tamsiausias, stipriausias, sodriausias: Four Roses Single Barrel, „viena statinė“. Penkiasdešimt laipsnių, bet kvapo iš ąžuolo prisirinkęs taip, kad net didelis alkoholio kiekis jo nepermuša. Uostau: čia prieskoniai, gėlės ir užvis labiausiai – klevų sirupas. Taip, tas pats, kurį Amerikoje pila ant pusrytinių blynų. Uostau dar kartą, ir labai aiškiai pasijunta imbieras (kad ir kiek degustavau šį viskį, visada imbieras pasijunta antruoju uostymu, kažin kokia magija).

Jis tamsiausias. Geriausiai derės prie vakaro, tamsaus metų laiko ir, galbūt, tamsių minčių. Na, gal tokių, sakykim, sodrios spalvos minčių. Jei žinote, ką noriu pasakyti.

Nebevarginsiu pasakojimais, kaip pasiilgau skanaus Tolimųjų Rytų maisto. Daug ko pasiilgau, bene kam rūpi. Ruduo, krenta lapai, anksti temsta – visa tai prisideda prie ilgesio. Kokybiškos (o ne šiaip valgomos) jūrų žuvies ilgesys šiame kontekste tikrai nėra skausmingiausia, ką gali patirti.

Japonų ir korėjiečių restoranas Labuki įsikūręs raudonų plytų pastate Didžiojoje gatvėje, visai prie Rotušės, kur kažkada buvo kino teatras, o dabar tuščiais laiptais aidi keli nuomininkai. Nežinau, kaip jums, man tas pastatas visada viduje atrodo toks, iš kurio jau daugelis išsikraustė, arba dar ne visi suspėjo įsikelti. Ir neskuba. Tai liūdna tuštuma: būna tokių erdvių, kurios primena sapnus apie laipiojimus laiptais ir daugelį užrakintų durų. Mano sapnai retai būna tokie, tačiau nereikia jums žinoti apie mano sapnus. Tiek to.

Labuki pro langus vaizdas visai smagus (ypač, kai lauke dar nešalta: žiemą dideli langai alsuoja speigu), tačiau šį kartą pagalvojau, kad namie valgyti bus dar geriau. Restoranas šiaip jau pristato į namus, tik dabar neturi kurjerio, todėl kurjeriu pabūsiu aš pats. Ir dar sutaupysiu 10 Lt.

Sostinėje Labuki garsėja brangumu. Pasakyk Vilniaus sušių valgytojui šį pavadinimą, ir kiekvienas sudejuoja: „bet tai ten labai brangu“. Žinia, skųstis sušių brangumu – tas pats, kas bėdoti dėl to, kad pirtyje karšta. JAV šefas Antony Bourdain yra aiškiai pasakęs tai, kas daugeliui ir taip žinoma: tokio dalyko, kaip pigūs geri sušiai, tiesiog nebūna. Kaip ir geros vyriausybės, sauso vandens arba Kalėdų senelio (atsiprašau, jei tik ką pradūriau jūsų iliuzijų balionėlį). Pažiūrėsim, ar tas brangumas atitinka kokybę.

Telefonu pasakė – per 40 minučių, taip ir buvo. Jau gerai: dažniausiai Vilniuje užsisakius sušių, kitame laido gale būna panika ir pasakojimas apie tai, kaip virtuvė labai užimta (kaip tik šiuo metu). „Na nežinau“, tada sako, ir tada mykia kažką apie valandą-pusantros, „jeigu spėsim“. Jei nespėsim, suprask, tai tada nespėsim.

Antras geras dalykas yra normali pakuotė: tai yra, tokia, kuri atlaikė trumpą kelionę nuo Rotušės iki Bernardinų gatvės. Kelios mažos tvirtos dėžutės. Dažniau taupumo sumetimais Vilniuje tenka matyti tuos didelius padėklus, kurie gerai atrodo, kol padėti ant stalo. Dangtis ant jų nesilaiko, ir jie patys nelaiko savo svorio, todėl antvožas priveržiamas kažkokiomis pagalbinėmis priemonėmis („nė minutės be gumutės“, kaip sakydavo socialinė reklama mano jaunystėje), o kartais apskritai be dangčio, ir apmūturiuojama permatoma plėvele, nuo ko gražiau neatrodo. Čia, prie Rotušės, šia prasme viskas gerai.

Supakavimas pasirodė stabilus ir patikimas. Kelionėje niekas nenukentėjo

Ragaujame. Ryžių kokybę geriausiai galima atskirti iš pačių paprasčiausių ritinėlių: kappa maki (su agurkais, 7 Lt), ir advokado maki (su avokadais, 9 Lt už aštuonis ritinėlius). Žinote, kodėl dažniausiai sušiai gaminami po aštuonis? Standartinis jūržolių popieriaus lapas, susuktas ir supjaustytas, visada dalinamas į aštuonias dalis.

Na ką, trumpagrūdžiai ryžiai yra geri, kol tampriai susukti į mažiausią ritinėlį. Pakrapščius, jaučiasi, kad konsistencija sausoka, jie per birūs. Iki teisingų sušių ryžių šiek tiek trūksta.

Gold California – su žuvų skraiduolių ikrais, bet ryžiai, kaip ir kitur, per birūs ir sausoki

Sudėtingieji ritinėliai ryžių paruošimo trūkumus atskleidžia dar labiau: pavadintieji Gold California, nors sakyčiau, turėtų būti California Gold, arba jau tada Golden California, (lašiša, omletas, avokadas, agurkas, išvolioti žuvų skraiduolių ikruose – 27 Lt už aštuonis) tikrai ne per geriausiai laiko formą.

Suktinukai būtų neblogi, jei ne guminės konsistencijos jūržolių popierius

Ritinėliai Sakura (26 Lt už aštuonis) yra geras pavyzdys ir pamoka, kaip kiekvienas maistas turi savo pagrindines taisykles, ir jas laužo arba labai drąsūs, arba tie, kam nerūpi. Sušio ritinėlyje turi būti vienas centrinis sodrus skonis, išraiškos ašis – kokios nors žuvies, jūros gėrybės, omleto. Kitkas tik papildo. Čia į vieną katilą sumesta ir krabų mėsa, ir lašiša, ir dar ant viršaus – lašišinių žuvų ikrai. Negerai. Jie kovoja tarpusavyje, ir pasimeta, ir nė vienas neišeina nugalėtoju. Ikrai, ačiū Dievui, ne tie ištižę Šalčininkų pakavimo, kuriuos Halės turgavietėje visada pardavinėja tas pats įžūlaus veido melagis. Tačiau ir ne stambieji Aliaskos, kurių norėtųsi. Bet norėti niekas neuždraus.

Jūržolių popieriaus tūtelės, temaki, su krevetėmis ir avokadu (13 Lt už vieną) ir unguriu (18 Lt), deja, neleidžia pasidžiaugti neblogais įdarais: pats jūržolių lakštas kaip guminis. Jis toks neturi būti. Arba ilgai laikytas atplėštame pakelyje, ir prisisiurbė drėgmės, arba šiaip ne geriausios kokybės. Ungurys ne fantastiškas, bet ką jau darysi, net Londone retai gausi gero ungurio, dažniausiai bedvasis konservuotas giminaitis.

Į vieną ritinėlį sukrauti krabų mėsą, lašišą ir dar ikrus – akivaizdžiai netikęs sprendimas

Gunkan, vertikalieji sušiai, kur jūržolių popierius laiko įdarą, kaip gėlių vazonėlis (su tunu, 16 Lt už du), mums patinka labiau, bet turbūt dėl to, kad aitrus padažas, sumaišytas su kapotu tunu, sugeba maskuoti žuvies netobulumą. Taip, jie labai aitrūs. Bet tai labai nišinė, reta sušių rūšis, ir tikrai būtume laimingesni, jei restoranas stebintų būtent klasikiniais receptais, nes būtent pagal juos kritikai vertina kokybę. Tai yra, aš kokybę vertinu pagal juos, o kadangi aš kritikas, tai taip ir išeina.

Žuvis ant sušių (iš viršaus pagal laikrodžio rodyklę) tunas, jūros ešerys ir jūros šukutės – buvo pavargusi

Nigiri, patys paprasčiausi iš sušių (ranka suspaustas ryžių gumulėlis, su šlakeliu wasabi masės, ir gabalėliu žuvies ant viršaus) visada yra geriausias kokybės testas. Čia ryžiai tie patys, kaip ir kitur (per birūs), tačiau liūdina tai, kas ant viršaus. Jūros ešerys (7 Lt už ritinėlį), tunas (15 Lt už du ritinėlius) ir jūrų šukutės (9 Lt) jau seniai pamiršo apie jūrą ir prisimena vien šaldiklį. Išvaizda – pavargusi, apsiblaususi, o šukutės dar ir muilinos konsistencijos. Visi patiekalai valgomi, higienos tarnybos neprisikabintų, tačiau aš pavalgęs nesėdau rašyti laiško mamai apie fantastiškus potyrius valgant šį maistą. Vis tiek lietuviška, nors ir kiek arčiau teisybės, bet nepakankamai arti. Kelionė tolima, o aš labai vėluoju, kaip dainavo bičiulis Arvydas Vilčinskas – nežinau, ar kada Vilniuje mane sušiai patenkins iki tol, kol pas save pietauti pasikvies Aukščiausiasis.

Geros dėžutės, negailint įdėti žalieji krienai, sojų padažas ir marinuotas imbieras – viskas gerai, bet tobulų ryžių ir šviežuma spinduliuojančios žuvies tai neatstos.

Keturiese pavalgėme negausius pietus, paties parsigabentus namo, už 158 Lt. Trys žąsys iš penkių.

Labuki, Didžioji g. 28, Vilnius. Tel. +370 5 261 1188. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais – nuo 11:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais – nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00.

Gal man nereikėtų rašyti apie tai, prie ko nesu linkęs. Man patinka mėsa ir kraujas (vos nepasakiau: kraujas ir pelenai, bet čia jau būtų apie visai kitus dalykus).

Bet žmogui neuždrausi svajoti ir tikėtis. Kažkada juk buvau nenorom atvesdintas (o gal kažkas galvoje buvo susisukę ir nuėjau pats, kas jau dabar supaisys) į vegetarų restoraną Augustijonų gatvėje Vilniuje, ir likau priblokštas, kad tai ne tik nebuvo neskanu, tai buvo puiku. Tai galbūt iš žalio ir termiškai neapdoroto maisto irgi galima tikėtis kažko, ko nežinojau?

Su žaliavalgystės idėja visiškai netikėtai buvau susidūręs Kalifornijoje, nuostabiame ir atsipalaidavusiame San Diego priemiestyje, La Jolla (La Hoja) – ten užėjom į kažkokį labai sveiką sulčių ir sumuštinių barą, ir ant sienos buvo iškarpa iš laikraščio apie žaliavalgystės pradininką, lietuvį Viktorą Kulvinską. Tai tiek ir žinojau apie tai. Paskui Laukinėse Žąsyse apie sultis ir smūčius rašė kolega, ne juokais užšokęs ant šių dalykų ir ieškojęs visame Vilniuje, kur jam patenkinus aistrą suskystintų vaisių ir daržovių marmalui.

Ko tikėjausi, eidamas į barą Raw42 (mat 42 laipsniai Celsijaus yra aukščiausia temperatūra, iki kurios galima šildyti maistą, kad jis nepakistų, kaip nereikia)? Maniau, kad vis dėl to išmoningumas mane nustebins, ir galbūt pakeisiu savo nuomonę. Na, žinote, tą nuomonę, kad daržovės ir žolės labiausiai tinka triušiams ir jūrų kiaulytėms, o vyrams vis tiek, kad ir kaip bepasuksi, reikia kepsnio. Kažkada vienas žymiausių Lietuvos restoranų savininkų, Arūnas Oželis, yra minėjęs: kad ir ką besuktum virtuvėje, vis tiek devyni iš dešimties lankytojų renkasi steiką. Aš gal ir nebūtinai vienas iš tų devynių (na, ir darbas toks, kad renkiesi kuo įvairiau), tačiau vis tiek aš juos, tuos devynis, suprantu. Jei Dievas nebūtų norėjęs, kad mes valgytume keptą mėsą ir nužudytus gyvūnus, kodėl jis juos padarė tokius skanius? Taigi.

Užsisakau energetinį kokteilį – žinote, tą žalią kaip žiogas (imu didelį puslitrį, nes jei bandyti, tai bandyti – 14.60 Lt). Paragauju. Skanu, jaučiasi obuoliai ir bananai. Bet žinau, kad jei išgersiu visą prieš maistą, nebegalėsiu daugiau nieko valgyti, nes sveikai besimaitinantys tuos kokteilius būtent ir naudoja apetito užmušimui ir skrandžio užpildymui. Čia neblogai.

Miso sriuboje buvo privaryta visko per daug. Morkų tikrai nereikia.

Daržovių sriuba su sojos varškės sultiniu (miso, 8 Lt) yra, deja, nesusipratimas. Pats sultinys geras. Patinka ir grybai, maloniai sūrūs. Tinka cukinija. Bet pomidorai? Morkos? Atsiprašau, visko per daug primaišyta. Būkit paprastesni.

Aštri pomidorų sriuba buvo labiau vykusi.

Labiau vykusi yra aštri itališka pomidorų sriuba (9 Lt): pomidorų tyrė, svogūnai ir cukinijos dera puikiai. Balansuotas, maloniai aštrus patiekalas.

Buračiokai su slyvomis ir spec. riešutiniu majonezu

Slyvų mišrainė su netikru (riešutiniu) majonezu (12 Lt) yra gana didelis kalnelis tarkuotų burokų su slyvomis, galbūt net per didelis. Sako, populiarus patiekalas. Mus nelabai pradžiugina, sunku pasakyti, kodėl. Gal tiesiog žmogui, kuris patalpose nevaikšto su megzta kepuryte, kaip daugelis to baro lankytojų, valgyti žalius burokus yra nenatūralus veiksmas. Gal sveika. Majonezas nustebina išmoningumu (ciberžolė duoda ryškią spalvą), bet ne skoniu. Nei šis, nei tas.

Nekepta picutė laukė kaip didelis nusivylimas. Galbūt nereikėtų bandyt žaliavalgių restorane imituoti tų patiekalų, kurie būna restoranuose su krosnimis.

Rimtai nuliūdino „Raw pica“ (14,00 Lt). Kadangi kepti negalima, vietoje picos pado yra kažin koks džiovintų sėklų ir daržovių paplotis, perteptas rūgštoka pomidorų tyre, ir ant jo pridėta cukinijų, paprikų, pomidorų ir svogūnų. Daržoves suvalgiau, bet tas paplotis tiek pat susijęs su pica (ar bet kokiu valgomu gaminiu), kiek užkepti su sūriu šaldyti koldūnai iš tinklinės valgyklos jums primins meksikietiškas tortijas. To patiekalo niekada daugiau nenorėčiau ragauti.

Sušiai be ryžių, nuo jų kažkiek atleido širdelę

Šiek tiek širdį atleido nuo Azijos sušių (aštuoni gabalėliai, 15 Lt). Vietoje ryžių (žinia, be temperatūros juk sušių neišvirsi) dailiuose suktinukuose yra daržovių ir riešutų masė, ir reikia pasakyti, kad ji puikiai dera prie daržovių ir jūržolių. Valgyčiau šį patiekalą ir vėl.

Dviese už pietus sumokėjome 72,60 Lt ir arbatpinigius (tiesą sakant, sušius parsinešėme namo, nes skrandžiai buvo jau pilni, todėl prie tos pačios sumos galėtume priskaičiuoti ir trečią valgytoją). Ar norėtume grįžti? Nelabai, nebent dėl to žalio energetinio gėrimo ir sušių. Nors jausmas prisivalgius žalio maisto man visiškai nepatiko. Pasijutau žiurkėnas.

Ar tai maistas kiekvienam? Ne, tikrai ne. Ar galima be terminio apdorojimo padaryti geriau? Šiek tiek, galbūt. Bet man regis, kad šiame žanre jie padarė viską, ko iš jų galima buvo laukti. Tiesiog labai jau žanras nedėkingas, štai kame reikalas.

Trys žąsys iš penkių.

Raw42, Rūdininkų g. 12, Vilnius. Tel. (8-659) 68545. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 10:00 iki 19:00 val. Savaitgaliais – nuo vidurdienio iki 19:00.

Senbuvis – nebūtinai blogas žodis, net ir visuomenėje, kuri garbina jaunystę. Kai sostinės Kudirkos aikštėje mažiau nei prieš dvejus metus atsidarė Studio 9, tai buvo nauja ir keista vieta nedraugiškame ir beveidžiame Gedimino prospekte. Po daugelio apsilankymų, einame patikrinti, kaip viskas atrodo šiandien.

Studio 9 pavadinta pagal prekybos centrą, pažymėtą Gedimino prospekto tuo pačiu numeriu. Mane visuomet stebino, kaip tas baras (restoranas, klubas, kas dar?) sugeba pasiekti tai, ko daugelis siekia: ta pati vieta sėkmingai parduoda save visiškai skirtingoms lankytojų grupėms. Čia ir nupiepę ir labai save mėgstantys hipsteriai su megztom kepuraitėm, avintys sportbačiais (bet kuriuo metų laiku, bet kuriuo paros metu – būk toks, kaip tūkstančiai kitų, ir pabrėši savo nepaprastą individualumą), ir – per pietus – valstybės tarnautojai iš greta esančios Vyriausybės, ir kostiumuoti darbo artojai, ir net šeimos su vaikais (ta karta, kuri kažkada eidavo į Nykštuką, dabar čia vedasi savo nykštukus, kas yra nesuprantama, nes tamsokame ir pilkos spalvos prisodrintame bare su scena šone ir gyva muzika vakarais tikrai nieko nėra vaikiško).

Dieną bare prieblanda, kaip ir visada (saulė būna vasarą vidiniame kiemelyje), galima sakyti, toks amžinas vakaras. Man tinka.

Ruduo už langų.

Nors nesu dienos pietų mėgėjas, bet čia meniu galiu girti abiem rankomis. Pirmiausiai todėl, kad nebandoma pateikti neva pilnaverčių pietų už devynis litus. Na, neįmanoma už tokius pinigus supirkti kokybiškų produktų, pagaminti iš jų maisto, atnešti ant stalo ir dar išplauti lėkštes. Kažkas turės nukentėti, ir tas kažkas visada bus valgytojas. Garbės žodis, jei aš jums gerą sumuštinį pagaminčiau iš tokių sudėtinių dalių, kokios turi būti, ir tas kainuotų mažiausiai penkiolika.

Studio 9 dienos pietūs kainuoja nuo 14 Lt (su bulvių plokštainiu) iki 39 Lt (kepta anties krūtinėlė su apelsinų padažu), ir komplekte šiandien trinta pomidorų sriuba.

Man ji pasirodė itin gera, kreminė, lengvutė. Pats tas, kai lauke jau šalta ir darganota.

Bičiulis valgė jautienos sriubą (14 Lt), kas iš tikrųjų yra chili con carne, ir jam patiko ir aštrumas, ir mėsiškumas – ir konsistencija buvo tokia, kokios ir reikėtų šiam patiekalui: kad sriubos sriuba negalėtum pavadinti. Nes sriuba šiaip jau būna skysta, o čia juk daugiau faršo troškinys, bet ką tu žmogau padarysi, kad Lietuvoje šį patiekalą nuspręsta sriuba vadinti.

Salotos čia yra parodytos ne su vištiena, o su krevetėmis, nes mūsų fotografas David Krycko nufotografavo ne tą lėkštę.

Antrasis jo patiekalas buvo Cezario salotos su vištiena (20 Lt), ir ačiū Dievui, jos buvo teisingos ir nors kartą gyvenime be pomidorų. Mane labai lengva pradžiuginti ir nuliūdinti, kaip restoranų kritiką. Pateikite Cezario salotas, kaip jos turi būti gaminamos (tai reiškia, nedėkite į jas vyšninių pomidorų ir nepilkite medaus ir garstyčių padažo – o taip, yra buvę tokių dalykų), ir aš būsiu laimingas, kaip vaikas. Sukarpykite servetėles trikampiukais (kad taupiau būtų), ir prileiskite prie manęs padavėją, kuri Chardonnay vyną pavadins „šardoniuku“, ir pamatysite, kas jums bus.

Šviečiantys virš baro įvairiaspalviai buteliai be jokio vargo patraukė mūsų fotografo dėmesį: David Krycko negali būti abejingas grožiui, nei išoriniam, nei tam, kas viduje.

Beje, apie aptarnavimą, kai jau užsiminiau apie padavėjas. Studio 9 padavėjų – kiek man teko ten būti – visada gausu, ir jie man atrodo greiti. Man niekada nėra tekę ilgai laukti ar mojuoti rankomis. Žinau, kad kai kas nesutiks: kai pirmą kartą rašiau apie šį restoraną Laukinėse Žąsyse, komentatoriai ėjo ir putojo, girdi, to ir kito ilgai neaptarnavo, ar kreivai pasižiūrėjo, ar dar kažkas jiems nepatiko. Nežinau, gal tiesiog tie lankytojai  labai daug yra blogo darę ir linkėję gyvenime, ir tokiu būdu karma atsisuko prieš juos. Man ten aptarnavimas visada labai geras.

Mėsainis buvo skanesnis, nei galima suprasti iš šios nuotraukos. Mūsų bandymai redakcijos darbuotoją prijungti prie naudingo darbo visuomenei ir įbrukti jam į rankas fotokamerą nedavė trokštamų rezultatų. Tačiau ne viskas gyvenime pavyksta.

Aš užsisakau, žinoma, mėsainį (21 Lt). Jūs dar to nežinote, bet man pagal sutartį su Lietuvos mėsainių gamintojų asociacija priklauso visur, kur tik būnu, užsisakinėti mėsainius. Čia mėsainį taisyklingai vadina „burgeriu“, ir tai nėra uždraustas žodis. Kandu. Ne, nesugedo. Prašiau su krauju – atnešė su krauju. Sultingas. Salotos, pomidoro skiltelė – viskas vietoje. Bandelė gerai išlaiko mėsos paplotį. Bulvytės gerai iškeptos. Taip, be priekaištų.

Dar užsisakėme bulvių traškučių, plonyčių, paties restorano gamybos (8 Lt). Nepagalvokite, tai nėra labai sveika – bulvės ir aliejus. Bet vis tiek labai skanu. Nes labai plonai supjaustyta ir šviežiai gruzdinta.

Namų kepimo traškučiai yra ne tai, ką jums rekomenduoja dietologas, tačiau kaip maisto gaminys jie mūsų nenuvylė. Pusę lėkštės turinio suvalgė David Krycko, o likusius išsinešė pavaišinti draugei, su kuria ėjo gerti alaus į Kudirkos skverelį.

Šis baras tikrai išlaikė laiko egzaminą ir tapti gerbiamu senbuviu, tokiu, be kurio Vilniuje jau kažko labai stigtų daugeliui žmonių. Dabar laukia naujas patikrinimas: jau laikas peržiūrėti meniu ir iš esmės naujinti, keisti ir stebinti, kad nebūtų kaip kitam panašiam sostinės deimantui, Zoe‘s Odminių gatvėje, kur nuolatiniai lankytojai viską jau moka mintinai ir prašo, kone verkdami, kada gi, pagaliau, ką nors naujo sugalvosite.

Dviejų žmonių pietūs kainavo 90 Lt ir arbatpinigius. Keturios žąsys iš penkių: kad neužmigtumėt ant laurų.

—

Studio 9, Gedimino pr. 9, Vilnius. Tel. 8 69852999. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki trečiadienio: 11:00-24:00. Ketvirtadieniais: 11:00-02:00. Penktadieniais ir šeštadieniais: 11:00-04:00.

Ponas Barzda prie baro.

Kai ši vyninė atsidarė prieš trejus metus, aš neprognozavau jai geros ateities. Paskutinis dalykas, kurio reikėjo Vilniui, buvo dar viena vyninė (na, gal ne visai paskutinis – Vilniui nereikėjo dar vieno blogo kinų restorano, dar vieno griūvančio Senamiesčio pastato, kurio neleidžia atstatyti paveldo nacių legionai, arba dar vieno troleibuso su greitųjų kreditų reklamomis ant šono). Vyninės vardas Lietuvoje buvo išdergtas ir apspjaudytas girdyklų ir pigaus importo pilstymo į taures fabrikų.

Tos vietos, kaip piktybiniai augliai prisiurbę prie gatvių turi labai didelę atsakomybės naštą. Kaip ir tos vyno parduotuvės prekybos centruose, kur nieko daugiau, tik žemiausia kaina, ir kurių jų savininkams visai nėra gėda.

Paskutiniojo Teismo dieną juos be eilės leis prie katilų, kur kunkuliuos net ne smala, o prastas vynas, kuriuo jūs girdėte jaunimą (o pas jus daugiausiai ateina jaunimas). Tas pats vynas, kurį jūs, arba jūsų tiekėjai, supirkinėjote iš bankroto administratorių ir iš griaunamų sandėlių Ispanijoje ir Prancūzijoje, lakstydami po tas šalis sunkvežimiais, kaip žiurkės po šiukšlynus, ir tempdami į Lietuvą viską, nuo ko ji priprato manyti, kad už dempinginę dvidešimties litų kainą bare galima (ir reikia) tikėtis butelio geriamo vyno, trijų taurių ir neblogo laiko leidimo.

Ir šiaip tai vyninei viskas turėjo išeiti nekaip. Pirmiausia, vieta Rūdninkų aikštėje yra tolokai nuo visų turistų takų. Antra, ji yra gyvenamajame name, reiškia, negalima laikyti jos atidarytos iki paryčių. Trečia, Burbulio vyninės specializacija – Italijos vynai (ir dar egzotiniai, mažai kam girdėtų vynuogių veislių), o lietuviai, bent jau šiuo metu, mėgsta pigesnius ir saldesnius Pietų Amerikos (ypač Čilės) vynus; žinoma, ir Čilėje gaminami fantastiški vynai, nebūtinai visi panašūs į kvapnų ir gardų sirupėlį, tačiau juos retai kas veža į Marijos žemę. Ketvirta, čia nėra meniu, nėra keptos duonos, nėra net „rinkinuko prie vyno“, tik duona, poros rūšių sūris, kumpis, alyvuogės ir džiovinti pomidorai. Ką jie ketina lošti?

Pilnos lentynos butelių, net ranka pavargo fotografuoti.

Pasirodo, viskas yra įmanoma. Sako, savininkas, ponas Vaidas Burbulis, svajojo apie vyninę nuo vaikystės. Ir, pasirodo, Vilniaus vyno gėrėjai nėra tokie beviltiški, kaip man buvo pasirodę. Gal ir aš, šiaip jau didelis optimistas, turėjau labiau pasitikėti savo įpročiais, nei neaiškia bloga nuojauta.

Vyninė yra nedidelė: vos apie 40 sėdimų vietų keliuose kambariuose, kuriuose glaudžiasi ir vyno parduotuvė. Atsistoju prie lentynų – tikrai, beveik viskas yra iš Italijos, maža žinomų prekės ženklų, ir vis vynuogių veislės, kurias ir besimokę apie vynus labiau pažįsta iš teorijos vadovėlių (na, kaip gydytojai pažįsta retas ligas, su kuriomis tenka susidurti kartą per dešimt metų).

“Taurės, čia tūkstančiai jų”.

Aš šiaip smalsus vyno gėrėjas ir šį bei tą išmanau, tačiau net ir man dažniau norisi ne visiškos egzotikos, ne tokio vyno, kuris garsus nebent tuo, kad šią vynuogių veislę moka ištarti ir be klaidų parašyti gal penkiasdešimt žmonių pasaulyje, ir tik neseniai pradėjo naudoti kokybiškam vynui su vietovės pavadinimu, o anksčiau veždavo iš pietų į Šiaurės Italiją, kur maišydavo su kitomis veislėmis didelėse cisternose.

Tačiau gėrėjai, atrodo, nežiūri į viską taip sudėtingai. Gal turėčiau būti paprastesnis ir aš. Kai kas ateina gerti to, prie ko jie pripratę, kiti kiekvieną kartą nori kažko naujo ir pasitiki patarimais. Egzistencinius klausimus daugumas palikę namie. Žmogus prie baro, geru vardu Žygimantas Barzda (bet be barzdos), sako man, kad nuolatiniai klientai sudaro turbūt apie 70 procentų visų klientų.

Viskas nusitrynė, matyt rankos dreba.

Jiems nereikia labai vargintis dėl maisto, laikyti ir plauti aštuonių dydžių lėkščių ir lėkštelių ir lakstyti su Kijevo kotletais ir Raganų plaktiniais ir su desertais iš šaldiklio. Maistas labai paprastas (minkštasis sūris iš Užupio krautuvės parinktas puikus, valgyčiau ir valgyčiau), ir ne dėl maisto čia ateinama. Ir tegul taip ir būna. Čia viskas apie vyną, čia jam visas dėmesys, ir, tiesą pasakius, visos išlaidos.

Tai ne pigi vieta, žinau iš savo patirties (visada stebiuosi, kada tiek spėjau išgerti) – ponas Barzda patvirtina, kad vynas yra prabangos prekė, ir kaip toks ir parduodamas. Vienas lankytojas tikisi išleisti per vakarą apie 100 litų, ir Dievas mato, tai nėra labai sunku, kai prasideda elegantiško Amarone, kainuojančio po 200 Lt už butelį, pilstymas taurėmis (šis vynas dažniausiai be galo tirštas, natūraliai toks saldus, kad, regis, peržengia sauso vyno ribas, o čia pajutau nepatirtą gaivumą). Vyno taurė čia prasideda nuo 12 litų ir eina brangyn.

Pagalvojęs, suprantu, kad ši vyninė visiškai niekuo nesidalina ir nieko nepavydi pigioms girdykloms, kur vakaro biudžetas vienam žmogui yra apie 30 litų. Vienų ir kitų klientūros nesusikerta, ir tai yra puiku, nes laisvame mieste vietos ir rinkos užteks visiems.

Dvejojau, ar turėčiau skirti jiems penkias žąsis iš penkių, ar visgi duoti keturias, nes ko gi man nevaizduoti didelio gurmano, kuriam norėtųsi platesnio maisto pasirinkimo, ir vyno iš daugelio šalių, na, grynai iš paikumo. Paskui pagalvojau – neturiu kabinėtis. Ši vyninė yra išties dovana Vilniui ir tokiems, kaip aš. O dovanotai vyninei į žąsis nežiūri. Todėl penkios, ir sėkmės.

—

Burbulio vyninė, Rūdninkų g. 18, Vilnius. Tel. +370 5 260 8455. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo 15:00 iki 23:00 val. Penktadieniais ir šeštadieniais: nuo vidurdienio iki 23:00 val.

Mes rašome apie maistą restoranuose – Lietuvoje ir kitur.

Mums galite rašyti redakcija@laukineszasys.lt

Neva liaudiškas interjeras per pora valandų galėtų būti pritaikytas bet kurios šalies virtuvei. Arba lietuviškai aludei

Yra užsienio virtuvių, kurios lyg ir galėtų gyventi Lietuvoje, nes lyg ir turi visokių ryšių su žmonėmis, bet vis tiek kažkaip joms nesiseka. Centrinės Azijos virtuvė yra viena jų – kaip ir Kaukazo: lyg ir yra dvasinis bendrumas, ir kažkokie praeities sentimentai, atrodo, tik imk ir džiugink, bet vis tiek išeina nekaip.

Restoranas Uzbekistanas buvo atsidaręs A.Vienuolio gatvėje su dideliais trenksmais (turiu galvoje, su garsiais svečiais ir fotografais ir spaudos straipsniais), ir pirmoji apžvalga Laukinėse Žąsyse buvo teigiama (nors mūsų apžvalgininkai niekuomet nerašo iš pristatymų ir vaišių, bet visada valgo atėję kaip įprastiniai svečiai, iš meniu).

Dabar, kai portalo lrytas.lt redaktorius Liudas Dapkus pasiūlė man nueiti ir paragauti uzbekų maisto naujame restorane prie Žaliojo tilto, aš net nesupratau iškart, kad čia tas pats restoranas, tik dabar pasirinkęs paprastesnę vietą jau Vilniaus gatvėje, ten, kur mano vaikystės laikais buvo parduotuvė „Gamta. Medžioklė. Žūklė“ (jaunesniems skaitytojams tai vargu ar padės, bet vis tiek kažką būsite išmokę, tai nėra labai blogai). Restorano tinklalapis tebepasakoja apie senąją vietą – matyt, tos informacijos pakeitimas yra nelabai didelis prioritetas. Na ką darysi.

Restorano talismanas žiūri į Žaliajį tiltą ir jam nuo to linksma

Interjeras nėra nuostabus. Na, jis gražesnis už Žaliojo tilto skulptūras, bet šiaip jau tai yra bendrojo pobūdžio liaudiška vieta, kur Uzbekistano nacionalinė autentika perduodama papuošimais ant sienų ir visokiomis lėlytėmis su tiubeteikomis. Tą simboliką pašalinus, ir pakabinus ant sienos kokį dalgį ir spragilą, o šone pastačius kokį pakulų maišą ir vežimo ratą, galima būtų per dvi valandas viską paversti labai liaudiška aline.

Meniu yra didžiulis, planuokite bent jau 15 minučių greitam peržiūrėjimui. Tebūnie, nors esu jau sakęs, kad ilgas meniu man niekada nedaro įspūdžio: man sunku įsivaizduoti, kad virtuvė galėtų būti nuolatos pasirengusi pagaminti bet kurį iš kelių dešimčių patiekalų, ypač jei kai kuriuos jų užsakinėja kartą per tris savaites.

Meniu žadėjo pomidorus su aistra, bet mes gavome juos su svogūnais

Užkandžiui paimame pomidorų su pipirais ir svogūnais (vadinasi „Ačiučiuk“, kažkas tarp lietuviško padėkos žodžio ir paršiuko Čiuko, 7 Lt). Meniu rašo: „sultingasis pomidoras, sunokęs Rytų širdyje, ir pipiras, deginantis aistros liepsna“. Jeigu taip sakote, tai gal. Pomidoras kaip pomidoras, o aistros liepsnos pajutau ne daugiau, nei galima jos pajusti dešimties metų senumo koncerto pakartojime, kokį galima pamatyti per tam tikrus kabelinės televizijos kanalus, kurie vien tik tokį turinį ir rodo.

Paplotėlis iš krosnies – buvęs krosnyje senokai (nors atrodo apgaulingai panašus į beigelį, nepuoselėkit vilčių)

Uzbekiškas paplotėlis iš krosnies (4 Lt) tikrai buvo iš krosnies, bet tik nežinia, prieš kiek laiko jis toje krosnyje lankėsi. Nei kvapnu, nei šilta. Prekybos centro lentynoje ir paplotėliai, ir bandelės skanesni.

Lengva pavasarinė sriuba, sako aprašymas

Kolega pasirenka sriubą „Kuk-shurpa“ (12,50 Lt) – pagal aprašymą tai „lengva pavasariška sriubytė su švelnia virta veršiena, virtu kiaušiniu, bulvėmis ir špinatais“. Sriubos buvo daug, ir ji buvo labai soti (bet, matyt, meniu yra ir sotesnių). Vien tas dubenėlis gali pats savaime būti dienos pietumis (juo labiau, kad ir kaina panaši į dienos pietų kainą daugelyje vietų). Patiekalas neatrodė ypatingai egzotinis ar įsimenamas.

Sriuba su avienos koldūniukais – jų nuotraukoje nematyti, bet jie ten yra

Aš užsisakau „Čučvara“ – tai sultinys su uzbekiškais koldūnais, įdarytais ėriena (12,50 Lt). Gal ir ėriena, sunku pasakyti, bet mėsa buvo labai blanki, tokia nyki, kad ten galėjo būti nors kiauliena, nors vištiena, nors kalakutiena – vargu ar be laboratorinės įrangos būčiau supratęs skirtumą.

Bešbarmakas buvo lakštiniai su mėsa

Kolegos skanautas „Bešbarmakas“ (19 Lt., meniu parašyta – naminė tešla su ėriena, jautiena ir tradicine namine dešra „Kazi“ ir plikytu svogūnu) buvo iš esmės lakštinių dubuo su mėsos gabalėliais ir svogūnais, nors jokios dešros ten užčiuopta nebuvo, arba gal jis blogai ieškojo, nors aš šiaip jau juo pasitikiu.

Plovo neužsisakinėjom, dėl poros priežasčių: pirmiausia, man nepatinka, kad tai visur uzbekų restoranuose privalomas patiekalas, ir visur kalbama „kol neparagavai mūsų plovo, tol nieko neparagavai“, ir aš tokių šnekų nenoriu klausyti. Be to, plovo variacijų yra daugiau negu daug, ir kas patinka vienam, kito virėjo arba vertintojo bus nuginčyta kaip absoliučiai netinkama, netikra, neautentiška. Todėl restorano vertinimui plovo užsisakymas padėti negali.

Tiesa, dar yra viena priežastis. Vaikystė sovietinėje Lietuvoje man visiems laikams susiejo plovą su sprangių ryžių dubeniu, į kurią primėtyta lašinių su skūromis. Tai buvo šlykščiausias anų laikų patiekalas, simbolizavęs ir įprasminęs viską, kas buvo bloga anoje santvarkoje dar stipriau, nei džiovintų vaisių kompotas. Aš niekada nebesugebėsiu išsivaduoti iš šito palikimo, tegu tik patiekalo pavadinime gyvenančio, nors esu nuo to laiko valgęs plovo labai skanaus daug kur, bet žodžiai ir vardai turi galios.

Liulia-kebabas – mažyčiai mėsos gabalėliai buvo dar ir blankūs

Užsisakiau pusę porcijos ėrienos „Liulia-kebabo“ (18 Lt, pilna porcija – 36 Lt). Du maltos mėsos piršteliai buvo apgailėtini savo dydžiu, labiau tinkamu vaikų kavinei (tikrai, tokio nedosnaus varianto nebuvau matęs niekur pasaulyje), tačiau dar labiau nuliūdino visišku blankumu. Mėsainis iš degalinės paplotėlyje turi daugiau skonio ir yra labiau įsimintinas.

Pompastiški žodžiai restorano tinklalapyje apie „rytietišką svetingumą” ir „gerą aurą vos peržengus restorano slenkstį“ ne tik neįtikina, bet prisideda prie neišsipildžiusių vilčių. „Ši vieta sugeba paliesti kiekvieno žmogaus sielą ir sulaukti atsako“, sako jie. Nežinau, gal mano siela vis dėlto yra daug giliau, nei ši abejinga vidutinybė prie Žaliojo tilto.

Dviese už pietus sumokėjome 93.80 Lt ir palikome arbatpinigių.

Egzotiniams restoranas aš keliu didelius reikalavimus, ir lūkesčiai yra nemaži; kai jie nuviliami, lieka tam tikra nuoskauda. Panašiai ir kitas uzbekų restoranas, Čaichana, Naugarduko gatvėje, kažkada labai stipriai pradėjęs, paskui tapo tik savo šešėliu. Pilies gatvėje esantis Karavan Saray tėra liūdna egzotinio maisto parodija. Šiandien apie restoraną Uzbekistanas žino nedaugelis, ir, deja, jei rytoj jo nebeliktų, nedaugelis turbūt pasigestų. Deja, šį kartą tik dvi žąsys iš penkių.

—

Uzbekistanas, Vilniaus g. 4, Vilnius. Tel. +370 5 261 0429. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 23:00. Penktadieniais: nuo 11:00 iki vidurnakčio. Šeštadieniais: nuo vidurdienio iki vidurnakčio. Sekmadieniais: nuo vidurdienio iki 21:00.

Pirmoji vieta – Esperanza. Taip, tai desertas.

Nesuklyskite: aš nemėgstu desertų. Na, gal buvo laikai, kai man patikdavo saldainiai „Paukščių pienas“, kuriuos lietuviai laiko savais (jeigu ką, tai saldainiai lenkiški, ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo pradėti gaminti visų pirma ne Lietuvoje, bet Rusijoje).

Dabar pasižiūrėjau: lygiai prieš metus rašydamas žurnalui „Stilius“ ir portalui lrytas.lt apie Lietuvos desertų ir vyno derinių čempionatą, sakiau beveik tą patį. Kodėl man tai rūpi pabrėžti? Kad niekas nepagalvotų, kad galiu mėgti saldumynus, štai kodėl. Na gerai.

Tai, kad Lietuvoje rengiamas desertų ir vyno čempionatas, yra labai pagirtina dėl kelių priežasčių.

Laukinių Žąsų atstovas komisijos pasitarimų kambaryje

Pirmiausia, restoranams desertas yra vienas geriausių būdu pastorinti sąskaitą: mažos detalės vakarienės pabaigoje, kaip desertas, kava arba dar viena taurė vyno nesunkiai keturių žmonių 400 Lt sąskaitą paverčia kokių 650 Lt čekiu, kas visiems tik į naudą. Klientas gali jaustis, kad tikrai stipriai prisikirto (nors paskui sakys „gal to deserto ir nereikėjo“, reikšmingai vieni į kitus žvilgčiodami), o restorano savininkai mėnesio pabaigoje turi iš ko sumokėti atlyginimus.

II vieta – restoranas Telegrafas

Antroji priežastis – aš sveikinu bet kokius bandymus judėti link įvairovės ir mokyti lietuvius kažką naujo. Jau nebejuokausiu apie cukrinius kaštonus ir šliūbinius grybukus, o taip pat „medaus tortą“, kaip saldųjį atsaką baltai mišrainei (nemažai atsilankęs provincijos kavinėse, kur rengiami gedulingi pietūs, gerai išmokau visą meniu, juolab kad jame maždaug penki patiekalai). Tačiau tobulėti reikia, ir kai tobulėja konditerija, yra priversta tobulėti ir kulinarija.

Pagaliau, trečioji priežastis – mane ir vėl pakvietė teisėjauti, skanaujant tuos desertus ir vynus (visą 21 derinį, nes būtent tiek yra dalyvių) ir jei jūs manote, kad tai padaryti per vieną vakarą neįmanoma, dar ir skiriant taškus ir komentuojant, tai esate beveik teisūs. Reikia ragauti po labai nedaug ir saldėsio, ir vyno, nes kitaip išveš į ligoninę cukraus komoje, ir kitais metais renginyje teisėjaus jau kažkas kitas.

Šiemet, palyginti su 2012 metais, tikrai geresnė situacija. Lietuvos desertų menas patobulėjo.

Visų pirma, padaugėjo desertų, kur dėmesys skiriamas skoniui, o ne išvaizdai (išvaizda, kad ir kokia stebuklinga, dar niekam pergalės neatnešė, ir daugumas dalyvių tai suprato). Desertuose atsirado ne vien karamelė, kremas ir šokoladas, bet ir rūgštis, ir sūrumas, kurie anksčiau daugeliui atrodė uždrausta teritorija. Nors daugeliui vis dar atrodo, kad tai neįmanoma (kai kas pasakytų, kad saldumas ir sūrumas apskritai panaikina vienas kitą, kaip pliusas ir minusas – tačiau kaip tada vaisiai su pelėsiniu sūriu?), bet sūrumo nata deserte ne tik gaivina, bet ir padeda derinti, pavyzdžiui, su portveinais.

Antra, atsirado daugiau įvairovės, renkant vynus prie desertų. Anksčiau, regis, vienintelė įsivaizduojama kombinacija buvo „sirupas ant sirupo“, kai prie desertų būtinai būdavo bandomas patiekti, paprastai kalbant, „desertinis vynas“ – dažniausiai itin didelio likutinio cukraus labai saldūs baltieji vynai, gaminti iš pernokusių vynuogių, dažniausiai iš Vokietijos ar Austrijos.

III vieta – restoranas Time

Tie vynai gali būti puikūs, kvepėti akacijų medumi, tačiau dažnai jų derinimas prie deserto pavirsdavo nedozuota saldumo bomba, kai tiesiog fiziškai jautėsi, kaip kraujas tirštėja ir virsta sirupu. Vasaros širšei, besisukiojančiai pajūrio kavinėje aplink sirupo aplietus blynelius, gal ir patiktų tokia kombinacija. Man – nelabai. Todėl ir džiaugiausi, kad konkurso dalyviai vis dažniau kreipia dėmesį į raudonąjį vyną ir šampaną (jei teisingai atsimenu, bene trys dalyviai bandė derinti desertus su šampanu, ir rezultatai buvo neblogi arba labai geri).

Trečia, vis labiau pasimatė profesionalumo privalumai: laimėjo arba prizines vietas užėmė tų restoranų komandos, kur ir desertams, ir vynui skiriamas atskiras dėmesys, o ne tik atsitiktinai kartais pažiūrima ton pusėn. Laimėjo IDW Esperanza Resort, antrąją ir trečiąją vietas užėmė, atitinkamai, restoranai Telegrafas ir Time. Nors buvo ir mėgėjų, ir tikrai drąsių debiutantų, tikrai matyti, kad energija ir entuziazmas visai nepakeičia patirties.

Ketvirta, beveik nebeliko poetinių ar kone teatralizuotų pristatymų, kurie gal kam nors ir patinka, bet man visai širdies nešildo. Kad dar taip išvengus pakylėtų ir dramatiškų pavadinimų, primenančių antrarūšių televizijų šokių programas arba serialus („Aistringasis duetas“ arba „Rojaus sodas“), tai būtų visai gerai. Autoriai, nesupykite. Jūs galite vadinti, kaip norite. Ir už pavadinimus aš vertinimo balų nekeičiau. Tiesiog man tokie labai nepatinka.

Ar liko rimtų problemų? Kurgi ne. Pirmiausia, „atviro čempionato“ formatas, regis, panaikina bet kurias atrankos karteles, ypač derinimo ir pristatymo prasme. Garbės žodis, kai girdžiu tokius dalykus, kaip antai: „šis sūris, panaudotas deserte, pagamintas ekologiškai, laikantis tradicijų, na, o vyno gamintojai irgi gerbia senas tradicijas, todėl mes pagalvojome, kad jie dviese yra puikus derinys“, norisi daugiau nebeklausyti. Tai įžeidžia klausytojo intelektą.

Desertų ir vynų pristatymuose dažnas konditeris kalba ir mintis dėsto taip, kad pasidaro akivaizdu, kad jo virtuvėje mikrofonas nėra pagrindinis įrankis – ir nereikia, kad būtų, tiesiog duokite kalbėti kam nors, kas tai sugeba daryti. Nereikia kankinti žmonių, kuriems kalbėjimo įgūdžiai nei artimi, nei reikalingi pagrindiniame darbe.

Ar pasigedau ko nors? Taip. Aš negaliu pamiršti amerikietiškų pieniškų ledų, gardintų klevų sirupu ir keptos šoninės gabalėliais. Nepažadu, kad kitais metais atiduosiu geriausius balus už šį desertą. Bet jūs mane supratote.

—

Visos nuotraukos: Rita Bačytė-Starkuvienė

Čempionatą organizavo Lietuvos Someljė Asociacija ir  Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacija 

Stilius / lrytas.lt (26 11 2013 / 28 11 2013)

Nesupraskite neteisingai. Kaklaraištis yra gera dovana, ypač jei pastarasis ne už 50 litų. Kvepalų niekada ir niekam nebuvo per daug (patikėkite manimi).

Tačiau bet kurios dovanos didžiausia vertybė (greta gero apgalvojimo, ką dovanoti) yra netikėtumas ir tai, kad ta dovana būtų kas nors tokio, ko niekas kitas iš jūsų pažįstamų nėra daręs.

Žinoma, galima nupirkti vadinamąją „raudonojo laiško dieną“ iš tokius dalykus platinančių bendrovių, ir organizuoti mylimam žmogui pasivažinėjimą tanku, pasiskraidymą oro balionu arba kokius nors mokymo kursus – ir tai yra labai neblogas sumanymas, tačiau truputėlį trūksta iki tobulybės, nes visgi tie dalykai jau yra supakuoti ir pasiūlymas parduodamas kioske prekybos centre.

Reikėtų dar labiau pasistengti, ir ką nors sugalvoti patiems – nors dabar, kai parašysiu, jums jau bus sunku sugalvoti patiems, nes už jus būsiu sugalvojęs aš. Nieko baisaus: tiesiog apsimeskite, kad jūs ir anksčiau turėjote panašią mintį, ir tiesiog buvote ją gerai paslėpę.

Užsakykite išskirtinę vakarienę restorane, rūpestingai pasirinkę vietą. Kodėl? Neteisingas pasirinkimas gali užtikrinti nusivylimą. Dažniausios klaidos būna tokios.

Pirmoji: per dideli lūkesčiai („kruizinės kelionės sindromas“ – dešimt metų taupo kelionei laivu aplink pasaulį, pasigauna žarnyno infekciją, ir viskas baigiasi rymojimu kajutėje su arbata ir džiūvėsiais, žiūrint per TV filmų kartojimus). Pasirinkote kažką, tikėdamiesi tobulybės ir užkėlę mintyse kartelę iki dangaus. Visiškos tobulybės nebūna, juo labiau nedidelėje šalyje, kaip Lietuva, su mažyte rafinuotų valgytojų rinka (reguliariai restoranuose, išskyrus tinklines picerijas, valgo apie 30 tūkst. žmonių, arba apie vieną procentą visų šalies gyventojų). Taip pripumpavus viltis, kiekviena klaidelė atrodys kaip svajonių žlugimas.

Antroji klaida: restorano pasirinkimas tik dėl to, kad kažkas sakė, kad madinga. Jei jūsų pažįstamas buvo Japonijoje ir kliedi žalia žuvimi, nebūtinai ji patiks ir tiks jums ir jūsų artimiausiam žmogui romantiškai vakarienei. Neprievartaukite savęs, tokia vakarienė – tai ne laikas mokytis ir atrasti naujus horizontus.

Trečioji klaida: neikite į visiškai pažįstamą vietą, kur buvote dešimtis kartų. Jus ten visi pažįsta, bet dar blogiau – per jūsų meilų pasisėdėjimą ten būtinai atkėblins kas nors, ką mažiausiai norite sutikti. Jūsų meilės klasės draugas, jau gerai pasivaišinęs ir vėl prisiminęs kažkada širdyje degusią jai liepsnelę. Jūsų verslo partneris, kuriam jūs jau du mėnesius skolingi pinigų. Arba nelabai supratinga draugė: „Šimtas metų… Jūs nieko prieš, jei aš prie jūsų čia trumpam prisėsiu?“. Dedame kryžių ant visos romantikos.

Ketvirtoji pražanga: eiti į tokios aplinkos restoraną, kur jausitės nejaukiai ir ne vietoje. Jei jums visą laiką kirbėjo klausimas, ar dera į staltiesę valytis rankas, kodėl ant stalo prie jūsų dvi šakutės ir trys taurės, turbūt reikia susirasti kitą progą pasimokyti. Jei manote, kad padavėjas į jus tokioje vietoje žiūri šaltokai, nes tik ką išgėrėte skystį su citrina, atneštą pirštams nuskalauti, jūs neklystate. Jis tikrai taip į jus žiūri.

Sofa de Pancho, geriausių tekilų namai

Tai ką pasirinkti? Žinoma, skonis jūsų, tačiau aš Vilniuje rekomenduočiau restoraną Time (viešbutyje, pakankamai anonimiškas ir neįpareigojantis, aukščiausio lygio virtuvė ir puikus vynų pasirinkimas – paprašykite padavėjų arba somelje, kad jums padėtų pasirinkti). Su didesniu šventės biudžetu, jums tiks California Gourmet, ir valgyčiau ten kepsnį (Niujorko išpjovą), arba meksikietiškas Sofa de Pancho (paprašykite savininko, kad jums parodytų, ką gero turi iš tekilų).

Trakuose, irkluotojų klube, yra restoranas Remus: su jų dėmesiu sudėtinėms dalims ir naujovišku patiekalų skoniu, ten nesunkiai galėsite pasiekti tą įsimintinos vakarienės pojūtį.

Šturmų Švyturys

Kauniečiams, su visa pagarba, patarsiu netingėti ir atvažiuoti iki Vilniaus, nes mano gimtasis miestas kol kas dar tik stengiasi pasiekti aukštumas kulinarijoje. Vakarų Lietuvoje, deja, šiuo metu irgi įspūdingų naujienų nedaug, klaipėdiečiai stengiasi, bet rezultatai kol kas kuklūs, todėl patarčiau įsipilti daugiau degalų važiuoti į Šturmų Švyturį už Šilutės (tik pasitikrinkite, ar atidarytas – žiemą jiems nebe sezonas).

Ir dar. Pavalgę restorane su mylimu žmogum, negerkite ten pat kavos ir brendžio. Pratęskite šventę, nuėję į kokio gero viešbučio barą – ten bus ir gerai suplakti kokteiliai, ir vaizdas pro langą, ir nebus įkyrios minios ir tų pačių nepageidaujamų pažįstamų.

Tai štai jums dovanos planas surašytas. Galite vykdyti.

Aš turiu sudėtingą santykį su mėsainiais, arba burgeriais (pastarasis žodis nėra blogas, tik be reikalo kartais keičiamas į neva lietuviškesnį, bet pats patiekalas nėra lietuviškas, tai nieko baisaus, jei jis bus pavadintas užsienietiškai). Jie kažkuo panašūs į mane, aš panašus į juos: supranti, kad negerai, supranti, kad nesveika, supranti, kad nereikėtų, bet dažnas nevalioja atsispirti. Turiu omenyje mano rašymus.

Burgerius pamilau jau seniai, pirmą kartą dar labai jaunas būdamas nuvykęs į Helsinkį. Su bičiuliu naktį ėjome per barus, ir aš vis nusipirkdavau užkąsti. „Kiek tu gali jų valgyti?“, nusipirkus ketvirtąjį, klausė mano draugas, vardu Vytautas (jis tada vadinosi „Vycka Bomberis“, bet tai jau tolima praeitis). Tai man buvo dievų maistas, tikrieji Vakarai, kur troškau gyventi ir siurbti į save visas jų vertybes ir puošmenas.

Paskui valgiau mėsainius visame pasaulyje, gal net kiek pernelyg entuziastingai, rašiau apie juos savo knygose, dainavau pagyras kepamai ant grotelių mėsai ir varvantiems taukams, kai, užtiškę ant žarijų, jie išsisklaido kvapniu dūmu. Dar vėliau, užsiėmus sportu ir susirūpinus svoriu, už kiekvieną jų teko atidirbti. Elgesys turi pasekmes, tebūnie mums tai visiems pamoka.

Nors mėsainių šiais laikais beveik nebevalgau, daugelio skaitytojų sąmonėje tebesu su jais siejamas, ypač kai kas nors geidžia mane pažeminti ir išjuokti. Ne veltui: burgeris yra amerikietiško maisto simbolis, jo šventasis patiekalas, ir nekenčiantys Amerikos privalomai laiko jį šėtono maistu, o jo valgytojus – tais, kas su velniu ne tik eina obuoliauti, bet ir sėdasi su juo vakarienės. Tebūnie.

Atvira virtuvė ir labai modernus interjeras

Drama Burger, išmaniai (tačiau nepaaiškinamai) pavadintas naujas ir greitai tapęs madingu restoranas vidurinėje, pačioje nykiausioje Gedimino prospekto dalyje prie Lukiškių aikštės, vaišina burgeriais. Mėsainiai yra beveik ir viskas, ką jie siūlo. Interjeras – beveik skausmingai modernus, vien juoda ir balta, ant baltų sienų – juodi piešiniai kažkokių pasakų siužetais maloniai priminė Nykštuko kavinę (ten, kur dabar restoranas Lauro Lapas). Paprasti, bet nepigūs, baldai, atvira virtuvė, lakoniški meniu  – sakyčiau, pažįstamas vakarietiškos įstaigos, parduodančios „prabangius mėsainius“ („gourmet burger“, arba „designer burger“), variantas. JAV ir Vakarų Europoje tokie restoranai, pakylėję burgerį nuo greito maisto iki patiekalo (ir kilstelėję jo kainą nuo kelių monetų kišenėje iki keliolikos dolerių), pasidarė populiarūs prieš maždaug dešimtmetį, o Lietuvoje tai vis dar naujovė.

Rankšluostis vietoje servetėlių, jei jį gausite.

Egzotiškai atrodo popierinio rankšluosčio rulonas vietoje servetėlių – jei jį gausite. Mums atnešė, kai priminėme. Kiti išvis negavo ir turėjo ieškoti servetėlių, užsilikusių kišenėse ir krepšiuose iš kelionių į kitus restoranus ir kavines (disciplinuotas valgytojas visada turi kišenėse servetėlių, kaip tik tokiems atvejams).

Užkandžių neužsisakome (na, skrandžiai juk ne guminiai), bet pavadinimai nenuobodūs: „gruzdinti brokoliai su čederio padažu“, „žaliųjų žirnelių spurgos ir jogurtas su kuminais“, „keptos jautienos kaulų smegenys su svogūnų ir česnakų padažu bei juoda duona“ (visi po 12 Lt) – reikės pabandyti kada kitą kartą.

Klasikinis mėsainis, kuriuo vaišinosi kolega.

Pagrindiniame meniu – septynių rūšių burgeriai, tai mes tuojau prie jų ir puolame. Kolega vaišinasi klasikiniu jautienos burgeriu (22 Lt) – ten dar šoninė, pomidorai, salotos, karamelizuoti svogūnai (su vanile!), agurkėliai ir harissa majonezas (čia toks gardintas aitriųjų pipirų mišiniu). Už bulves ir padažą prie jų reikia mokėti atskirai.

Na, ir kaip? Kolega patenkintas, sako, sudėtinės dalys puikiai jaučiasi kiekviena atskirai, nesusimaišo į košę – žiūrint į jį, atrodo, kad su užduotimi tvarkosi puikiai. Jis prašė vidutiniškai kepto mėsainio paplotėlio, tokį jam ir atnešė.

Manęs neklausė, kokio mėsainio norėsiu (gal moka skaityti mintis?), tačiau vis tiek gavau tokį variantą, kuris man labiausiai prie širdies – raudoną viduje, vos apkepusį. Gal pamiršo paklausti? Sako, kažkur meniu apie tai informuoja. Galbūt. Burgerio užsakymas – ne paskolos sutartis, neskaitysiu viso teksto išsamiai.

Ponų mėsainis, pats brangiausias. Tokį ir rinkomės!

Eksperimento tvarka (o ne todėl, kad būčiau koks išponėjęs), aš pasirinkau gurmaniškąjį burgerį, kur širdį jautresniam lankytojui sustabdys ne riebalai ir ne cholesterolis, bet nejuokinga kaina: 34 Lt. Užsisakęs dar saldžiųjų bulvyčių, batatų (7 Lt) ir chipotle (rūkytos aitriosios halapos paprikos, dar vadinamos jalapeño, skonio) majonezo prie jų (3 Lt), gavau turbūt brangiausią Vilniaus miesto mėsainio rinkinuką. Ne, būtų dar brangesnis, jei vietoje to majonezo imčiau kečupą su trumais (6 Lt).

Mano burgeryje kapota jautiena ir antiena (jei ne meniu, tikrai pats nebūčiau supratęs), svogūnai, agurkėliai, čederis su trumais (Dieve mano, dar reikėtų aukso dulkių, ir aš būčiau visai laimingas!) ir majonezas. Na, ir ką? Man skanu.

Mėsainis mano atveju laiko formą (ne visi valgytojai pritaria – bet galbūt čia kaip kam pavyksta), nors jokių peilių ir šakučių neduoda, ir čia pasirinkimo nėra, tenka valgyti rankomis ir nevaidinti pasipūtusio katino. Tai patinka toli gražu ne kiekvienam (ypač tiems, kas negavo servetėlių): švariai ir tvarkingai valgyti labai sunku. Nesivilkite geriausio kostiumo.

Mus nudžiugino savos gamybos brioche bandelė: tai palyginti nauja mada, kai mėsainis suvožiamas ne klasikine bandele su sezamų sėklomis, bet salstelėjusia, puria prancūziška bandele. Vykęs pasirinkimas – žinoma, tik tuo atveju, kai bandelė nebūna visiškai šalta, kaip teko patirti kitiems valgytojams.

Čia taip atrodo saldžiosios bulvės, kurios yra garnyras.

Šalta bandelė yra rimta klaida, kaip ir sunkiai paaiškinamas šefo vojažas per restorano salę su žalia mėsa, sudėta į skaidrius polietileno maišus visų lankytojų apžiūrai. Aš suprantu, kad tą mėsą kažkaip reikia nugabenti į virtuvę, bet gyvo jaučio juk nevesit tarp staliukų. Ypač jei nešiojate brangiausius miesto mėsainius.

Namų gamybos limonadas.

Savos gamybos limonadas (7 Lt, imbierinio kmynų nebuvo, todėl užsisakiau citrinų) man pasirodė kiek per saldus. Ne, tiesiog smarkiai per saldus: geriau būčiau užsisakęs to alaus, kurį gėrė kolega. Kitą kartą žinosiu.

Dviese už pietus sumokėjome 81 Lt ir arbatpinigius. Man patiko restorano aiškiai suvokiama misija. Gerai tai, kad drįsta burgerius pagaliau pakylėti iki atskiros maisto kategorijos ten, kur tiek žmonių šį kilnų maistą vis dar niekina kaip prasto skonio sinonimą. Tačiau daug ką reikėtų taisyti.

Trys žąsys iš penkių.

Drama Burger, Gedimino pr. 31, Vilnius. Tel. (8-618) 42288. Facebook profilis.

Kasdien nuo 11:00 iki 23:00.

Yra tokia mano nuotrauka, sėdinčio su konjako taure ir cigaru Verkių dvaro sode, vasarą, per vieną šeimos šventę. Veido išraiška įmitusiame veide sako „gyvenimas pavyko“. Šiais laikais šią nuotrauką vengiu publikuoti: ir atrodau nebe taip (gal ir nebe toks jaunas, bet figūra geresnė), o be to, paprastas pavidolių erzinimas tiesiniais vaizdais ir paprastomis metaforomis jau yra nebe tas sportas, kurio noriai imuosi.

Kaip bebūtų, neatsitiktinai ta nuotrauka yra su konjako taure. Mažai kas taip komunikuoja pavykusį gyvenimą ta senąja, konvencine prasme, kaip taurė tauraus gėrimo (ar pastebėjote – „taurus“ ir „taurė“, kaip tie žodžiai panašūs, galėčiau dar, žinoma, pridėti dar ir „tauras“, bet prie ko čia būtų tas spalvoto vaizdo televizorius?). Šampanas irgi yra apie sėkmę, tačiau ten daugiau momentinė šventė, ekstazė, na, purslai į viršų, apsilaistymas vynuogių syvais, o štai konjakas yra visai kitokios nuotaikos gėrimas – ten yra neskubantis ir labai pasitikintis savimi, lėtas džiaugimasis tuo, ko jau neatimsi.

Tas, kas geria konjaką, jaučia (arba turėtų jausti) skirtumą tarp dviejų angliškų žodžių: „rich“ ir „wealthy“, kurie abu lietuviškai reiškia „turtingą“. Amerikiečių komikas Chris Rock aiškino tai paprastai: sako, pavyzdžiui, profesionalus krepšininkas Shaquille O’Neal yra „rich“. Žmogus, kuris pasirašinėja čekius ir moka O‘Neal‘ui atlyginimą, yra „wealthy“. Tai va toks skirtumas tarp turtingo ir turtingo.

Konjako įvaizdis yra būtent „wealthy“. Turtas, kurio nesunaikina pasikeitę įstatymai, prašvilpti palikimai, nacionalizuoti fabrikai ir nesėkmingi gyvenimo posūkiai, nes viskas vis tiek patikimai grįžta prie neišvengiamo buvimo gyvenimo šeimininku. Turtas, kurį galima atiminėti, bet neįmanoma atimti, nes yra tokių žmonių, prie kurių pinigai gyvenime limpa geriau, negu kramtomoji guma prie drabužių.

Konjako regionas Prancūzijoje – nedidelis, ir nors konjako gamintojų yra apie du šimtus, bet didžioji jo dalis ateina iš keturių didžiųjų banginių, vienas kurių vadinasi Martell. Šie konjako namai – vieni seniausių (beveik 300 metų), ir didžiuliais kiekiais gamina jau seniai: jau 1721 metais vien į Jungtinę Karalystę eksportavo daugiau nei 200 tūkst. litrų konjako – turbūt daugiau, negu galima išgerti net per labai didelį ir gerai organizuotą prestižinės mokyklos bendramokslių susitikimą.

Vienas klausimas, kurį dažnai man pateikia (na, gerai, gal ne taip dažnai, kaip norėčiau) yra toks: „koks konjakas yra geriausias“? Į šį klausimą taip pat sunku atsakyti, kaip ir į tą, kurį vyną geriausia gerti, arba kokiu fotoaparatu geriausia fotografuoti. Tiesą pasakius, tai man primena istoriją, kurią pasakojo vienas Vilniaus ekskursijų vadovas: moteriškė iš Maskvos, visiškai rimtu veidu, pasidomėjo, „kas buvo pirmasis valstietis Lietuvoje?“. Tai geras klausimas.

Iš tikrųjų, su konjaku yra taip, kaip ir su daugeliu kitų gaminių: kiek moki, tą ir gauni. Net ir bazinis Martell produktas siūlo gerus potyrius, tačiau pinigų kartelei kylant aukštyn, už didesnę kainą gaunamas vis didesnis kompleksiškumas ir vis daugiau kvapo ir skonio natų, dėl kurių lydosi žinovai ir iš kurių šaiposi diletantai (pabandykite neišmanančioje kompanijoje paminėti figas ir razinas konjake, ir bus tas pats efektas, kaip ir minint šokoladą, kavą ir balno odą vyne – todėl gal vis dėl to neminėkite, nebent norite, kad apie jūsų snobizmą dar ilgai visi pasakotų vieni kitiems; todėl aptarinėkite šiuos dalykus tik su tais, kas supranta).

Martell prasideda nuo „VS“ (nesutariama, ar tai reiškia „very special“ ar „very superior“, labai ypatingas ar labai puikus, aš drįsčiau manyti, kad pirmasis variantas skamba kiek natūraliau). Kalbant apie tas raideles, dar reikėtų pastebėti, kad konjako kategorijų sutrumpinimai: „VSOP“, very special/superior old pale, labai ypatingas, senas ir blyškus arba „XO“, extra old – ypač senas (arba ypač išlaikytas) yra labai įtartinai angliški tokiam labai prancūziškam gėrimui.

Priežastis čia labai paprasta. Kad ir kaip Prancūzija ir prancūzai didžiuotųsi savo išskirtinumu, du didžiuosius ir prabangiuosius jų eksportus – Bordo (Bordeaux) vyną ir konjaką – išaugino ir nulėmė būtent Anglijos gėrikai. Šalis, kuri neturėjo nuosavų maisto ir gėrimų tradicijų, labai gerai išmanė tai, kas geriausia kituose kraštuose.

Martell VS, kvepiantis citrusiniais vaisiais ir šviežiomis kriaušėmis, yra bazinis modelis. Bazinis – nereiškia biudžetinis, nepadarykit klaidos. Gerti vieną – galima, bet puikiai tinka kokteiliams. Šiaip nebūtina maišyti kažką sudėtingo: konjakas gerai dera su toniku arba imbiero alumi (ginger ale), bet jau kai taip prašote, tai prašom vienas puikus ir greitas kokteilis: Martell Sour, arba martelio rūgštusis. Nesakysiu, kad jį sunku sugadinti (kai moki – netrunki), tačiau pasigaminti tikrai lengva: 40 ml Martell‘io, 15 ml šviežiai spaustų citrinų sulčių (nusiperki citriną, išsispaudi ir turi) ir 15 ml. cukrašvendrių sirupo, suplakti su ledu ir nukošti į neaukštą taurę. Galit dar papuošti žaliosios citrinos skiltele, jei norite. Jei nenorite, irgi galite papuošti.

Aukštyn einam prie Martell VSOP – čia jau tamsesnė spalva, ir ypač gerai juntami ąžuolo tonai. Kvape čia daug karamelizuotų vaisių: slyvos, razinos, svarainiai, tas cukrus bus ypač malonus tiems, kas mėgsta saldumą, bet bijo prisipažinti. Saldumą balansuoja rūgštis (žalioji citrina) ir anyžinis karstelėjimas. Kokteiliams irgi puikiai tinka: duoda sodrumo, duoda skonio sudėtingumo ir įsimintinumo.

Žinote, koks blogiausias dalykas? Lipant laipteliais į viršų, jau nebegali sustoti. Norisi dar ir dar. O gal ne blogiausias, gal geriausias. Mėlynosios juostelės konjakas, Martell Cordon Bleu, jau yra „šimto eurų ir daugiau“ kategorijoje. Formaliai jis priklauso XO grupei, ir išlaikytas nuo 10 iki 25 metų, žymiai ilgiau, nei minimalūs šešeri metai pagal reikalavimus. Čia jau ištisas vaisių ir egzotinių prieskonių sprogimas: nuo kristalizuotų slyvų ir obuolių iki mokos, gruzdintų migdolų ir net parfumerinės žolės – vetiverio, cinamono, apelsinų žiedų, medaus korių. Nors pakuotė atrodo gana moderniai, tai jau virš šimto metų skaičiuojantis klasikinis produktas: jis rinkoje pasirodė 1912 metais.

Ilgas brandinimas palieka šilko skonį: XO.

Na, toliau einame jau į debesis. Martell XO, parduodamas arkos formos butelyje, iš pradžių būna švelnus ir apvalus, kol neįsisiūbuoja prieskoniai – pipirai, kalendros, paskui – kompoto vaisiai, migdolai ir graikiniai riešutai. Ilgas brandinimas (iki 35 metų) suteikia šilkinį pojūtį burnoje.

Ne cigarų trauktinė, kaip galėjote pagalvoti.

Martell Cohiba – čia jau kosmosas: brandinamas nuo 40 iki 55 metų ir pavadintas kubietišku cigarų pavadinimu, bet čia ne šiaip pažįstamo popierėlio klijavimas. Pagalvokite, daugelis jūsų dar nebuvote gimę, kai jis buvo pradėtas brandinti. Kvape – daug gėlių, kurios šį konjaką padaro puikiai tinkamu prie cigarų, ten taip pat riešutai ir skrudintos kavos pupelės. Skonyje – saldi ataka, bet ir begalinis glotnumas.

L‘Or de Jean Martell pavadinime figūruoja auksas, ir šis laboratorinės formos butelis jau tikrai visiškas oligarchų gėrimas: 300 rūšių vyno spirito, tarp jų ir toks, kuris brandintas ilgiau, nei 100 metų. Neverta nė minėti (todėl ir paminėsiu), kad kiekvienai iš šių vyno spirito rūšių skonyje atskirti būtinas atskiras pasiruošimas, kuris yra ne kiekvienam (turbūt greitam išgėrimui prie kavutės šis skystis nėra optimizuotas). Butelis kainuoja maždaug 50-60 kartų brangiau, nei Martell VS, variantas pradedantiesiems, tačiau pagalvokite: galite įsigyti biudžetinį automobilį, arba net dešimt butelių šio gėrimo. Iš ko daugiau malonumo? Galiu pažadėti, tikrai ne iš automobilio. Nepaisant kai kurių sudėtinių dalių senumo, tai visų pirma citrusinio pobūdžio gėrimas, su neišvengiamomis seno medžio natomis, ir – nelauktai tokio brangumo gėrimui – demokratiškų imbierinių sausainių kvapais. Be abejo, iš tokios klasės gėrimo tikimasi ir gaunamas neįtikėtinas, kilometrinis, ilgų ilgiausias poskonis.

Gėrimas oligarchams.

Tai kas belieka dabar? Išsirinkit tą, kuris jums pagal biudžetą, aukštesnio biudžeto gėrimą pasilikit kitam kartui (nes net jei dabar laikai geri, ateis ir dar geresni), ir džiaukitės.

Man malonu grįžti prie daug kartų aptarto klausimo, nes nuo jo sukyla nerealios audros ir Laukinių Žąsų puslapio lankomumas patampa kosminis (kosminis gal ir netampa, bet tikrai ateina daugiau žmonių), be to, čia šniūrais atlenda tokie komentatoriai, kuriuos mėgstu trinti.

Čia, žinoma, kalbu apie alų. Alus, kaip ir Garliava, skalūnai, Maxima ar mikriukų maršrutai, Lietuvoje yra tema ne tik tokia, kuri nepalieka abejingų, bet ir tokia, kur neabejingieji iškart dairosi virtualios bytos, kad galėtų oponentams pavaryt. Taip buvo, kai rašiau, kaip greičiau šauktis pavasario, ir pasakojau apie atsilankymą Utenoje.

Todėl su dideliu malonumu atveriu šį straipsnį jums, alaus snobai ir – norėjau pasakyti – snobės, bet bier-o-psichų gretose vien tik vyrai, ir jie yra gyvenime žmoniškai atrodantys, na, kaip normalūs pardavimų vadybininkai, bet tekstuose tai tikri žvėrys, aršumas ten toks per ausis pilasi kruvinais upeliais. Kaip vikingai kokie.

Renginys, į kurį mane pakvietė Švyturys. Nuotraukoje: aludarė Džiuljeta Armonienė pasakoja apie alų. Taip pat nuotraukoje matome su galvos apdangalu Kristupą Baublį, kurio restoranuose nesu laukiamas.

Buvau naujo Švyturio alaus pristatyme*. Norėčiau sakyti – kolekcinio, bet iš tikrųjų geriau pasakysiu Limited Edition, because this is what it is. 20 statinių, stautas, brandintas senose viskio bačkose, kurių vos 20, po 250 litrų, taigi viso tik keli tūkstančiai litrų, taip kad ne tik limited edition, bet ir limited availability: keturiuose šalies Akropoliuose ir dar keliose Iki ir Hiper Rimi parduotuvėse beigi dar kai kur**.

20 statinių kainuoja už butelį apie 20 litų retaile, kas yra savotiška, kai prisimeni, kad vidutinis Lietuvoje geriamas vynas kainuoja apie 14 Lt už butelį, ir beje vyno būna 0,75 litro, o ne puslitris, kaip to alaus. Alus supakuotas dailiose dovaninėse dėžėse, ir aš tikiu, kad vienas kitas butelis bus padovanotas ypatingom progom ypatingiems žmonėms. Arba gal kas nors nusipirks ir iš smalsumo.

Alus štai taip atrodo labai dailiai, buteliai numeruoti, ir dar dėžutės jam paorganizuotos, tai iš tiesų išeina toks kaip ir dovaninis variantas.

Apie alaus skonines savybes galite pasiskaityti gana smulkiai pas alaus snobus (jie išmano, ką rašo), aš tuo tarpu pasakysiu, kad aš jaučiau tamsiame gėrime kakavą ir ypač kavos pupeles, ir labai norėjau manyti, kad ta kava yra iš ąžuolo statinių deginimo, bet Džiuljeta Armonienė, vyriausioji Švyturio aludarė, pasakė, kad tai vis dėl to yra iš karamelinio salyklo, tai štai jums ir prašom. O aš maniau, kad čia galima atskirti tretinius kvapus, kaip raudoname vyne, kuris tos pačios kavos ir kitokio deginto skonio prisisiurbia iš bačkų, nors žinoma, vynui kas belieka, jis juk ne iš salyklo. Vynuogių nepaskrudinsi (nors, žinoma, galima padžiovinti saulėje, bet tai jau visai kita istorija).

Tamsaus, kone juodo alaus taurėje (nors kas supaisys, kai bare tamsu: kilnok prieš šviesą nekilnojęs, viskas, kas tamsiau už Budweiser, ten atrodys juoda) man patiko kreminė ir tamsoka putytė, ir būtent ji yra didelis skirtumas nuo kito grupės tamsaus produkto, Utenos Porterio, kuris, man regis, yra žymiai labiau likerinis savo kvape, su Kalėdų prieskoniais, kai tuo tarpu 20 statinių yra labiau dūminis ir ąžuolinis (kur nebus, juk Porteris su ąžuolu tai ir nesiliečia). Taip, dideliais gurkšniais šio produkto nepagersi, tai labiau alus skanavimui, kaip stiprusis gėrimas – tada ir butelio kaina nebeatrodo tokia nežmoniškai aukšta.

Kastinge į naująjį Švyturio reklamos veidą dalyvavau nesėkmingai, galbūt todėl, kad pasirodžiau su tuščia gėrimo taure šioje nuotraukoje (foto: Ramūnas Danisevičius / Lietuvos Rytas).

Naudodamasis proga, pabandžiau pagalvoti, kaip Švyturys žada uždirbti iš šio produkto – juk, be žaliavos, kainavo ir statinės iš Škotijos, ir tie numeruoti buteliai turbūt irgi ne už dyką, ir dovaninės dėžutės, ir, be abejo, juk ta 20 Lt kaina ant lentynos tenka ne visa aludariui, kažkiek turi pasilikti mažmenininkas sau, nekalbant apie akcizą ir panašiai. Tai kiek belieka? Na, nelabai kiek lieka. Keli, arba, geriausiu atveju, keliolika tūkstančių litų už visą galvos skausmą. Katino ašaros.

Todėl Švyturys, man regis, padarė labai teisingą žingsnį, padarydamas small batch, labai eksliuzyvinį, visiškai nemeinstryminį produktą, kad dar kartą primintų, kad moka padaryti bet ką, jei tik nori. Tai, mano galva, yra šiokia tokia gamintojo atsakomybės išraiška: kaip leidykla, kuri leidžia ne vien tai, iš ko gali užsidirbti, bet ir knygas 600 egzempliorių tiražu, iš kurių nieko niekada nepasidarysi pinigine prasme, tačiau portfelyje tatai turi būti, kad visi gerbtų.

—

* Mane į pristatymus kviečia tankiau, negu nueinu, pavyzdžiui, kažkaip nenuėjau į Old Port Ale (irgi Švyturio) pristatymą anksčiau šiais metais, bet gal ir gerai, nes ten buvo žmonių, kurie su manim nėra suderinami vienoje patalpoje. Tarp kitko, tas elis yra labai geras produktas, tik dėl savo organoleptinių savybių yra visgi nišinis, panašiai, kaip mano mylimas Porteris, kurio išverdama tik apie 70 tūkst. litrų per metus (panašus kiekis turbūt yra išgeriamas Žalgirio arenoje per vieną rungtynių pertrauką) ir visą jį išgeria maždaug 10 žmonių Lietuvoje, vienas kurių esu aš. Beje, Porteris perdarė etiketę, kuri dabar patapo panašesnė į visą Utenos liniją, kas man ir nėra visiškai prie širdies, nes jo retro etiketė man patiko labiau.

** Trijose Prismose, kas yra ironiška, nes alaus butelis kainuoja 20 Lt, tai yra maždaug tiek, kiek vidutinis Prisma lankytojas išleidžia maistui savaitei, taip pat penkiose Vynotekose (ką jau net nekomentuosiu), “Gero alaus” parduotuvėse (irgi nekomentuosiu, nes argi būna parduotuvės “Blogas alus”) beigi Vilniaus bare King & Mouse, kur iš esmės ir vyko šis pristatymas, kuriame zujo visokiausi svečiai.

Jei jums atrodo, kad vaizdas iš lauko yra paprastokas, palaukite, kol nueisite vidun.

Kai kurie restoranai turi reputaciją, kuri juos pakylėja iki dangaus. Kai kada atsitinka taip, kad visuomenės įsitikinimas pradeda gyventi nepriklausomai nuo objektyvios realybės, ir tada žmonės alpsta ir perduoda pagyras iš lūpų į lūpas, o jei kam ten ir nepatinka, tai nedrįsta pasakyti, nes juk madingiausias miesto restoranas negali būti blogas, jei visi taip apie jį sako.

Į restoraną Ridikai Klaipėdoje, Varnėnų gatvėje (kitiems žinoma, kaip gatvė, vedanti prie naujosios perkėlos į Kuršių Neriją) man siūlė nueiti gal du šimtai žmonių. O gal penki šimtai. Kai kurie nusipelnę klaipėdiečiai siūlė ne po vieną kartą.

Aš nėjau, prisiklausęs legendų apie šefo išsidirbinėjimą. Nežinia, kiek ten tiesos, bet apie Ridikus visokių pasakojimų sklando – tai kažką iš valgytojų apibarė, tai pirštu badė ir balsą kėlė, tai vis kitaip su tais lankytojais, girdi, elgėsi su tokiu pačiu subtilumu, kokio galima būtų laukti iš sovietinės parduotuvės kasininkės. „Bet labai viskas skanu“, sakė man draugai ir pažįstami.

Man tokie manieringi charakterio demonstravimai nepatinka: nestabilios psichikos ir menkų socialinių įgūdžių šefai Vakaruose būna garsūs ir gauna savo laidas televizijoje, ir galbūt taip sukuria sau išskirtinumą, tačiau aš visgi manau, kad tai nėra sveika ar skatintina. Kadangi mano apsilankymai skatina restoranus tobulėti, o Ridikų skatinti nenorėjau, tai ten ir neidavau.

Vasarą galima sėdėti ir lauke, a vot žiemą sėdėti lauke yra šalta.

Be to, tokie dalykai, kaip sekmadieniais paskelbtas darbo laikas „nuo dvyliktos, iki kol baigiasi produktai“ man nekelia susižavėjimo. Aš nenoriu, kad restoranas čia su manim žaviai ir šmaikščiai bendrautų: jūs man darbo laiką pasakykit, akių nevartę. Panašiai, kai važiuoju taksi, pageidauju įjungto skaitliuko, o ne vietoj jo garsiai paleisto radijo. Jei nesugebate planuoti darbo laiko, gal apskritai likite sekmadieniais namie ir neišsidirbinėkite.

Tai štai kokios buvo nuotaikos. Žadėjau ten neiti. Tačiau tebūnie tai mums pamoka – nereikia žadėti: atsidūriau Klaipėdoje, kur keli žmonės, su kuriais ten dirbau, norėjo eiti į Ridikus (štai ką daro reputacija). Nebūsiu juk užsispyręs priešgina. Pasidaviau.

Interjeras rodo mums visą kokį tik įmanoma kooperatinės kavinės šyką ir beigi prabangą. Meniu be kainų.

Restoranas ir iš išorės, ir iš vidaus atrodo taip, lyg būčiau nukeltas dvidešimt metų į praeitį, į kooperatinių kavinių laikus, kai turgavietėse sproginėdavo kioskai, mobiliojo ryšio telefonų Vilniuje buvo gal dešimt, o taksistas nuo Smiltynės iki Nidos vežė už du dolerius. Nežinau, ar baisiai pasiilgau tų laikų.

Ant lentos surašytas nedidelis meniu – be kainų. Gal reikia klausti padavėjo, jei esi smalsus, bet mes nesidomim: tikri ponai ir dvasios aristokratai kainomis nesidomi ir grąžos neprašo. Kainų negalima sužinoti ir iš čekio, nes ten visi patiekalai vadinasi „virtuvė“, išskyrus sultis (3 Lt už stiklinę, ir nieko ypatingo), kurios vadinasi „baras“. Taip kad jei kokių nors klaidų bus, turėsite atleisti: aš informacijos nenuskinsiu iš oro.

Kolega valgo sriubą – rūgštynių „ramen“ (su lakštiniais) – (8 Lt). Jokio įspūdžio, išskyrus savos gamybos lakštinius, kurie yra teisingos, tvirtos konsistencijos.

Salotos ateina dideliame dubenyje.

Salotos su vištiena (tikriausiai 17 Lt) yra didžiuliame dubenyje, už savo pinigus atidirba, alkanas neliksi, bet nieko ypatingo, ir primėtyta visai čia nereikalingų pomidorų; salotos su jautiena (mes spėjome – 20 Lt), valgytojų pastebėjimu, galėtų turėti ne tokią kietą mėsą.

Pomidorai ant visko. Nelaiko nervai.

Lakštiniai su vištiena – lyg ir nieko, dideli ir gerai iškepti vištienos gabalai, bet patiekalas riebokas (lietuviškai turbūt sakytų „sotus“) ir kažkam uždėtos pomidorų skiltelės. Oi jau man tie pomidorai, kuriuos Lietuvoje deda ant visko, reikia nereikia, gal tik į kavą nededa, ir ant torto ne visada. Atleiskite, viskas atrodo labai mėgėjiškai, ir lyg importuota iš praeities, kai virtuvėje triūsdavo kieno nors močiutė ar uošvė, kurios kulinariniai sugebėjimai labiau atspindėjo sovietinės sistemos skurdą, o ne išmonę ir ne žinias apie produktus. Mėgėjiškumo, atsilikimo ir kooperatinės kavinės „Ramunėlė“ įspūdį sustiprina itin pigūs indai.

Lasagne nebuvo kažkas tokio, apie ką norėtųsi atsisėsti, pasijamt palkerį ir rašyti mamai laišką į namus.

Mano lazanija (galbūt 22 Lt) atrodo žmoniškai, bet ideali nėra – sūris per kietas, labiau primenantis nebrangią karvės pieno mocarelą ant picos. Nieko įsimintino.

Sėdime ir galvojame, tai iš kur tokia reputacija, kaip karščiausio uostamiesčio restorano? Mums suprasti nepavyko. Turbūt, kaip ir daug kur kitur, nesunku būti geriausiu ten, kur nelabai yra su kuo varžytis. Žmonės mums sakė, kad „jie tiesiog gamina maistą iš šviežių produktų“. O, tikrai? Ir kas? O galima gaminti iš nešviežių? Gal ir galima, tačiau kai restorano vienintelis pasididžiavimas – švieži produktai, čia panašu į teatro aktorių, kuris pabrėžia, kad kasdien ateina į darbą blaivas. Pagirtina, žinoma, tačiau dar ne priežastis naujiems susitikimams.

Šešiese sumokėjome 142 Lt ir arbatpinigius. Dvi žąsys iš penkių.

Ridikai, Varnėnų g. 7, Klaipėda. Tel. +37069914714, +37060563727. Facebook profilis.

Nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 15:30, nuo 17:30 iki 20:00, penktadieniais ir šeštadieniais: nuo 11:00 iki 15:30, nuo 17:30 iki 20:30, sekmadieniais: nuo 12:00, „kol baigsis maistas“.

Prieš ateidamas kelias dienas į Wagamama Londone, jau praktiškai žinojau, ką rašysiu ir kaip vertinsiu. Todėl, kad apmokėjo ir nupirko straipsnį. Ne, gerai, ne todėl. Pasaulinis lakštinių restoranų tinklas iš Britanijos, japonišku pavadinimu, buvo vienas kokybiškiausių mano gyvenimo toje šalyje momentų: neprisimenu, kad būčiau ten kada nors blogai pavalgęs.

Atsimenu, tame restorane vieną sykį su bičiuliu be saiko prisivaišinome sakės, užsikasdami japonų koldūnėliais, gyoza, palikom nesveikai daug pinigų, ir paskui ėjo toks japoniško vyno tvaikas, kad galima būtų, prikišus degtuką, vaidinti drakoną.

Valgytojai palinkę prie dubenų, kaip išbadėję kareiviai.

Restoranų Wagamama pačioje Japonijoje nėra, o pavadinimas (わがまま) reiškia, įvairiais vertimais, „lėbautoją“, „lepūnėlį“ arba „savanaudį“. Man tinka bet kuris iš šių terminų, todėl patvirtinu jo tinkamumą. O dar, senais laikais, kai nebuvo išmaniųjų telefonų ir kai viskas, ką turėjai rankose, buvo 12 ar 15 klavišų Nokia klaviatūra, raides reikėjo rinkti keliais skaičiaus paspaudimais, tai štai, visą žodį Wagamama galima buvo surinkti pirmuoju kiekvieno skaičiaus mygtuko paspaudimu. Tuomet parašiau į bendrovę ir paklausiau – ar taip tyčia sugalvojote, ar taip sutapo? Jie atsakė: ne, mes net nepastebėjome. Neįtikėtinas mano įžvalgymas.

Čia bus apskritai daug apie pavadinimus. Nėra gero lietuviško žodžio: makaronai yra itališkas vienos konkrečios pastos rūšies pavadinimas, ir dar importuotas į mūsų kalbą per Rusiją, žodžio „pasta“ niekas nevartoja, o anglų kilmės žodžio nūdlai (iš „noodles“) dar niekas iki manęs nepatvirtino, todėl, būdamas įgaliotas vetuoti maisto pavadinimus Lietuvoje, nuo šiol leidžiu jį vartoti.

Nūdlai gali reikšti bet kurią iš pagrindinių japonų pastos rūšių: plonus kvietinius ramen, soba – iš kviečių ir grikių mišinio, arba udon – storuosius, baltus, iš kviečių. Visus juos galima arba kepti, arba patiekti sultinyje.

Wagamama klasika, ir pirmasis patiekalas, kurį visiems rekomenduoju ragauti, yra Wagamama ramen – didelis dubuo sojos (miso) ir vištienos sultinio su vištiena, kiauliena, krevetėmis, geldelėmis, žaliai dažytu virtu kiaušiniu (dažomas žaliosios arbatos ekstraktu), jūržolėmis ir porais. Apie 48 Lt, skaičiuojant mūsų pinigais, ir daugiau jau nieko nebereikia – daugiau nei tas dubuo, nesuvalgo niekas.

Šis tinklas veikia jau nuo 1992 metų, ir visus tuos metus atvykusius šokiravo interjeras, kuris yra, nebijokim to žodžio, it kalėjimo valgykla – ilgi suolai, ilgi stalai, ir lankytojų sodinimas šonas šonan su nepažįstamaisiais (Lietuvoje šis dalykas niekaip negaliotų, nes juk visi visus pažįsta arba bent jau yra kažkur matę). Tačiau visai ne iš kalėjimo tradicijos yra atvira virtuvė: prieš du dešimtmečius tai buvo gana retas dalykas, išskyrus greitojo maisto restoranus, o šiais laikais atviras virtuves turi visi, kas netingi: be didelių pastangų restoranas pradeda atrodyti madingas (tik netinka šefams, kurie be saiko keikiasi arba yra sociopatai).

Taip, jie peckioja tiesiog ant servetėlių

Kaip ir anksčiau, padavėjas įspėja, kad maistą atneš, kai tik pagamins – bet kuria tvarka (taip kad nesvaikite, galvodami, kad užkandžius būtinai gausite prieš pagrindinį patiekalą). Būna ir taip, kad vienas iš kompanijos jau ir suvalgė, o jo pakeleiviui maistas dar neatneštas. Tokia efektyvumo kaina, kaip ir pasirinkimų automatinis perdavimas iš padavėjo išmaniojo įrenginio tiesiai virtuvėn. Mažiau lakstymo, reiškia, mažiau laukimo, reiškia, valgytojas mažiau užiminėja vietą ant suolo, laukdamas, o ne leisdamas pinigus, kaip iš jo tikimasi.

Ir, kaip ir visad, ant popierinės servetėlės rašikliu greitomis išbraižomi patiekalų numeriai – atrodo netvarkingai, dar nepradėjus valgyti, bet ei, jei nori būti madingas žmogus madingoje super-valgykloje, teikis laikytis taisyklių. Tokia sėkmės kaina.

Nūdlai su antiena, dieviška kaip visuomet

Naujas patiekalas, ramen nūdlų sultinys su antimi (£12,95, arba apie 53 Lt). Nūdlai, kaip visad, dieviški. Sultinys šildo iš vidaus (ne veltui šie sultiniai populiariausi Japonijos šiaurėje, Hokkaido saloje, kurios sostinėje, Sapporo, yra ištisa gatvė, kur daugiau nieko, tik ramen patiekalų restoranai). Antienos daug, ji sausumu primena tas džiovintas ir ant grilio keptas kinų antis, sukabintas už restoranų langų kinų kvartaluose. Vertas dėmesio patiekalas, kol jis vis dar yra meniu: ateis diena, jį pakeis kas nors kitas.

Niekas amžinai nesitęsia, net šaltas lapkričio lietus.

Iki alus, nieko bendra su Lietuva

Dar viena naujiena meniu, Iki alus (nieko bendro su lietuvišku maisto parduotuvių tinklų), su yuzu, japoniškos žaliosios citrinos priedu – £5,65 Lt už 0,33 litro buteliuką, arba 23 Lt. Labai gaivu ir rūgštis subtili, nepermušanti salyklo. Gerčiau ir dar.

Gyoza, koldūnėliai su antiena ir slyvų padažu. Negali sustoti.

Gyoza, japoniški koldūnai su antiena (jie būna ir su daržovėmis, ir su krevetėmis) – mano silpnybė. Kartu ir traškūs, ir tąsūs, sunku paaiškinti, jei neragavote – taip juos gamina, pirma apgarinami, paskui švelniai skrudindami labai karštoje keptuvėje. Tobulas, tobulas tinginių maistas. Taip, labai nedidelė porcija, ir £5,85 (24 Lt), tačiau juos valgyti galima be galo. Aš žinau, aš bandžiau. Ypač su alum.

Kirin Ichiban, prisiminimas iš Japonijos.

Dar vienas butelis (bepigu – vairuoti nereikia). Kirin Ichiban, 500 ml., £5,75 (apie 24 Lt), irgi gaivus (nors ir ne labai sodrus, Lietuvoje sakytų – vandenėlis) gėrimas iš Japonijos, bet puikiai derantis prie Azijos maisto.

Už greitus pietus mokėjau £30,20 (123 Lt) ir arbatpinigius.

Penkios žąsys iš penkių, nes sunku sugalvoti, ką galėčiau patobulinti. Ir tie miestai, kur šie restoranai šiandien yra, turbūt daugeliui pasidarytų nebelankytini, jei jų neliktų.

Wagamama, 101A Wigmore Street, London W1U 1QR. Tel. +44 20 7409 0111. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki šeštadienio, 11:30 – 23:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 23:00. Kiti restoranai Didžiojoje Britanijoje, Europoje, JAV, Artimuosiuose Rytuose, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.