Aš kažkada buvau labai jaunas, ir man patikdavo naktimis valgyti ir gerti, ir nebuvau matęs pasaulio, ir man atrodė, kad tai, kas yra Vilniuje, buvo nuostabiausias dalykas. Tais laikais mano mėgstamiausia vieta buvo „Ritos Slėptuvė“, su paprastais amerikietiškais kokteiliais, kurie anuomet Vilniuje buvo retas dalykas, ir su paprastu amerikietišku maistu. Ten nuolatos grodavo savininkės, Amerikos lietuvės Ritos Dapkutės, mėgstama muzika, ir aš atsimenu, visada, kai tik ten nueidavau, grodavo Terry Jacks „Seasons in The Sun“. Ten taip dažnai valgydavau picas, paprastus kepsnius (vadinosi „šeimininkės delikatesas“, ir tai buvo gana paprasta mėsos išpjova, bet o Dieve, kaip skaniai aš tai valgydavau), keptą bulvę su priedais, amerikietiškas salotas su įvairiais padažais (buvo galima pasirinkti iš trijų, o gal net keturių, padažų, kai kitose vietose Vilniuje ne tik pasirinkimo, bet ir paties padažo, greičiausiai, nebuvo). Tai buvo maždaug kokia 1993 metai, ir tos vietos aš ilgėjausi ir ilgiuosi nežmoniškai. Ilgiuosi to rūgščių kokteilių skonių, ilgiuosi jausmo, kai ilgu koridoriumi įeidavai į patalpą, suprojektuotą architektės Audros Kaušpėdienės, ir ten buvo prietemos ir jaukios šviesos balansas, ir patogios vietos, mediniai pjaustinėti stalai, ir publika, kuri buvo pakankamai aukšto lygio, nes marozai ten negalėdavo eiti, nes jiems neužtekdavo pinigų, ir iškart įpildavo ledinio vandens. Tais laikais […]
↧