Esu pratęs kartoti, kad restoranui svarbiausia yra virtuvė. Krištolo sietynai? Neįdomu. Brangūs indai? Nelabai svarbu. Kilimai, skulptūros, fontanėliai, kaip toje kibininėje prie autostrados Vilnius-Kaunas? Irgi ne pakaitalas maistui. Puikų maistą pasaulyje esu valgęs labai kukliose patalpose. Vieną sykį etiopų restorane Nairobyje, Kenijoje, aplinka apskritai atrodė kaip karo pabėgėlių stovykloje. Ir nieko, įspūdinga.
Kontrastas tarp skanaus maisto ir skurdžios aplinkos, nuo kurios nubėga pagaugai, kartais gali būti visai įdomus pojūtis. O kas bus, jei tą kontrastą padidinus iki absurdo? Pasirodo, galima. Netyčia tai radome Trakuose.
Work Time is the time when we work.Prie ežero kranto yra tai, kas anksčiau buvo miestelio restoranas ir kitokių pramogų kompleksas. Restoranas „Trakų Galvė“, jis viršuje, ir apie jį mes šiandien nekalbėsime, o apačioje, arčiau prie ežero, anksčiau irgi buvo kažkas, gal valgykla, o gal kokia nors kitokia pokylių salė, o šiandien čia gruzinų restoranas „Pirosmani“, pavadintas gruzinų tapytojo vardu. Neturiu pagrindo manyti, kad tapytojas čia kada nors lankėsi: kaip netrukus pamatysime, patalpų puošyba labiau pritaikyta tiems, kas gyvena užsimerkę.
Patalpos sekmadienį tuščios, tik tuščioje salėje prie vieno staliuko sėdi keli žmonės, ir tie patys, atrodo, gal savininkai, o gal su jais susiję. Vieniša padavėja prieina ne iš karto – gal jai sunku patikėti, kad atėjo lankytojai.
Aš esu matęs smagiau atrodančių laidojimo biurų, in my life.Atsisėdame prie lango. Man irgi sunku patikėti, kad mes čia sėdime. Sovietinis interjeras, kuriame susilieja dešimtmečių nuovargis, sklindantis iš sienų, su tragiškais baldais ir tokiu nejaukumu, kurią mokėjo kurti tik Sovietų Sąjungoje, ir galbūt dar dabar dizaineriai pasiekia Šiaurės Korėjoje. Tik Šiaurės Korėjoje nėra dizainerių, štai kur bėda.
Valgiaraštis alsuoja nuovargiu – negrabiai atspausdintas, suglamžytas ir minkytas šimtų rankų: bet tai, matyt, ne priežastis ką nors keisti. Pavyzdžiui, išspausdinti naujus lapus. Kam vargintis?
Čia sriuba iš restorano. Šaukštas yra iš Čeliabinsko tankų gamyklos.Lobio, trintų pupelių sriuba (8 Lt) – tiršta, kvapni, karšta. Nors ir su valgyklos šaukštu, regis, pagamintu Čeliabinsko tankų gamykloje prieš tris dešimtmečius. Bet suvalgėm skaniai.
Duona tokia riebi, kad už kiekvieną ketvirtuką reikia tris valandas atidirbti sporto salėje.Kupdari, gruziniška duona su mėsa (20 Lt) pasirodė nepaprastai soti. Mėsos įdaras riebus, net varvantis, tešla prisigėrusi taukų. Kiek atsimenu iš Gruzijos, toks patiekalas ir turi būti. Man jis asmeniškai per sunkus, tačiau neturėčiau skųstis, nes patys pasirinkome. Po vakarienės dalį parsivežame namo.
Paprastokai sučečkavoti daržovių dalykai prie kebabo.Maltos mėsos kebabas (20 Lt) buvo puikus – kvapnus, suvyniotas į plonos tešlos lapą. Dėl mėsos kokybės galima būtų ignoruoti ir primityvų garnyrą, numestą kaip pigiausioje kolūkio valgykloje. Nelygiai pakapoti agurkai ir pomidorai. Ne, ką aš šneku. Kolūkio valgykloje turbūt būtų parodyta daugiau meilės daržovėms.
Chinkaliai. Kur dar tokių suranda lėkščių su golden kajomočka?Chinkaliai, gruzinų virtiniai su mėsa (12 Lt) buvo susukti ir išdėlioti su meile, jie skanūs ir sultingi, tačiau ant tokios sovietinės lėkštės su nusitrynusiu netikro aukso apvadėliu net didžiulis samtis geriausių juodųjų ikrų atrodytų prastai.
Čia tas atvejis, kai paveikslo rėmas tokio baisumo, kai niekas nebežiūri to, kas pavaizduota paveiksle.
Limonadas toks žalias, kaip žaliasis šviesoforo signalas, arba kaip drakono akys.Sėdime ir nesuprantame, kaip vertinti šį nesusipratimą. Viena vertus, virtuvė tikrai gera – visi atnešti patiekalai bent jau autentiški. Tačiau tuo pat metu neįmanoma ignoruoti blogų, nutrintų indų, klaikių baldų ir nuspardytos interjero visumos. Aš esu matęs šarvojimo salių, kurios yra linksmesnės ir draugiškesnės už šį restoraną. Ką ten, tos šarvojimo salės buvo gaivūs ir šviesūs pramogų centrai, palyginti su šiuo restoranu.
Norite žinoti, kaip atrodo interjeras? Prašom. Įsivaizduokite, kad pastatą projektavo architektas, įkalintas rūsyje, ir nenorintis, kad kas nors kitas pasaulyje džiaugtųsi šviesa. Paskui įsivaizduokite, kad jį statė, nuvogdami medžiagas, pikti būtinosios tarnybos kareiviai, kurie vakarais grįždavo į kareivines, kur juos skriaudė vyresnieji. Kai pastatas buvo jau iškilęs, vietoje apdailos jį patepliojo purvinais teptukais ir privežė baldų, kurie nieko nekainavo, nes juos atidavinėjo veltui kažkur kitame mieste, po privatizuotos pirties ir banketinės salės bankroto. Paskui privedžiojo nukarusių laidų, kad atrodytų dar baisiau. Tai štai toks vaizdas, net jei iš tikrųjų buvo ne taip.
Sąskaita atkeliavo senoje odinėje dėželėje su anksčiau čia buvusios valgyklos pavadinimu.Sąskaita, atnešta nutrintoje odinėje dėželėje, menančioje geresnius sovietinius laikus (arba bent jau tuos laikus, kai populiari buvo „Dinamikos“ muzika ir rimti bachūriukai Kaune važinėdavo šaligatviais, nes turėjo rusiškus automobilius niauktais langais), paskelbė 78 litų sumą už mus tris.
Trys žąsys iš penkių, nes net ir geras maistas čia, deja, patiekiamas arklidėje. O mes ne arkliai. Jei nesugebate išlaikyti žmogiškų patalpų, geriau restorano neturėti apskritai. Tai, kad jūs sugebate gaminti puikų maistą, bet nesirūpinate aplinka, nuoskaudą padvigubina. Ne tai turėjome omenyje, kovodami už laisvą Lietuvą.
Pirosmani, Karaimų g. 2, Trakai. Tel. +370 52 856 178. Tinklalapis.
Kasdien, nuo 11:00 iki 23:00.