Ši apžvalga nebus tokia, kaip visos apžvalgos. Pirmiausia, tai pirmasis kartas, kai rašau apie restoraną, kur pavalgiau nemokamai. Jie nepaėmė iš mūsų pinigų. Apie tai vėliau. Antra, tai restoranas, kur aš buvau praktiškai įtemptas, įvilktas ir įstumtas, besispardantis ir kabindamasis dantimis ir nagais už durų staktos, nes nenorėjau eiti ten, kur visi man primygtinai liepia eiti. Bet paklusau. Nežinau nė vienos kitos vietos Lietuvoje, kurią taip mylėtų žmonės, kurie yra kilę iš Salantų, buvę Salantuose, ir net tie, kurie nebeprisimena Salantų vardo. Maža to, kad tokią meilę savo restoranui rasiu pas užsispyrusius žemaičius, žmones, kurių emocijos yra dar menkiau matomos, negu kelių policijos ekipažas, pasislėpęs pakrūmėje prie Telšių ir matuojantis greitį. Salantai yra miestelis netoli Kretingos, su sena žydų istorija ir nežinia kaip išlikusiu absurdiško dydžio mūriniu kino teatru, ant kurio dar ir dabar išlikęs pavadinimas: „Už taiką“. Ne „Taika“, bet būtent „Už taiką“. Filmų, kaip suprantu, ten neberodo. Tas pastatas pats galėtų filmuotis filmuose. Toje pačioje M.Valančiaus gatvėje yra nedidelis namas, ant kurio parašytas restorano pavadinimas. Darbo laiko, regis, nebuvo nurodytas. Kai restoranas užsakytas kokiam nors vietos pasisėdėjimui, ant durų būna pakabintas lapelis, kuriame informuoja, kad šiandien ne jūsų diena. Ne, ne taip parašyta, bet esmė tai lygiai tokia. […]
↧