Žinote, kas mane labiausiai erzina dažname restorane Lietuvoje? Kai pradedama išsidirbinėti. Kai iš nuobodulio (ar per geros nuomonės apie savo gabumus) imama fantazuoti. Kai nepradedama nuo pradžių: turėti nedidelį meniu, būdingą kokiam nors regionui arba kultūrai, kur kiekvienas patiekalas turi misiją, o kiekviena sudėtinė dalis patiekale – savo funkciją.
Aš labai giriu paprastumą ir laukiu jo. Paprastumas – tai ne primityvumas. Paprastumą restorane dažnai sunkiau pasiekti, nei išsidirbinėjimą, kur šou elementai, gudrūs patiekalai ir įmantrūs pavadinimai kartais slepia vidutiniškas sudėtines dalis ir menkai apgalvotus patiekalus.
Bistro 18 yra restoranas, keistas daugeliu prasmių. Įkurtas prieš keletą metų airės ir jos vyro lietuvio, atsikrausčiusių į Lietuvą, kai apie išvykusių grįžimą niekas dar nekalbėjo. Niekada plačiai nereklamuotas, tačiau nuolatos pilnas žmonių. Dažniau pasirenkamas užsieniečių, nors kaip tik čia sunkiau, negu bet kur, rasti tos lietuviškos autentikos, kurios, ko gero, norėtų užsieniečiai.
Už langų čia senamiesti, ir baltas minimalistinis interjeras labiausiai primena gastropubą.Ir dar jis yra magiškoje vietoje. Stiklių g. 18 – tai ne šiaip sau namas mistiškoje Senamiesčio gatvėje: ten kažkada buvo Stiklių vaikų kavinė, likusi kaip puikios jaunystės prisiminimas mano kartai (ten užvis mažiausia eidavo vaikai, bet koks skirtumas). Man ten pažįstama kiekviena salė. Aš ten dažnai pietaudavau 1993-1994 metais, valgydavau picas, gerdavau kavą ir džiaugiausi ta vieta, kaip vienu iš mano miesto virsmo į Vakarus požymiu. Kita panaši vieta buvo Ritos slėptuvė, restoranas, kuris man reiškė daugiau, nei visos kitos Vilniaus viešojo maitinimo vietos kartu paėmus.
Buteliai per visą sieną: čia jūsų norma vienam vakarui.Ir ten šie paprasti žmonės, airė šeimininkė ir lietuvis šefas, atėjo su paprastu pasiūlymu – padarė restoraną kaip Vakaruose, su eklektiška virtuve ir dideliu vyno pasirinkimu (paskutinėje salėje vynų buteliais nusmaigstyta visa siena).
Meniu – gana paprastas, bet besikeičiantis (pasimokykite, kai kurie populiarūs restoranai, nekeičiantys valgiaraščio metų metais). Paragaujam, kaip pavyko paprastas tarptautinis meniu.
Prancūzišką svogūnų sriubą (10 Lt) buvau ragavęs kažkada per pietus, ir likau labai patenkintas tais suvirusiais, jaukiais, gausiais svogūnais ir šilkine konsistencija.
Salotos su ožkos sūriu, pesto, riešutais.Dabar salotos su ožkos sūriu, kur sūris užkeptas ant duonos, apibarstytas riešutais ir dar aplietas žaliu pesto padažu (18 Lt). Geros salotos – tokia retenybė Vilniuje. Salotų lapai paprasti ir labai kokybiški, su konservuoto vaisiaus (gal persiko?) užuomina tarp jų, derantys prie saldoko užpilo, o kontrastas – sūris ir riešutai. Aš ne salotų mėgėjas, bet čia vienos iš tų, dėl kurių norėsiu grįžti.
Pasiilgote Vilniuje bangerių? Jie turi bangerių Vilniuje.Kiaulienos dešrelės ne visuomet būna (sakiau, meniu keičiasi), bet kai būna, jas reikia imti, nes tai namų gamybos klasikiniai angliški „bangers“, ant puikios bulvių košės ir su karamelizuotais raudonaisiais svogūnais (25 Lt). Tai taip paprasta, elementaru, tai patiekalas, kurį – rodos – kiekvienas galėtų pasidaryti namie. Gal ir galėtų, jei turėtų laiko, ir kelis metus praktikos. Tada be problemų.
Pasta grietinėlės padaže su antiena ir špinatais, sužavėjo savo paprastumu ir mielumu.Dienos pasta – stori trumpi makaronų vamzdeliai (atrodo, „penne“), su grietinėlės padažu, antiena ir nepaprastais kvapniais, stipraus skonio špinatais (19 Lt). Kas gali būti paprastesnio? Makaronai, grietinėlė, žalumynai ir šiek tiek antienos dėl skonio.
Kas čia yra? Kiekvienas patiekalas, kurį pabandėme, yra nepriekaištingas. Žinoma, išragavę visus patiekalus, rastume prie ko prisikabinti ar pasiūlyti ką nors patobulinti. Tačiau šiandien – visi šūviai į dešimtuką.
Paprastas angliškas trupinių ir obuolių desertas čia saldenis, nei angliškas vidurkis – gal ne tokie rūgštūs obuoliai, o gal saldesnis užpilas.Gerai, imame vieną desertą. Mažiausiai valgytojai mūsų draugijoje: tradicinis anglosaksų obuolių pyragas su trupiniais ir labai saldžiu medaus užpilu, ir ledais. Šiek tiek saldesnis, negu Anglijoje: ten paprastai jį gamina iš labai rūgščių kepamųjų obuolių veislių, pvz., Granny Smith (panašūs į mūsų antaninius), čia gal parinkti kiek saldesni obuoliai, o gal tiesiog daug medaus užpilo. Paragausime ir mes, ir negalime sustoti, nors nesam desertų mėgėjai. Taip, dar vienas patiekalas, dar kartą į dešimtuką. Laiminga diena.
Kokia išvada? Vilniuje yra ir kitų restoranų, bandančių atkartoti angliško eklektiško bistro, arba vadinamo „gastropabo“ (gastronominės aludės, su gera virtuve ir vynų pasirinkimu) modelį. Kai kada šis bei tas išeina sėkmingai – kaip antai restorane Kitchen, kur maistas nesukant galvos paimtas iš Jamie Oliver‘io knygų, tačiau ši graži iniciatyva neatrodo paremta ten dirbančio šefo patirtimi ir rimto maisto lygio nepasiekia.
Bistro 18 sugebėjo tobulai klonuoti vakarietiškos įstaigos pojūtį (reikėtų paminėti geresnį, nei vidutinį, aptarnaujantį personalą – ten kadrų kaita, regis, minimali; gal daugiau užsieniečių reiškia ir geresnius arbatpinigius?), net jei jie specialiai nekūrė tokio tikslo. Londone ar Dubline tokia vieta turbūt būtų viena iš daugelio. Vilniuje ši vieta kol kas vienintelė ir savo žanre sunkiai pralenkiama.
Mes trise sumokėjome 132 litus (taurė vyno, pora stiklų alaus) ir arbatpinigius. Absoliučiai nedvejodamas ir nė minutės nelaukdamas skiriu jai penkias žąsis iš penkių ir linkiu stengtis bent jau ne blogiau, nei dabar, nes tokios įstaigos yra Vilniaus maisto scenos puošmena.
Bistro 18, Stiklių g. 18, Vilnius. Tel. +370 677 72091. Tinklalapis. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:30 iki vidurnakčio, virtuvė iki 22:30; šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio (vasarą nuo 16:00), virtuvė iki 22:30; sekmadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio (vasarą nuo 16:00), virtuvė iki 22:00.