St. Hubertus: rūsių vaiduokliai laimina naują gyvenimą

Senuose rūsiuose

Jei tik retkarčiais einate į restoranus Vilniuje, jums gali pasirodyti, kad šiek tiek atpalaidavus piniginės raištelius, pasirinkimas yra kosminis: jei esi pasiruošęs išleisti kokį šimtą eurų žmogui (įskaitant ir gėrimus), mano daugelis, tai tave pasitiks dešimtys vietų, kurios pinigus iškeis į neprilygstamus gastronominius malonumus.

Čia toks baras

Tai ne visai tiesa. Tokių vietų ne kelios dešimtys, o kelios, ar, geriausiu atveju, keliolika. Nors jos gali visai kitokius produktus leisti sau ir nesivaikyti centų taupymo (idant pagrindinio patiekalo kaina neduok Dieve neperžengtų psichologinės dešimties eurų ribos) šiaip jau brangiems restoranams yra sunkiau, nei pigesnėms užeigoms. Atsitiktiniai žmonės ten užeina retai, reti turistai net iš turtingų šalių šauna į tokią kainos teritoriją, o ateinantys gerai žino, ko nori, ir išmano, už ką moka pinigus. Jie klaidų neatleidžia, todėl reikia stengtis kiekvieną sykį.

Dar daug odos, kaip turtingo dėdės kabinete

St.Hubertus, kepsnių ir žvėrienos restoranas, atsidarė netoli puikaus ir jau seniai mano plunksnos besiprašančio „La Provence“, neišgriautoje ir sovietų nesudarkytoje Vokiečių gatvės pusėje. Kažkada čia buvo Žemaičiai, alaus baras, kurį tikrai pavadinčiau legendiniu, jei ne mano alergija žodžiui „legendinis“ ir jei nors viena legenda būtų su tuo baru susijusi. Dabar to baro vaiduokliai gyvena išpuoselėtame interjere, bet būna tyliai ir nieko nesako.

Paveikslai tokie ironiški

St.Hubertus užima šimtamečius rūsius – kelios salės, kiekviena savo stiliaus: šviesesnė, tamsesnė, biblioteka, baras, su paveikslais, kuriems nesvetima į save nukreipta ironija: viename pavaizduotas iškilmingoje pozoje raguočio portretas kaip nors galimai susijęs su Arūnu Oželiu, kuris yra šio restoranos savininkas ir vienas nedaugelio Vilniaus restorano valdovų, kuris yra pats sau legenda ir standartas.

Šita salė celebratina šventąjį Hubertą, kuris laimina medžiotojus

Restorano įkūrėjas nesibaimino atidaryti medžiotojų restoraną ir taikyti į aukščiausią kategoriją, nors pati koncepcija Lietuvoje jau yra pakankamai apgadinta: dažnas jų susiliečia su medžiokle tik per ragus ir iškamšas, o virtuvė ten vargsta su tais pačiais įprastiniais patiekalais, tik tarp jų dar žvėrienos įsimaišo.

Koks gi restorano aprašymas be peilių ir šakučių

Čia viskas rafinuota ir aplinka įpareigojanti: matosi, kad neinama atsitiktinai ko nors užkrimsti. Valgiaraštyje, kuris remiasi daugiausiai mėsa, patiekalai solidūs ir nepigūs.

Stirnienos tataki

Stirnienos tataki (€12), vos kaitros paliesti mėsos griežinėliai (paruošimo būdas atėjęs iš Azijos) – pilnas intensyvaus skonio užkandis. Šiuo patiekalu smagu bauginti jaunesniuosius lankytojus ir sakyti jiems, kad čia patiektas stirniukas Bambi (tiems vaikams, kurie žino klasikinę 1942 metų animaciją). Jei atsivesite filmų klasiką vaikų, būtinai jiems tai pasakykite.

Šukutės, yeah.

Jūros šukutės (€14) yra vienas mėgstamiausių patiekalų, kuriuos dar ir lengva paruošti, nors ir nepigu nupirkti. Jų reikia tik neperkepti. Čia šukutės beveik hermetiškai uždarytos švelnios tešlos rėmeliu – jį plėšome rankomis ir skanaujame atskirai. Dieviška. Ir dar angliška itin stambi, plokščių kristalų, „Maldon“ jūros druska. Klausiate, iš kur žinau? O aš žinau. Prieš pora metų aš pasirūpinau, kad ją pradėtų importuoti Lietuvon, ir tuo didžiuojuos. Padariau savo šalį truputį geresne vieta.

Fazanienos Čiken Kijavas, kaip sakoma (Kijevo kotletas)

Pagrindiniams patiekalams pasirinkome vieną keistą: Kijevo kotletą, bet ne iš vištienos, o iš fazano (€22), su foie gras paštetu, su ančių taukuose keptomis bulvėmis. Prabangu, ir nepriekaištinga, bet paukštiena lieka paukštiena, net jei paukštis yra fazanas – ji gana sterili, ir nepritrenkia valgytojo skonio sprogimu, nors paštetas tikrai padeda.

Užtat Niujorko steikas (€25.50 su garnyru), iškeptas vidutiniškai, įrodo, kad šis restoranas yra vienas iš trijų geriausių šalies pasirinkimų tiems, kam vertina mėsą. Jautiena išskirtinė, stiprus skonis, rodos, lenda per ausis, o kvapas apkabina ir nepaleidžia. Man asmeniškai pailga Niujorko išpjova yra skanesnė ir įdomesnė už minkštesnę ir švelnesnę file, ir šį kartą dar kartą įsitikinu, kad ne be reikalo taip manau. Tai lyg tiesioginė injekcija į mėsos skonio receptorius. Kai Europoje mėsą uždraus veganai ir žaliavalgiai, tokius kepsnius pardavinės tik elitiniai narkotikų prekiautojai.

Pavlova desert

Desertai – minimalistinis sūrio pyragas (€7) ir Pavlova su sultingomis uogomis (€7) nenuleidžia pakeltos kartelės. Tai tobula vakarienė, kurios kokybė pasilieka atmintyje dar ilgai po to, kai pamirštate apie sumokėtą kainą. Aš eisiu dar, ir būtinai valgysiu mėsą.

Dviese už vakarienę su vynais ir kava sumokėjome €142,43 ir arbatpinigius.

Penkios žąsys iš penkių. Šiandien tai drąsiai vienas geriausių sostinės ir šalies restoranų ypatingam vakarui arba šiaip bet kokiai progai, kai jaučiatės nusipelnę geriausio. Aš taip jaučiuos kasdien, bet tai jau mano problema.

St. Hubertus, Vokiečių g. 24, Vilnius. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, nuo vidurdienio iki vidurnakčio.