Aplinkui daugiabučiai ir kitokie neboskriobai, beigi prancūzų mokykla, kurios mokiniai gali per matematiką svajoti apie picas.Tie, kas skaito mano restoranų apžvalgas, turėjo pastebėti, kad pora metų bandžiau rasti Vilniuje labai gerų picų, ir, deja, jas rasti taip pat lengva, kaip neįbrėžtą ir neaplankstytą automobilį Italijos pietuose. Čia norėjau pasakyti, kad jų nelabai yra, nes lietuviams picos nelabai sekasi.
Čia daug ką galima kaltinti. Netinkamus miltus, beprotiškas varžybas su kinų virtuve ir šildytais bulvių plokštainiais dėl mėgstamiausio varguolių maisto apdovanojimo, ne vietoje pritaikytą fantaziją, kai meniu yra penkiasdešimt picų rūšių vienas už kitą kvailesniais pavadinimais (ir visos netikusios), tačiau, bet kuriuo atveju, picos nėra Lietuvos pasididžiavimas.
Picerijas skaitytojai man siūlė dažniau, nei bet kurios kitos virtuvės restoranus. Dažniausiai rekomendacijos skamba labai panašiai: „tikrai geriausia pica mieste“, „užeikit – nenusvilsit“, ir yra tiek pat įtikinamos, kiek reklamos skydai prie autostrados apie klaikią, pigiausią ispanišką alyvų aliejaus rūšį: „ko gero, geriausias“. Na taip, tik nutrinkit tą pikų damą nuo savo etiketės ir nuo reklamų. Bet čia ne apie aliejų kalbam. Į tuos siūlymus aplankyti picerijas reaguodavau kaip piktas paauglys į tėvų priminimus užsirišti šaliką. Kuo daugiau siūlysit, tuo mažesnė tikimybė, kad nueisiu.
Šis autobusas neatrodo, kad ką vežiotų, tačiau vasaros metu vaikams laipioti yra pats tas, arba ten galima pasislėpti nuo lietaus, jei viduje nelieka vietos.Piceriją keistu pavadinimu „Visa Pica“ man irgi rekomendavo skaitytojai, bet, matyt, buvo gera diena prieš pilnatį, ir kur buvę, kur nebuvę nuvažiavome ten išbandyti. Picerija – tylioje Antakalnio Šilo gatvėje, kur tikrai nė vienas turistas niekada gyvenime neužeis. Tą vietą reikia žinoti, o kad būtų lengviau pastebėti, prie vartų stovi geltonas mokyklinis autobusas, pastebimas geriau, nei didžiausias reklaminis skydas.
Jiems pakrovė malkų.Kieme tvarkingai sukrauta daug malkų. Tai signalas lankytojui: čia pica kepama malkomis kūrenamoje krosnyje, ir tai yra didžiulis jų išskirtinumas. Taip, visur Italijoje visos geriausios picos visuomet kepamos tik tokiose krosnyse, ir būtent dėl to picų per pietus geros picerijos nesiūlo: neapsimoka vargintis ir kūrenti visą dieną dėl kelių dienos klientų, kai visi ateina vėliau. Krosnis ten užkuriama tik vakare.
„Visa Pica“ dirba nuo vidurdienio, ir uždaryta pirmadieniais ir antradieniais – nes ir jiems reikia ilsėtis. Teisingai. Restoranas optimizuotas: pavyzdžiui, jie nepristato į namus. Manau, kad pristatymo organizavimas ir išlaidos juos atitrauktų juos nuo pagrindinės veiklos: picų gamybos. Alkoholio – nėra, padavėjų – nėra, ir visoje picerijoje vos dešimt sėdimų vietų. Daugumas lankytojų, manau, vežasi picas namo, bet manau, jie šiek tiek praranda: karšta pica yra geriausia pica.
Šios kartono dėžės yra interjero elementas, tačiau ne visi iš jūsų bus pajėgūs tai suprasti. Tačiau treniruota akis pamato architekto mintį. Respektas.Interjeras paprastas, bet subtiliai kitoks: matyti profesionalaus architekto ranka. Rudos kartono dėžės sukrautos į rietuves, kaip sausos malkos. Daug šviesos pro didelius langus. Puodukas su spalvotais pieštukais vaikams ir visokių, pačių gamintų, padažų picai eilė: garstyčios, saulėje džiovinti pomidorai aliejuje, česnakai, skrudinti svogūnai, linų sėmenų sėklos, džiovintos paprikos. Tai nauja, ir tai atrodo nelietuviškai. Picerija atrodo kaip Vakarų ambasada Antakalnyje.
Šita pica vadinasi “tradicinė”. Su tokiais pavadinimais tai žiūrėkit jūs man.Bandome keturias picas. „Tradicinė“ (20 Lt už didelę) – sūris, šoninė, peperoniai, saliamis, svogūnėlis, paprika, pievagrybiai – pastarieji reto kvapnumo. Mūsų skoniui – gal pernelyg komplikuota, bet padas puikus. Plonas. Gerai iškildintas. Ir ranka paimtas gabalėlis, šiek tiek sulenktas loveliu, išlaiko priedus. Padas kartu ir minkštas, ir tąsus: pasiektas tas balansas, kurio žinovai ieško geriausiose Italijos picerijose. Kai kur truputėlį apdegęs kraštelis, kontrastuojantis su elastingu viduriu.
Dar viena – „Saliamio“, 18 Lt – pomidorai, porai, paprika, saliamis, alyvuogės. Truputį perkrauta. Šiek tiek. Bet jaučiasi labai kokybiškos sudėtinės dalys: visa galva aukščiau, nei beveik visose Vilniaus picose.
Matote, koks padas? Plonas, o ne ta bulka jūsų visų kitų. Mokykitės.Kaip ir manėme, paprastesnės picos, „Havajų“ (su ananasais ir vištiena, 18 Lt – nesiraukykite, pica su ananasais yra populiariausia pasaulyje, tegu ir ne Italijoje, picos rūšis), ir su fetos sūriu (19 Lt) buvo dar geresnės (tik fetą reikėtų ne tokiais kubeliais pjaustyti). Atkreipiame dėmesį į vištieną: ne išblukusi gumos skonio pigiausia rūšis, o ne. Tvirti ir maloniai plyštantys gabalėliai.
Pastarosios dvi picos yra labai arti tos kokybės teritorijos, kurią randame neblogoje picerijoje Italijoje (ne, ne kosminis lygis, kokį randame Neapolyje su saldžiais pomidorais iš pelenais patręštos dirvos ant ugnikalnio šlaitų, bet nereikia vyti Dievo į medį). Mažiau sudėtinių dalių padeda atsiverti picos padui – ir konsistencijos, ir skonio prasme.
Dar ten parduoda charčio sriubą – sako, žmonės, ypač pagiringi, ten specialiai važiuoja dėl jos (8,50 Lt), ieškodami išsigelbėjimo nuo vakarykščių švenčių. Tiršta, karšta, aštri, daug mėsos. Puiku, nors ir labai netradicinis patiekalas picerijai. Koks skirtumas. Klientams patinka.
Su tais pavadinimais tai aš nežinau, reikia imti diržą už visokias Boulingo picas. Bet tai čia detalė.Ar yra prie ko prisikabinti? Taip. Aš norėčiau, kad ši picerija, pretenduojanti į geriausią Vilniuje, dar sumažintų siūlomų picų pasirinkimą, aiškiau apibrėžtų receptūras (kad nebūtų „visko po truputį“ – daugelis picų atrodo komplektuotos būtent taip), turėtų klasikinius picos receptus ir atsisakytų kvailos lietuviškos mados vadinti picas beprasmiais vardais. „Sočioji“? O ką, po kitų lieki alkanas? „Boulingo“? Su kuo, su pjaustytais kėgliais? Nereikia šito. Kartais vaizduotę reikia šiek tiek pridusinti, kad patylėtų. Tai vienas tokių atvejų. Laimei, tų išsišokėlių valgiaraštyje nėra daug.
Už keturias picas, charčio sriubą ir gėrimus sumokėjome 92 Lt.
Keturios žąsys iš penkių. Vienas retų atvejų, kai sostinėje nuėjęs jautiesi radęs vietą, kuris yra šioks toks atradimas, ir kur tikrai norėsis eiti vėl. Ar tai geriausia pica Vilniuje? Šiuo metu, kol neradome geresnės, galimai taip.
Visa Pica, Šilo g. 13a, Vilnius. Tel. +370 685 10505. Tinklalapis. Facebook profilis.
Nuo trečiadienio iki sekmadienio, nuo vidurdienio iki 21:00 val.