Burgeriai, jie yra dabartinės Lietuvos maisto panoramos dalis. Jų vietos niekas daugiau nebeginčija (nuotrauka: Andrius Užkalnis, kamera: iPhone, apdorojimas Hipstamatic / Pixelmator)RĖMĖJO SKILTIS
Šiais laikais burgerius gamina beveik visi, kas tik netingi. Po sušių, burgeriai tapo nacionaliniu maistu, ir aš turiu pripažinti, kad kažkokiu būdu tapau burgerių pranašu ir velniu (čia jau priklauso, kaip kam atrodo). Tie, kas nori apie mane pasakyti ką nors nemalonaus, kalba apie bulkas su kotletais (kaip ir parodydami, kiek jie supranta apie maistą), likusieji manęs nuolatos klausia “kur geriausias burgeris Vilniuje” (aš dabar nesakysiu, nes esu jau pakankamai apie tai kalbėjęs).
Dabar mano mėgstamas prekybos tinklas Maxima – taip, aš pasakiau, mėgstamas, nes jie yra mano pagrindinė parduotuvė Mindaugo gatvėje, ir man jie yra geriausi, paskaičiavus ir įvertinus visus faktorius – irgi sugalvojo parodyti, ką moka, ir pakvietė mane paragauti. Renginys buvo nejuokais: laivas, plaukiojantis nerimi, su dideliu balionu Meistro Kokybė, kviestiniais svečiais ir keliais šefais, dirbančiais denyje
Maximos meistrai parodė, ką moka, atvirame ore ir prie visų akių.Maxima, kaip ir visi didieji tinklai, turi savo šviežios mėsos liniją, ir jie pasirinko ją, kad parodytų, kaip gali lošti ir tame segmente, kur jie pasirodo nedažnai – paruošto restoraninio maisto.
Man buvo įdomiausia, ar jie gali nelabai lengvomis, improvizuotomis sąlygomis (upių laivelio denis nėra tam idealiai pritaikytos aplinkybės) padaryti maistą, palyginamą su tais, kas 7 dienas per savaitę kala burgerius vienas po kito: nuo tinklinių mėsaininių iki high-endo burgerių restoranų, kur žmonės vakaro pabaigoje gauna čekius, niekuo nenusileidžiančius restoranams, kuriuose kepsniai ir jūros žuvys.
Užkalnis prie mėsainiųGreta tradicinio (jautienos) burgerio, jie pasirinko retesnes, ir net Lietuvoje visai netikėtas, sudėtines dalis.
Jautienos burgeris buvo labai stipriai padarytas, tačiau, mano supratimu, labai tradicinis. Išskirtinumą jam suteikė sumažintas dydis (išsprendžiantis proverbinį klausimą “kaip tokį apžioti?”). Bet kuriame gerame Vilniaus bare niekas nė antakio nekilsteltų. Visi suvalgytų ir sakytų – geras burgeris. Man gal norėtųsi mažiau pomidoro, nes iš jo būna daug vandeningumo (pomidoras juk yra iš esmės vanduo), tačiau nepamirškim, kad Lietuvos vartotojas labiausiai už viską nemėgsta sausai, ir ką aš tam vartotojui galiu padaryti. Aš juk neperauklėsiu jo.
Avienos burgeris buvo labai švelnus, bet avienos kvapas jautėsi. Man atrodė, kad mėsa tikrai nepriekaištinga, tačiau taip jau su aviena būna: nuo jos specifinio kvapo neįmanoma pabėgti. Gal net nereikia bėgti. Jei nepatinka aviena, nereikia valgyti burgerių su aviena, o jei valgai, tai reikia ja džiaugtis.
Keisčiausias man pasirodė burgeris su kalakutiena. Jis buvo tobulai atkurtas sumuštinio skonis, man pažįstamas iš Anglijos ir Amerikos, kur kalakutienos sumuštiniai yra vieni populiariausių. Burgerio bandelėje? Keistoka, bet tikrai nepasakyčiau, kad neskanu. Tiesą sakant, užsisakyčiau ir vėl, jei turėčiau galimybę.
Veršienos burgeris buvo neregėtai švelnus, moteriškas, jei galima taip pavadinti. Moterys paprastai nelabai mėgsta burgerių, nes sako, kad per daug skonio, per intensyvu, ir todėl prašau ne, sako jos. Tai va, šitas būtų moterims pats tas.
Publikos numylėtinis buvo triušienos burgeris. Brangu? Turėtų būti nepigu, triušiena niekada nebuvo pigus dalykas. BBQ padažas davė skonio intensyvumą. Laimėjo visas apklausas.
Trumpa išvada? Taip, Maxima gali daryti burgerius. Taip, jiems tai gerai sekasi. Nesitikėjau? Kaip čia pasakius. Tikėjausi. Jie moka daug ką padaryti. Kad jie pasirūpins iškepti brioche bandeles, netikėtumas buvo ir man.