„Šventa spurga“, taip iš anglų kalbos verčiamas šis pavadinimas. O gal „šventoji spurga“? Nežinau, man atrodo, čia įvardžiuotinė forma nėra privaloma. „Holy Donut“ sostinės Vokiečių gatvėje jau seniai laukė mano vizito (visu odos paviršiumi jaučiau jų siunčiamas emocines ir kosmines bangas), bet sunku apsispręsti eiti tokio maisto, nes spurga, arba amerikietiškas donutas (taip jį pavadinsime šiandien) yra ne šiaip nesveikas maistas, o tiesiog nesveiko maisto simbolis. Jis net rašomas angliškai dvejopai: britiškas „doughnut“ ir amerikietiškas „donut“, nors tariamas taip pat, ir abejose Atlanto pusėse yra tai, ką valgydami žmonės jaučiasi nusikaltę. Ir ne tik prie Atlanto. Net prie Ramiojo vandenyno, Japonijoje ir Korėjoje, su amerikiečių kariais ir vakarietiškomis madomis XX amžiuje atsirado spurgos, ir jas tenykščiai gyventojai pamilo ta neblėstančia meile – kalnų kurorte Nagano vietoj ankstyvų pusryčių kažkada čiaumojau spurgą, ir tai buvo mano labiausiai įsiminęs tą dieną maistas, o Tokijuje po mano viešbučio langais buvo atidarinėjama nauja amerikietiška „Krispy Kreme“ spurginė prie didžiausios pasaulyje Šindžiuku geležinkelio stoties, ir mačiau, kaip japonai tvarkingai stoja į nežmoniško ilgio eilę, kur jiems buvo sužymėtas, kaip pramogų parke, laukimo laikas: „liko laukti valandą“, „liko laukti 30 minučių“. Į tą eilę taip ir neatsistojau. Amerikoje – ir tikroje, ir kinematografinėje – spurgas visada […]
↧
