Tai bus prisiminimų laikas, jeigu leisite. Jeigu neleisite, koks skirtumas. Čia aš rašytojas, o ne jūs. Kažkada Lietuva buvo toks kraštas, kur italų maistas buvo pats savaime egzotinis maistas, ir pakakdavo pagrindinių itališkų patiekalų mišinio, ir niekur nebuvę, mažai keliavę, nedaug ko matę lietuviai lapnodavo ir džiaugėsi. Nesvarbu, kad patiekiami patiekalai būdavo, iš esmės, pasaulinės itališkos imitacijos dalis – spaghetti bolognese ir kokia nors picukė puikiai sueidavo, o jei dar vynas dideliame ąsotyje, apinintame plastmasiniais šiaudeliais, stovėjo ant lentynos, tai jau visai gerai. Apie kokius nors regioninius skirtumus ir tai, kad Italijoje yra daugelis virtuvių, skirtingų ir individualių (grybai šiaurinėje dalyje, Sicilijoje – arabų įtakos maistas, kumpis prie Alpių) niekas nekalbėjo ir nenorėjo žinoti. Makaronai ir pomidorai – reiškia, Italija, ir gerai. Kaip ir Kinija – jei valgo pagaliukais, reiškia, kinų maistas. Tokia buvo tamsi mano jaunystės Lietuva, ir jos aš nepasiilgstu. Džiaugiuosi, kad spėjau ją pamatyti. Pagrindinėje sostinės Senamiesčio arterijoje neseniai atsidarė naujas italų restoranas, ir pakankamai gerai suprato, kad Lietuvoje yra kito lygio žaidimas: todėl tai ne šiaip italų restoranas, o Kampanijos restoranas. Kampanija yra pietų Italijoje, ten, kur Vezuvijus ir Neapolis. Tai daug pasako apie Lietuvos kulinarinį augimą: ji jau pasiruošusi regioninėms virtuvės variacijoms, ir ačiū Dievui […]
↧