Miesto gerovę galima nustatyti pagal tai, ar žmonės jau valgo pusryčius mieste (ar pjaustosi šlapią dešrą ir deda ją ant batono), o restorano gerumą labai parodo tai, ar jie moka gaminti pusryčius. Dar nesu matęs restorano, kuris ruoštų tikrai gerus pusryčius ir paskui nemokėtų pagaminti geros vakarienės. Šiandien sekmadienis, ir pranešiu jums, kad Vilnius tikrai nebe kaimas, o didmiestis, kokio aš ir norėjau. Anksčiau vietos, kur galima ryte pavalgyti, buvo skaičiuojamos ant vienos rankos pirštų, nes sostinės gyventojai vis dar bandė išlipti iš valstietiško kiauto ir bumbėjo: „namuose pigiau ir skaniau pasidarau, pasikepu kiaušinį ir man gerai“. Valgymas mieste buvo pinigų švaistymo ir poniško gyvenimo sinonimas. Kažkuris Vakarų roko muzikantas sakė, kad kokainas yra Dievo būdas tau pranešti, kad turi per daug pinigų. Lietuvoje tą pačią funkciją viešojoje sąmonėje atliko pusryčių valgymas mieste. Jei valgai pusryčius mieste – esi iš tų žmonių, kurie nepasiilgsta sovietų Lietuvos, nes jiems dabar gyventi geriau, ir viskas eina vis geryn. Aš irgi esu iš tų žmonių, bet jūs jau apie tai žinote, nes esu jus informavęs kiek anksčiau. Žinoma, pusryčių maistas yra labai standartinis – kaip klasikinėje italų virtuvėje, taip ir pusryčių valgiaraštyje variacijų ir vietos fantazijai esama labai nedaug. Juo geriau: didesnis išbandymas [...]
↧