Kai apie kokį restoraną parašau nelabai gerai, arba ten būna tiesiog kulinarinis Armagedonas, man priekaištauja: kam išvis ten ėjai? Reikėjo tiesiog neiti.
Tiesiog neiti man negalima. Mano darbas toks – esu Lietuvos didžkukulių ir salotų metraštininkas, ir turiu klausyti visas kulinarines dainas: ir linksmas, ir liūdnas, ir net tokias, nuo kurių norisi, kad tas apsilankymas restorane būtų paskutinis gyvenime. Kad toliau jau nebereikėtų nieko valgyti, o tik atskristų angelas su prijuoste ir pamaitintų dangišku nektaru. Ir pakutentų sparnu.
Čia ne restorane, čia ant marių pakrantės. Galima išeiti ir pasivaikščioti pavalgius. Geriau, tiesą sakant, yra išeiti ir pasivaikščioti nevalgius.Jei čia jums atrodo pernelyg panašu į pamišusio menininko svajones, tai nebijokite. Čia dėl to, kad pasakosiu apie restoraną Preiloje, kur patenku, numynęs ryte dviračiu 10 km. nuo namelio Nidoje, ir dėl didelės važiavimo spartos ir mažo gliukozės kiekio kraujyje (važiuoju nepusryčiavęs), akyse būna tamsu, ir prieš akis plaukia tie nuostabūs ratilai ir smegenyse klajoja vaizdai, dėl kurių kiti perka brangias tabletes prie naktinių klubų.
Todėl pusryčiams yra Kuršmarių vila, vieta prie marių (tiesą sakant, ten beveik viskas prie marių), ir tos vietos didžiausi privalumai yra štai kokie: ji atidaryta nuo aštuntos valandos ryto ir aplink nieko kito nėra. Ta prasme, kitas pavalgymas yra Nidoje, Pervalkoje. Arba ant plento, jei rasite šviežiai pervažiuotą katę ir norėsite ją išsikepti paplūdimyje. Čia kaip toje dainoje: „Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.“
Stilistikoje pasirinktas derinys iš Versalio rūmų, sodo reikmenų parduotuvės ir malkinės estetikos. Nimfa simbolizuoja mažai žinomą Jūratės seserį Žanetą iš poemos “Jūratė ir Kastytis”.Todėl mums bus gerai, pasistatome dviračius ir einame vaišintis.
Na, ne taip jau kad jie visai nieko neturi. Kuršmarių vila turi vaizdą į marias, ir akmeninę (gal greičiau lietą iš cemento skiedinio, bet negaliu būti tikras, aš ne menotyrininkas) nimfą su usbonais fontano viduryje, kuri, kartu su gėlynais ir žvejo sandėliuku primena tai, ką sukurtų kaimo turizmo sodybos savininkas, pasižiūrėjęs į atsitiktinai pamatytą atvirutę su Versalio rūmų pastatu.
Meniu skelbia, kad savininkė užgrūdinta gyvenimo, ir lyg ir leidžia suprasti, kad užgrūdins ir jus.Sėdime, paprašome iškart kavos ir vandens, skaitome meniu. Apie jį nėra ką pasakoti – pusryčių meniu jau nėra (anksčiau, rodos, buvo, bet paskui panaikino, kad gyvenimas saldus neatrodytų), o visa kita – „kiaulienos kepsnys su sūriu“, „kiaulienos kepsnys be sūrio“, visokios keptos marių žuvys, salotos ir panašiai.
Meniu pirmajame puslapyje yra savininkės nuotrauka, ir pranešimas, kad ji šiame versle nuo 1994 metų (turbūt kažką daro teisingai, pagalvoju, arba tiesiog klientai labai nereiklūs), ir kad ji yra „užgrūdinta gyvenimo iššūkių“.
Kava (4 Lt) labai bloga. Nežinau, ar tai gali būti susiję, bet blogiausia kava Kuršių Nerijoje yra tikrai iššūkis man. Aš užgrūdintas, kaip ir ta savininkė. Aš valgiau gerą ir blogą maistą gal penkiasdešimtyje pasaulio šalių, bet bloga kava visada mane nuliūdina.
Šis omletas su kapota šonine ir pomidorais, praradusiais stangrumą dar prieš juos pjaustant, atspindi visą pamario virtuvės neviltį.Tiek to, užsisakom valgyti. Omletas su šonine (20 Lt) parodo viską, ką jums reikia žinoti apie pajūrio maistą – riebu, stipriai iškepta, su kečupu ir stambiai kapotom daržovėm. Dvidešimt litų? Jūs juokaujate. Nidoje trigubai skanesnis omletas („Seklyčioje“, jeigu ką) kainuoja kone perpus pigiau.
Kuršmarių viloje omletas – tai patiekalas, kuriame nieko nėra išskirtinai blogai. Tačiau gero jame irgi nieko nėra. Tai patiekalas iš virtuvės, kur visi kulinariniai įgūdžiai buvo perduodami iš kartos į kartą, ir perduodami greitai, nes taisyklės pajūryje yra dvi: „sūriu kepsnio nesugadinsi“ ir „taupyk produktus“.
Šis omletas galėtų būti įdėtas enciklopedijoje prie straipsnių „negudrumas“ ir „be meilės“.
Blynai su liūdniausios pasaulio lašišos pasityčiojamai mažu gabalėliu. Jei būtų tokia nominacija, tai būtų išrinkta “Patiekalu, už kurį visam restoranui turėtų būti gėda iki gyvenimo pabaigos”. Net betoninė nimfa jūsų sodelyje tokio nevalgytų.Su kitu principu, būtent, tuo apie taupymą susiduriame, užsisakę „studentiškus bulvinius blynus su lašiša“ (20 Lt). Studentai tiek nemoka net už vyno butelį, ne tik kad už blynus ant lėkštės.
Blynai, žinoma, buvo dideli, bulvės buvo tarkuotos burokų tarka (kaip ir priklauso tiems studentams, kurie, nežinau, ar daugelis ten užeina – jie neturi laiko kitaip smulkinti bulvių), žinoma, riebūs, tačiau lašiša, ponios ir ponai, pasakė viską. Įsivaizduokite pigiausios rūkytos lašišos iš prekybos centro pakelį. Padalinkite jį į dvidešimt dalių. Na, dar geriau, dvidešimt dvi. Ir tada įsivaizduosite lašišos gabaliūkštį, kuris gulėjo nelaimingas greta blynų.
Įsivaizdavote ne viską. Lašiša buvo užšaldyta, ji nemaloniai traškėjo. Nežinau, į ką tai buvo panašu, gal į drumzliną varveklį, nukrapštytą nuo lašišą žvejojusio laivo gruodžio mėnesį Klaipėdos uoste. Tai buvo liūdniausia pasaulio lašiša. Tragiškiausias likimas, kurį gali įsivaizduoti žuvelė. Kai lašišos šiauriniuose vandenyse kalbasi tarpusavyje, mamos sako mailiui: jei būsite kvaili, jus ne tik pagaus žvejai. Jūs pateksite ant lėkštės poilsiaujantiems Preiloje.
Tik tokių vaizdų dėka restoranas gauna vieną Žąsį. Ir tai per gerai gauna.Dviese sumokėjome už pusryčius 60 Lt, ir palikome 6 Lt arbatpinigių.
Buvo toks anekdotas apie vieną diskriminuojamą tautą, kurios atstovo paklausė, ei, klausyk, ar žinai, kokios tautybės žmonės kvailiausi? Jis pagalvojo ir mąsliai atsakė: „Užtat mūsų dainos gražios“.
Kuršmarių vila gali pasigirti gražiu vaizdu į Kuršių marias. Už tą vaizdą jie gauna vieną žąsį iš penkių. Dar gana dosniai, bet ką darysi, vasara toks metas, ir pusės žąsies vertinimas nėra numatytas.
—
Kuršmarių vila, Preilos g. 93, Neringa (Preila). Tel. +370 469 55117. Interneto tinklalapio nėra.
Kasdien, nuo 08:00 iki 22:00.