El Fuelle: tipinis Aragono restoranas tipiniams lankytojams

Restorane pečius kaip turi būti

Manęs dar niekas neapkaltino, kad pernelyg mėgstu Ispaniją. Tiksliau, man labai patinka vietos vaizdai ir architektūra, man labai patinka anksčiau buvusios didžios šalies pojūtis, nors didžios šalies nebėra, yra tik didelė teritorija, karalystė su 46 milijonais gyventojų, kurių didžiulė dalis yra senstantys arba pasenę (vaikus mažai kas gimdo), o jaunimas dažniausiai neturi nei darbo, nei perspektyvų. Ir jie jau prisitaikė nieko nenorėti. Vakarų civilizacijos saulėlydis čia matosi taip pat ryškiai, kaip geltonai raudona Ispanijos vėliava vakarėjančiame danguje.

Saragosa yra nedidelis miestas, Aragono regiono sostinė, gyventojų skaičiumi truputį didesnis už Vilnių, paslėptas Ispanijos šiaurėje, pusiaukelėje tarp Barselonos ir Madrido, ir čia yra tokia Ispanija, kurios turistai paprastai nelabai patiria: nei pajūrio kurortų ir paplūdimių, nei sostinės blizgesio, nei pretenzingo jaunimėlio nulaižytos Barselonos, kurią jie vadina „Barsa“ ir kurioje daugelis išeina tinginystės pradmenis, programuojančius juos visam gyvenimui.

Pribambasų ant sienų tai kaip kokioje marceliukėje

Saragosoje turistų iš užsienio beveik nėra, tačiau pilnos religinių suvenyrų parduotuvės (nuo mažyčių statulėlių iki natūralaus dydžio asiliuko ir ant jo atjojančio Jėzaus skulptūros) liudija, kad į miestą atvyksta maldininkai: mūsų eros pradžioje, sako žinantieji, čia atvykusiam apaštalui Jokūbui vyresniajam apsireiškė švč. Mergelė Marija, ir nuo tada miestas tapo Ispanijos Šiluva.

Jei dar per mažai pakabukų, tai prašau jums dar

Kai nedaug išmanai, kur eiti ir ką valgyti (būtume prie jūros, tai kaip visi turistai, valgytume paellą ir gertume alkoholinį kompotą, vadinamą sangria, o čia juk ne tokia vieta) tai ir eini į restoraną, kurį vietiniai rekomendavo kaip „tipišką Aragono restoraną“, ir tą patį sako užrašas prie iškabos „El Fuelle“, kas reiškia dumples.

Ir Dievo motina su šviestuvais

Restoranas skelbiasi esąs taip pat ir muziejus, ir man jis priminė lydinį Vilniuje iš „Marceliukės klėties“, „Katpėdėlės“ ir „Forto Dvaro“, tik gal vietos daugiau ir visi pasieniai nukabinėti viskuo, kas tik buvo sandėlyje – ir dviračiai, ir puodynės, ir vėliavos, ir dar salės viduryje nemenko dydžio Dievo motinos skulptūra ant šviestuvo su dviem papildomais šviestuvais iš šonų. Ir dar su margom servetėlėm apkaišyta. Kai gražumo.

Duonos trupiniai su vynuogėmis

Nebūtume turistai, užsisakome „Degustacinį meniu“ (€24,50 žmogui, siaubas, iki ko priėjome – bet jei jau turistų restoranas, tai tebūnie ir meniu turistinis), ir prasideda maisto nešimas. Šviežių daržovių salotos – tokios pat blankios, kaip Lietuvoje žiemą, matyt, žiema ir Ispanijoje žiema, nors jau šiek tiek kvepia ore pavasariu. Ore, bet ne lėkštėje. Duonos trupiniai, migas, pakepti su trupučiu mėsos ir taukų, amžinas pietų Europos varguolių patiekalas, atnešami dar ir su vynuogėmis (vynuogės irgi kaip Lietuvoje žiemą, jeigu ką). Trupinius paragaujame, vynuoges suvalgome.

Mėsgaliai visokie

Kiaulienos dešros gabalėliai nuo grilio: kraujinė dešra kaip kraujinė, paprastos dešrelės gana sūrios ir rausvos. Mėsėdžių maistas. Aplink beveik tik vyrai – gal moterims čia nepatinka, o gal kokia diena, kai jos turi būti namie pagal vietos papročius, sunku pasakyti. Geriausias dalykas iš tų, kur atnešė, yra vytintas kumpis. Ispanijoje jį gaminti moka, ir net viešbutyje, per pusryčius, tas kumpis puikios kokybės. Jis – kaip varškės sūrelis arba sviestas Lietuvoje: retai rasi prastos kokybės. Jei valgai sviestą, žinoma. Būna, kas nevalgo.

Apie marinavimą jie negirdėjo, viskas labai paprasta

Pagrindinį patiekalą renkamės iš triušienos arba ėrienos. Ir vienas, ir kitas variantas nenustebina: atrodo, apie marinavimą ar kokį kitokį mėsos suminkštinimą, kad kristų nuo kaulo, čia niekas negirdėjo. Blanku, kieta. Tikrai, ir Ispanijoje yra vidutiniškų vietų. Na tiek to. Tebūnie Dievas jiems teisėjas. Svarbiausia, kad viskas šviežia.

Prie valgio įskaičuotas ir butelis vyno (vienas trims). Išgeriamas, toleruotinas, tačiau tai, koks jis piktybiškai vidutiniškas, suprantame, tik užsisakę dar butelį raudonojo iš baro (€21,50). Čia jau kitas reikalas.

Desertukas

Desertai nepakeitė vidutiniškumo įspūdžio, tik plaktos grietinėlės buvo daug. Jei ką reikėtų papasakoti, net nežinau, ką sakyčiau. Klaustų manęs – ką prisimeni? Sakyčiau, na, buvo daug dalykų ant sienų, ir šviestuvas su Dievo motina. Daugiau, sakyčiau, nieko neprisimenu.

Trise sumokėjome, su arbatpinigiais, €110. Dvi žąsys iš penkių. Nuo tipinių vietų mes paskiepyti labai ilgam.

El Fuelle. Calle Mayor 59, 50001 Zaragoza, Ispanija. Tel. +34 976 39 80 33. Tinklalapis.

Tinklalapis sako: visada veikia. Na, gal ne visada, bet kasdien, manau taip.