Nidos Seklyčia: brangus kurortas stebuklų nesiūlo

Apie Nidą ir jos kulinarinius rūpesčius (norėjau sakyti – džiaugsmus, bet gal vis dėl to ne) Laukinių Žąsų autorės ir autoriai rašė daug.

Pati restoranų apžvalgų portalo idėja prasidėjo nuo poros apžvalgų apie Nidos restoranus, In Vino ir Nerija, publikuotų kitur ir nustebinusių skaitytojų antplūdžiu. Pagalvojau, kad turbūt bus paklausa ir susidomėjimas. Parašiau tas apžvalgas tada iš laisvo laiko gausos – kaip sako anglai, velnias dykoms rankoms darbą visada suranda.

Nida galėtų turėti puikių restoranų, nes kurortas – bent jau vasarą – gali pasigirti didžiausia šalyje mokių lankytojų koncentracija kvadratiniam kilometrui. Kažkada esu rašęs, kad Nidoje keturių asmenų šeimai su apgyvendinimu ir maistu ne namie tūkstantis litų dienai yra normali suma. Pasistenkite minutei atsigauti nuo šoko (jei tai jus šokiravo – jei jūs ilsitės Nidoje, jokio šoko nebus) ir pagalvokite apie tai, kad tai yra visų pirma didelė galimybė: visi tie žmonės, nešantys restoranams pinigus kiekvieną dieną.

Besiganantys Lotmiškio gatve turistai apžiūri valgančius, kaip eksponatus

Restorano Seklyčia didžiausia problema yra jo pavadinimas: iš kur, apskritai, tas Nidos potraukis liaudiškai kaimo nevalyvos buities simbolikai? Seklyčia, pašiūrė, pastogė, po vyšniomis. Užeiga „Prie supuvusio suolo“. Aludė „Neplautas ąsotis“. Nida yra ne apie mėšlinus autus: joje reikėtų akcentuoti švyturį ant kopos, jachtas prie krantinės, baltą smėlį. Tai miestelis tarp dviejų vandenų, o ne kažkokia kolūkinė-etnografinė vargo vakarienė.

Cezario salotos, dėl Dievo meilės, baikit į jas dėti pomidorą. Jau baikit.

Cezario salotos (16 Lt) gerai nenuteikia: nors sudėtinės dalys iš esmės neblogos (nors žaluma ir ne kažin kokia, bet sunku norėti geresnio), ir padažą atneša atskirai, kaip paprašyti, ir net čiobrelio šakutė įsmeigta, tačiau įnirtingas lietuviškas pomidoro pridėjimas prie klasikinio recepto yra pasiryžęs nugalėti mano kantrybę. Ne, mes čia dar pažiūrėsim, kas ką. Aš nesitaikstysiu. Aš išmokiau Lietuvą nebekarpyti servetėlių per pusę trikampiais, tai gal išmokysiu ir pomidorų nekrauti į Cezario salotas. Jų nėra nei pagrindiniame, nei alternatyviniuose receptuose. Pomidoras turi per daug rūgšties šiam patiekalui. Bet lietuviai taip mėgsta pomidorus, kad gali pagalvoti, kad jie – slapti išeiviai iš Viduržemio jūros regiono. Ir kad jų kiekvieno proseneliai vardu Lorenzo, Jose, arba Juan Felipe.

Brusketa, geriausias pusrytis Nidoje.

Brusketa (itališka duonelė) su kumpiu ir daržovėmis (21 Lt) yra geras ir teisingas patiekalas: vienas geresnių pusryčių variantų visoje Nidoje, jeigu ką. Ir nepigi mocarela, ir ant grotelių kepta paprika, ir bazilikas, ir ypač pesto padažu išteptas skrebutis. Kai atsibos kitur valgyti omletus ir taukuotas kiaušinienes, pabandykite šios brusketos.

Kalmarai

Kalmarai (17 Lt) nenudžiugino. Ne, jie nenuvylė kažkaip labai baisiai, tačiau galima ir geriau. Gruzdinimo riebalų likę per daug (reikėtų jiems nors minutę pailsėti ant popierinio rankšluosčio), ir pats kalmaras toks tikrai ne iš geriausių, kuriuos tekę valgyti. Nebrangus, kietokas – bet už labai gerą niekas juk nenorės mokėti trigubai daugiau. Kiek moki, tą ir gauni.

Antiena su kuskusu.

Sausoka (tikrai be rausvumo) buvo ir antiena (60 Lt) – tačiau problema buvo kitokia. Trijų skirtingų saldumų (antpilo prie anties, kuskuso ir kriaušės su migdolais) susijungimas nebuvo nei subtilus, nei pateisinamas. Tai buvo tiesiog saldumo perteklius, sunaikinęs antį.

Steikas prapjautas atrodo taip – visi mėsėdžiai dabar pajunta seilių antplūdį

Jautienos didkepsnis, raudona mėsa, su svogūnais ant viršaus, mėsėdžių džiaugsmas. Iškeptas taip, kaip buvo paprašyta (vidutiniškai). 55 litai – už kepsnį tikrai nebrangu, todėl ir galima paaiškinti, kad turbūt ne labiausiai fantastiška mėsa. Buvo blankoka. Ir vėl – kiek moki, tą ir gauni. O daugiau mokančių nelabai daug yra, tai ir nulemia visą vaizdą.

Seklyčia yra vienas geriausių Nidos restoranų, su aptarnavimu, geresniu už vidutinį, neblogu pilstomų vynų pasirinkimu, kokybiškesniais indais ir įrankiais, ir labai dailiais kambariais viduje (kai geras oras, visi net negalvodami renkasi sėdėjimą lauke, su vaizdu į pušyną ir kopą tolumoje, viso restorane telpa apie 160 žmonių). Tai ir gerai, ir kartu liūdna: jei vienas geriausių restoranų tik toks, tiesiog neblogas, be nieko įsimintino, be ugnelės ir be ypatingos meilės, tai labai daug liūdno pasako apie likusį kulinarinį miestelio kontekstą.

Palyginimui: Dzūkijoje (išskyrus Druskininkus) dešrainiai iš degalinės Statoil tikrai yra restoraninio maisto pirmame dešimtuke. Tai daug ką pasako apie Dzūkiją.

Čia – mielas, tačiau neišskirtinis restoranas Seklyčia yra Nidos pažiba, ir tą statusą pasiekia pernelyg nesistengdamas, na, tiesiog konkurentai ne tokie, kad labai plėšytumeis.

Keturiese sumokėjome 250 Lt ir arbatpinigius. Keturiese skiriame keturias žąsis iš penkių: be šio restorano, kad ir netobulo, nykioje Nidos smėlynų kulinarijoje būtų dar nykiau. Tai jau nemažai.

Nidos Seklyčia, Lotmiškio g. 1, Nida. Tel. +370 469 500 00. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, nuo 10:00 iki 22:00.