Yra toks angliškas posakis “punching above his weight”, boksuoja ne pagal svorį, kai, regis, silpnas žaidėjas eina rungtis į sunkesnio svorio kategoriją, ir ten puikiai pasirodo.
Gyvenime svarbu neprarasti vilties. Apie netikusius Lietuvos sušius galima rašyti ir rašyti, tačiau tikrai skaitytojams vargu ar bus įdomu: geriau dar kartą pasidairyti ir paieškoti, ar kas nors gali pradžiuginti.
Visiškai sostinės centre (įėjimas iš Vilniaus gatvės, ne iš Gedimino prospekto, kaip galėtum pagalvoti iš adreso), prekybos centre keistu pavadinimu Flagman (kažkaip labai toks pavadinimas kvepia artimuoju rytų užsieniu, bet širdžiai neįsakysi) įsikūręs paprastutis sušių baras, prisiglaudęs tarp tinklinės kavinės ir eskalatoriaus. Sushi Sushi irgi yra tinklinė vieta. Kitos dvi – Kaune, bet mes nesame nusiteikę prieš maisto gamybos sutvarkymą komerciniu pagrindu: dažnai tai reiškia tiesiog daugiau tvarkos ir gerai nustatytas procedūras.
Kėdes kur ne kur nugulę niūrūs paaugliai, kurių daugiau galima pamatyti Vilniaus gatvėje, siurbiančius kavos gėrimus ir ironiškai žvelgiančius į aplinką. Tačiau klientūra – nebūtinai maisto kokybės rodiklis: kaip būna prasto maisto, tiekiamo prabangiai publikai, taip ir biudžetinė minia kartais gauna neblogus patiekalus.
Pažiūrėkime, kaip yra čia.
Susėdame prie baro: papildomas privalumas – gali matyti, kaip šefas gamina. Apsilankymo metu (popietę) šefas čia vienas: ir gamina, ir aptarnauja, ir pinigus paima, ir kažkaip viską spėja. Gal todėl, kad paauglių nedaug, ir jie nedaug užsisako. Kitaip turbūt tektų ilgokai laukti, ir kiltų nepasitenkinimas, bet šiuo atveju viskas, regis, yra tvarkoje.
Meniu – ant paprasto sulankstyto lapo. Taip ir reikia. Ačiū Dievui, kad oda neįrištas.Sušių pasirinkimas – vidutiniškas, tikrai ne per didelis, ir paprastutis meniu lankstinukas (ne kokia oda įrišta maisto Biblija) atspindi nebrangią įstaigos kategoriją. Ritinėlių rinkiniai – nuo tikrai kuklaus, už 20 Lt, iki didžiojo, už 96 Lt (tai pusantro kilogramo ryžių ir priedų, sako meniu, ir 64 vienetai – aš vienas tikrai tiek nesuvalgysiu).
Užsisakome ritinėlių rinkinį už 27 Lt ir dar įvairių pavienių – su lašiša, tunu, unguriu, ir tų ovalinių, gunkan, kur jūros žolių popierius, pastatytas vertikaliai, laiko smulkesnius priedus, pavyzdžiui, smulkintą žuvį arba ikrus, kurie sunkiai išsilaikytų ant ranka suspausto ryžių kąsnelio. Gunkan – tai karo laivas japonų kalba, ir čia tamsiai žalias apvalkalas turi priminti to laivo korpusą.
Dar paprašome krevečių, gruzdintų skystoje japoniškoje tešloje (ebi tempura), 14,40 Lt, ir šį patiekalą aš paminėsiu pirmiausiai, gal todėl, kad jis labiausiai nevykęs, atrodo taip, lyg būtų jau anksčiau iškeptas ir pašildytas. Tai tiek apie taisytinus dalykus.
Jaunas šefas dirba greitai ir įgudusiai, ir pagal tai, kaip limpa sušių ryžiai, jie mums pasirodo esantys teisingos konsistencijos ir suvilgyti mirin, ryžių vyno pagardu. Tai patvirtina ir skonis – su ryžiais viskas gerai, nors pagal sodrumo trūkumą gal ir reikėtų dar intensyvesnio suvilgymo. Vienintelė klaida, kurią pastebėjome (tiesa, dažnai kartojama Lietuvoje, net ir kai kuriuose brangesniuose restoranuose): ant nigiri ryžių kąsnelio, prieš uždedant žuvies gabalėlį ar krevetę, reikėtų užtepti lašelį, mažo žirnio dydžio, žaliųjų wasabi krienų, o čia to nebuvo padaryta. Galbūt žalieji japoniškieji krienai ne visiems Lietuvoje patinka, ypač todėl, kad jie dažnai už Japonijos ribų užtaisomi dideliu garstyčių miltelių kiekiu dėl stiprumo, kad tikrai išspaustų ašaras, nors originalioje tradicijoje to nėra, pačioje Japonijoje wasabi krienai – silpnesni, nei užsienyje.
Čia toks užsienietiškas interpretavimas: lygiai taip pat pačioje Meksikoje tekilos indelių niekas netranko į stalą ir nelaižo sau rankos, pateptos laimo sultimis ir pabarstytos druska. Visą ritualą sugalvojo rinkodaros specialistai, populiarindami tekilą. Įprastai šis gėrimas Meksikoje sriubčiojamas, kaip brendis ar viskis.
Sušiai su keistos spalvos ikrais ir kapota žuvimGrįžkime prie sušių. Jie mums pasirodo geresni, nei tikėjomės iš tokios paprastos vietos, o kainos nėra kosminės (brangiausias nigiri ritinėlis, su unguriu, kainuoja 5,40 Lt – padoru, ypač paragavus to ungurio, kuris dažnai yra japoniško restorano kokybės rodiklis). Apskritai, iš ragautos žuvies nė viena nepasirodė „muilina“, pavargusi, kaip dažnai pasitaiko.
Vertikaliuose gunkan sušiuose smulkinta žuvis buvo gerai, nei per daug nei per mažai pagardinta aštriu čili pipirų padažu (tai jau XX amžiaus Japonijos virtuvės bruožas).
Už trijų žmonių pietus mes sumokėjome 105.20 Lt ir arbatpinigius (net ir įskaitant pora Asahi alaus; šis gėrimas, vienas populiariausių Japonijoje, yra mūsų šalyje tik licencinis, bet nevykim, sakyčiau, Dievo į medį).
Išvada: paprasta, nepretenzinga vieta neiškelia sau per sudėtingų uždavinių. Ką daro, daugiausia daro gerai, ir savo kategorijoje (nepamirškime – tai užkandinė prekybos centre, ne restoranas baltomis staltiesėmis) sugeba nenuvilti ir palikti gerą įspūdį nebloga japoniško greito maisto interpretacija. Kartais paprastume slypi atsakymas. Keturios žąsys iš penkių.
Sushi Sushi, Gedimino pr.16, Vilnius. Tel. +370 65 820 194. Tinklalapis. Facebook profilis. Taip pat restoranai Kaune.
Kasdien nuo 10:00 iki 22:00.