Jau galvojote – gal užteks apie tą Palangą rašyti, pateik mums, autoriau, ko nors kito! Parašyk apie Plungę, parašyk apie Kupiškį, parašyk apie Varėną ir tų miestų restoranus.
Aš norėčiau, bet, po teisybei, didžioji dalis dzūkų, žemaičių, suvalkiečių, kauniečių ir vilniečių vasarą susitinka Palangoje, ir būtent ten susirenka visa jų perkamoji galia, ir todėl juos čia vaišina ir valgydina, ir esama tokios įvairovės, kad apie ją gali rašyti ir rašyti. Palaukit. Kokios įvairovės? Visos Palangos vietos yra vienodos, skiriasi tik Katunskytės ir Paškevičiaus koncertais. Ar ne?
Ne visai. Vis dėlto net ir Palangoje restoranai skiriasi, nors taip, tiesa, daugumas jų skiriasi skirtingu tos pačios banalybės interpretavimu.
Apie kepsninę Lašas Steak House jau rašėme. Tai buvo, turbūt, antras pagal neapykantos kiekį komentaruose straipsnis portalo Laukinės Žąsys istorijoje (niekas nepralenkė straipsnio apie kavinę Coffee Inn). Aną kartą straipsnyje apie tą steikhauzą skaitytojai labiausiai siuto dėl autorės nejautraus kalbėjimo apie pinigus („mes nenorim prasisukt pigiai”), nuo kurio dažniausiai lietuviams susuka vidurius ir nurauna stogą. O jau kai pabaigoje yra raktinė frazė “palikom su arbatpinigiais nepilnus 800 litų”, tai apskritai gero nelauk.
Aš turiu prisipažinti, kad kai kada man patinka spardyti pavyduolius ir nekentėjus labiau, nei priderėtų rimtam ir solidžiam žmogui, kuris yra autoritetas ir mokytojas jums visiems. Na, bent jau daugeliui iš jūsų, kurie supranta, kiek jiems dar mokytis. Kiti nesupranta. Kurią dieną straipsnyje apie Palangą parašiau apie sugalvotus gyvenimo aksesuarus („kašmyrinio megztuko rankovių, krokodilo odos piniginės ir brangių įsispiriamų batų loaferių”), ir gauja paprastuolių puolė loti ir moralizuoti, kad negalima apie tokius dalykus kalbėti ir girtis ir kad taip kalbėdamas tik parodau, koks esu dvasios elgeta.
Susėdame paprastiems pietums. Muzika iš garsiakalbio bliauna taip, kad padavėja negali išgirsti, ką mes užsisakėme. Nuostabu. Pritildykit, prašom. Šokinėja ir laipioja nuobodžiaujantys vaikai (ne mūsų: mūsų vaikai yra ramūs ir visuomet elgiasi gerai, nes kai tėvai kultūringi, tai ir vaikai tokie patys). Vaikų nepritildysi.
Kaip cepelino forma yra pasiimta iš vokiško XX a. pradžios orlaivio, taip ir šaltibarščiams inspiracija yra bankrutavusios oro bendrovės flyLAL avijalainerių fiuzeliažų raskraska.Užsisakome paprastai. Šaltibarščiai (atleiskite, kad mes juos vis užsisakinėjame, jie eina iš apžvalgos į apžvalgą, bet vasarą jie yra vienas geriausių dalykų negudrioje Lietuvos virtuvėje, aš juos ir japonų restorane užsisakyčiau, bet man nepavyksta jų valgyti lazdelėmis) kainuoja 7 Lt ir yra normalūs, nei geri, nei blogi. Bulvės apkepintos, ne mūsų pasirinkimas, bet ką darysi.
Kavalkas vištienos, kurį pavadino Cezario salotomis. Taip pat aš galiu įsipilti kefyro ir pavadinti tai kokteiliu Cosmopolitan.Cezario salotos su vištiena ir šonine (25 Lt) yra velniai žino kas. Na, gerai, tai yra didžiulis, kone kumščio dydžio grilintas gabalas vištienos, su nemažai šoninės, ant kelių salotų lapų. Gerai, kad padažą atnešė atskirai, kaip ir prašėme. Ir dar kažkodėl vyšniniai pomidoriukai. Ir dar alyvuogės. Tai jūs dar kitą kartą įdėkit braškių, bulvinių blynų ir morengų, ir apliekit viską klevų sirupu su smulkintais silkės gabaliukais. Nes dar trūkta saviveiklos. Čia ironizuoju, jeigu ką.
Salotos su tunu buvo dėl nesuprantamu priežasčių su dideliu šaukštu riebaus geltono padažo iš Coronation Chicken recepto. Dėl teisybės reikėtų pridėti, kad galėjo būti blogiau – galima buvo užpilti, sakykim, gerą helpingą kokio nors kečupo.Panašiai (nors ne taip) buvo interpretuotos tuno salotos (15 Lt). Ir vėl pomidoras (kas jums yra visiems su tais pomidorais – jis juk ne prie visko tinka, nesvarbu, ką jums sakė pardavėja turguje), bet dar ant visko užpilta ryškiai geltono padažo, kokį pratę matyti angliškame Coronation Chicken patiekale – iš esmės tai majonezas su kario milteliais. Negaliu patikėti, čia gal koks linksmųjų ir išradingųjų konkursas paprastiems patiekalams gadinti?
Vištienos vėrinukas buvo sukepintas iki kietumo, bet vaikui patiko. Galimai vaikui būtų patikusi ir gerai pagruzdinta, padruskinta ir skaniomis pripravomis iš Vegetos maišelio užtaisyta vonios kempinė. Ne, vištiena buvo visai nieko.Vis dėl to ne. Vištienos vėrinukai (vaikiškas patiekalas) su gruzdintais bulvių veideliais (žinau, žinau kad turbūt iš šaldiklio, bet tai nieko baisaus) pagaliau atrodo, kaip nesugadinta nuobodaus vaikiško maisto klasika. Jauniausioji valgytoja lapnoja ir džiaugiasi. Ne viskas taip blogai. 16 litų.
Neaikčiokite iš susižavėjimo – nuotraukose daug kas gali atrodyti įspūdingai, ypač kai nuotrauka sukurta iškilaus fotomenininko. Burgeris buvo nekoks.Aš užsisakau burgerį (29 Lt), kuris iš pirmo žvilgsnio lyg ir yra įspūdingas. Tačiau vos palietus, pigiausios fermentinio sūrio plokštelės paverčia bokštą čiuožykla, mėsos paplotėliai nušliuožia ant lėkštės, ir aš dalį jų suvalgau peiliu ir šakute. Pakramsnoju. Bandelė man pasirodė ne kažin kokia (gal vasara, gal karšta – spėjo sudžiūti), ir pati mėsa nebuvo nei sultinga, nei kvapni, kokios tikėtumeisi iš mėsainio, kainuojančio visai nepigiai net ir Basanavičiaus gatvės mastais.
Keturiese už greitus pietus sumokėjome 143,35 Lt, įskaitant ir 6,85 Lt „aptarnavimo mokestį“. Lietuvoje tai nelabai matytas dalykas, bet man netrukdo. Palikome ir dar arbatpinigių, nes pinigai – ne laikas, iššvaistęs visada gali užsidirbti dar, kaip pasakė vienas išmintingas žmogus, kurį kas rytą matau veidrodyje.
Šiam restoranui skiriu dvi žąsis iš penkių: keistų klaidų daug, ir grįžti nelabai yra dėl ko. Nebent dėl garsios muzikos iš garsiakalbio.
Lašas Steak House, Basanavičiaus g. 29, Palanga. +370 460 30320 Tinklalapis. Facebook profilis.
Darbo laikas tinklalapyje nenurodytas.