Nežiūrėkite, kad parašyta “Dailininkų Sąjunga”, ten dailininkai vargu ar eina. In fact, žmonės tampa dailininkais, kad daugiau nereikėtų eiti į tokius kabakus.Kartais nelengvame maisto kritiko darbe būna taip, kad eini į tokias vietas, kur žinai, kad geriau eiti nereikėtų, nes nieko gero turbūt nebus. Bet nueini, nes toks darbas, ir tuomet prieš akis skleidžiasi nusivylimo puokštė.
Pigios vyninės turi tiek pat ryšio su vyno gėrimo kultūra, kiek Kaziuko mugė – su geru estetiniu skoniu. Taip, jos iškrapštė gėrėjus iš alaus barų ir pasodino prie vyno taurių, tačiau pažiūrėjus, kas tose taurėse, kartais atrodo, kad daugelis toliau būtų gėrę senovinį miežių salyklo gėrimą ir nesivarginę. Dabar dar turiu patikrinti, ne tik kuo girdo, bet ir kuo maitina.
Su vynine „Savas kampas“ dažniausiai susiduriu, kai vakare važiuoju namo Vokiečių gatve: šaligatvį apstoję, kaip balandžiai namo atbrailą, rūkantys lankytojai. Pristabdau, kad kurio neužkliudyčiau. Jie mane apžiūri per automobilio langus – ne todėl, kad gerai atrodyčiau, o todėl, kad jie visus apžiūri. Arba, kaip supratau vėliau, gal jie ieško ko nors, kas juos iš čia išvežtų.
Tamsoka? Nelabai šviesu. Bet gal taip ir geriau.Tačiau dabar pietų metas, ir lankytojų beveik nėra. Su bičiuliu galėjom rinktis iš daugybės vietų – nors skersai, nors išilgai. Dienos pietūs, rodos, yra, bet mes paragausime įprastinį meniu. Tokiais pačiais patiekalais, reikia manyti, vaišinami ir žmonės vakarais.
Oi aromatizuota, aromatas skleidžiasi kaip bukietas.Ant stalų – plastmasiniame stove skelbimai apie ypatingus pasiūlymus. Na, čia toks pavadinimas „ypatingas pasiūlymas“, o šiaip reikia manyti, tie pasiūlymai ten stovi ant stalų kasdien. „Aromatizuota degtinė“, keturi litai už stiklelį (buvo penki, tai dabar kiek galima sutaupyti), arba „namų vynas, baltasis, pusiau sausas“ – 6 Lt už 200 ml. taurę. Vertimas: saldus, patinka merginoms, saldus, pigus, saldus. Tai maždaug jus kaip ir informuoja, ko galima tikėtis.
Meniu patvirtina: taip, štai iš ko jaunimas mokosi ir štai kas jam nustato lūkesčius. Butelis vyno, atneštas ant stalo ir išpilstytas, 19,99 Lt. Atėmus pelną, mokesčius, atvežimą, butelio, etiketės ir kamščio kainą, taurių nusidėvėjimą ir patalpų šildymo sąnaudas, turbūt savikaina bus nelabai didesnė, nei du litai. Skanaus.
Latė su putyte visame gražume.Kolega, vardu Algirdas, užsisako latės, kavos su balta pieno puta, arba, kaip daugeliui gražiau skamba, su putyte (6 Lt). Nežinau, kodėl tokį nevyrišką gėrimą, ir dar pietų pradžioje, bet juk širdžiai neįsakysi. Per tą putą nelabai jaučiasi kavos skonis, gal ir gerai. Vienu žodžiu, pats kaltas. Su tokiais degustatoriais toli nuvažiuosi.
Suktinukų rinkinys iš pusfabrikačių būtų visai nieko, jei ne makabriškas majonezo ir saldžiojo čili pipirų padažo mišinys.Perbėgę akimis standartinius meniu įrašus – sūrių rinkinius, visokias užtepėles ir skrebučius, pasirenkame pavasarinių suktinukų, „spring rolls“ rinkinį (su daržovėmis ir mėsa), 15,49 Lt. Viltys buvo mažutės – niekas, žinoma, nesitikėjo, kad čia virtuvėje viską mes ir pradės juos gaminti mūsų užsakymu, ištraukė iš šaldiklio ir pašildė, bet štai padažas šalia nustebino net mane, kuris yra valgęs daug ko. Į vieną indelį buvo įpiltas saldusis čili pipirų padažas ir majonezas. Pakartosiu: ir majonezas.
Majonezą galima maišyti su kečupu. Tačiau prie saldžiojo čili padažo jis derėjo taip, kaip man prie neskustų šerių derėtų Snieguolės kostiumas iš vaikų karnavalo. Baisesnio derinio, nors ir ilgai galvojau, neprisimenu. Gal dar kas nors susišvies, bet negarantuoju. Gal tai ir bus labiausiai nevykęs padažas mano gyvenime. Per tą mišinuką net negalime nieko pasakyti apie pačius suktinukus, išskyrus tai, kad antrą kartą jų neužsisakytume.
Čia toks mėsainis, o ant lėkštės rudai pabraukyta. Labai meniška.Kolega Algirdas užsisakė mėsainį su jautiena (19,99 Lt). Pasakyti, kad tai buvo geras mėsainis, būtų labai liberalu. Tai buvo visiškai neįsimintinas mėsainis su sausoka bandele ir bulvytėmis, kurios ne iš nuogirdų pažino šaldiklį. Mėsa buvo neskani.
Dešrelės, sako, buvo padarytos pačių, bet man atrodytų, kad geriau patiems nereikėjo vargintis.Mano pietūs buvo „Savo kampo“ dešrelės su bulvių skiltelėmis ir raugintais kopūstais (14,99 Lt). Meniu sako „gaminame patys“. Tiesiai pasakius, geriau nusipirktumėt prekybos centre ir nesivargintumėt. Jei dešrelės būtų pagamintos iš kartono ir permerktos šaltame besniegio vasario lietuje, jos negalėtų būti blankesnės. Prasti, beskoniai rauginti kopūstai buvo tinkamas akompanimentas – tik bulvių skiltelės buvo valgomos. Dar kartą užsisakyti? Turbūt juokaujate. Nebent labai daug būčiau prisivaišinęs tuo specialaus pasiūlymo vynu, ir ištrynęs visą atmintį (kartais labai norėčiau taip padaryti). Bet galbūt tiek daug ir neišgerčiau.
Apsilankymo metu baras vis dar laukė savo lankytojų. Sulauks.Geriausias dalykas buvo mažas „Coca Cola“ buteliukas. Jis gauna aukštą įvertinimą, komplimentai gamintojams.
Dviese už pietus sumokėjome 59,96 Lt ir arbatpinigius.
Tokiu maistu yra maitinamas jaunimas, mūsų visuomenės ateitis, galima sakyti, tautos žiedas. Nuobodybė, blankuma ir beviltiškas meilės stygius. Kokios ten meilės. Daugiau meilės, nei sulaukė iš virtuvės tie patiekalai, sulaukia rūpestingos valytojos šluojamos nuorūkos mano gatvėje.
Viena žąsis iš penkių. Jei po karo tai būtų paskutinis likęs nesugriautas restoranas Vilniuje, vis tiek ten daugiau neičiau.
Savas kampas, Vokiečių g. 4, Vilnius. Tel. +370 5 212 3203. Interneto tinklalapis. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo 11:00 iki vidurnakčio. Ketvirtadieniais nuo 11:00 iki 01:00. Penktadieniais nuo 11:00 iki 03:00. Šeštadieniais nuo 11:00 iki 02:00. Sekmadieniais nuo 11:00 iki 23:00.