Apie Sabonio (tiksliau, abieju Sabonių, nes dabar juo labai užsiima Ingrida Sabonienė, kurią visi darbuotojai pagarbiai vadina “šeimininke” ir atsiliepia apie ją ir jos dėmesį su nemenku susižavėjimu ir pagarba) viešbučio restoraną jau rašėme, ir skyrėme penkias žąsis, dabar atėjo laikas ir gera proga pažiūrėti, kaip viskas atrodo ne sezono metu.
Taigi prašom, atvažiavę randame, kad pusė viešbučio remontuojama prieš sezoną, bet kita pusė visa užimta, ir – neįtikėtina – labai užsėstas ir restoranas, nors gatvėse beveik tuščia ir dar sniegas, o Palangos parke – pliurzė.
Vaizdas pro restorano langą, dar matyti sniegas. O builders’ skipų tai net nebūtumėt pamatę, jei aš nebūčiau pasakęs, bet remontas yra remontas, ir nieko čia nepadarysi.Aš pradėsiu nuo užsisakymo. Retai miniu pokalbius su padavėjais, nes čia paminėsiu. Kaip ir aną kartą, kai jaunutė padavėja nustebino suaugusiu kalbėjimu apie vynus, taip ir dabar, padavėjas nustebino (čekyje parašyta – Tomas U., tai tikriausiai toks jo vardas). Paklausus, kokius vynus jie turi pilstomus, jis išvardino visus, aiškiai, neužsikirsdamas, be klaidų, ir kaip paaiškėjo paskui, suprasdamas, kas prie ko.
Jei jūs klausiate manęs, koks yra kelias restoranams į priekį, tai sakau: štai yra tas kelias. Alkoholis jūsų restorane yra, ko gero, pelningiausias dalykas, skaičiuojant vienam išleistam litui. Apie vynus išmanantis padavėjas gerame restorane gali nesunkiai padaryti 1000 Lt daugiau apyvartos per vakarą, negu neišmanantis (penki staliukai, du pasodinimai – tik po 100 Lt extra nuo staliuko).
Jei galvojate, kad niekam nereikia gero vyno, nes prakeiktos vyninės ir rūsiukai visus pripratino gerti birzgalą po 20 Lt už butelį, ir tokie tie lūkesčiai tėra, tai jūs klystate. Jūs neparduodate vyno po 100-200 Lt už butelį (40-80 Lt mažmenoje) ne todėl, kad nėra kas užsisako, o todėl, kad jūs nemokate pardavinėti.
Suprantate, toks vynas pats neparduos savęs. Jo neužtenka įrašyti į meniu. Padavėjui tereikia apie jį pasakyti 4-5 sakinius, tik svarbu, kad teisingus, ir paaiškinti, kodėl, ir bum – jau visai kitoks čekis.
Dar vienas svarbus dalykas yra pilstyti normalius vynus taurėmis. T.y., ne tuos, kur taurė 9 litai. Tuos, kur taurė – 24 litai (bandėme Pušų Paunksnėje tokius tris). Tegu taurėmis pilstomas vynas nebūna pigus ir budintis pasirinkimas, ir jus lydės sekmė.
Garsioji pušis nudžiūvo ir buvo pavojinga, todėl ją teko nupjauti, bet pušų yra netoliese, ir netrukus viešbutyje vėl bus pasodintas gal 10 metų medis, ko mes visi labai laukiame.Kaip išmokyti padavėjus, kad jie būtų tokie, kaip šiame restorane? Yra visokių variantų, aš rekomenduoju Someljė Mokyklą (kadangi pats esu studentas, neslėpdamas pasakysiu, tai žinau apie ką kalbu) – 6000 Lt už pilną kursą gali atrodyti kaip Dieve mano nežmoniškai dideli pinigai, bet man tai atrodo ne mažiau svarbu, negu gera virtuvė ar kokios nors brangios taurės.
Žuvies rinkinys vakaro šviesoje. Baklažanų lazdelės, gruzdintos kaip pommes frites, buvo itin vykusios – lengvos, jas sunku sustoti valgyti. Kita žuvis buvo labai ispaniška, tačiau mes atsargiai žiūrime į gruzdinimą apskritai – nesakome, kad tai blogai, tiesiog deep fried yra nebe mūsų idėja of fun. 50 Lt.Pirmasis buvo ispaniškas žuvies rinkinys (dabar, kai Saboniai gyvena Ispanijoje, akivaizdžiai restoranas atspindi jų preferencijas). Baklažanų lazdelės – nuostabu. Aioli padažas.
Steikas. Seniai nevalgiau steiko. 92 Lt.Steikas su anties kepenėlių paštetu (92 Lt) buvo man pačiam netikėtas pasirinkimas. Anksčiau visur tuos steikus valgiau, o paskui kažkaip atvėsau; štai dabar nusprendžiau vėl. Žinot, kaip sakoma, kad prie geros jautienos absoliučiai nieko nereikia pridėti? Tai ne visuomet tiesa, nes čia buvo puiki jautiena, bet anties kepenėlių paštetas tik padėjo, dar suteikdamas tą papildomą kitokio sūrumo, extra savoury dimensiją, kuri man padarė įspūdį. Vaisiškas ir tamsus kaip rašalas čilės carmenere vynas neblogai susitvarkė (idealiame variante, prie tokio steiko reikėtų seno ir subrendusio prancūziško iš Bordeaux, bet tokio nieks nepilsto, o mokėti kokius 500 Lt už butelį vien kad užsigerti steiką nekilo ranka).
Dabar kalbant apie sūrumą. Lėkštėje Maldon Sea Salt kristalai (ar labai panašūs) – ar mūsų akys neapgauna, nes juk niekas Lietuvoje jos neparduoda. Neapgauna, sako, ponia Ingrida pati gauna tos druskos, kurią galima valgyti vieną, kaip mažyčius traškučius. Ir padavėjas žino, apie ką mes kalbame! Fantastika. Žinoma, jūs sakysit, kad taip ir turėtų būti, bet taip dažnai ir taip daug kur šito nėra. Restoranai, kaip Remus, kur padavėjas viską žino apie patiekalus, Lietuvoje yra retesni, nei vištos dantys. Tai štai, šitame viešbutyje padavėjas žino ir supranta tai, ką jis nešioja ant stalo. Man tai yra nuostabu, ir aš nenustosiu to girti.
Teatleidžia man Dievas, bet aš, nevegetaras, turiu pasakyti, kad šis baklažanas su sūriu (35 Lt) buvo geriausias vakaro patiekalas.O dabar geriausias patiekalas. Taip, aš, suvalgęs nuostabų steiką, ir būdamas mėsėdis, paragavau iš savo gyvenimo draugės lėkštės baklažano (baklažano! daržovės!) ir turėjau pripažinti, kad jis dar išskirtinesnis. Jokio kartumo, jokio gumiškumo, tiesiog skirtingi sūrumai ir vienas švelnumas sugulęs su kitu (mozzarella ir baklažanas) – ir dar pinijų riešutų trečioks sūrumas, kone mėsiškumas, visa tai sudarė išskirtinį potyrį.
Štai kaip būna, kai restoranas labai geras: įprastai labai lengva pasirinkti geriausią patiekalą, o čia du absoliučiai įstabūs. Aš nesidroviu čia taškytis pagyrimais, nes jie to verti, garbės žodis. Palangoje, o ir visame pajūryje, nežinau kito tokio geros kainos, puikaus aptarnavimo (priima kaip savus) ir ištobulinto, lakoniško meniu restorano. Gerų vietų yra, bet kur taip norėtųsi grįžti – aš nežinau. Tegul jiems sekasi ir toliau.
Dviese sumokėjome 295,50 Lt ir arbatpinigius.
Pušų Paunksnėje (restoranas ir viešbutis), S.Dariaus ir S.Girėno g. 23, Palanga. Tel.: +370 460 49091. Tinklalapis.
Kasdien nuo 09:00 iki 23:00.