Kam rašyti apie restoranų interjerus? Koks skirtumas, vis tiek juk maistas svarbiausia. Be to, juk niekas nevaikšto į tuos restoranus – visi arba išvažiavę iš Lietuvos, arba prie konteinerių ieškosi atliekų.
Ne visai taip. Šiuolaikinė Lietuvos interjero architektūra kažkada prasidėjo nuo „Neringos“ kavinės Vilniuje (architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, 1959) ir baigėsi „Ritos slėptuve“ (architektė Audra Kaušpėdienė, 1993), irgi Vilniuje.
Visai likusiai (be Baltijos šalių) Sovietų Sąjungai ir jos neišlepintiems atvykėliams, kurie alpdavo nuo to, kad mūsų parduotuvėse nuolatos esama sviesto, pagrindinis atsiliepimas apie Vilnių buvo: jaukios kavinukės. Jie čia jausdavosi kaip Vakaruose ir kalbėdavo apie „mūsų mažąjį užsienį”.
Tie, kas klausėsi šių kalbų ir kam drėko nuo jų delnai, įsidėjo jas į galvą. Šiandien tai yra žmonės, kurie rašo: „Sovietų Sąjungoje buvome pirmieji, Europos Sąjungoje – prie tualeto“; jie ragina atrasti savyje ąžuolą ir sako „Lietuva – kelkis“. Štai kaip juos paveikė tos interjero architektūros šnekos.
Į pagalbą felčeriui trumpas šešių pagrindinių problemų sąrašas blogėjimo tvarka. Skaityti toliau…