Mood Makers Cafe: sumuštiniai prie senosios mokyklos

Prie mano senosios mokyklos, yo

Apie šią kavinę rašyčiau turbūt net ir tada, jei ji nebūtų atsidariusi: negaliu būti abejingas vietai, kuri yra tiesiai priešais mano mokyklą (dabar – S.Nėries gimnazija sostinėje), ant Vokiečių ir Dominikonų gatvių kampo, o kad ir kaip bepasuksi, ši mokykla dalinai prisidėjo prie to, kad išaugau toks, kuriuo pusė Lietuvos didžiuojasi. Ką galvoja kita pusė Lietuvos – tai jau kitas klausimas.

Prekystalis ir užsakymą tuoj priimsim

Tas kampas mano vaikystės laikais vadinosi kitaip: vokiečiai būdavo tik fašistai iš filmų apie karą, arba kryžiuočiai, arba revanšistai iš Vokietijos Federacinės Respublikos, sutinkantys savo teritorijoje įkurdinti sparnuotąsias raketas, todėl gatvė vadinosi Muziejaus. O dominikonai vienuoliai apskritai negalėjo būti minimi, klerikalai prakeikti, ir todėl jų vardu dabar vadinama gatvė vadinosi J.Garelio gatve. Juozas Garelis buvo komunistas ir kenkėjas, tarpukariu pardavinėjęs savo tėvų žemę Kremliui ir, ačiū Dievui, užvertęs kanopas ir iškeliavęs pas velnius likus porai savaičių iki sovietų okupacijos 1940 metais – negalima sakyti, kad visai nebūna teisingumo.

Kavų visokių yra

Dabar ten kavinė, Mood Makers Cafe (nuotaikų kūrėjų kavinė, kaip čia nenusistebėsi tokiu kūrybišku pavadinimu) nepriklausanti jokiam tinklui, turinti daugiau maisto (sumuštinių ir pyragaičių), nei tos kavinės, kurios specializuojasi vien kavą parduodamos, ir daugiau kavos, nei, sakykime, vien sumuštinius parduodantis Subway. Vieta – auksinė, ypač vasarą, nes po Antrojo pasaulinio karo rusų architektų išgriauta gatvė, nepaisant savo baisumo, yra didžiulis miestelėnų ir svečių traukos centras.

Pro langą matosi Vokiečių gatvė

Interjeras santūrus, klientūra išgryninta (ir gerai, kad taip): gal kainos padeda išvaryti centų krapštytojus, o gal šiaip atmosfera suaugusi: taip pat, kaip ir didieji kavinių tinklai (kažkada užaugę būtent paauglių dėka), jie šiais laikais žymiai labiau galvoja ne apie paauglius, o apie tuos, kas nesirenka kavos pagal puodelio kainą. Ir gerai. Apie inkščiančią jaunąją kartą vis tiek visi pagalvoja, o kas pagalvos apie mus, suaugusius, kurie pražilo, dėl Lietuvos nerimaudami? Todėl tegu paaugliai šiandien žino, kad man atostogos ir jais ir jų tuščiomis kišenėmis aš rūpintis atsisakau.

Kava kaip kavinėje, ne kaip sumuštininėje

Kavinėje visokios kavos – tas pats pasirinkimas, kaip ir daugumoje vietų, vidutinio dydžio Americano kainuoja €1,78, sakyčiau, žmoniškai (jei sakote, kad tai yra brangu, tai ne tik pasakysiu jums, kad jūs turbūt Vakaruose nebuvę: pasakysiu dar ir tai, kad jūs dar ir pelnytai ten nebuvę, nes niekam ten jūsų nereikia, sėdite ir sėdėkite kur dabar esate, provincijoje gimėte, ir joje greičiausiai ir mirsite).

Meniu keturi sumuštiniai, ir pageidaujamo (su kalakutiena) šiandien kaip tyčia nėra, nes neatvežė kalakutienos. Tai pasikvieskite tiekėjus, kurie jums turėjo suknistą kalakutieną atgabenti, ir beskite juos veidu į dubenį su salotomis, ir pamurkdykite gerai, nes nėra labiau erzinančio dalyko, nei užsisakius tai, kas yra jūsų meniu, pradėti istoriją, kuri prasideda: „Žinokit…“. Aš nenoriu žinoti, aš noriu užsisakinėti be spėliojimo.

Be to, meniu nėra išgraviruotas metalo plokštėję, jis parašytas ant lentos. Nutrinkite, jei kažko neturite, tik, dėl Dievo meilės, nelinksminkite klientų tuo „žinokit…“, nes ne kliento reikalas jūsų apsileidę, netikę tiekėjai, kuriems kaip tyčia sugedo furgonas arba kaip tyčia susirgo vairuotojas arba dar kas nors, visada jiems kas nors. Klausykit, ar matėt kada nors, kad McDonald‘s neturėtų kurio nors mėsainio, kuris yra įrašytas jų meniu? Vienu žodžiu, padėkokit savo tiekėjams, kad radau prie ko prisikabinti. Nepamirškite: jei ką ir reikės išdeginti ugnimi Lietuvoje 2015 metais – tai restoranų valgiaraščius, kurie yra pasakojimai apie tai, kas būtų, jei tiekėjai viską atvežtų. Aš noriu valgiaraščių, iš kurių galiu drąsiai užsisakinėti. Ir nesigraužkit, kad jus „kaip tyčia“ pavedė tiekėjai tą dieną, kai pas jus atėjo žinomiausias šalies maisto kritikas. Jie jus paves ir vėl, jei nešveisite jų velniop, tų varijotų.

Sumuštinis su lašiša

Sumuštinis su lašiša (€3,30) buvo neblogas (majonezo daugokai, bet duonelė traški, ir daržovių daug), o karštas sumuštinis su saliamiu ir tąsiu sūriu patiko dar labiau (€2,70), ir vis ta pati traški duonelė. Taip, jie daro gerus sumuštinius. Aš čia ir vėl valgysiu sumuštinį, ir tai yra didelis pagyrimas.

Su saliamiu ir tąsiu sūriu

Vitrinoje daug saldumynų, paragaujame spurgą (€1,00) ir tris migdolinius macarons sausainius. Spurga kiek nuvilia, bet gal čia skonio reikalas: taip, parašyta, kad su džemu, bet džemas panašus į tą, kuris buvo mano vaikystės tarybinėse spurgose, į kurias dėdavo džemą, nes daugiau neturėdavo ko dėti. Aš tokių nepasiilgstu – kitiems gal kitaip atrodo. Macarons (€1,19 už vieną) yra puikūs, gal ir ne tokie, kuriuos snobai sakosi valgę Paryžiuje ir Milane (aš irgi jų ten valgęs, taip kad cit tiktai ir neaiškinkit), bet visiškai adekvatūs ir džiuginantys. Kava buvo puiki ir nenuvylė.

Čia tokie saldumynai

Kava, sumuštiniai ir desertas dviem žmonėms kainavo €14,35. Būčiau davęs penkias žąsis iš penkių, kadangi labai mėgstu sumuštinius, bet dabar teks duoti keturias, nes padėkokit savo tiekėjams. Galėsiu oficialiai pakeisti į penkias, kai atsiųsit man nuotrauką, kaip visi tiekėjo darbuotojai alkūnėmis skaičiuoja elgetos centus, susirinkę prie darbo biržos.

Mood Makers Cafe, Vokiečių g. 15, Vilnius. Tel. 370 610 12551. Tinklalapis, Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 07:00 iki 20:00. Penktadieniais nuo 07:00 iki 23:00. Šeštadieniais nuo 08:00 iki 23:00. Sekmadieniais nuo 08:00 iki 22:00