St Germain: geri laikai vėl čia

Restoranas St Germain, visai netoli nuo mano namų Vilniuje (galima sakyti, už kampo, arba, tiksliau, už poros kampų), man visada buvo ir liko prieškrizinių laikų prisiminimas. Iš tų laikų, kai, atrodo, visi (arba visi draugai) turėjo daug pinigų, ir jie, rodės, niekada nesibaigs. Ir tais laikais visi, kai nesugalvodavo, kur eiti, eidavo į St Germain, ir ten ilgai sėdėdavo, ir gėrė vyną geresnį, nei galėjo patys išmanyti, ir nuo to pasiliko toks gerų laikų šleifas.

Restoranas (ačiū Dievui, vadinasi „vyno restoranas“, o ne kokia nors vyninė, nes „vyninė“ yra visiškai bankrutavęs žodis Vilniuje ir lietuvių kalboje, bet mes jau apie tai esame kalbėję – jei užeiga vadinasi „vyninė“, reiškia, ten apie vyną išmanoma mažiausiai, vyninėn eiti norint skanauti vyną – tas pats, kas klausyti pageidavimų koncertą, norint praplėsti muzikinį skonį), kai tik buvo atidarytas, visus glumino šiek tiek apšepusiu, apsilupusiu, senojo Paryžiaus vaizdu, kuris Vakaruose buvo jau visiems įprasta madinga „autentika“, o Lietuvoje buvo pakankamai šokiruojantis.

Restorano viduje randame autentišką prancūzišką ir kartu vilnietišką apsilupimą.

Restoranas tykiai rymo Literatų gatvėje (anksčiau ta gatvė vadinosi „Literatų skersgatvis“), kur automobilių eismo beveik nėra, Švietimo ministerijos pašonėje, su svaiginančiais vaizdais į Šv.Mykolo bažnyčią, kaip uola kylančia į dangų. Įėjus – daugybė butelių (juk vyninė), ir iš pokalbio su padavėjais ir iš žvilgsnio į etiketes supranti, kad nors oficialiai pripažintas geriausias Lietuvos someljė ten jau nebedirba (Narimantas Miežys dabar aptarnauja klientus Vilniaus Kempinsky Hotel), bet čia apie vyną supranta nejuokais.

Ar restoranas vis dar sugeba džiuginti, praėjus auksiniams laikams, kai žmonės truputį labiau žiūri savo pinigų, ir kai sudėtingesni eklektiškos virtuvės patiekalai nėra tokia retenybė Vilniuje? Ar gali restoranas, nulipęs nuo mados viršūnės, nesiridenti neišvengiama trajektorija žemyn?

Triušienos terrine su grybais

Atėjome pietums. Pirmasis patiekalas, triušienos slėgtainis (30 Lt) buvo maloniai tamprios struktūros – jautėsi mėsos pluoštas, o grybukai ant viršaus – Lietuvoje, grybų šalyje – buvo nepriekaištingi. Prie triušienos pasirinkome Burgundijos Pinot Noir, kuris buvo labai santūrus, be nereikalingo vaisiškumo, ir patiekalo neužgožė (tą patį Pinot Noir užsisakėme ir prie pagrindinio antienos patiekalo, ir jis taip pat gerai suveikė).

Salotos su krevetėm, apelsinais ir aioli padažu nurovė stogą, ypač skonių kombinacija kaip iš Domino’s BBQ picos su garlic sauce.

Kitas užkandis buvo aštrios krevetės su apelsinais ir česnakiniu aioli padažu (36 Lt). Patiekalas buvo palaima ant lėkštės, ir dar papildomai nudžiugino jau, regis, užmiršta skonio kombinacija: saldžiai aštrus padažas, kuriame saikingai maudėsi krevetės, su česnakiniu rieboku aioli padažu man priminė visiškai nesusijusį dalyką iš jaunystės ir ilgų vakarų prie kompiuterio: amerikietišką Domino’s picą, tą su vištiena ir su kepsnių padažu, kur saldus padažas maišėsi su česnakiniu padažu, kuris būdavo patiekiamas, kad į jį mirkyti picos kraštelį.

Sardinės su sojų padažu kvepėjo Japonijos ir Med fusion.

Pagrindinis patiekalas – keptos sardinės su pomidorų čatniu ir sojų padažu (43 Lt) – buvo visiškai ne toks, kokio galima būtų tikėtis iš paprastų jūros žuvelių, vėlų vakarą valgomos kur nors Italijos pajūryje: čatnis su sojų padažu suteikė Japonijos skonio, ir patiekale darniai susiliejo Viduržemio jūros ir Azijos virtuvė. Vynas prie žuvies? Rizlingas iš Elzaso, Schlumberger Riesling Les Princes, bet nebijokite, visai ne toks, koks būna per saldus, persirpusių uogų rizlingo sirupėlis, kurį kartais mėgsta Lietuvoje – ne, čia buvo sausas ir elegantiškas, vėl labai prancūziškas baltasis vynas.

Antiena, dūminė iš išorės, švelni iš vidaus. Ay caramba.

Dar vienas antrasis patiekalas buvo antiena su bruknėmis (64 Lt) – iškepta rausvai, kaip ir norėjau, švelni viduje, ir maloniai dūmiška lauke, su kriauše ir šparagais. Tegu šparagai importuoti iš Peru (dar ne sezonas, bet ateis laikas, pirksime juos šviežius ir kepsime paprastus pyragus su jais, su Parmos kumpiu ir su parmezanu, ir užgėrinėsime baltuoju sausu Chablis, ir vėl bus vasara), bet gastronominis pasitenkinimas buvo patirtas nuo pirmo iki paskutinio kasnio.

Seniai nebuvau patyręs tokio malonumo iš pietų Vilniaus Senamiestyje. Gerai, tegu nepigu (vien espresso puodelis – 8 Lt, gražiai gyventi neuždrausi), bet viskas, ką mums atnešė ant stalo, buvo pirmo tyrumo malonumas, kurio ilgėjosi širdis.

Dviese už pietus sumokėjome 243 Lt ir arbatpinigius.

Penkios žąsys iš penkių, ir geros vasaros jums, ir mums. Geri laikai ateis ir vėl, tikrai žinau.

Vyno restoranas St Germain, Literatų g. 9, Vilnius. Tel. +370 5 262 12 10. Tinklalapis.

Kasdien, nuo 10:00 iki vidurnakčio.