Labanoras: rinkitės kuo paprastesnius patiekalus, sako padavėja

Į šį restoraną jau vieną kartą bandėme patekti: irgi buvo šeštadienis, ir restoranas negalėjo susitvarkyti su lankytojų antplūdžiu, sakė, kad  (tada sakiau, kad pastačius stalus ir kėdes, reikėtų įsivaizduoti ir tai, kaip juos susėdusius pamaitinti bent jau šeštadienį, kai iš visų sodybų suvažiuoja Vilniaus grietinėlė). Tuomet nuvažiavome į Cepelinų gryčią, kuri yra, regis, vienintelė vieta pavalgyti, išskyrus Labanorą, tarp Molėtų ir Ignalinos.

Paprastas restorano interjeras keistai derinasi su paprasta virtuve

Šį kartą pasisekė geriau. Truputį, bet geriau. Buvome pasodinti tuščioje salėje (lauke buvo keli žmonės, jie užsisakė kapučino, kas savaime ironiška, pažiūrėjus į aplink esančią kaimišką aplinką) ir padavėja pranešė, kad turėtume pasirinkti kuo paprastesnius patiekalus ir būti supratingi. „Virtuvė labai užimta“, buvo pasakyta mums: vėliau laukia banketo. Na, gerai, atjausime virtuvę, nors šiaip jau lankytojai turėtų tikėtis, kad virtuvė įtiks jiems, o ne mankštinti supratingumą. Tiek to. Pekino anties ir Velingtono jautienos šį kartą neužsisakinėsime.

Sienas puošia girių ir ežerų gyventojai, nepatekę į meniu

Restoranas ir viešbutis yra buvusiame senos Labanoro mokyklos pastate. Mokslo pėdsakų nelikę, tačiau įvairių iškamšų ant sienų – daugiau nei partinių veikėjų portretų per komunistinę šventę. Reikia suprasti, ant sienų dabar yra tie, kas nepateko į meniu.

Meniu yra tikrai nemažas, bet pradėjus užsakinėti, pamatome, kad tai ne valgiaraštis, o greičiau sąrašas patiekalų, kurie galėtų būti, jeigu būtų. Aš pasirenku svieste keptas rudmėses (12 Lt) ir Labanoro pievų vynuogines sraiges su česnakiniu sviestu (11 Lt) – nei vieno, nei kito patiekalo restoranas neturi. Žinantys žmonės sako, kad rudmėsėms dar anksti (aš ir pats tai žinau), tačiau kam tada jas įtraukti į meniu? Gal kam nors patinka spėjimo žaidimas su padavėja. Ne man.

Moliūgų sriuba mums pasirodė skystoka

Moliūgų kreminė sriuba, kaip sako meniu, lapkričio spalvos (8 Lt), mums pasirodė skystoka, tačiau galbūt ją tokią įprasta virti kaime. Tik skrebutį reikėtų patiekti arčiau to laiko, kai atneša sriubą: jis buvo visiškai ataušęs, kol sulaukėme sriubos. Užtat baravykų sriuba (9 Lt) buvo puiki – kvapni, sodri, kaip namie. Naminė duona, kepta ant ajerų, buvo puiki, tačiau normuotas atnešimas po vieną riekelę prie vieno dubenėlio priminė apie sovietinių valgyklų įpročius. „Peiliai – tik prie kepsnio“, lyg girdėjau šnabždant iš praeities. Ne, jie taip nesakė. Tik prisiminiau.

Grybų ir šoninės mišinys buvo bedieviškai riebus, nors gal taip ir turi būti

Tai, kas buvo pavadinta baravykų salotomis su šonine (16 Lt) suglumino. Ant skrebučio buvo gausu labai riebios, labai labai riebios, keptų baravykų ir šoninės (atrodo, šoninės buvo daugiau) masės, perlietos grietinėle. Paragavus, norėjosi pridengti lėkštę kuo nors, kad kraujagyslės nematytų viso šito, nes pamačiusios jos užsikimštų vien nuo vaizdo. Atrodė, kad bandau valgyti cepelinų spirgus be cepelinų. Aš tikiu, kad taip kaime ir valgydavo. Aš tikiu, kad tai buvo autentiškas patiekalas. Tačiau aš nežinau, ar verta tokį dalyką nešti ant stalo XXI amžiuje. Senovėje buvo daug visokių dalykų, ir daugelis jų yra sėkmingai užmiršti. Juk nesiimsime atkurti fizinių bausmių mokyklose, vergovės arba raganų deginimo ant laužo.

Grikių blynai su tirštu, riebiu padažu buvo tokie, kaip turi būti, bet vis tiek tai neskaniausias patiekalas pasaulyje.

Autentiškumas stačiai sunkėsi ir iš kito patiekalo – grikių sklindžių su baravykų padažu (13 Lt). Aš tikiu, kad jie turi būti tokie, kaip buvo. Aš tikiu, kad liaudis juos tokius valgė. Tai buvo autentiškas, tačiau tuo pačiu metu neskaniausias patiekalas pasaulyje (aš žinau, ką sakau – aš Afrikoje esu valgęs žiurkių troškinio, o Minske, pereinamaisiais Sovietų Sąjungos laikais, skanavau Kijevo kotletų, kurie, neturint baltos duonos trupinių, buvo išvolioti juodos duonos trupiniuose, kurie, pabuvę gruzdintuvėje, skoniu priminė šiltą asfaltą). Man net sunku tuos grikių sklindžius su kuo nors palyginti. Aš manau, kad galima nebrangiai įsigyti guminių kempinių, kurios, tinkamai užkeptos, būtų skanesnės už tą tautinio paveldo patiekalą.

Kepta seliava su bulvėmis buvo negudri, tačiau tinkamai pataisyta

Galiausiai, keptos seliavos su kepintais burokėliais (14 Lt, ir dar 2,50 Lt už bulves) buvo neblogos – nedidelės žuvelės buvo tinkamai užkeptos ir bemat dingo nuo lėkštės.

Desertas – ledai su miško uogomis – jaunajai valgytojai įtiko. Tačiau labai tepa burną.

Desertas, ledai su miško uogų užpilu (9 Lt), jaunajai valgytojai patiko, ir čia ačiū padavėjai, kad įspėjo, jog labai tepa veidą, burną ir dantis. Tikrai tepa. Bet argi mums rūpi, kai po pietų važiuojame į Labanoro miškus, į samanas, į raistus, prie ežerų, kur niekas mūsų nematys ir mes nieko nematysim, nebent šen bei ten stūksančias įvairių dydžių ir įvairios prabangos sodybas.

Trise sumokėjome 92,50 Lt ir arbatpinigius.

Namie kepta duona buvo gera, bet po vieną riekutę.

Kokia išvada? Tai ne restoranas, tai greičiau kulinarijos muziejus, ir taip ir turėtų būti vertinamas. Jis pateikia senus, nesveikus, dažnai – neskanius lietuvių nacionalinės virtuvės patiekalus, suteikdamas lankytojui puikų supratimą, kaip primityviai ir nykiai maitinosi mūsų protėviai, ir galbūt todėl jie taip trumpai gyvendavo ir dainuodavo tokias liūdnas dainas.

Tai, kad virtuvė nesugeba planuoti darbo krūvio, ir užuot susitvarkę darbo procesus, bando auklėti lankytojus, kad neužsisakinėtų, ko nereikia, pliusų neprideda.

Tačiau pasakius visa tai, reikia pripažinti, kad be šio restorano Labanore būtų žymiai liūdniau. Nekeisti tradicinių patiekalų pagal šiuolaikinį skonį ir patiekti juos, autentiškai atspindinčius kaimo virtuvės skurdą – gal ir abejotinas, bet drąsus žingsnis. Vieną kartą apsilankyti ten verta, kad praplėstum horizontus. Tokios patirtys padaro mus stipresnius.

Keturios žąsys iš penkių.

—

Viešbutis restoranas Labanoras, Labanoro miestelis, Švenčionių rajonas. Tel.  +370 655 70918. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 19:00, penktadieniais – nuo 11:00 iki 21, šeštadieniais – nuo 10:00 iki 23:00, sekmadieniais – nuo 10:00 iki 19:00.