Dine, išbandytas lengvais pietumis

Interjeras užsuktas kad maža nepasirodytų

Ar kada nors pagalvojote, kaip nelengva Vilniuje pavalgyti lengvus pietus? Na, žinoma, jei sutinkate kokių salotų pašlamšti kaip karvutės, tada gal ir galima šio bei to rasti, tačiau pietų meniu dažniausiai orientuotas į kuo daugiau kalorijų per kuo mažiau pinigų, ir rezultatas visada vienas – daug duonos, arba jos trupinių, arba sviesto, arba kokių kitų riebalų, arba grietinės, arba visų šių dalykų iš karto. Rezultatas? Mieguistumas, kurio neišblaško nė trys kavos puodeliai, ir neproduktyvios popietinės darbo valandos.

Antrasis kambarys pilnas rudų tonų

Viltis miršta paskutinė. Tariamės pietauti su lenktynininku Benediktu Vanagu, kuris džiaugiasi paskutinėmis dienomis Lietuvoje prieš išskrisdamas į Dakaro ralį, ir pasiūlau išbandyti neseniai atsidariusį restoraną Dine, Gedimino prospekte – ten, kur anksčiau buvo, bet taip ir nepasiekusi meilės, užsidarė Piazzetta Italija. Tai buvo vienas iš tų pasmerktųjų miesto restoranų, kuriame nieko blogo nėra, tačiau priežasties sugrįžti – irgi.

Restoranas Dine atsidarė su dideliais lūkesčiais: tai dviejų Lietuvos žvaigždžių, virtuvės vadovo Egidijaus Lapinsko ir vieno geriausių šalies vyno specialistų Armino Darasevičiaus (Arminas yra iš Kauno, kaip ir aš, ir kaip jums tai patinka – mes, kauniečiai, daug pasiekiame už gimtojo miesto ribų) kūrinys.

Vienas restoranų įkūrėjų – someljė Arminas Darasevičius, ir štai todėl prašom kiek drinkų

Lūkesčių būta todėl, kad Lapinskas ir Darasevičius prieš pora metų padarė sostinėje nemažą stebuklą, atidarę staigiai gurmanų pamiltą restoraną Time, įsikūrusį nykioje Kauno ir Mindaugo gatvių sankryžoje, pigiame naujame viešbutyje. Vakarais ten Vilniaus elitas šlamštė austres, džiaugėsi fantastiška antiena ir užsisakinėjo vynus po du šimtus litų už butelį, o šalia alų gėrė biudžetiniai viešbučio svečiai, kartais pasipuošę sportinėmis kelnėmis ir plastiko šlepetėmis. Ir vieni kitiems netrukdė.

Dine publika visiškai kita – žmonės, vilkintys gerais kostiumais (išskyrus gal mane, bet aš – rašytojas, man galima), ir nė vieno turistinio autobuso už langų. Dvi salės: viena vien juoda, balta ir veidrodinė, kita – gausi jaukios rudos spalvos. Pagal nuotaiką, tikriausiai.

Net ir nesitarę, mudu su Benediktu Vanagu abu pasirenkame lengviems pietums jūrą garbinančius patiekalus. Benediktas teisingai pastebi, kad Lietuva – jūrų valstybė, todėl gal ir gera mintis paremti žvejus. Ne veltui nuo seno žemaičiai ir pamario krašto žmonės mėgavosi omarais, Madagaskaro krevetėmis, aštuonkojais ir austrėmis, dar ir ruginuke užsigerdami.

Tuno kepsnys, vos lengvai searintas, kaip paprašė užsakovas

Benediktas užsisako tuno kepsnį (62 Lt) ir prašo, kad jis būtų vos apkeptas iš abiejų pusių (angliškai yra geras žodis „seared“, o lietuviai tokio net ir termino neturi: mes jau kai kepam, tai čirškinam taip, kad visi žinotų, kad kepta).

Ir kepsnį jam atneša idealiai vos karščio paliestą, taip, kaip prašė. Tunas yra naujoji mada Lietuvoje: sako, kiek restoranas užsisako tuno kepsnių, tiek ir parduoda. Tai mūsų naujasis nacionalinis patiekalas. Manoma, kad Jūratė kažkada gintaro rūmuose po vandeniu Kastytį vaišino tuno kepsniais, kad anas būtų guvesnis. Maironis apie tai, tiesa, nerašė.

Prie tuno mano pašnekovas gėrė čilietišką Chardonnay, o man tą patį atnešė prie mano pagrindinio patiekalo. Nebrangus (17 Lt už taurę) ir neperkrautas ąžuoliniu brandinimu, džiugindamas kriaušių ir persikų kvapais, šis vynas puikiai tiko prie lengvų pietų.

Austrės buvo storos ir sultingos

Pamatęs valgiaraštyje austres (9 Lt už vieną) dvejojau, ar užsisakyti tris, ar šešias, bet kuklumas ir susilaikymas nugalėjo (o gal Advento dvasia), ir paėmiau tik tris. Mėsingos, gaivios, gal ne taip kvepiančios jūra, kaip rudeninės, bet vis tiek labai daug malonumo. Austrės tinka visada, prie visko, kiekvienu gyvenimo atveju.

Aštuonkojis su antienos ir žąsienos savos gamybos dešra

Mano pagrindinis patiekalas buvo aštuonkojis su keliais savos gamybos dešros griežinėliais (panašiai, kaip Ispanijoje jis būna su chorizo, o čia dešra kitokia, antienos ir žąsienos) – kvapni dešra patiekiama su jūros gėrybėmis yra dieviškas derinys, kažkada patirtas Japonijos šiaurėje, kur Hokkaido salos sostinėje vietiniai alpsta nuo savo sultinių su lakštiniais (ramen). Švelniai dūmiškas, mėsiškas dešros skonis ir čia puikiai papildė aštuonkojį, kuris buvo palaimingai stangrus ir švelnus. 42 Lt už gana nemažą aštuonkojo porciją – tikrai pradžiuginusi nedidelė kaina. Neabejotinai užsisakysiu ir vėl. Padavėjas pasiūlė paragauti prie aštuonkojo lengvo raudonojo Pinot Noir – žinote, tikrai tinka, pats gal ir nebūčiau sugalvojęs; antra vertus, gal ir būčiau, jei sumočiau derinti vyną ne prie aštuonkojo, o prie jį lydinčių dešros gabalėlių, nes Pinot Noir prie antienos yra net ir pradinukui žinomas variantas. Matote, negaliu apie tą dešrą nustoti kalbėjęs. Turbūt vis dėl to vykęs dalykas.

Restorane dienos ir vakaro meniu skiriasi, nors pietums pateikiami patiekalai nėra pigesni (ir ačiū Dievui, nes jei pradėsi spausti kainas žemyn, tuo pačiu nykščiu visada prisispaus ir žemyn nusileis patiekalų kokybė, ir tada sudie, lengvume ir geras įspūdi).

Dviese sumokėjome už pietus ir kavą, ir pridėję arbatpinigius, 209 Lt. Vilniuje neabejotinai yra pigesnių dienos pietų, negu šie, tačiau tokio tobulo, rafinuoto lengvumo man dar reikėtų paieškoti. Maža to, jei jie taip gamina pietus, netenka abejoti ir tuo, ką pasiūlys vakare. O kaina? Na, tiesiog, man reikės dar daugiau rašyti, o Benediktui – smarkiau vairuoti, kad uždirbtume tokiam malonumui kasdien.

Penkios žąsys iš penkių.

Restoranas Dine, Gedimino pr. 35, Vilnius. Tel. +370 672 23272.

Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 1130 iki 1500 ir nuo 1730 iki 2200. Šeštadieniais nuo 1200 iki 2200.