Na, manęs nereikia leisti į Vilniaus gatvę bandyti užeigų. Ir į Islandijos irgi, bet čia apie Vilniaus gatvę dabar. Fotografas Augustas Didžgalvis prisiūlė nueiti pietums (jo ir nuotraukos), tai nuėjau, kad dar kartą suvokčiau, kad vienai gatvei sostinėje labai nepasisekė, ne tik todėl, kad ją pavadino taip pat, kaip ir miestą, kurioje ji yra, bet ir todėl, kad ten kulinarine prasme nieko gero turbūt būti negali. Gerti – gal.
CASH save vadina “lounge”, kas yra nūnai madingas žodis, nereiškiantis absoliučiai nieko.
“Lounge” yra apie nieką, kaip ir “kavinė” yra ne apie kavą, kaip ir tarybiniais laikais apie nieką buvo “kavinė-baras”, “baras-restoranas” ir kiti nesusipratimai. Vienu žodžiu, jei padarei girdyklą, kur galima tipo kažką pavalgyti, ir dar ta girdykla yra “lounge”, ne todėl, kad ten dainuotų Sinatra, bet truputį su pretenzija į tokią vietą, kur galima atsitempt su savim kokią maždaug nelabai reiklią lialią, kuriai patiktų pakabinti prabangūs sietynai kaip iš Honkongo egzotinio masažo salono.
O dieną ten duoda valgyti, tai mes ir nusprendėme paragauti, koks ten maistas, nes gėrimai visi Vilniaus gatvėje maždaug vienodi, patikėkit jūs manim. Skirtumai tarp jų kosmetiniai. Išskyrus, aišku, tas vietas, kuriose neduoda gėrimų visai.
Starteriui paėmėm lašišos carpaccio (meniu: ypatingo marinavimo lašiša), 19 Lt, kuri buvo arba netinkama, perdaug muilinos konsistencijos, arba pernelyg plonai supjaustyta. Nepatiko. Kol įsidedi burnon, ant šakutės lieka oranžinis gumulas. Galėtų būti lašišos putėsiai, bet čia ne tai.
Alyvuogės buvo kaip alyvuogės, tikrai ne iš brangiųjų, kaip ir svogūnėliai. 10 Lt. Na, kažkas vis ant stalo padėta, bet absoliučiai neturėčiau priežasties užsisakinėti dar sykį. Kam tokie patiekalai?
Kolega (ne, ne aš, nors jūs ir pagalvojote) valgė burgerį (23 Lt), kuris jam nepadarė jokio įspūdžio, bandelės šaltos, o bulvytės irgi bet kokios, tačiau padažiukas indelyje, sakė jis, turbūt buvo blogiausias, kokį jis galėjo prisiminti. Lyg iš didelio plastmasinio butelio išspaustas. Nors vielinė karzinka atrodė labai dailiai. Bet juk tos karzinkos nesuvalgysi.
Vištienos suktinukai (25 Lt) buvo absoliučiai jokie. Kažkada, sugriuvus Tarybų Sąjungai, iš jos pelenų ir griuvėsių išdygo patiekalas visoms komercinėms kavinėms ir kooperatiniams barams visoje buvusioje Tarybų Lietuvos teritorijoje. Tas patiekalas buvo vištienos suktinukai. Tai maždaug vienu lygiu aukščiau, nei paniruota vištiena arba karbonadas iš Garliavos kavinės per gedulingus pietus (taip, buvau, žinau, ir valgiau). Šiame patiekale iš blankios vištienos buvo vienintelis geras aspektas, arba gal net du. (1) Ant lėkštės nebuvo pomidorų, ir (2) nebuvo ananasų skiltelių. Daugiau pasakyti nėra ką.
Dar buvo desertas, kuris vadinosi, kad yra sūrio pyragas (10 Lt), bet “kitoks sūrio pyragas”, tai iš esmės buvo saldus sūris stiklinėje, padėtas ant kokio tai braunio stiklininės dugne, su vaisiais iš konservų ant stiklinės viršaus. Gal ir gerai ta prasme, kad pjaustyt nereikia, bet nežinau, kam ir kodėl toks patiekalas.
Dviese sumokėjome 112 Lt ir arbatpinigius už absoliučiai neįsimenamus patiekalus ir už pasėdėjimą po prabangiais sietynais greta damų iš aplinkinių ofisų, kurios valgė ten dienos pietus ir buvo patenkintos, kad joms gyvenime pasisekė, kad gali sėdėti po tokiais sietynais. Dvi žąsys iš penkių, nes taip neįsimintina, kad net pavadinimą sunkiai iškrapštyčiau iš atminties vingių, jei jis nebūtų parašytas didžiosiomis raidėmis.
CASH Lounge Bar, Vilniaus g. 22, Vilnius. Tel. +370 615 40310. Facebook profilis.
Darbo laikas nurodytas “Always open”.