Esu čia neseniai pasakęs, kad Laukinėms Žąsims tikrai nelabai ko yra bijoti (ir konkurencijos nėra ir, deja, greitai nebus, nors norėtume – ji padėtų augti), kol vietoje kritikos ir alternatyvų mes turėsime lipdukus su mano veidu, kuriuos biezdarius restoranų savininkas išklijuoja ant savo geresnių ir blogesnių koniušnių, pranešdamas, kad mūsų ten neaptarnaus. Message mes gavom, viskas gerai. Sėkmės versle.
Žurnalą Geras skonis esu čiupinėjęs ir anksčiau, bet čia dabar buvau išvykęs atostogų, ir sėdėdamas viename Nidos restoranų, turėjau progos jį gerokai paskaityti. Čia pavasarinis numeris.
Gal net nebūčiau toliau gilinęsis, jei ne redaktorės žodis, papuoštas afigiennai faina nuotrauka su tokiu mielu kavos puodeliuku ir vizualiniu pranešimu visoms supermamoms ir visam kvaksinčiam skaitovų ratui: “aš esu tokia, kaip jūs; jūs būsite tokios, kaip aš, butukas“.
Ne, viskas tvarkoje su nuotrauka, ir net velniai nematė to puoduko (būna ir blogiau – prieš 20 metų verslininkai fotografuodavosi su mobiliuoju telefonu savo kabinete, tai čia relatively harmless). Nieko asmeniško.
Problema yra su tekstu: “kviečiu uosti: pirmą kartą nupjautą šviežią žolę“, “kviečiu liesti: ką tik išsprogusius kačiukus” ir žinoma “kviečiu kurti: svajones ir planus“.
Jei klausiate, o kas čia, atsiprašau, blogai su šiuo tekstuliuku, tokiu mielu, tokiu jaukiu, tokiu iš širdies – jei taip klausiate, tai tiesiog neskaitykite toliau, nes aš garantuoju, kad jums nepatiks, ir net labai. Neskaitykite, nereikia.
Bet skaitysite, nes jūs esate tokie. Niekas jums nepadės. Jūs tokie ir tokios. Jums smalsu.
Na, gerai. Su šiuo tekstu blogai ne tik jo gimnazistiška, per kraštus bėganti, Facebook katukų ir demotyvacijų stiliaus kupina banalybė, nuo kurios tiesiog norisi, na, nors kokio nors vulgaraus keiksmažodžio, na, kokios nors nuorūkos, išdaužto lango, pervažiuotos katės važiuojamojoje kelio dalyje, na, bet ko, kas nors kiek sustabdytų tą neišsemiamo verbalinio gerulinio naivumo ir tuštumos srautą.
Blogiausia yra tai, kad tai – redaktorės žodis, jis programuoja tolimesniems stiliaus nusikaltimams. Atsiverstus žurnalą, visi tekstai yra maždaug tokio pat gymio.
Žurnalas “Geras skonis” – viršelio fragmentas.Šį žurnalą turite nusipirkti, jei norite išsemti iki gilumos viso prasto lietuviško kulinarinio rašymo klodus, ir suprasti, kaip netoli mes nuėjome nuo tų laikų, kai kiekvienoje vyno reklamoje buvo rašoma “švelnus, malonaus skonio“. Čia net ne problema, kad daugumas straipsnių yra pramokėti. Ne reklamoje problema.
Problema blogoje reklamoje, nuo kurios noras pirkti gali kilti tik visiškoms tuštutėms, kurios vis tiek neturi perkamosios galios. Nors problemos nėra: žurnalą iš esmės rašo autoriai be talento auditorijai be skonio ir be nuovokos. Keista, kad dar kažkas už tokį snūdesį moka pinigus, bet, aišku, čia jų pinigai.
Skauda skaityti tokias antraštes kaip “Gurkšnis tyro aliejaus apvertė gyvenimą aukštyn kojomis” (kitą kartą pabandykite antifrizo, yra tikimybė, gyvenimas grįš kur buvęs), su tomis pačiomis pusiau-melagystėmis apie aliejų, “išrinktus geriausiu pasaulio aliejumi”. Tai, kad žurnalas gali spausdinti tokius piktybinius tuščius barškalus, pasako viską apie jo naudą. Bet kas, negyvenantis oloje be elektros ar interneto, žino, kad “geriausią pasaulio aliejų” kasmet pasaulyje renka ne dešimtys, o šimtai žurnalų, laikraščių, portalų, restoranų, asociacijų ir bele ko, ir aš galiu nusipirkti Vilniuje dešimt buteliukų ir iš jo išrinkti geriausią, ir mano išrinktas bus lygiai taip pat šiame konkurse geriausias. Panašiai koks nors Vokietijos šūdlaikraštis barzdotą diedelį iš Biržų išrenka Top 10 pasaulio aludariu, tai jau būk tikras, šitas faktoidas bus pakartotas ne dešimt ir ne šimtą kartų. Lyg jis kažką reiškia.
Kadangi matau, kad jūs, skaitytojau, dar nežiaukčiojate, tai prašau jums vienas sakinys:
Šie ūkiai pasikliauja iš senųjų kartų paveldėtais receptais bei saugomais “burtažodžiais”, kurie padeda pagauti sėkmės paukštę.
Jums dar ne bloga? Tai paskaitykit kitą antraštę ir pirmą sakinį po jos.
Lietuviška vištiena: mėgstama, tačiau nepažinta. Apipinta gandais ir mitais, tačiau ypač populiari ir mėgstama lietuviškos virtuvės racione.
Apipinta mitais? You OK? Vilniaus paukštynas, jums gerai, kad apie jus taip rašo?
“Lengvai pjaustomas, dailiais griežinėliais ant padėklų ar lėkščių sugulantis vištienos kumpis – itin puikus pasirinkimas viešbučio restoranų pusryčių meniu.”
Ne šiaip puikus. Itin puikus. Ten eina toliau ir toliau panašiu stiliumi, apie tai, kaip faina ir sveika RIMI parduotuvėse ir kaip “išsiilgus pavasario, ryškių spalvų, kvapų ir skonių, net į jau gerai žinomus produktus traukia pažvelgti naujai ir kūrybiškai” – aišku, kiekvienam patiekalui bus labai gerai pridėti Džiugo sūrio, ir jūsų laukia epic win: “originalus ir gurmaniškas akcentas”. Prašau paduoti man kokią šakutę, kad galėčiau besti ja sau į kaktą.
Žurnale radau dar daug visko. Nicos pažinimas žydi tokiais šedevrais kaip “atvykus į Nicą, nepaskanauti su šviežia grūdų duonele patiekiamų garsiųjų miesto vardu pavadintų salotų būtų tiesiog nuodėmė” – indeed, o dar didesnė nuodėmė buvo šitą gimnazistės atminimų sąsiuvinio ir SMS rinktinių deimančiukų rinkinuko banalią iškalbą spausdinti ant popieriaus, dėl kurio mirė medžiai. Nieko asmeniško.
Niam niam, sako putytėse besimaudanti fyfa iš stock photo archyvo su klubnička burnytėje. Good taste all over.Žinote, kas sunkiausia? Sunkiausia šiame žurnale atsirinkti tai, kas baisiau: ar tie tekstai, ar gyvi pūkuoti viščiukai, nufotkinti šalia keptuvės ant ugnies, kur jau skrunda jų broliukas (ar sesutė), ar straipsnyje apie putojantį vyną nupaveiksluota prišpakliuota fyfa putų vonioje su šampės taurele ir braške burnoje, ir dar ten dega žvakė, ojei kad tik ji vandenyje nepamestų savo kol’cų ir dar auskarų, primenančių Vilniaus Operos ir Baleto Teatro šviestuvus. Nu jūs supratote. Ar galbūt dar blogiau yra straipsnis iš vienos įmonės vynų eksperto, nesubtiliai dedantis ant kitos įmonės vynų ekspertų ir tame pačiame straipsnyje skalbiantis lietuviško vyno verslo provincialumą: jei kam nors reikėtų neintendintos ironijos, tai eikite ir pasisemkite.
Tačiau sakau – pirkite. Žurnalas apsimoka: 8,65 Lt ir jūs galite, kaip drumzlinos rasos lašelyje, pamatyti visą lietuviškos kulinarinės literatūros skurdą. Gerųjų jos pusių jums reikės pasieiškoti patiems, kur nors kitur.
Žurnalas “Geras skonis”. Tinklalapis. Facebook profilis.