Ida Basar vaiduoklių restorane prie K.Brazauskienės dubenėlių

Paveikslų labai daug

Kai prieš keletą metų ėmiausi vesti TV laidą viename ne pirmo ryškumo kanale (jis paskui nuo mano laidos sėkmingai išpopuliarėjo ir pakeitė šeimininkus, dabar jiems viskas tik geryn), pažįstami stebėjosi. Juos stebino ne tai, kad gavau šį darbą – mano talentas jiems niekada nebuvo paslaptis – o tai, kad tas kanalas dar tebetransliavo 2011 metais. Čia kaip žmogus, kuriam pakračius kojas, visi jo buvę bendramoksliai kelia antakius: “Tik dabar? Maniau, kad jis seniai jau.”

Aristokratų ir kitokių veltėdžių patiekalai

Šis restoranas Vilniuje taip seniai, kad jei jūs jame buvote jo atidarymo metais, jūs jau turbūt pensijoje arba jums nebetoli iki jos. Be to, atidarymo metais ten buvo viskas skirta tik geriausiems žmonėms: už užsienio valiutą. Atlyginimas šalyje: 5 doleriai per mėnesį. Kepsnys – 9 doleriai. Nenuostabu, kad man ten patikdavo. Visada mėgau vietas, kur kiti negali nueiti.

Virdulių kolekcija

O dar jie turėjo valiutinę parduotuvę, kur buvo apelsinų sulčių, vokiško šokolado bei bananų. Bananus, šelmis, pirkdavau (taip, pradėjau anksti uždirbti dolerius gyvenime, nepavydėkit). Tikra istorija. Vaikščiodavau toks bjaurus 20-metis ir juos valgiau gatvėje, po truputį (kad ilgiau užtektų) ir man patiko, kad visi žiūri ir pavydi. Tada Maximų nebuvo ir bananų niekas neturėjo. Tada net ir emigracija buvo laikoma teigiamu dalyku ir prasistūmimu gyvenime. Viskas buvo visiškai kitaip.

Ant indų rašė, kad jie iš restorano, kad visi žinotų, iš kur vogta

Tiesa, ir tada man sakė artimieji, kad aš trenktas, kad taip darau. Bet kas iš to? Kur jie dabar? O aš – patys matote. Norėtumėte ir jūs tokio darbo, vaikščioti po restoranus ir maistą valgyti, ir dar paskui už tai daug pinigų gauti. Dar aš vedu laidas, renginius ir rašau knygas.

Kristinos Brazauskienės dovana

Atsukim juostą 25 metus atgal. Ta parduotuvė su bananais ($1,80 už kilogramą), restoranas ir dar viešbutis vadinosi Ida Basar. Restoranas yra ir dabar, įėjimas iš Subačiaus gatvės, ir visi stebisi, kad jis yra ir veikia.

Įeinam. Šeštadienio vakaras – tuščia, kaip gimnazijos koridoriuose rugpjūčio mėnesį. Stalai padengti, šaukštái padėti, ir paukščiai taikūs. Paukščiai tai čia iš dainos, kur žole užžėlę vaiko žaislai. Tu paklausyk.

Kolekcija yra didelė

Padavėja rusiškai klausia, kokia kalba kalbam. Kaip senais laikais! Man patinka, kai manęs nepažįsta. Nors paskui padavėja sako, kad aš kažkur matytas. Gal turiu restoraną. Ne, sakau, aš restorano neturiu. Daug rašau, sakau. Tai gal iš spaudos aš jums ir matytas. Padavėja čia dirba jau seniai, klausiu, ar prisimenate tuos laikus, kai Ida Basar buvo valiutinis restoranas? Sako, kurgi ne.

Sunešta indų iš visokių restoranų

Vietų daug – gal 80 žmonių susėstų be vargo. Salės, perkrautos paveikslais (dešimtys jų) papuoštos didžiule ir puikia indų kolekcija – senoviniai ir netolimos praeities. Laimingai gaunu sėstis prie lentynos, kur Kristinos Brazauskienės dovanoti puodukai ir lėkštės iš a.a. restorano Šešupė (su stilizuota raide “Š” ant šono; nežinau, ar šiais laikais tai pavadintume gera rinkodara). Yra ir puodelių su Restoranų ir kavinių tresto logotipu: buvo tokie laikai, kai visą maitinimą sostinėje kontroliavo vienas “trestas”. Maždaug kaip Brigada, tik jų veikla buvo apie staltieses ir stiklines. Restoranas Šešupė buvo Gedimino prospekto viduryje.

Restoranų ir kavinių trestas

Geriausi visoje toje ekspozicijoje man atrodo rusiški indai, ant kurių parašyta rusiškai “Restoranas”. Jei vagi indus darbo vietoje, visi žinos, kad vagi – bet nežinos, iš kur tiksliai. Arba gal, kai sėdi kokioje arklidėje su Jūratės kepsniais, tau reikia priminimo, kad esi restorane. Pasiskaitai lėkštę ir žinai.

Pats valgiaraštis, sako padavėja, yra senovinio didikų maisto atspindys; dar iš tų laikų, kai Lietuvoje nebuvo bulvių (velniai žino, galvoju aš, kaip XV amžiuje McDonald’s Lietuvoje galejo veikti be bulvių – su kuo gi kompleksą pateikinėjo?).

Senovinė rūgšti sriuba – citrininiai barščiai

Citrininiai baršiai (€4,50) yra paruošti pagal XVII amžiaus receptą ir yra keistoki (sako, turistai stebisi, kai tikisi ukrainietiškų barščių), tačiau man patiko taip, kad turbūt užsisakyčiau ir vėl, jei čia ateičiau. Ar vėl ateisiu, tai jau kitas klausimas.

Fazanienos paštetas

Fazanienos paštetas (€5,50) su salierų salotomis buvo labai smagus – rupus, geros struktūros, ir obuoliai nekenkė.

Putpelė karališkai

Pagrindiniams patiekalams užsisakėme putpelės karališkai (€19,50) – putpelė buvo kimšta fazaniena, stirniena ir miško žolėmis, su maloniai elastingu artišokų apkepu ir pastarnokų blyneliu (kažkokių juk daržovių reikia, kai nėra bulvių). Tai buvo labai geras senovinės aristokratų virtuvės paveikslas, kaip aš ją įsivaizduoju. Užsienio svečiams čia nebūtų nuobodu: jeigu, žinoma, patalpose nebūtų taip tuščia.

Stirniena

Ten buvo ir stirnienos kepsnys su voveraičių ir žolelių blyneliais ir karštomis salotomis (€18). Prabangu ir šventiška. Man apskritai patinka stirniena, galėtų jos dažniau būti restoranuose. Juo labiau, kad miškai juk turbūt pilni stirnų.

Žagarėliai, kurie yra kaip labai senais laikais

Desertui valgėme žagarėlius. Senovinius, sovietinius žagarėlius – mano draugei patiko, ji labai juos mėgsta, aš pats neturiu su jais geranoriško santykio. Nors prisimenu, kaip sovietinės vaikystės dalį, kaip mokyklinį plokštainį už šešias kapeikas arba riestainius, apibarstytus cukrumi.

Dviese už pietus tuščiame restorane sumokėjome €61,50 ir arbatpinigius. Vidutinės kainos vakarienė, nė vienas patiekalas nebuvo blogas, kai kurie visai įdomūs.

Valgiaraščio fragmentas

Trūkumai: tuščias restoranas – jautiesi kaip gedulingoje vakarienėje savo paties garbei, į kurią niekas neatėjo, nes gyvenime kažką darei neteisingai. Be to, kai restoranas nuolatos neturi lankytojų (net ir šeštadienio vakarą), tai sunku tikėtis, kad jame dirbs šefas, kuris nori kasdien daug dirbti su didele komanda ir tobulėti. Nuolatinis žiemos miegas daug gero nedaro.

Kulinarinės knygos

Privalumas aiškus – ir pats restoranas, ir indų ir visokių senovinių stikliukų ir knygų ekspozicija yra istorijos dalis. Galima tik dėkoti likimui, kad Lietuva yra tokia sėkminga ir laiminga, kad kažkas galėjo ketvirtį amžiaus laikyti veikiantį restoraną beveik be lankytojų, kad mes dabar nuėję galėtume pamatyti šią keistą Vilniaus dalelę, kurią saugo vaiduokliai.

Čekis

Trys žąsys iš penkių.

Ida Basar, Subačiaus g. 3, Vilnius. Tel. +370 5 262 8484. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien nuo vidurdienio iki 22:00.