Čili pica, visų tinklinių picerijų Lietuvoje motina, paleido naujas, kitokias picas, paleido su trenksmu ir tinkama reklama: itališki ingredientai, itališki receptai, italas šefas. Seniai laukėm.
Viskas teisingai: seniesiems receptams jau daug metų, ant tų Čili picų – ir labai panašių į jas Mambo, CanCan, Jazz, Charlie – išaugo ištisa karta valgytojų. Tai ne itališkos ir ne amerikietiškos, tai lietuviškos picos. Jos, sakykim, ne mano skoniui, bet jas valgė milijonais ir viskas buvo savo vietoje: kainos dažnai labai nedidelės, sumaniai sudėjus nuolaidas ir kortelių taškus – dar mažesnės.
Kai kas jų net pasiilgdavo: kai Anglijoje buvo Chili’s (pavadinimu panašus, bet nesusijęs amerikietiško maisto tinklas, paskui iš Britanijos pasitraukęs) ten atvykę gyventi lietuviai dažnas tikėdavosi, kad gal čia jau ir prie jų bus gimtasis čiliakas atvežtas jau ir už Lamanšo.
Nusprendžiame paragavimui pasirinkti vieną pažangesnių Čili picos restoranų sostinėje: prie Forum Cinemas Vingis kino, Savanorių prospekte – čia jie savaitgaliais veikia iki paryčių, čia daugybė televizorių ekranų ir amerikietiškas susodinimas „boksais“, ir 180 vietų salė nesijaučia kaip itin didelė. Ateiname penktadienį pietums, neturėtų būti labai perkrauta darbu ir lankytojais.
Lankytojų daugiau, nei tikėjomės, bet pasodina greitai. Tas puiku. Mažiau puiku, kad užsakymo priėmimo laukiame ilgai – taip ilgai, kad net pradedame dirsčioti į telefono numerį, pritvirtintą prie stalo. Niekas darbe nemiega – tiesiog, kaip suprantu, padavėjos fiziškai nespėja aplakstyti savo staliukų. Antra vertus, turime laiko apžiūrėti naująjį meniu.
Naujos picos yra tik devynios, ir tai džiugina – teisingas kelias link minties koncentravimo (gal jau esu minėjęs, bet meniu, pavirtę knygomis, su ne viena dešimčia puslapių, dar niekam nepadėjo restoranų versle). Puikios nuotraukos ir protingi receptai: nedaug sudėtinių dalių, ir jos prasmingos, atliepiančios klasikiniams Italijos receptams.
Paragaujam? Būtinai, jei tik sulauksim. Aš nieko nesakau, bet 40 minučių laukti gėrimo yra per daug. Pamiršti vieną iš trijų gėrimų nėra gerai. Ar aš per daug priekabus?
Pirmoji pica yra Fior di Latte, su vyšniniais pomidorais ir fior di latte mocarela, iš karvės pieno – pigesne, nei buivolės pieno mocarela, kuri ir pačioje Italijoje ne taip dažnai naudojama, o Lietuvoje ypač pakeltų picos kainą (čia vidutinio dydžio, 25 cm. skersmens pica: 19.99 Lt). Neblogai, bet padas per prėskas ir neutralus, blyškus ir baltas, kaip lietuviškas pavasaris be saulės. Vyšniniai pomidoriukai neblogi, bet, žinoma, ne tokio skonio, kaip Neapolyje, tačiau būtų juokinga tokių tikėtis.
Antroji pica: Delizia, su vytintu kumpiu ir kepintais baklažanais (26.99 Lt už vidutinio dydžio). Vytinto kumpo gabalėlis buvo itin mažas, atrodė, kaip kokia petražolė. Aš ne už tai, kad sudėtinių dalių būtų perkrauta, bet čia jau kitas kraštutinumas. Atkreipė dėmesį ir tai, kad baklažanai buvo nemaloniai kartūs. Baklažano kartumą, atsirandantį jam lėtai bręstant (tai daugiau šaltų šalių problema) galima pašalinti sūdant ir mirkant vandenyje, čia tikriausiai tai daryti pernelyg sunku arba praktiškai neįgyvendinama. Čia picą akivaizdžiai pavedė netinkama sudėtinė dalis.
Sėkmingiausia mums pasirodė trečioji pasirinkta pica, Fume (18.99 Lt) – su šonine ir rūkytu sūriu scamorza, o taip pat raudonaisiais svogūnais. Čia rūkytas skamorcos sūris duoda luobui papildomo elastiškumo ir gerai sutaria su šonine. Rezultatas džiugina.
Kas nedžiugina, tai padavėjos pasiūlymas pasirinkti „ploną ar storą pagrindą“: ji norėjo pasakyti, kad reikia rinktis iš įprastinio arba croccante, traškaus, pagrindo. Plonumas ir storumas čia niekuo dėtas – tai gerai matyti nuotraukoje – pabandykite atskirti, kuri iš jų yra stora, kuri plona. Storis vienodas. Atrodo, padavėjai nelabai išaiškino, kokia yra naujojo pasiūlymo esmė: tai būtent picos pagrindo traškumas. Tiesą sakant, mums atneštose ir tas traškumas nelabai skiriasi. Arba nesiskiria visai. Atrodytų, kad čia pasiūlymas pernelyg sukomplikuotas: reikėtų jį derinti ne prie idealaus pasaulio, o prie realių galimybių įgyvendinti.
Jei galima, aš turiu dar vieną pastabą. Kai pasiūlomas citrinos griežinėlis prie kolos, ir paskui sąskaitoje už jį papildoma paskaičiuojama 0,60 Lt, tai neskamba maloniai. Man visai negaila, tiesą sakant, aš nežiūriu, kiek tos kolos kaina – penki ar šeši litai, nes aš suprantu, kad tai vienas iš pelno centrų, bet toks smulkinimasis su priedais atrodo varganai. Todėl, kad kitas žingsnis yra paskaičiuoti penkis centus už druską arba servetėlę. Ir dar – prašau, įdėkit ledo į kolą, nes taip skaniau ją gerti. Ledas koloje yra numatytas Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir šios taisyklės nesilaikymas daug kur prilyginamas karo nusikaltimams.
Grįžtant prie naujųjų picų, pasakysiu taip: geras sumanymas, judėjimas teisinga kryptimi, tačiau bent jau šioje sostinės vietoje koją kiša senos bėdos, jau išgliaudytos ir aptartos internete ir valgytojų atsiliepimuose: lėtas ir nedėmesingas aptarnavimas ir akivaizdus pasididžiavimo savo restoranu ir savo gaminiais trūkumas. Todėl dvi žąsys iš penkių, bet pačią pastangą atsinaujinti ir atgaivinti meniu reikia įvertinti ir pagirti.
Sąskaita trims žmonėms, be alkoholinių gėrimų, neatėmus nuolaidų, sudarė 97 litus.
Čili Pica, Savanorių 7 (Forum Cinemas), Vilnius. Tel. +370 616 27750. Tinklalapis. Facebook puslapis.
Nuo sekmadienio iki penktadienio – nuo 10:00 iki vidurnakčio. Penktadieniais: nuo 10:00 iki 02:00. Šeštadieniais: nuo 10:00 iki 03:00.