Nors ir dabar sakau, kad pinigus uždirbu pakankamai lengvai (bent jau nė vienas rytas man nėra kančia keltis ir galvoti apie darbą, neturiu neapykantos viršininkams, nes neturiu viršininkų, ir vienas darbas man malonesnis už kitą), bet buvo dar ir lengvesni laikai. Anuomet irgi dariau tai, kas patinka (dirbau radijuje, šiek tiek mokiausi Kauno Universitete, kai neturėjau svarbesnių reikalų, ir vertėjaudavau užsienio žiniasklaidai), bet tada gimstančios nepriklausomybės laikų Lietuvoje dar nebuvo lito, ir buvome įpratę uždirbti užsienietiškais pinigais. Dažniausiai doleriais. Kelionė iš Smiltynės į Nidą taksi – du doleriai, kambarys Nidoje kainavo gal penkis. Tačiau beveik visiems kitiems reikalams reikėdavo išsikeisti. Pinigų atrodė kišenėse nežmoniškai daug. Šimtas dolerių atrodė per akis mėnesiui, o penki šimtai buvo tiek, kad tikrai neįsivaizdavau, kad įmanoma išleisti. Nebuvo labai daug prabangos prekių – ten, kur dabar Rotušės aikštėje parduoda už tūkstančius švarkus ir paltus, prekiaudavo šiltomis bandelėmis, kurias užsigerdavai pienu, taksi buvo vienodai baisūs ir jų negalima buvo išsikviesti mobilia programėle, nes nebuvo mobiliųjų programėlių, ir net nebuvo išmaniųjų telefonų toms programėlėms, nes ne tik išmaniųjų, bet ir jokių mobiliųjų telefonų nebuvo. Tai kur tada leisti pinigus, sakysite jūs, jei negali išleisti aštuonių šimtų eurų naujam telefonui? Tai apie ką aš jums ir kalbu, kad […]
↧