Aš ir vėl rašau „rudenio“, o ne rudens, nes mano mėgstamiausia poetė Salomėja H.H. „Nėris“ rašė „rymo ramunėlė rudenio arimuos“, ir taip pat rašė „žarsto baltą smėlį Širvinta nurimus“, ir čia niekas nepastebėjo poetės darbo broko. Net trys klaidos dviejose eilutės, kaip jums tatai patinka? Pirmiausia, ką reiškia „žarsto baltą smėlį“? Jūs kada nors matėt Širvintą? Koks ten smėlis – nėra jokių skardžių su smėliu (čia ne Ūla ir ne Merkys), dumblas, žemi krantai, ir šakaliai visokie vandenyje, kad net baidarininkai vos prasibrauna. Užaugus visokiais maurais ta Širvinta ir nieko ji nežarsto. Pagaliau, net ir tos upės, kurios teka smėlėta vaga, nieko nežarsto. Smėlis sau ramiai būna ant dugno. Toliau – prie ko čia gali būti „nurimus“? Kokia dar gali būti siaura upė? Bangom eiti, ar ką? Nebūna taip. Ir nekalbėkit man apie „poetės matymą“ – tai tiesiog mokyklinis žodžių dėliojimas gimnazistės eilėraštukyje, ir tiek. O jūs sakot, lyrika. Na, pagaliau – „rymo ramunėlė rudenio arimuos“. Iš kur tau rudenį ramunė, ir dar arimuose? Poetė pirma sugalvojo rimą, o paskui kažką pritaikė. „Jei paskolino bobutė, atiduosi po truputį.“ Nedaugelis jūsų žino, kad čia iš Salomėjos Nėries eilių, kurias pritaikė reklamai. Kadangi 50 metų praėję, autorinės nebegalioja, viskas tvarkoj. Neskanus jums […]
↧