Valick Valley Kaune: pavadinimas yra mažiausia jų problema

Vaizdas iš lauko štai toks šviečiantis dailiais langais

Tie, kas kantriai skaitote mano rašymą apie Lietuvos ir pasaulio restoranus, jau žinote, kad mano gimtajam Kaunui labai nesiseka: nė vienas restoranas tame mieste nėra gavęs aukščiausio vertinimo. Ir vis tiek aš gyvas viltimi, ir vėl tenai, ir vėl tenai, kur šlama kalba vandenai: grįžtu į Kauną, kad dar kartą pažiūrėčiau, ar bus kas nors gero toje kulinarijos Hirošimoje prie Kauno marių. Nes labai noriu, kad jiems pasisektų.

Interjere daug baltos spalvos

Restoranas Valick Valley, Senamiestyje – na ir kas, kad pavadinimas lyg nugara sugalvotas (Kaune daugelis pavadinimų yra trenkti, mes, kauniečiai, tiesiog gyvenam pagal savo taisykles, ir mūsų protu nesuprasi; mūsų net šviesoforų atspalviai kiek kitokie, nei Vilniuje – atkreipkite dėmesį kada nors). Sako, kad pavadinimas susijęs su savininkų pavarde. Galbūt. Apie jį (restoraną, ne pavadinimą) perskaičiau gerų atsiliepimų, tai gal, sakau, verta? Užsisakome stalą pietums, eisime bandyti.

Restoranas buvo tuščias, ir padavėjas atbėgo jau vėliau

Pirmasis veiksmas: atviros durys, padengti stalai ir tuščias, absoliučiai tuščias restoranas. Viešbučio darbuotoja (restoranas yra viešbutyje) nėra patenkinta, kai paklausiame, ar reikia laukti ko nors gyvo: iš kur jai žinoti? „Turėtų būti“, sako. Gera pastaba. Mums irgi atrodo, kad restoranui gerai būtų turėti salėje nors vieną darbuotoją. Bet čia tik asmeninė nuomonė.

Skambinu restorano telefonu, galvoju, gal į garsą kas nors atsilieps. Telefonas skamba, ir jo garsas aidi, kaip žingsniai tuščiame pastate, kur vis dar dega šviesos, bet gyvena jau tik vaiduokliai.

Vyno pilstymo politika čia kaip laiko mašina

Kai padavėjas atsiranda ir mes susėdame, smegenyse pasigirsta švilpukas, pranešantis, kad atvyko traukinys – ekspresas iš praeities. Paklausus padavėjo, kokių turi pilstomų vynų, pažada pažiūrėti, „ko turim atkimšto“. Lankytojai susižvalgo: o litais bus galima atsiskaityti, ar reikės mokėti rubliais? Paskutinį kartą, kai restorane pilstomas vynas reiškė „vynas, likęs neišgertas nuo vakar“, buvo gal 1990 metais.

Vyno turi „itališko ir ispaniško“ (vynai meniu neįrašyti, tai tenka klausinėti), ir domimės, kokios vynuogės? „Geros vynuogės“, skamba atsakymas, ir nusprendžiame, kad šiandien gersime vandenį, nes sovietmečio muziejus yra gerai, bet trumpos pažinties su Petro Griškevičiaus laikų gėrimų pateikimo tradicija mums pakaks.

Čia toks sumanymas, karštas vanduo su medum, ir nesakykit, kad jums medus nepatinka.

Nenoriu atrodyti kaip bambeklis, bet restorano sumanymas apie tai, kad visiems svečiams pateikiamas karštas vanduo ir dubenėlis medaus su imbieru, kaip nemokamas pasveikinimas, nėra idealus. Ne visi mėgsta medų (turėjau pasiaiškinti padavėjui, kodėl nesuvartojau medaus, ir jis nebuvo patenkintas mano atsakymu). Manau, kad priimtinesnė, pavyzdžiui, yra kitų restoranų priimta tradicija siūlyti duonos ir sviesto arba užtepėlės. Tačiau čia tik mano nuomonė.

Silkių užkandėlė, tik va to balzaminio sirupo ant visko nereik dėti

Užkandis, pavadintas „silkės tartaras“ (10,36 Lt) buvo neblogas, tačiau tai joks ne tartaras, bet, kaip sakė Šekspyras, kas tas vardas? Rožė kvepia, kaip ją bepavadintum. Man tai buvo panašiau į dailiai patiektą silkės mišrainę ant duonos pagrindo.

Avokadai, kaip pas mamą. Ir vėl balzaminis sirupas.

Avokado užkandis (10,36 Lt) – nieko ypatingo, tiesiog blankūs avokadai, kokius gali pasipjaustyti namie, su džiovinta slyva ant viršaus ir visų restoranų, norinčių vaidinti prabangius, paguoda: saldžiu balzaminio acto sirupu, meniškai trykšteltu ant lėkštės. Tačiau dėl pavadinimo pastabų neturiu.

Bulvinis blinčikas su midijomis grietinėlės padaže yra Midijų Ragu.

Midijų ragu (20,72 Lt) galėjo būti geriau pavadintas „midijoms ragai“, nes riebalų matuoklis peršoko visas padalas: grietinėlės padažas pats savaime yra riebus, bet padėtas ant taukais blizgančio bulvinio blyno, šis patiekalas pasiekė Labanoro kaimo restorano atžymą, kai ten kažkada ragavome baravykų su šonine, plaukiojančių grietinėlės padaže.

Šamas – ir pastebėkite, irgi balzaminis sirupas. Balzaminis sirupas everywhere.

Jautienos befstrogenas (37,98 Lt) buvo kietokas, keptas šamas ant burokėlių pagalvės (48,34 Lt) buvo adekvatus patiekalas – tačiau turbūt nevertas to, kad dėl jo reikėtų vėl važiuoti šimtą kilometrų iš Vilniaus.

Veršiena su moliūgais buvo neblogai

Ko gero, geriausias patiekalas buvo troškinta veršiena su moliūgais (31,08 Lt) – pakankamai švelni ir tikrai be priekaištų. Geras variantas, be išmonės ir aukštumų siekimo.

Steikas ir iškeptas ne taip, ir nužudytas padažu. Nužudytas.

Jautienos didkepsnis (51,79 Lt) buvo pavyzdys, tinkamas dėti į vadovėlius, kaip negalime elgtis su geromis sudėtinėmis dalimis. Jau nekalbu apie tai, kad iškeptas ne taip, kaip prašiau (prašyta kepti labai kruvinai, gavau vos rausvą viduryje mėsą), bet ne tai buvo didžiausia bėda: puiki jautiena buvo užlieta tirštu, labai sūriu, labai sodriu, rudu mėsos padažu, kuris ne tik nužudė kepsnį, bet ir jautėsi burnoje dar kokias penkias valandas. Jei tai būtų vynas, sakyčiau, monumentalus poskonis.

Kas dar? Kava buvo gera, gal geresnė, negu 90% kitų Lietuvos restoranų. Prie espresso reikėtų vandens: visi taip daro.

Ir dar vienas dalykas: net jei jūs pažįstate mano veidą, nereikėtų manęs primygtinai reikalauti „jei kas nepatiko, sakykit iš karto“. Aš tik užsimoku iš karto, o pasakysiu, kai ateis laikas – jeigu norėsiu. Aš nesu jus sustabdžiusi kelių policija ir neturiu prievolės jums pateikti pastabų apie tai, ką darote ne taip.

Penkiese, su arbatpinigiais, sumokėjome 330 Lt. Ar grįšiu? Nemanau: sovietinėje Lietuvoje jau gyvenau, o jei norėsiu vidutiniško maisto ir padavėjo, prieš kurį turi aiškintis, tai, žinoma, paskambinsiu. Jei kas nors atsilieps telefonu. Dvi žąsys iš penkių.

Valick Valley, V.Kuzmos g. 8, Kaunas. Tel. +370 656 60365. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki penktadienio: nuo 15:30 iki 23:30. Šeštadieniais: nuo vidurdienio iki 23:30.