Araratui visada atsiras dar truputėlis vietos

Palaimos lašai

(RĖMĖJO SKILTIS)

Aš pats desertų nemėgstu, nors man su jais tenka susidurti nuolatos. Arba ragauti, arba teisėjauti, arba rašyti.

Vienas žmogus man yra sakęs šitaip. Tiksliau, sakiusi: man atrodo, aš turiu atskirą, antrą skrandį desertui; kad ir kiek būčiau pavalgiusi, vis tiek dar yra vietos desertui. Ir aš ją suprantu. Nors čia ir ne apie desertus, nors dalykas ir susijęs su vakaro pabaiga. Arba antrąja puse. Arba gerąja puse, pavadinkim šitaip.

Vakaro pabaigoje visada būna prabanga, kuri šiek tiek balansuoja ties neleistina. Dažnai sakoma: „viskis ir cigarai“, bet šį kartą bus brendis ir cigarai.

Kažkada, kai buvau labai labai jaunas, pradėjęs dirbti Britanijoje, susiradau papildomą darbą, kuris buvo svajonių darbas: išsilaikęs tenykštėje Užsienio reikalų ministerijoje specialius egzaminus ir praėjęs paruošimą, buvau „vertėjas ir lydintysis pareigūnas“ retoms, bet rinktinėms delegacijoms iš Lietuvos, kurias Britanijos vyriausybė kvietė į šalį maždaug savaitėlei, gerai praleisti laiką. Tai buvo būdas įtakingų žmonių tarpe kultivuoti Anglijos draugus, net ne lobizmas, bet subtilus įtakos plėtimas.

Kamšis toks kamštis

Ne, neminėsiu jokių pavardžių, kas tada buvo atvykę iš Lietuvos. Konfidencialumo terminai pasibaigę, bet padorumas tęsiasi amžinai.

Kaip lydintysis pareigūnas gaudavau ne tik sultingą atlyginimą (atsimenu, per dieną gaudavau apie 400 svarų, kas prieš dvidešimt metų tikrai buvo daug, mano pradinis atlyginimas nacionalinio transliuotojo biure sudarė ar tik ne 1200 svarų per mėnesį po mokesčių), bet ir šiokį tokį biudžetą visokiems svečių priiminėjimo dalykams: po Londoną ir kitus miestus vežiojo neblogai atrodantys juodi automobiliai Daimler su kostiumuotais vairuotojais, puikūs viešbučiai, teatrai, na, ir maistas buvo toks, kad visi buvo laimingi (tai nebuvo taip lengva, kaip atrodo – 1995 metais Britanija dar nebuvo tokia pasaulio kulinarinė sostinė su krūva vienas per kitą labiau švytinčių garsių šefų, kaip Jamie Oliver, ir vynas tada nebuvo pagrindinis šalies gėrimas, mat visi gėrė daugiau alų; galbūt sunku įsivaizduoti, bet laikai buvo žymiai paprastesni net ir toje šalyje, ne tik Vilniuje nebuvo Akropolio).

Tarnybinėje instrukcijoje buvo nurodyta, kad restoranuose ir kitur su svečiais mokesčių mokėtojų pinigai turi būti leidžiami protingai ir dosniai, „tačiau be nereikalingos ekstravagancijos“. Prie vakarienės ar pietų buvo priimtinas „tinkamas vynas“, ir buvo nurodyta, „tačiau Užsienio reikalų ministerija prašo susilaikyti nuo brendžio ir cigarų po maisto“.

Pasislėpsniuose užu stiklo gėrimas

Čia jau buvo per didelė prabanga.

Brendis visada yra tas gėrimas, kuris tikrai ne dėl prisigėrimo, kurio vartojama po tiek nedaug, kad retai kas sako „pabaigėm brendžio butelį“, ir kur atsakingas vartojimas nereikalauja priminimo, net jei kas nors tokio parašyta ant etiketės.

Senovinis brendis Ararato muziejuje

Lietuvoje, o ir kitur, ypatingą ir keistą vietą užima armėniškas brendis Ararat. Aš jums surašysiu keistenybių, apie kurias nepagalvojote, ir nesakysiu, kad gera mintis turėti butelį prie gėrimo, kad vakaro užbaigimas namie būtų dar geresnis, negu jo praleidimas, bet pagalvokite patys. Keturi dalykai apie Araratą butelyje.

Taip gamina

1. Lietuviai su šiuo gėrimu susipažino dar iš tų laikų, kai dalykai pas mus ateidavo per Sovietų Sąjungą. Tuo pačiu metu tai – ne nostalgijos produktas. Tai – ne indiška tirpi kava ir ne ikrai iš Šalčininkų, kurie liūdnai liudija pagrindinę rinkos taisyklę: „kiek moki, taip ir gauni“.

Pirmiausia, šiais laikais gaminamas Armėnijoje prancūzų giganto Pernod-Ricard tų pačių armėnų rankomis, tose pačiose sienose, kaip ir seniau, iš tų pačių vynuogių, augančių tuose pačiuose slėniuose, bet tai jau Vakarų gaminys. Tai labiausiai vakarietiškas dalykas iš visko, ką rasite Armėnijoje, nors etiketė ir pavadinimas skamba praeitimi. Disonansas, iš kurio ateina įdomumas.

Zvartnots katedra

Be to, pagalvojus, kiek moki – tiek ir gauni. Tai įperkamas, bet ne biudžetinis gėrimas. Niekas neperka Ararato, kaip pigesnio pasirinkimo vietoje kito brendžio. Taip kažkada gal ir buvo, toks trumpalaikis nesusipratimas. Taip nebėra.

2. Sovietų Sąjungoje armėnišką brendį, kaip ir kitus brendžius, vadino „Armėnišku konjaku“, nepaisydami to, kad tikras konjakas yra Prancūzijoje. Skirtingai nuo azerbaidžanietiško ir moldaviško konjako, ir juo labiau skirtingai nuo „Tarybinio šampano“ iš Charkovo ir Tulos, Ararato atveju šis pavadinimas nebadė akių ir neerzino. Net bazinė kokybė („trys žvaigždutės“) buvo aukščiau tam tikros vidinės psichologinės kartelės, ir tai nebuvo pakaitalas gerai produkcijai. Tai buvo – ir liko – geidžiama produkcija pati savaime.

Dar vienas apie gamybą

3. Būtent iš Ararato brendžio tarybiniai žmonės išmoko matuoti kokybę žvaigždutėmis. Žiūrėdami į leitenantų ir generolų antpečius, jie visada įsivaizduodavo Ararato butelį.

Ararato kalnas

4. Ararato pavadinimas ir paveikslėlis ant etikečių rodo kalną, kurio Armėnijoje nėra. Kalnas, armėnams šventas ir reikšmingas kaip mums – Gedimino pilis, yra Turkijos teritorijoje, nors aiškiai matyti iš Jerevano, stūksantis virš miesto it virš šalies. Drąsu vadinti nacionalinį gėrimą pavadinimu tautos prarasto kalno? Drąsu, žinoma. Tačiau galima, nes Ararato kalnas yra nacionalinis pasididžiavimas, kaip ir Ararato brendis. Tas kalno pavadinimo minėjimas padaro stebuklą: milijonams brendį geriančių tas kvepiantis riešutais, gėlėmis, degintu cukrumi, medumi, slyvomis ir dešimtimis kitų dalykų gėrimas (brandinimas, o ypač ilgas brandinimas, atveria begalines galimybes) Araratas, nors ir nesantis Armėnijoje, tapo Armėnija.

Kartais įsivaizdavimu galima perkelti kalną per valstybės sieną.