Gal jau esu pasakojęs apie tokį savo draugą Vytautą, kuris mane paprotino apie dienos pietus restorane, kuriame nėra dienos pietų, ir yra tik didkepsniai, kainuojantys nuo keturiasdešimties eurų. Sako, aš ten vis tiek valgau dienos pietus. Sakau, kaip? „Aš steiką užsisakau iš valgiaraščio“, sakė jis. Ir tai būna jo dienos pietūs. Tai man buvo svarbi gyvenimo pamoka: galiu pasidaryti dienos pietus kur tik užsimanęs. Restorane „Belgai“, prie paties Senamiesčio krašto, ant Rūdninkų ir Pylimo gatvės kampo (Pylimo gatvė, jei nežinojote, yra tikroji Vilniaus Senamiesčio riba, ir jei jums kas nors sakys, kad kitoje gatvės pusėje vis dar Senamiestis, netikėkite jais – ten gali būti Senamiesčio seniūnija, bet tikrasis Senamiestis yra į rytus nuo Pylimo gatvės), buvau jau labai seniai, viskas atrodė kitaip, ir gal labai gerai, kad pamiršau, kaip ten buvo, nes dabar atėjau, iš esmės, į naują restoraną. Ant sienų juodos baltos nuotraukos, vienintelė spalva – raudona, viskas stilinga, bet mane nustebina pilna salė žmonių. Jei nebūtume užsisakę su kitu kolega, irgi profesionaliu valgytoju (yra tokia profesija, „valgytojas“, nesakysiu, kur mus rengia, nes ir jūs užsimanysite), nebūtume gavę staliuko. Pasijutau bejėgis: jei gerai parašysiu, jie vis tiek jau pilni, koks jiems bus skirtumas? O man taip patinka savo dieviško […]
↧