Nebijokite, skaitytojau, tai dar vienas kurortinis straipsnis apie Palangą jūsų atostogoms praskaidrinti, tačiau šį kartą nesakysiu nė žodžio apie J.Basanavičiaus gatvę. Na, arba vos kelis žodžius.
Vila Ramybė turi visai neblogą reputaciją. Menininkų restoranas, menininkams. Tinklalapis sako: „Baras garsus ne tiek dideliu vynų ir kitų alkoholių gėrimų pasirinkimu, kiek muzika. (…) Gyvos muzikos vakarai praturtina svečių laisvalaikį, kurį vasaros vakarais galima praleisti lauko terasoje. Kadangi vilos šeimininkai – menininkai, visur stengiamasi sukurti meninę aplinką“ – na, nors ir sausokai, bet suprantam.
Iš čia matosi Vytauto gatvėMenininkai (daugiausiai vilniečiai) – na, bent jau tie iš jų, kuriems nereikia pirkti maistą parduotuvėse ir gamintis namie – čia mirksta saulėje ir aluje ištisas dienas; aš juos matydavau, eidamas Vytauto gatve. Iš menininkų ratų esu girdėjęs labai gerus atsiliepimus, kaip apie geriausią ir nelabai brangią vietą pavalgyti Palangoje. Na, pasižiūrėkim, ar tai tiesa.
Meniu iš tiesų brangus neatrodo, gal net arčiau tinklinių vietų, kurios būna prekybos centruose, skaičiuojant pagal kainą.
Ramybėje menininkai per dienas sėdi ir kvasina alų.Vieta – iš tikrųjų rami (pagalvokite, kada paskutinį kartą matėte restoraną, kurio pavadinimas ką nors atitiktų; dažniau juk būna, kad baras vadinasi „Havanos žiburiai“ ir jo virtuvė siūlo keptą duoną, cepelinus ir sušius su apelsinų uogiene), jau visai arti Palangos botanikos parkas (jį dar vadina Birutės parku, kas nors man paaiškinkite, kodėl mes Lietuvoje taip mėgstame duoti skirtingus ir kuo sudėtingesnius pavadinimus paprastiems objektams – pavyzdžiui, ar daugelis gali, nepasižiūrėjęs į popieriuką, pasakyti Valdovų rūmų Vilniuje oficialų pavadinimą? Štai jis: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai). Kitoje gatvės pusėje – geltonas vaistinės pastatas, kurį daugelis ligi šiol vadina „Krokodilo vaistine“, todėl kad ten palubėje kabo medinis krokodilas. Tos vaistinės kieme atostogavau kelias vasaras. Tokie štai prisiminimai.
Valgiaraščio pasirinkimai – labai paprasti, tiesiog enciklopedinė lietuviška eklektiška užeiga su visa pažįstama klasika, dargi su šiokiu tokiu nostalgijos atspalviu: patiekalai daugiau tie, kurie buvo madingi Lietuvoje prieš gerus dvidešimt metų. Tai nieko blogo. Skoniai nesensta, ir žmonės džiaugiasi radę tai, kas jiems primena jaunystę. Kepta duona (o kaip gi pajūryje be jos), salotos, kiaulienos sprandinė su baravykų padažu, vištiena su vynuogėmis, oto kepsnys, bulviniai blynai, balandėliai.
Šaltieji barkšteliai pradžiugino nekepintomis, o tikromis bulvėmis.Užsisakome šaltibarščių (10 Lt) – viskas gerai, ir bulvės, ačiū Dievui, neapkepintos. Nepasakysiu „kaip namie“, bet patiekalas buvo suvalgytas iki galo.
Nicos salotoms būtų padėjęs aukštesnės kokybės tunas.Nicos salotos (14 Lt) buvo tikrai adekvačios, na, galbūt idealiame pasaulyje mes būtume norėję brangesnio, labiau kokybiško, tuno – nors iš esmės tunas iš skardinės yra priimtinas šiame recepte, skardinėse jo būna įvairaus.
Tupagalviai “Lietuvos Ryto” piktuoliai komentatoriai, persiskaitę šį straipsnį, užsipuolė ant teiginio, kad Kijevo kotletas sugalvotas Sovietų Sąjungoje, girdi, visai netiesa. Deja, tiesa, kvailos jūs ir piktos knyslės.Kijevo kotletas (20 Lt) – kartais sakoma, kad tai vienintelis patiekalas, sugalvotas per visus Sovietų Sąjungos egzistavimo laikus, nes visa kita buvo arba prisiminimai apie carinės Rusijos kulinarinį palikimą, arba užsienio patiekalų adaptavimas – čia buvo gana paprastas, tikrai ne toks, kaip Vilniaus Neringoje, ir bulvių košės garnyras atrodė gana biudžetinis, bet ypatingų nusiskundimų nėra.
Čia daržovės, keptos ant grilio. Kartais Lietuvoje rašoma “ant griliaus”.Grilio daržovės (cukinijos, baklažanai, pomidorai, morkos, paprikos – 15 Lt) buvo skanios. Tai ne toks patiekalas, kurį būtų labai lengva sugadinti, ir jis nebuvo sugadintas.
Pikantiška vištiena slėpėsi tikrų tikriausiose pikantiškose salotose. Taip būna, kai maistas yra kepamas tarybiniuose prisiminimuose.Įsimintiniausias patiekalas buvo pikantiškai užkepta vištiena (20 Lt). Meniu sako: „krosnyje su sūriu, kiaušinių, česnako ir majonezo plutele užkepta vištos krūtinėlė“, ir viskas yra tikslu, išskyrus tai, kad čia ne visai plutelė, o tikrų tikriausios, klasikinės pikantiškos salotos, be jokio vargo nunešančios į vaikystę, kai bufetuose jos būdavo patiekiamos vitrinose, tokiose vazelėse, ir kainuodavo, jei teisingai prisimenu, 34 kapeikas. Šis patiekalas yra vištiena, paslėpta pikantiškų salotų pataluose. Nežinau, ar tai labai sveikas patiekalas (ką aš čia kalbu, žinau – nėra tai labai sveikas patiekalas).
Dar buvo koldūnai, ir jie buvo vandeningi.Keturiese sumokėjome 122 Lt ir arbatpinigius, taigi, palyginti nebrangiai už greitus pietus. Skiriu šiam restoranui tris žąsis iš penkių. Nostalgiškas lietuviškas meniu atliktas neblogai, tačiau ar ką nors prisiminsime apie jį? Vargu. Adekvati, paprasta vieta – manau, žmonės vis dėlto ją renkasi dėl muzikos, kai ji ten groja. O gal todėl, kad medžiais apaugusioje gatvėje išties ramu ir jautiesi pabėgęs nuo pagrindinės Palangos arterijos triukšmo ir prasto skonio.
Vila Ramybė, Vytauto g. 54, Palanga. Tel. +370 460 54124. Tinklalapis. Facebook profilis.
Darbo laikas tinklalapyje ir Facebook profilyje nenurodytas.