Sweet & Sour. Geras gyvenimas – atvežtas iš kur?

Baras yra Aušros Vartų gatvėje, suspaustoje senovinių mūrų

Lietuviai nesutaria dėl daugelio dalykų, tačiau du dalykus žino praktiškai visi. Pirmasis. Mus labiau gerbia pasaulyje, nes mes ne kokie albanai arba rumunai. Antrasis. Mes nuo Baltarusijos toliau į vakarus, ir todėl, palyginti su ta bulvių ir traktorių šalimi, mes esame praktiškai Pirmasis Pasaulis, net jei kokie nors vokiečiai ar britai kartais į mus pačius žiūri iš aukšto.

Ir tie patys baltarusiai, kuriems daugelis Lietuvoje pripažįsta nebent teisę turėti tokį patį Vytį, kaip ir mes, atvežė mums, baisiai vakarietiškiems ir arogantiškiems, dovanėlę.

Buteliukai ir barmenai.

Neseniai atsidaręs Aušros Vartų gatvėje nedidelis baras su vos 33 sėdimomis vietomis, pavadintas „Sweet & Sour“ (išvertus – saldu ir rūgštu, ir dar su specialiu anglišku ženklu, ampersandu, reiškiančiu „ir“) yra tik užsienietiško originalo klonas. Kad ir kaip tai žeistų lietuvių savimeilę, Baltarusijos sostinėje Minske jau veikia (Karlo Markso gatvėje) baras tokiu pačiu pavadinimu, yra pinigingų vietos gyventojų mėgstamas, ir jo savininkai dabar padarė tokį patį barą Vilniuje.

Pasižiūrim. Interjeras paprastas – sakyčiau, kaip gero viešbučio baras bet kur civilizuotame pasaulyje. Labai gerai, kad aplinka nesugrūsta. Viskas kvepia praėjusiu amžiumi. Ant baro sustatyti įvairiaspalvių sirupų buteliukai padeda plėtoti pusiau gėrimo įstaigos, pusiau senos vaistinės išvaizdą (dar iš tų laikų, kai vaistinėse nebūdavo aiškiai matomos visokios reklamuojamos tabletės nuo kosulio).

Bare gamina senamadiškus kokteilius ir nebando nieko daryt pagal madas.

Kokteilių meniu nėra didelis. Baro kūrėjai nori, kad tai būtų vieta, kur geriami senamadiškai pagaminti senamadiški gėrimai – būtent dėl to bare nėra nei Schweppes gaiviųjų gėrimų, nei kolos. Na, seno angliško prekės ženklo nebuvimą gal ir galima paaiškinti kokiomis nors komercinėmis priežastimis, arba brangesnių ir retesnių sudėtinių dalių pasirinkimu, nes senumo kriterijus nelabai įtikina: imbierinis alus (ginger ale) yra XIX amžiaus produktas, karčiosios citrinos limonadas (bitter lemon) – pokario gaminys.

Tačiau kodėl nėra kolos, kuri, atsiradusi 1886 metais, yra ne tik klasika, bet ir neišvengiama kai kurių kokteilių sudedamoji dalis? Tiesiog baras turbūt geriau žino, ko jums reikia – galbūt šlakelis arogancijos nepakenks.

Kai kas pasakytų, kad toks receptūrinis apartheidas – tai tam tikras išsidirbinėjimas; gal tai toks būdas sukurti išskirtinumą. Na, bent jau aš paminėjau, tai planas atkreipti dėmesį kaip ir pavyko. Turbūt.

Kokteilius gamina iš lėto, sukdami stiklinėse didelius, gražiai sušalusius, kone teniso kamuolio dydžio ledo luitus. Labai greitai nebūna, visko reikia palaukti.

Club Sandwich – su žalumynais vietoje Freedom Fries

Baro šeimininkas, vardu Tomas Ignatavičius, man pasakoja, kad populiariausias gėrimas – Old Fashioned, paprastutis derinys iš viskio, šlakelio angosturos užpiltinės ir cukraus. Tokį seriale „Reklamos vilkai“ (Mad Men) dažnai gėrė pagrindinis veikėjas Don Draper. Antrąją vietą užima Manhattan (viskis, vermutas, ir dar šis tas). Svečiai, sako, egzotikos neieško – jie ateina, siekdami vėl rasti tuos klasikinius kokteilius, kuriuos skanavo Čikagoje, Tokijuje ar Maniloje, ir lygina su tuo, kas buvo gerta užsienyje – šeimininkas sako, nusivylę nebūna. Aš irgi jokio apčiuopiamo broko neradau (patikėkit, kelionėse po pasaulį viešbučių barų tyrimui skyriau daug dėmesio).

Kokteilių kainos prasideda nuo 22 litų, brangiausias standartinis – 35 Lt, o pradėjus į maišyti brangesnius viskius, kyla iki 48 litų už kokteilį: taip, nėra pigu. Šis baras tikrai nesulauks toks publikos, kuri įvairiai vadinamuose bet labai panašiose jaunimo baruose Vilniaus nuodėmių trikampyje (Vilniaus, Islandijos ir Palangos gatvėse) ir kitur medžioja laimingos valandos Mojito už septynis litus (pagal tai, kiek jums ten įpila romo, tai tikrai vis tiek sumokate per daug, bet tik niekad nesakykite, kad aš jums apie tai papasakojau, nes paskui barai pradės manęs nemėgti).

Sweet & Sour išskirtinių laimingų valandų neturi – čia visos valandos laimingos tiems, kas gali sau tai leisti. Išleisti šimtą litų vienam žmogui čia yra greitas ir nesunkus reikalas.

Cocktail sandwiches, kaip čia pasakius lietuviškai

Yra ir maisto (aktualu po trečiojo-ketvirtojo gėrimo, kai pakinta cukraus lygis kraujyje ir atsiranda švenčiantiems žinomas alkio jausmas, kodėl, kaip manote, Senamiesčio mėsainių užkandinės savaitgaliais dirba iki ketvirtos valandos ryto?). Paragaujame klubinio sumuštinio ir mažų kokteilinių sumuštinukų, pasirodo viskas tvarkoje – net skrebučio nepamiršo apskrudinti, priedai gausūs, ir žalumynai vietoje keptų bulvyčių yra teisingas sumanymas.

Kokia išvada? Taip, baltarusių savininkai atnešė Vilniui barą, kurio miestui labai reikėjo – tokio, kur ne visų laukia ir kur ne kiekvienas gali užeiti. Šiek tiek nedemokratiško ir arogantiško, kur turbūt ne jūs renkatės, ar norite to baro, o baras renkasi, ar jis nori jūsų.

Žinoma, įeinančiųjų pagal apsirengimą prie durų niekas nerūšiuoja – žmonės patys viską supras, pažvelgę pro langus.

Jei ne tas išsidirbinėjimas su kola, būtų gavę aukščiausią įvertinimą, bet dabar mane truputėlį nuvilia, kai negaunu, ko įsigeidęs. Jie šeimininkai, ir tvarka, žinoma, yra jų, bet vertinimas yra mano. Keturios žąsys iš penkių.

Sweet & Sour, Aušros Vartų g. 19, Vilnius. Tel. +370 682 27774. Facebook profilis.

Nuo antradienio iki ketvirtadienio – nuo 16:00 iki vidurnakčio, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 16:00 iki 02:00