Esu sakęs, kad Lietuvoje labai gero rytų maisto gali tikėtis arba tas, kas nėra buvęs Azijoje (arba bent jau nėra lankęsis rytų virtuvių restoranuose didžiosiose Europos sostinėse), arba tas, kas yra beviltiškai naivus. Tai ne piktžodžiavimas apie Lietuvą, jei taip pagalvojote.
Yra objektyvių priežasčių. Gerai japonų virtuvei beviltiškai trūksta geros žuvies, ir dar yra tas klaikus lietuviškas užsispyrimas gaminti sušius su Filadelfijos tepamu sūriu, kad būtų pigiau ir sočiau. Galėtų būti kokios nors sankcijos, kad tą sūrį uždraustų gabenti į japonų restoranus. Na, žinote, kaip alkoholį draudžia pardavinėti prie mokyklų.
Apie Korėjos virtuvę negaliu nieko gero pasakyti, mat ir pačioje Korėjoje stengiausi ją pamėgti, ir man tai nepavyko. Korėjos virtuvė iš esmės yra rauginti kopūstai su aitriaisiais pipirais (ir dar šunys, pasakysite jūs, bet net ir Seule kepsniuką iš keturkojo draugo rasti sunkiau, nei Vilniuje neužimtą Statoilo plovyklą savaitgaliais – tai retas ir egzotinis patiekalas). Nežinau, man neįdomu tie kopūstai. Aš ir Lietuvoje nelabai prie kopūstų linkęs.
Tailando virtuvei labai trūksta autentiškų virėjų iš Tailando, nes ją Lietuvon daugiausiai atveža mūsų tautiečiai entuziastai keliautojai, iki širdies gilumų pamilę aitrias sriubas ir kokosų pieną. Jų kelionės didžiausias pasiekimas būna toks, kad paskui gali visiems aiškinti, kad tikros tajų sriubos Lietuvoje nerasi.
Na, o Kinijos virtuvė atėjo į Lietuvą netinkamu metu ir netinkamu būdu – kaip pirmoji postsovietinė užsienio egzotika, užtaisyta krakmolu ir cukrumi, papuošė seniai neremontuotų pastatų pirmuosius aukštus raudonais žibintais ir geltonais kreivasnukiais drakonais, ir greitai įsitvirtino kaip „nebrangus, sotus maistas“. Daugelis mūsų kinų virtuvės valgytojų ją vertina taip, kaip cepelinus ir tarkius: kad būtų kuo pigiau, ir kad užkirtęs negalėtum atsikelti nuo kėdės.
Stalo vanduo su citrina. Čia geras pavyzdys: nereikia nemokamo vandens, reikia tiesiog stalo vandens, kad ir už pinigus, kaip alternatyvos buteliuotam.Atrodytų, ne kokia perspektyva naujam Azijos restoranų tinklui Soya, kurios pirmasis restoranas atsidarė Klaipėdoje. Jų meniu būtent šias keturias virtuves ir atstovauja: kinų, japonų, korėjiečių ir tajų. Mes nuėjome į jų antrąjį restoraną sostinėje. Dar jie yra ir Kaune.
Vilniaus Soya yra Žirmūnuose, kur aplinka lauke blizgesio nei žada, nei duoda. Nieko baisaus, užtat erdvu. Interjeras greičiau santūrus nei prabangus, ir man labiausiai priminė didelio viešbučio prie oro uosto „etninį“ restoraną kur nors Seule arba Tokijuje. Ten visada būna kas nors tiems, kas nori truputėlio egzotikos, bet į miestą važiuoti tingi. Man tinka. Pretenzijų neturiu.
Pripažįstame, kad sušiai geri. Tų su Filadelfia tiesiog galima neužsakinėti.Paragaujame sušių (rinkiniai nuo 10,90 iki 69,90 Lt). Nenoriai pripažįstu, kad pretenzijų jokių nėra (nenoriai, nes kur jau man kas nors įtiks). Ryžiai – teisingi, lipnumas geras, o žuvis ant viršaus tokia, kokios geriausios galima tikėtis Lietuvoje. Geresnės, žinoma, irgi galėtų atskraidinti, bet, deja, šalyje ne itin daug norinčių mokėti kokius 300 litų už sušių rinkinį, todėl jos ir nėra. Soya irgi turi sušių su Filadelfijos sūriu, bet galima pasižiūrėti į meniu ir jų tiesiog neužsakinėti. Taip ir padarėme.
Sake Tataki – žuvies kokybė ir vos jaučiamas terminio apdorojimo palietimas buvo puikūs.Vos apkepta ir plonai supjaustyta lašiša, Sake Tataki (17,90 Lt) mums ypač patiko. Pagrindinė patiekalo idėja – vos lašelis terminio apdorojimo – čia buvo įvykdytas puikiai.
Salotos su jūrų kopūstais iš pradžių pasirodė labai intensyvios, bet kol suvalgėme, nusprendėme, kad viskas gerai.Agurkų ir jūros kopūstų salotos (8,90 Lt) buvo gaivios ir man priminė vaikystę, kai kažkur prie Murmansko, keliaujant su tėvais, aptikome parduotuvėje konservuotų jūrų kopūstų (tiesą sakant, „aptikti“ nėra tinkamas žodis, nes tuščiose lentynose viskas matėsi ir neieškant). Tą kartą, prieš tris dešimtmečius, man aliejingas jūros augalų skonis visai nepatiko, o dabar buvo labai gerai.
Traškūs baklažanai (13,90 Lt) nepadarė jokio įspūdžio: jie nebuvo traškūs. Pernelyg arti dešimčių kinų restoranų, kur meniu sako „trašku“, o viskas plaukioja padaže.
Vištiena Gong Bao, su sojų padažu ir sezamų aliejumi, mums pasirodė eilinė, ji buvo pernelyg panaši į standartinius Vilniaus kinų restoranus.Pernelyg arti įprastinės rytų Europoje pamėgtos kinų virtuvės nuobodybės buvo Gong Bao vištiena (14,90 Lt) – taip, viskas gerai, bet išskirtinumo maža, nepaisant to, kad sojų ir sezamo padažas buvo teisingo tirštumo ir skonio, o ne pernelyg užsaldintas ir užtirštintas, kaip kartais būna.
Traškūs vištienos skrandeliai, paprasti ir nebrangūs, bet, sako, vienas populiariausių dalykų prie alaus.Apsilankymą pakylėjo du patiekalai. Traškūs vištienos skrandukai (9,90 Lt), sako padavėja, yra populiariausias iš visų patiekalų, nes prie šalto alaus triauškiasi taip, kad neįmanoma sustoti. Jie man pasirodė tikrai puikūs, ir dviem galvomis aukščiau už tai, ką esu ragavęs kituose Vilniaus restoranuose. Kalbama, kad juos žmonės pasiima dideliais kiekiais išsinešimui, kad galėtų krimsti prie pigesnio alaus iš parduotuvės – nors, žinoma, traškantys patiekalai, paimti išsinešimui ir patekę į uždarą talpą, labai greitai nustoja būti traškūs.
Kalmarai Zi Ran, pagardinti čiliais ir kuminu, man patiko labiausiai, užsisakyčiau ir vėl.Tačiau vakaro viršūnė buvo kalmarai Zi Ran (maža porcija – 17,90 Lt) – su salierų stiebais ir sojų daigais, apibarstyti aitriųjų paprikų kruopelėmis ir kumino sėklomis. Tai buvo trašku, sūru, kvapnu ir tikrai geriausia, ką aš per pastaruosius dvejus metus radau rytų restoranuose Lietuvoje.
Trise sumokėjome už maistą 183,09 Lt ir arbatpinigius (tiesą sakant, išbandymui pasiėmėme visko per daug, ir dalį maisto parsinešėme namo).
Gyoza, japonų koldūnai, buvo puikūs. Aš pažįstu gerą gyozą, kai matau vieną.Mano galva, didžiausia rizika tinkliniam restoranui yra galimybė po truputį atitrūkti nuo aukštų standartų, nustatytų iš pat pradžių, kai geriausi patiekalai virsta vidutiniais, smulkios klaidelės mutuoja į sistemines klaidas, ir restoranas pasijunta priartėjęs prie savo misijos pabaigos. Tačiau čia kol kas tai neįvyko, todėl avansu prognozuoti degeneraciją būtų absurdiška ir negeranoriška. To ir nedarysiu.
Gerai pasiskaičius meniu, ir pagalvojus, kas iš keturių Azijos virtuvių jums priimtina, iš čia galima, regis, išeiti nenusivylus. Restoranui Soya skiriu keturias žąsis iš penkių.
–
PRIEDAS Nr. 1: Atsiliepimai, paskelbus šį straipsnį Lietuvos Ryte, liudija, kad daugeliui skaitytojų didelės svarbos naujiena yra ta, kad Soya priklauso Čili restoranams. Niekas negali žmoniškai paaiškinti, kokia dėl to yra principinė problema. Neapykanta didelėms įmonėms Lietuvoje prilygsta tik tų įmonių populiarumui. Maxima, Vičiūnai, Senukai, Čili, Švyturys-Utena, Swedbankas ir SEB – jei nori žinoti, ko labiausiai nekenčia, pažiūrėk, kieno didžiausi pardavimai.
PRIEDAS Nr. 2: Apsilankėme Soya ir Klaipėdoje. Mums pasirodė, kad kokybė atitinka Vilniaus etaloną, tačiau porcijos pasirodė kiek mažesnės, nors galimai tiesiog buvome labiau išalkę.
Soya, Žirmūnų g. 68A, Vilnius. Tel. +370 5 2774111. Tinklalapis.
Nuo pirmadienio iki šeštadienio: nuo 11:00 iki 23:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 23:00.