Mane kartais kviečia teisėjauti renginiuose, susijusiuose su maistu ir gėrimais.
Pernod-Ricard (čia tie žmonės, kurie Lietuvoje platina daugybę mano mėgstamų prekės ženklų, kaip Absolut Vodka, Havana Club, Jacob’s Creek ir Ararat), organizavo dar vieną kokteilių čempionatą. Mane pakvietė pateisėjauti, negi atsisakysiu.
Čempionatas buvo apie De Kuyper likerius iš Olandijos ir su olandišku barmenu. Likerių, kaip galima įsivaizduoti – 36 variantai, kurių tik kai kurie parduodami mažmenoje (aš turbūt nusipirksiu žaliųjų bananų Pisang’ą, nes jį galima be problemų vasarą maišyti su apelsinų sultimis arba toniku ir turėti ko gero patį vasariškiausią ir neįpareigojantį gėrimą, na, bent jau panašiai vasarišką, kaip anglų Pimm’s).
Aš Lietuvoje augantį populiarumą prognozuoju Butterscotch (iriso saldainio skonio) ir turbūt Lapsang Suchong – rūkytos kiniškos arbatos – skoniams. Lietuviams patinka kai kas aštraus ir nematyto. Žagarės vyšnių likerio mes jau kaip ir atsigėrėm, ir migdolinis amaretas, nors ir klasika, mažai ką nustebins. Šiuo metu, bent jau kaip pasirodė iš konkurso, barmenus veža Ginger (imbierinis) – jis pakankamai aštrus, įsimenantis, prasimušantis ir lengvai atpažįstamas.
Atpažįstamumas šiuo metu yra raktas: kokteiliai yra mados dalykas, ir gerą naują kokteilį (kaip sakė kažkas, visi desperatiškai ieško kažko tokio paprasto, kaip Cuba Libre) galima išsukti tada, jei jis turės aiškų išskirtinumą ir bus lengvai užčiuopiamas net ir tų gėrėjų, kurie nėra pratę ilgai pasakoti apie tai, kas jiems patiko ir kodėl toje taurėje.
Čia yra kokteilio patrauklumas: jis leidžia gėrimais mėgautis ir tiems, kam kelias į vynų pažinimą dar yra ateityje. Vynus mokomasi pažinti labai ilgai, o kokteiliai yra, kaip sako amerikiečiai, žemai kabantis vaisius – čia skonis gerai kala, jį lengva parodyti pirštu (čia ir tokių gaminių, kaip De Kuyper, patrauklumas barmenui: imi Sour Grapefruit, rūgštaus greipfruto, skonio likerį, tinkamai panaudoji, ir klientas patenkintas – oba, greipfrutas, čia jėga: pats paragauja ir kitam pasiūlo).
Kokteiliai Lietuvoje skinasi kelią pamažu ir truputį kitu keliu, negu Vakaruose: jei ten kokteilių kultūra ėjo nuo brangių viešbučių barų apačion, į klubus, Lietuvoje tų gerų barų yra labai nedaug, juose daugiausiai užsieniečiai (kada tik nueini į Kempinskį, ten retai pamatysi lietuvius), ir klubai yra energingiausi ir dažniausi kokteilių gamintojai. Deja, ten dažnai savi apribojimai: ribota jaunimo perkamoji galia, ir barmenui sunku tobulėti ir auginti santykį su klientu, kai labai garsi muzika ir viskas, ko reikia, tai mojito, ir kad būtų už 12 litų ir ne brangiau.
Todėl kokteilių čempionate dalyviai labai jauni (aš jaučiausi senelis), ir juo labiau džiugina profesionalumas ir entuziazmas. Tie žmonės stipriai ruošiasi ir labai rimtai
Dažniausios klaidos, kurios atkreipė dėmesį, buvo paprastos: menkas išskirtinumas (kodėl šis kokteilis įsimenamas – ir jei negali paaiškinti, vilčių maža), kartais nelabai įsimenantys ir prastai susieti su kliento lūkesčiais arba emocijomis pavadinimai, ir kelis kartus pasitaikę darbo su ledu trūkumai. Smulkus ledas reikalauja labai šaltų sudėtinių dalių ir šaltos stiklinės, kitaip jis staigiai tirpsta, siurbia temperatūrą iš gėrimų, ir vietoje puikaus snieginio kokteilio mes turime paprasčiausiai pavandenijusį. Apie tai, kiek laiko kokteilis keliaus nuo baro iki gėrėjo, ir per kiek laiko jis su juo susidoros, reikia visą laiką galvoti.
Čempionato nugalėtojas Vytautas Šnejerovas pradžiugino kokteiliu Remind Me Of Christmas, kur apie Kalėdas priminė mandarinų skonis, ir paprastos Havana Club stiklinės jautėsi jaukiai ir kvietė užsisakyti dar. Jo šotai mėgintuvėliuose, su aliuzija į chemijos pamokas, buvo ypatingai vykę – viskas, kas sieja mokymo įstaigą su gyvenimo nuodėmėmis, yra laiminti formulė, kaip sužinojo ABBA, kai 1976 m. išleido dainą When I Kissed The Teacher, kur tos atlikėjos pavojingai žaidžia su jaunų pedagogų svajonėmis apie romanus su nepilnametėmis moksleivėmis.
Nuotraukos: Pernod Ricard ir Andriaus Užkalnio