Nesu didelis Lietuvos žinovas, turiu pripažinti. Gimęs Kaune, užaugęs Vilniuje, žinojau Klaipėdą ir dar Dzūkiją, ir viskas. Daugiau keliauti po Lietuva pradėjau tada, kai pradėjau leisti knygas, susitikinėti su skaitytojais, o paskui skaityti paskaitas ir kitaip šviesti visuomenę, bet ligi šiol turiu pripažinti, kad nelabai žinau, kuo skiriasi Panevėžys nuo Šiaulių. Jei mane nuvežtų ten užrištomis akimis, išleistų kuriame nors iš jų ir paprašytų spėti, kur esu, aš tikrai nieko negalėčiau pasakyti. Turiu draugų ir pažįstamų iš vieno, ir iš kito miesto kilusių, bet jie neturi jokių išskirtinių bruožų, bent jau kiek man teko pastebėti. Abu miestai yra šiauriau Vilniaus. Šiauliai toliau, tiek žinau. Abi turi prekybos centrus, arenas ir daugiau, nei vieną šviesoforą. Visa ši istorija apie mano šiaurės Lietuvos tamsybę yra tam, kad papasakočiau, jog atvažiavau į Šiaulius išbandyti restoraną „Leja“ (ne „Lėja“, kaip daug kas galėtų pamanyti), ir neturėjau jokios išankstinės nuostatos. Tiesą sakant, mano nuostata apie provincijos restoranus yra viena: kol man neįrodo kitaip, tol manau, kad ten bus beviltiška, ir dažniausiai taip ir būna. Vištienos suktinukai su ananasu, užlieti fermentiniu sūriu. Išmonė pasirodo tada, kai baigiasi Cezario salotų padažas iš buteliuko, ir Cezario salotas užpila garstyčių padažu. Jei lankytojai stebisi, kodėl taip šlykštu, jiems paaiškina, […]
↧