Valgome ne namie: ko laukti 2015 metais Lietuvoje?

Marche de Provence

Lietuvos Ryto žurnalas Stilius, pirmasis 2015 metų numeris

Pirmasis šių metų Stiliaus numeris įpareigoja apžvelgti, kas padaryta, ir nukreipti žvilgsnius į ateitį maisto srityje. Viltis, sakoma, yra kvailių motina, tačiau žmogus gyvas viltimi, todėl, kruopščiai tikrinęs Lietuvos restoranus 2014 metais, daug ko tikėsiuos visais naujaisiais metais.

Pirmoji viltis. Galbūt nebeliks arba bent jau sumažės sakančių apie savo naujus restoranus, kad tai „tiesiog geras maistas iš šviežių produktų“. Niekas neina klausytis muzikanto, kuris sako, kad „tiesiog groja tvarkingais instrumentais iš natų ir visas natas pataiko“. Tegul kiekvienas naujas restoranas, kuris atsidarys, turi aiškią misiją ir sumanymą, kodėl jie atsidaro ir kuo jie nori nustebinti.

Antroji viltis. Išaugusios iki piktybinio auglio mastų, galbūt pradės pamažu trauktis šešėlin tinklinės picerijos (taip pat ir tinkliniai lietuviško maisto restoranai). Picerijų tinklai rungtyniavo vienas su kitu liūdnoje rungtyje, kurią anglai vadina „race to the bottom“ (kas greičiau pasieks dugną) – kuo pigiau, kuo prasčiau, ir visą laiką nuolaidos – kurių jau niekas net rimtai nepriima, nes nubraukti skaičiai spausdinti pagrindiniame meniu. Pirkėjas įpratintas žiūrėti tik kainos ir sakyti „man viskas skanu“.

Jurgis ir Drakonas pamokė Lietuvą daryti picas. Gaila, kad ne visi skuba mokytis.

Pamažu užaugusi ir sustiprėjusi sostinėje picerija Jurgis ir Drakonas parodė, kad galima ir kitaip: ne pigiausios picos, bet visos teisingos sudėtinės dalys, tinkamos krosnys ir Neapolyje išmokyti kepėjai. Tikiuosi, jie nebe ilgai bus be konkurencijos.

Trečioji viltis. Tikiuosi, kad Azijos maisto niekinimas prastais sušiais ir nevykusiomis Japonijos ir Kinijos imitacijomis pagaliau baigsis. Pakeitę veidą iš Čili Kinijos restoranai Soya žadėjo nemažai, ir vis dar yra lyderiai, tačiau visam tinklui būdingas abejingas aptarnavimas ir nenuosekli kokybė (tie patys patiekalai labai skiriasi to paties tinklo restoranuose) verčia laukti, kada gi kažkas pasistengs labiau. Šviežios jūrų žuvies Lietuvoje yra, ir jos patiekti galima – jei tik nelenktyniausite su kitais tinklais biudžetine kaina, kuri vers viską gardinti majonezu ir Filadelfijos sūriu.

Soya gali būti labai gerai, bet ne visur ir ne visada, ir neišsprendžia Azijos maisto problemos Lietuvoje

Ketvirtoji viltis. Visokios tavernos ir užeigos, pačios importuojančios vyną, turi liautis tai dariusios. Vyno importas yra rimtas verslas, o ne dekupažas, kuriuo teta Zosė užsiima laisvu laiku tarp chorų karų ir žvaigždžių duetų. Labiausiai savamoksliai vyno vertintojai (kai kurie net ir mokslus išėję) mėgsta tai daryti Kaune, ir rezultatai kiekvieną kartą liūdni. „Tiesiai iš vyndario, be tarpininko“ visada atvažiuoja tokie vynai, kurių parduotuvėse nebūna, ir dėl suprantamos priežasties: jų niekas nenori. Mažas vyndarys, patyliukais ir pigiai gaminantis dievišką nektarą, yra mitas: vynas yra prekė, reikalaujanti sudėtingos technologijos laikymosi, ir gerų specialistų, todėl pigiai nepagaminamas. Nėra Šveicarijoje nagingų keistuolių, patyliukais meistraujančių puikius laikrodžius ir parduodančius juos už sūrio kainą: rankų darbo laikrodžiai turi vertę. Tas pat ir su vynu.

Penktoji viltis. Mano gimtasis miestas Kaunas pagaliau turi liautis liūdinęs. Praėjusiais metais padovanojęs man du metų nusivylimus – Monte Pacis ir Valick Valley, jis taip ir nesugebėjo pasiūlyti nė vieno restorano, į kurį norėtųsi grįžti. Pasisamdykite specialistus iš Vilniaus ir liaukitės daryti viską pagal savo kaunietišką išmanymą, kuris geriau tinka sekcijoms svetainėse puošti ir paveikslams kaimo turizmo sodybose rinktis.

Valick Valley simbolizuoja Kauno gastronomiją

Šeštoji viltis. Norėjau sakyti, kad tikiuosi, kad Palangoje trenks žaibas, supleškės visos cepeliniškės ir kebabų kioskai, ir iš J.Basanavičiaus gatvės liks tik platus pakilimo takas, kuriame galės leistis lėktuvai, atskraidinantys gerus mėsainius iš Vilniaus. Tačiau suprantu, kad greičiau atgis ir nubėgs į jūrą Eglė žalčių karalienė iš Roberto Antinio skulptūros, nei nustos gyvavusi J.Basanavičiaus gatvė.

Septintoji viltis. Net ne viltis. Troškimas. Lietuvos Seimas turi skubos tvarka priimti įstatymą, kuris uždraustų visoms kaimo turizmo sodyboms gaminti, siūlyti ir tiekti maistą svečiams. Geriau tegu tos virėjos ima rąstus ir skaptuoja dar daugiau velnių ir raganų, sodybai papuošti. Kaimiškos vaišės turėtų nugarmėti pragaran, kartu su karšto vandens kubilais, kuriuose teliuškuojasi apgirtę svečiai, atvažiavę į darbovietės dešimtmečio sukaktuves.

Aštuntoji viltis. Aš noriu, kad pagaliau atsirastų konkurentai geriausiam šalies meksikietiško maisto restoranui sostinėje Sofa de Pancho. Jie puikūs, tačiau kodėl vieninteliai sugeba suderinti maisto kokybę, gėrimų pasirinkimą ir tokią atmosferą, kurios dėka jie visą laiką yra prikimšti ir reikia užsisakinėti prieš kelias dienas?

Sofa de Pancho yra geriausias, ir kiek jis gali būti be konkurencijos?

Devintoji viltis. Aš noriu, kad žmonės, atidarantys naujus restoranus, ne pavydžiai apkalbėtų tuos, kam sekasi, o mokytųsi iš jų: paprastumo, nuoseklumo ir idėjos laikymosi.

Drama Burger (nuotraukoje), kaip St Germain – iš tokių reikia mokytis

Man tokie kokybės ramsčiai 2014 metais buvo Marche de Provence, St Germain ir Drama Burger.