Visi mes nuo kažko pradedame, ir mano, kaip įtakingiausio ir labiausiai skaitomo restoranų kritiko karjera, irgi nuo kažko turėjo prasidėti. „Laukinės Žąsys“ užgimė Nidoje prieš šešerius metus, ir iš ten parašiau pirmąją restorano apžvalgą apie restoraną „Nerija“, kuri, jei leisite man pacituoti save patį pacituoti, prasidėjo štai taip: „Pradėsiu nuo to, kad Nidoje tikėtis labai gero maisto nėra rekomenduojama. Miestelio kulinarija, žinoma, pagerėjo nuo tų laikų, kai visur buvo tik taukini karbonadai ir žuvis, aplieta puskilogramiu sūrio (žuvies kepsnys „Skenduolės vilionė“) bei žuvis tešloje ir kepta duona su česnako užuomina; dabar yra ir gero maisto, ir šiokios tokios jo įvairovės. Atsidaręs prieš kelerius metus didelio maisto parduotuvių tinklo padalinys (nevadinsime vardu, bet tai „Maxima“) dar kilstelėjo kartelę, pasiūlęs gerų vynų ir šio bei to labiau tinkamo Vilniaus ponams, ir Nida nebėra kulinarinės nelaimės zona. Tačiau kankorėžių, spyglių ir balto smėlio pasaulis visgi netapo valgio Olimpu, ir ponai iš sostinės su savo dideliais visureigiais ir plonomis žmonomis ir toliau gali teisėtai bumbėti, kad čia tas pats per tą patį: jei pavalgai vidutiniškai, tai ir puiku.“ Gerai rašiau, kad mane kur velniai. Jau tada buvau talentingas šmikis, pasakysiu aš jums. Dabar atėjo laikas patikrinti, kaip iš šių dienų perspektyvos atrodo vienas geriausių […]
↧